Živilė Vaškytė-Lubienė: man nepriimtinas kai kurių veganų pamokslavimas. Žmogus sprendimą turi priimti pats ir subrendęs tam

Dainininkas Edgaras Lubys (34 m.) ir laidų vedėja Živilė Vaškytė-Lubienė (37 m.) niekur neskuba, bet spėja viską – ir daryti karjerą, ir auginti du vaikus. Jie išmoko be reikalo nešvaistyti savo energijos, laiko ir atsiriboti nuo destruktyvių dalykų. Įdomu, kaip jiems pavyko pasprukti iš šitų žiurkių lenktynių?

Nežinau, ar galima taip sakyti apie žmones, bet jūs mums atrodote kaip labai ekologiška pora. Sakykit, ar patys tokie jaučiatės? Kas jums yra ekologija?

Živilė: Nežinau, ar esame ekologiškesni nei kiti, bet ekologija man labai svarbi. Rūšiuojame šiukšles, perkame kuo natūralesnius maisto produktus, naudoju ekologišką kosmetiką. Iki gimė vaikai, daug važinėjome dviračiais, ypač Edgaras. Kai studija buvo arčiau namų, jis mindavo dviratį iki pat šalnų, išvažiuoja ir dabar, o maniškis dulka kažkur numestas. Kai vieną kartą užmyniau į Šeškinės kalną,entuziazmas kažkaip atvėso (juokiasi). Paskui pagalvojau, kad ne „Tour de France“ dalyvauju, galėjau ir užsistumti… Manau, jei kiekvienas pradėtume nuo mažų žingsnelių, daug kas pasikeistų. Galų gale ir vaikams rodai pavyzdį.

Edgaras: Man ekologija – tai visuotinė moralė ir vidinė švara. Kai viduje išsišvarini, tai ir išorėje viskas pradeda tvarkytis. Viską lemia mintys. Kuo daugiau streso ir lėkimo, tuo daugiau negatyvių minčių, emocijų. Turi nebijoti sulėtinti tempą ar kuriam laikui ir visai sustoti, apsidairyti. Žmonės teisinasi, kad dabar toks gyvenimas, kad pasaulis greitai sukasi, o tu negali atsilikti, bet tai nėra absoliuti tiesa. Lėkti, kovoti, konkuruoti mus verčia ne pasaulis, o mūsų vidiniai norai, troškimai, ambicijos. Norint ramiau gyventi, užtenka sumažinti savo norus.

Lyginti save su kitais labai žmogiška, o konkurencija laikoma varomąja civilizacijos jėga. Kaip Jums pavyksta jos išvengti? Juk ir televizijoje, ir muzikos pasaulyje svarbu kuo ryškiau sužibėti.

Živilė: Žinau visus būdus, kaip pelnyti didesnį kąsnį, publikos dėmesį ir aukštesnius reitingus, bet visiškai nenoriu jais naudotis. Televizijoje dirbu jau daug metų ir matau, kaip tampama žvaigžde. Man nepriimtina ta kaina. Noriu daryti tai, kuo tikiu, kas man įdomu ir neprieštarauja mano vertybėms. Džiaugiuosi, kad vedu pozityvią laidą „Rytas su LNK“, kad joje nėra kriminalų, galiu kalbinti įdomius pašnekovus man aktualiomis temomis.

Edgaras: Nejaučiu jokios konkurencijos. Dievas man davė įrankį, ir aš stengiuosi jį kuo geriau panaudoti. Natūralu, kad gyvenime būna pakilimų ir atoslūgių. Grįžau į televiziją ne todėl, kad pritrūko populiarumo, o dėl įdomių projektų.

Edgaras: Lėkti verčia ne pasaulis, o mūsų troškimai. Norint gyventi ramiau, užtenka sumažinti savo norus

Negi Jums tikrai visai nesvarbu, kad „Auksiniame balse“ ir „Muzikinėje kaukėje“ Edgaras užėmė prizines vietas?

Edgaras: Man tie projektai – labiau žaidimas. Nemanau, kad kokiais 2053-iaisiais kam nors bus įdomu, kokiame projekte kokią vietą užėmiau. Išliekamąją vertę turi tik mano sukurtos dainos, bet, aišku, smagu, kai pavyksta tai, ką darai.

Živilė: Tiesą sakant, niekada nežiūrėjau tų laidų. Nebent kai nuvažiuodavome pas mano tėvus, nes jie labai serga už Edgarą, komentuoja visus pasirodymus. Edgaras ir pats niekada neperžiūrinėja laidų įrašų. Grįžta iš filmavimo, papasakoja, kaip sekėsi, kartais repetuodamas parodo man vieną kitą epizodą, tiek ir užtenka. Juokingiausia, kad mano laidos ir „Muzikinės kaukės“ režisierė yra ta pati. Būdavo, ateina ir klausia, ar žinau, ką mano vyras išdarinėja, o aš net būdavau pamiršusi, kad jis filmuojasi.

Edgaras: Živilė net finalo nežiūrėjo.

Živilė: Televizijoje dirbu jau daug metų ir matau, kaip tampama žvaigžde. Man nepriimtina ta kaina.

Ar nebuvo skaudu, kad žmona nesidomi Jūsų pasiekimais?

Edgaras: Tikrai ne.

Živilė: Nė kiek nesijaučiu dėl to kalta. Man svarbesnis ne rezultatas, o tai, kaip Edgaras grįžęs jaučiasi – pavargęs ar laimingas. Kartais jis pats save nustebindavo. Neslėpsiu – tai, kad jis geba taip puikiai pamėgdžioti kitus atlikėjus, man buvo tikras atradimas. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad tai – mano vyras. Jis atrodo toks ramus, santūrus, romantiškas, o „Muzikinėje kaukėje“ pasirodė visai nauju amplua.

Kaip žmonės, nuolat patiriantys scenos ir tiesioginio eterio keliamus adrenalino pliūpsnius, atrodote stebėtinai ramūs. Negi visai nejaučiate scenos ar kameros baimės?

Živilė: Prisimenu, per pirmąjį tiesioginį eterį mano kojos taip tirtėjo, kad atrodė – tai mato visi žiūrovai. Su patirtimi ateina suvokimas, kad iš bet kokios situacijos įmanoma rasti išeitį. Dar svarbiau yra pripažinti, kad nesi tobulas ir kad nieko baisaus kartais suklysti.

Dabar tiesioginis eteris man netgi labiau patinka, nes tikrai pabosta tas perfilmavimas, geriausio kadro paieškos, laukimas. Susitelki ir padarai geriausiai, kaip gali. Kūnas pats mobilizuojasi.

Prisimenu, kartą taip surakino nugarą, kad negalėjau pajudėti, bet įjungė kameras, ir viskas dingo. Daugiau nerimo kelia organizaciniai dalykai – tai koks svečias vėluoja, tai laidos planas staiga pasikeičia.

Edgaras: Daugiau streso man kelia tai, kiek bilietų parduota, o ne pats koncertas. Mėgstu būti scenoje, nes tiesiog eini ir darai nesvarstydamas – gal taip būtų geriau, o gal pabandyti kitaip. Jaudulys yra, bet jis malonus. Iš tiesų esu gana intravertiškas, bet kūrėjas toks ir turi būti. Atlikėjas turi būti ekstravertas, jis eina į visuomenę, stovi prie sienelės su taure šampano. Man įdomiau užsidaryti studijoje ir kurti, gal todėl pastaruoju metu vis daugiau dainų kuriu kitiems.

Pastebėjau, kad abu visiškai nebijote pauzių. Živilė ramiai augino vaikus vieną po kito, Edgaras taip pat neretai tarsi pranykdavo iš televizijos ir viešojo gyvenimo. Ar nebijote, kad publika jus pamirš?

Živilė: Kai laukiausi Fridos (4 m.), šiek tiek nerimo jaučiau. Ypač nejauku, kai vedi paskutines laidas, o į studiją vis veda pretendentes į tavo vietą, – ne paslaptis, kad televizijoje gajus jaunystės ir grožio kultas, bet grįžau į tą pačią laidą, su tais pačiais žmonėmis, niekas niekur nedingo. Dėl to su Herkumi (1 m. 10 mėn.) namie likau ramiai. Žinojau, kad neprapulsiu.

Edgaras: Aš labai skatinau Živilę kuo ilgiau pabūti namie, nes tai suteikia šeimai ramybės, saugumo jausmą, vaikai jaučiasi laimingi. Kai ji pradėjo dirbti, iškart prasidėjo chaosas. Aš pats pauzių taip pat nebijau. Manau, net geriau, jei tave trumpam pamiršta. Tada gali ateiti kaip naujas. Kai ištinka kūrybos krizė, stebuklus daro geras poilsis. Aš geriausiai pailsiu gamtoje. Išvažiavęs į užsienį nelabai mėgstu trintis po miestus, megapoliuose pavargstu jau pirmą dieną. Vis bandau Živilę išvilioti gyventi į užmiestį. Tikiu, kad vieną dieną tikrai pavyks.

Edgaras: Aš labai skatinau Živilę kuo ilgiau pabūti namie, nes tai suteikia šeimai ramybės, saugumo jausmą, vaikai jaučiasi laimingi.

Edgarai, dirbate gana tyliai, paskutinis Jūsų albumas pasirodė prieš trejus metus, koncertinių turų nerengiate. Papasakokite, ką, be projektų televizijoje, dar veikiate?

Edgaras: Šiuo metu daugiausia dirbu studijoje, rašau kitiems atlikėjams muziką. Vasarą bus daugiau koncertų. Gal šiais metais baigsiu naują albumą... Nors manau, kad albumų era apskritai eina į pabaigą. Dabar žmonės klausosi singlų internetu. Kai pasiūla tokia milžiniška, niekas nenori prisirišti prie vienos grupės.

Toks gyvenimas, ir nėra prasmės dėl to nei dejuoti, nei liūdėti, nors reikia pripažinti, kad dauguma tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų dainų yra visiškas šlamštas. Garsas kokybiškas, bet tekstai beviltiški. Dabar poetai neberašo dainų tekstų. Gaila, kad šioje informacijos jūroje paskęsta daug gerų dalykų. Iššauni kaip fejerverkas ir užgęsti. Visi dalykai trumpalaikiai, net sutartys tarp leidybos įmonių ir atlikėjų sudaromos vos vienam albumui išleisti, o anksčiau sudarydavo ir 10-čiai metų.

MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Ar tai neužmuša noro kurti?

Edgaras: Jei galėtum nekurti, nekurtum. Darau tai ne dėl peržiūrų „Youtube“ ar siekdamas surinkti kuo daugiau mygtuko „patinka“ paspaudimų, nes žinau, kad tai neparodo žmogaus kūrybos vertės. Tai nėra tas variklis, kuris vestų mane į priekį. Kai tau 20 metų, esi jaunas, ambicingas, norisi šlovės ir pinigų, gal ir gali aukoti savo vertybes dėl populiarumo, bet dabar šlovės man reikia vis mažiau.

Pastebėjau, kad vis dažniau į dainininkus žiūrima ne kaip į dievinamas būtybes, o kaip į paslaugos teikėjus – esą nusipirkau bilietą, tai dabar jau būk malonus ir man pagrok, ko aš noriu. Gal ir gerai, kai muzikantai nevaikšto su tais savo išsipūtusiais ego, nes kuo jis didesnis, tuo labiau kenti. Pažiūrėkim, kaip liūdnai susiklostė daugumos garsių atlikėjų gyvenimas… Kuo labiau susireikšmini, tuo pažeidžiamesnis tampi, nes kiekviena kritikos strėlytė gali tą išsipūtusį balioną susprogdinti.

Živilė: Ypač didelę kainą tenka sumokėti, jei bandai išplėšti tai, kas tau nepriklauso, ko nenusipelnei. Mes pasirinkome savo gyvenimo tempą ir esame patenkinti juo riedėdami.

Tikrai atrodote net pernelyg pozityvūs ir teigiami. Ar Jums patiems nenuobodu?

Abu kartu: Tik atrodom!

Edgaras: Iš tiesų mes vienas kitą mušam (abu juokiasi). Čia ne mes teisingi, o pasaulis neteisingas.

Živilė: Ir todėl tame pasaulyje mes visai neblogai atrodome. Jei atvirai, kuo labiau valaisi, tuo daugiau savo viduje visko aptinki. Atrodo, dar tiek daug darbo... Nesigręžioji atgal, nebandai vertinti, ko atsisakei ir kodėl. Galvoji, ką dar turi padaryti. Jei žmogus nuolat bando pabrėžti, ką pasiekė eidamas sąmonėjimo keliu, tai rodo jo puikybę, o puikybė labiausiai ir trukdo tobulėti.

Įdomu, ar tada, kai susitikote, jau abu žengėte tuo tobulėjimo keliu, ar tik susitikę pradėjote vienas kitą tempti paskui save?

Edgaras: Labiau antras variantas. Kai susitikome, aš jau nevalgiau mėsos, o Živilė dar nebuvo vegetarė. Paskui nuklydau aš. Prisiklausęs, kad sportuojančiam žmogui būtina mėsa, nutariau vėl grįžti prie visavalgystės.

Živilė: Parnešė gabalą mėsos, o pačiam ją ruošti nekyla rankos. Atsisuko į mane viltingomis akimis, bet aš griežtai pasakiau, kad iš manęs nieko nesitikėtų. Teko atiduoti. Manau, mes tiesiog turėjome susitikti. Abu jautėme, kad reikia keistis, bet aplinka bandė įtikinti, kad klystame. Kai susitikome, apsidžiaugėme radę bendramintį. Neturėjome vienas kitam aiškinti, kodėl valgyti gyvūnus nenormalu.

Dabar susiduriame su nauju iššūkiu – kaip viską paaiškinti vaikams nesmerkiant tai darančių žmonių. Man nepriimtinas kai kurių veganų radikalumas, pamokslavimas. Manau, kiekvienas žmogus sprendimą keisti gyvenimą turi priimti pats ir tik subrendęs tam. Tada atsisakyti mėsos, alkoholio ar kitų destruktyvių dalykų jam nebus kančia.

Edgaras: Sunkiausia buvo ne rasti tinkamų vietų pavalgyti ar mėsą galinčių pakeisti produktų, o atlaikyti aplinkinių spaudimą. Aišku, ilgainiui pasikeitė ir pažįstamų ratas. Dabar turime tikrai nemažai draugų, su kuriais yra ką veikti, be šašlykų kepimo ir alkoholio gėrimo. Vegetarizmas nėra gyvenimo tikslas. Tikslas yra tobulėti, o mitybos pokyčiai – tik to pasekmė. Moralizavimas neduoda vaisių, tik tampi piktu bambekliu arba diktatoriumi, o tai nieko bendra su sąmoningumu neturi.

Živilė: Man nepriimtinas kai kurių veganų pamokslavimas. Žmogus sprendimą turi priimti pats ir subrendęs tam.

Pasisėdėjimas su draugėmis gurkšnojant vyną, bohemiški muzikantų vakarėliai – visa tai dingsta iš gyvenimo kartu su alkoholiu. Negi nė kiek to nepasiilgstate?

Edgaras: Alkoholio nevartoju jau 10 metų. Tikrai nebuvo taip, kad pasiekiau dugną – vieną rytą atsikėliau ir neprisiminiau, ką vakar dariau. Man tokių sukrėtimų nereikėjo, nes visada jaučiau, kad alkoholis sukelia destrukciją. Manęs neįtikina kalbos, kad galima gerti saikingai, kad reikia puoselėti gėrimo kultūrą. Kokia čia gali būti kultūra? Ką gera ji duoda pasauliui? Mačiau daugybę pavyzdžių, kaip nuo taurės vyno pradėję žmonės visiškai degradavo. Būdų atsipalaiduoti begalė, tik reikia labiau pasistengti, o dauguma žmonių nori eiti lengviausiu keliu.

Svarbiau ieškoti priežasčių, kodėl įsitempiame. Jei nuolat vejamės savo troškimus, natūralu, kad jų nepaviję nusiviliame. Tą neviltį tenka malšinti alkoholiu. Laimingiausi žmonės yra vaikai. Jiems nereikia nei kavos, kad būtų energingi, nei alkoholio, kad taptų laimingi. Taip yra todėl, kad jie nėra taip kaip suaugusieji valdomi geismų ir troškimų. Būtų idealu, jei sugebėtume perimti iš jų bent dalį vaikiškumo. Manęs alkoholis netraukia nė kiek, man net jo kvapas atgrasus.

Vis dėlto negalite išbraukti iš savo gyvenimo visų, kurie gyvena kitaip. Tarkim, giminaičiai pakviečia į savo vestuves…

Edgaras: Nueiname, pasveikiname, pabūname iškilmingoje dalyje, o kai visi pradeda girtėti, pasitraukiame. Jaučiu atsakomybę savo vaikams. Mums nepatinka vakarėliai, kuriuose suaugusieji geria, o vaikai žaidžia nustumti į kitą kambarį. Vaikas per daug švarus, kad jį terštum tokia patirtimi. Esu už tai, kad Lietuvoje, kaip yra kai kuriose šalyse, būtų draudžiama vartoti alkoholį prie vaikų. Jei negali girtas vairuoti automobilio, tai kaip gali prižiūrėti vaiką?

Živilė: Norvegijoje buvo atliktas eksperimentas – žmonės užsidėję virtualius akinius galėjo pasijusti kaip vaikai tarp geriančių suaugusiųjų. Kai kurie eksperimento dalyviai žiūrėdami verkė. Nesmerkiu jų, kažkada ir pati vartojau alkoholį, bet dabar žiūrėdama į tą girtėjimą blaiviomis akimis nematau jokio smagumo. Laimei, daugėja žmonių, gebančių švęsti be alkoholio ar bent jau nevartojančių jo vaikų gimtadieniuose.

Edgaras: Žodžiai „švęsti“, „šventė“ yra kilę iš žodžio „šventas“, o šventumas, mano nuomone, neturi nieko bendra su alkoholiu. Mažėja to bohemiško šėlsmo ir muzikos pasaulyje, ypač – tarp jaunosios kartos atstovų. Jie labai atsakingai žiūri į kūrybą, darbą ir per daug gerbia savo klausytojus, kad girti liptų ant scenos.

Girdėjau, kad gebate atsiriboti ir nuo neigiamos informacijos. Kaip pavyksta neiškristi iš konteksto?

Edgaras: Jei atvirai, portalų neskaitau jau kelerius metus. Televizorių turime, bet per jį rodo tik animacinius filmukus. Feisbuko gyvenime dalyvauju labai epizodiškai, daugiau dėmesio skiriu tik muzikiniam savo puslapiui. Man tos bulvarinės naujienos nieko neduoda, puikiausiai galiu išgyventi ir be jų. Jei koks nors draugas pernelyg dažnai dalijasi blogomis naujienomis, pasirenku jo nesekti. Kur tavo mintys, ten tavo energija. Nenoriu savo energijos atiduoti politikams ir nusikaltėliams.

Živilė: Man, kaip žurnalistei, kiek sunkiau atsiriboti nuo visko. Turiu orientuotis, kas vyksta pasaulyje, bet atsirenku tik tai, ko reikia konkrečiam interviu pasiruošti. Džiaugiuosi, kad man nereikia dvi valandas mindžikuoti prie kokio nors ministro kabineto durų ir laukti, kad jis pakomentuotų kokį nors savo sprendimą. Vesdama žinių laidą išsiugdžiau gebėjimą neužlaikyti galvoje informacijos. Būdavo, grįžtu, Edgaras klausia, kas nutiko pasaulyje, o aš ničnieko neprisimenu. Deja, ta bloga informacija niekur nedingsta, išlenda iš pasąmonės netikėtais momentais.

Edgaras: Esu už tai, kad būtų draudžiama gerti šalia vaikų. Jei negali girtas vairuoti automobilio, tai kaip gali prižiūrėti vaiką?

Norą užmerkti akis prieš visas negeroves, socialines problemas galima palaikyti ir abejingumu. O juk Jūs, Edgarai, anksčiau buvote labai socialiai aktyvus muzikantas. Projektai „Missing.lt“, „1World“, „Rock for Haiti“ rodo, kad nebuvote abejingas nuo rasizmo, potvynių nukentėjusiems, be žinios dingusiems žmonėms. Už tai 2007 m. netgi pelnėte Metų klaipėdiečio titulą.

Edgaras: Aš ir dabar nesu abejingas, bet nemanau, kad mano misija yra gelbėti pasaulį. Esu intravertas, labiau linkęs gelbėti save. Jei mano pavyzdys ką nors įkvėps, man to užteks. Geri darbai turi būti daromi tyliai. Nors sakoma, kad juos garsindami skatiname ir kitus tai daryti, turi labai sąžiningai sau atsakyti, ar tikrai tavo motyvas yra toks.

Živilė: Labai svarbu atskirti, ar gali kuo nors padėti. Dažnai būna, kad žmonėms tiesiog patinka dalintis blogomis naujienomis, dejuoti, bet jie nėra pasirengę ką nors keisti. Versdami tave to klausytis egoistiškai elgiasi jie.

Negi niekas Jūsų nepapiktina taip, kad norėtųsi kilti į kovą?

Edgaras: Nemanau, kad ką nors galima pasiekti kovojant. Žodžių junginys „kova už taiką“ man atrodo labai juokingas. Jei kokios nors akcijos imiesi tik todėl, kad tave kas nors papiktino, tai jau nėra gerai. Negali daryti gero darbo iš pykčio, gali – tik iš atjautos, gailesčio, meilės. Jei, gelbėdami asocialių šeimų vaikus, smerksime jų tėvus, toli nenuvažiuosime. Gailėti reikia ir vienų, ir kitų, nes juk alkoholikais ar smurtautojais žmonės tapo dėl tam tikrų priežasčių.

Živilė: Matau, kad visuomenė vis dar yra pritvinkusi pykčio, pasiruošusi blogus tėvus ar kitus nusikaltusius asmenis sušaudyti, uždaryti, bet smurtas gimdo tik smurtą. Turime išmokti šalia tokių žmonių gyventi ir jiems padėti. Aš manyčiau, kad viską reikia daryti atsargiau, subtiliau. Neaišku, ar vaikui nepakenkiame atplėšdami jį nuo tėvų. Jei mama yra alkoholikė, dar nereiškia, kad ji nemyli savo vaikų. Ką prisimeni iš vaikystės? Mamos kvapą, juoką, akimirkas, kai smagiai leidai laiką, žaidei kieme, o kelių kambarių bute gyvenai, kokia mašina važinėjote ir kiek žaislų turėjai, dažniausiai pamiršti.

MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Kokie jūsų vaikystės prisiminimai?

Edgaras: Mūsų namuose nuolat skambėjo gera muzika, nes tėtis jaunystėje dirbo didžėjumi. Jis gaudavo iš jūreivių retų vakarietiškų įrašų, turėjo gerą aparatūrą. Atsimenu, kaip imdavo plokšteles užsimovęs chirurgo pirštines, kad tik nepažeistų.

Beje, senelis iš tėvo pusės buvo smuikininkas. Mama irgi mėgo dainuoti, lankė chorą. Ji dirbo gydytoja vaikų reanimacijoje. Dabar tėvai kartu su mano 7-eriais metais jaunesne seserimi gyvena kaime. Metė visus darbus – augina uogas, daržoves, vaistažoles. Nuo vaikystės buvau sceniškas, bet tada muzikanto profesiją lydėjo leitmotyvas: „Iš ko tu gyvensi?“ Ne visada renkiesi profesiją, kartais ji renkasi tave. Tai – pašaukimas.

Manau, tėvai neretai persistengia bandydami atrasti vaikų talentus. Reikia tiesiog netrukdyti jiems skleistis, neužgožti natūralių polinkių besaike papildoma veikla. Mes savo vaikų nevedame į jokius būrelius ir mokyklėles.

Živilė: Pastebėjau, kad nespaudžiamas vaikas greičiau ir lengviau išmoksta visko – ir skaičiuoti, ir raides pažinti... Manęs tėvai niekada nespaudė. Mama sakydavo, kad jos pareiga – suteikti mums išsilavinimą, o ką veiksime toliau – jau mūsų reikalas. Aukštasis išsilavinimas mūsų šeimai labai svarbus, jį turi ne tik mano tėvai, bet ir senelis, – tais laikais tai buvo gana reta. Mama yra mokytoja, tėtis – inžinierius, statybų vadovas, senelis buvo agronomas. Augome trys seserys.

Beje, mano tėtis kilęs iš trijų brolių, o mama – iš trijų seserų šeimos. Užaugau taikioje, ramioje aplinkoje, mama visada sakydavo: „Kam pyktis, jei paskui reikės taikytis?“ Todėl dabar kiekvienas konfliktas man yra iššūkis, nesugebu nereaguoti, jei žmogus ima kalbėti pakeltu balsu. Galiu net apsisukti ir nueiti.

Ar tai reiškia, kad Jums pavyksta auklėti savo vaikus nekeliant balso?

Živilė: Keliskart esu pakėlusi – jau pervargusi. Tada reikia save labai stabdyti, kad nenuliūdintum vaiko, nesukeltum jam streso. Abi mūsų atžalos yra tvirto būdo, su savo charakteriu ir nuomone, ir mes tikrai nesistengiame jų laužyti, muštruoti kaip sovietinėje armijoje, kur žmogų pirmiausia uždaužydavo, o paskui iš tų duženų bandydavo sulipdyti klusnų kareivį. Vaikas yra žmogus, asmenybė, ne daiktas, ne priedas, ne mūsų gyvenimo papildymas.

Tokio pat požiūrio tikiuosi ir ugdymo įstaigose. Vieno darželio teko atsisakyti, nes pagalvojau, kad mano vaikas tikrai nepadarė nieko bloga, kad turėtų lankyti kareivines. Dabar radom atitinkantį mūsų vertybes, tad abu vaikai jaučiasi puikiai.

Edgaras: Vaikai tėvų egoizmą gerokai apkarpo ir išmoko juos besąlygiškai mylėti. Tampi nuolankesnis, pradedi labiau vertinti savo tėvus, jų kantrybę. Vaikai ateina tam, kad iš tavęs imtų, o tu išmoksti duoti nesitikėdamas ką nors gauti mainais. O jei ima pyktis, kad vaikai nepateisino tavo lūkesčių, siūlyčiau guostis mintimi, kad jiems už jus atkeršys jūsų anūkai (juokiasi).

Živilė: Blogai, kai tokie verslo santykiai „aš – tau, tu – man“ persikelia į šeimą. Kai vaikams nuolat primeni, kaip paaukojai dėl jų gyvenimą ir kiek daug dabar tikiesi, tokie lūkesčiai juos įkalina, suriša sparnus. Manau, vaiką auklėji iki 5-erių metų, būtent tada įskiepiji jam svarbiausias savo vertybes. O paskui lieka kartu gyventi ir, atėjus laikui, jį paleisti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis