Liucija – 4 vaikų mama, menininkė, gaminanti natūralios odos kurprines ir rankines. Liucija turi savo prekės ženklą „Liuka”. Menininkė savo kūrinius Facebook paskyroje pristato taip: „Daiktai gimę iš didelės meilės kurti”.
Kūrėja savo kūrybai dažnai naudoja senus odinius švarkus, sako, kad jai patinka seniems daiktams suteikti naują gyvenimą.
Papasakokite nuo ko ir kaip prasidėjo jūsų kaip dizainerės kelias, kada pajutote meilę kūrybai?
Dizainere savęs nelaikau lig šiol, labiau save apibūdinčiau kaip kūrėją arba amatininkę. Viskas prasidėjo dar mokykloje – savo pirmąją rankinę pabandžiau pasidaryti šeštoje klasėje. Tie bandymai dabar atrodo juokingi, bet jau tada jaučiau norą kurti ir kažką pasidaryti pati.
Vyresnėse klasėse buvo atėjusi džinsinių kuprinių mada, nusprendžiau, kad ir aš turiu pasidaryti tokią kuprinę, jų prigaminau ne tik sau, bet ir draugams. Baigiant mokyklą ilgai galvojau, kuo norėčiau būti, o kadangi turėjau šiek tiek siuvėjos įgūdžių, nusprendžiau, kad mokysiuosi siuvėjos amato.
Studijuodama auginau ir pirmąją savo dukrą, tada atrodė, kad nespėsiu ar nesugebėsiu baigti mokslų, bet jaučiau didelį palaikymą iš mokytojų pusės, kurios buvo supratingos. Praktiką atlikau dirbdama su odos gaminiais, man labai tai patiko. Augindama vaiką turėjau daug laisvo laiko, tad stengiausi jį išnaudoti norėdama šiek tiek užsidirbti.
Tuo laikotarpiu daugiausia kurdavau papuošalus. Tik vėliau pradėjau kurti rankines, kurias sudėliodavau iš senų švarkų. Po kurio laiko teko išvažiuoti į Norvegiją, ten taip pat turėdavau daug laisvo laiko, todėl kūriau ir toliau. Gyvendama užsienyje kartais savo darbais prekiaudavau menininkų mugėse.
Prieš ketverius metus Kretingoje įkūrėte „JuLi butiko“ krautuvėlę, kaip kilo ši idėja ir kaip ją įgyvendinote?
Grįžus iš Norvegijos turėjau labai daug įkvėpimo kurti. Kadangi aš dar tebebuvau motinystės atostogose (jau su kitu vaiku), pasiūliau savo seseriai kažkuo užsiimti, kažką drauge kurti. Pamokiau ją siūti, ji užsikabino. Sesuo nutarė siūti kepures, o aš – rankines ir kuprines.
Tada mes ir sugalvojome, kad norime savo gimtajame mieste atidaryti kažkokias dirbtuvėles ar parduotuvėlę, į kurią žmonės galėtų ateiti nusipirkti mūsų kūrinių. Su dar viena drauge ir sugalvojome „JuLi butiką“ – parduotuvėlę, kurioje galėtume ir dirbti, ir tuo pačiu prekiauti. Galvojome, kad mūsų mažam miesteliui reikia kažko įdomesnio.
Mūsų draugė ėmėsi popierizmo, o mes su seserimi – kūrybos. Turėjome viziją, kad mūsų įkurtas butikėlis bus kaip kūrybos studija, bet palaipsniui mūsų idėja nepasiteisino. Galbūt tam reikėjo didesnių patalpų, nes dirbti ir tuo pačiu prekiauti mažoje erdvėje sudėtinga, o gal reikėjo ir kitokio miestiečių požiūrio į tokio tipo butiką. Po kurio laiko aš pasitraukiau ir vėl ėmiau dirbti namie.
Dabar „JuLi butikas“ yra parduotuvė, kurioje galima rasti įvairių lietuvių dizainerių rūbų, taip pat ten galima rasti ir mano kūrybos darbų.
Iš kur semiatės įdėjų kūrybai, kaip ateina įkvėpimas?
Aišku, pasižvalgau internete, kartais vien dėl to, kad nepadaryčiau panašių daiktų, visada norisi kažko išskirtinio, naujo. Šiaip dažniausiai įkvėpimas ateina, kai gaunu arba parsivežu naujų audinių, odos gabalų. Kai pradedu juos dėlioti, vis atsiranda minčių ir vizijų, kaip ir ką daryti, nes visos tos spalvos ir faktūros mane įkvepia.
Man labai patinka dėlioti įvairių spalvų detales. Niekada nedarau identiškų, tokių pat dviejų rankinių, visada būna, kad skiriasi viena ar kita detalė. Tenka daryti ir pagal užsakymus, pagal užsakymus darau savo nuolatinėms klientėms, kurios nuo pat pradžių pirko mano gamybos rankines, kurios žino mano stilistiką.
Kokius daiktus be rankinių ir kuprinių dar gaminate?
Anksčiau gamindavau įvairius papuošaliukus iš odos, taip pat tekdavo ir rūbų pasiūti. Dabar esu apsistojusi ties rankinėmis, kurpinėmis, įvairiais krepšiais, nes su jais lengviausia kalbant apie pardavimą.
Rankinė – ne rūbas, jos nereikia matuotis, derinti, tai atima labai daug laiko. Dauguma mano rankinių turi skiriamąjį ženklą tulpę. Visada ją darau šiek tiek putlesnę.
Ar ateityje planuojate plėsti verslą, atsidaryti savo parduotuvėlę?
Apie savo kūrybos studiją vis dar tebegalvoju. Svajoju apie savo asmeninę menišką erdvę, kuri būtų ne tik kaip parduotuvė, bet ir mano kūrybos kampelis, kad galėčiau ten ir siūti. Bet kažkur kitur, ne Kretingoje, nes čia perspektyvų nematau, pernelyg siauras žmonių ratas, taip pat jų požiūris į tokius kūrėjus kaip aš. Norisi kitokios auditorijos.
Ar turite tokį savo sukurtą kūrinį, kurį laikote pačiu svarbiausiu bei įsimintiniausiu?
Be abejo, tai vestuvinė suknelė, kurią siuvau savo vyriausiajai dukrai. Šitam savo kūriniui ruošiausi labai senai, nes dukra visada sakydavo „mama turėsi man pasiūti vestuvinę suknelę“. Buvo labai daug streso siuvant, bet, manau, suknelė pavyko tobulai.
Ir šiaip saugau tokius darbelius, kuriuos esu dariusi savo vaikams, kai jie buvo visai mažyčiai, – norėsiu perduoti iš kartos į kartą, nes juos siuvant įdėjau labai daug emocijų.
Ar nešiojate savo kurtas rankines?
Nešioju, bet nekeičiu jų taip dažnai, kaip galbūt atrodo kitiems. Vis atrodo, kad pasidarysiu kažką gražesnio, įdomesnio, bet pritrūkstu laiko. Dažniausiai kartą ar du metuose pasisiuvu kažką sau. Būna, kad šventėms sukneles pasisiuvu, dukters vestuvėms kostiumėlį siuvausi.
Ar kūryba yra pagrindinis jūsų verslas, iš to pragyvenate?
Galiu sakyti, kad taip, tai yra mano pragyvenimo šaltinis. Kiek įdedu darbo, kiek tam laiko skiriu per dieną dirbdama, tiek ir turiu. Kartais pritrūksta laiko, nes dar auginu tris mažus vaikus, gyvenam aktyviai, kiekvieną dieną vaikus tenka vežioti į būrelius, tai atima labai daug laiko.
Ko palinkėtumėte kitoms kūrėjoms, kurios turi idėjų kurti, bet nesiryžta to daryti?
Nekopijuoti vienoms nuo kitų. Pasižvalgyti į kitų darbus nėra blogai, vis dėlto, reikia nuo nuo kažko pradėti, pasisemti įdėjų, bet tik tiek. Taip pat siulyčiau neapsiriboti tik Lietuva. Prieš pradedant kurti patariu išsityrinėti rinką, nedaryti tų pačių darbų, kurių jau ir taip pilna, ieškokite kažko įdomesnio, originalesnio.
