Įvardindama pagrindinį gyvenimo variklį, ji net neabejoja: „tai mano darbas“.

Pernai Jums skirtas įvertinimas – metų kardiologės apdovanojimas už nuopelnus širdies nepakankamumo prevencijos srityje, švietėjišką veiklą. Kaip vertinate situaciją Lietuvoje, ar vis dar lietuviai linkę praverti gydytojo kabineto duris, tik ligai įsisenėjus?

Kartais netgi laukia tol, kol būklė pasiekia kritinę – reikia kviesti greitąją pagalbą. Širdies nepakankamumo atvejais, žmonės negali miegoti naktį, atsibunda dėl dusulio, kosulio, būklė pagerėja nebent tada, kai atsisėda lovoje. Mano minimi požymiai labai būdingi širdies nepakankamumo ligai. Ir tik, kai pasireiškia visi šios ligos simptomai, tik tada ima ieškoti pagalbos – dažniausiai kviečia greitąją.

Pasikalbėjusi su pacientais, nekart išgirstu, kad, pavyzdžiui, jau porą metų po truputį reiškiasi simptomai: dusulys, kojų patinimas, netoleruojamas didesnis, o vėliau ir mažesnis fizinis krūvis. Tačiau, kaip bebūtų gaila, žmonės linkę taupyti savo laiką, galvoja, kad liga praeis savaime: „esu per jaunas širdies ligai“ arba atvirkščiai – „esu senas, matyt, todėl taip blogai jaučiuosi“. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl delsia ir vėlai kreipiasi į gydytojus.

Foto: R. Adžgausko nuotr.

Norėčiau pasiteirauti, kaip galime sau padėti, kokių taisyklių turime laikytis, norėdami turėti sveiką širdį?

Vis tik labai svarbu, kad Lietuva išsiveržtų iš nuolatinės paskutinės vietos Europoje, kurioje esame pagal širdies ir kraujagyslių ligų sergamumą, jų prevenciją, infarktų skaičių ir profilaktinių priemonių vartojimą. Lietuvoje niekaip nepadarome proveržio. Viena iš didžiausių problemų – Lietuvos gyventojai labai stipriai veikiami mitų apie sveikatą. Žmonės turi daugybę įsitikinimų, prieštaringo įsivaizdavimo apie širdies ligų prevenciją, vaistų vartojimą.

Mes, specialistai, nuolat kovojame, kad žmonės įsiklausytų į mūsų patarimus. Galbūt tai lemia ir tradicijos. Vis tik pas mus daug mažiau sportuojančių žmonių nei Vakaruose, mažesnis fizinis aktyvumas, bet daugiau priklausomybės ligų. Rūkymas, alkoholio vartojimas kenkia širdies ir kraujagyslių sistemai, kaip ir nepakankamas domėjimasis savo sveikata. Galbūt tai mano priekaištas ir mūsų švietimo sistemai, problema, slypinti dar mokykloje – žmonės nežino nei savo kraujospūdžio, nei cholesterolio kiekio. Tuo reikia rūpintis, kol esame sveiki ir jokių simptomų dar nejaučiame.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Visada viešas įvertinimas yra nuoseklaus ir didelio, kartais net nematomo atsidavimo savo veiklai. Kaip pavyko suderinti karjerą ir šeimą, ar niekad nesulaukėte priekaištų iš artimųjų dėl pernelyg didelio užimtumo?

Man labai pasisekė gyvenime, nes sutikau žmogų, kuriam rūpėjo mano galimybės realizuoti savo interesus ir gebėjimus. Jis man visad kalbėjo, kad užsiimčiau savo hobiu – taip vyras Remaras apibūdino mano darbą, ypač, kai buvome jauni ir jaunos gydytojos gaunamas mažas atlygis labiau priminė atlygį už hobį nei už pagrindinį darbą. Jis palaikė mano norą užsiimti medicina, o pats rūpinosi šeima.

Ilgainiui mums sekėsi subalansuoti ir laiką, skiriamą darbui, ir šeimai. Dabar ypač – kai ir sūnus, ir abi dukros suaugo, vyras ragina nieko neatsisakyti profesinėje srityje. Nebent pataria daugiau atsirinkti tai, kas svarbiausia: projektus, akademinius ir mokslinius straipsnius, prie kurių ketinu prisidėti. Jis buvo ir yra mano palaikytojas, kuris leido nugalėti, gal net peržengti savo barjerus. Galbūt be to būčiau save stabdžiusi, bet jis skatino judėti pirmyn. Manau, kad tai nėra dažnas variantas.

Kartu per gyvenimą – su vyru Remaru.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

O kaip vaikai, ypač, kai augo – ar niekad nepapriekaištavo, kad mama daug dirba?

Esu laiminga, kad man vaikai to nesakė. Atrodo, kad dėmesio pakako, visad stengiausi tiek, kiek galiu jo skirti. Dviese su vyru norėjome, kad augantys vaikai įvairiose situacijose sulauktų ne tik mūsų skirto laiko jiems, bet ir palaikymo, patarimo.

Su vaikais mus jungia daug bendrų interesų. Nesulaukiu iš jų didelių priekaištų net, kai išsitraukiu darbo kompiuterį netinkamu momentu. Nebent porąkart dukra papriekaištavo, kai koncerte žvilgterėjau į kompiuterį, ar negalėjau kartu su šeima eiti į miuziklą, nes pasirinkau vykti į profesine prasme svarbią konferenciją. Retkarčiais pasitaiko tokių šeimos nuogąstavimų dėl pernelyg didelio atsidavimo darbui (šypsosi).

Foto: R. Adžgausko nuotr.

Graži Jūsų mintis apie mylimą darbą kaip hobį. Atrodo, kad apie sėkmingai dirbančius medikus, jų tinkamą įvertinimą girdime vis mažiau, o apie emigruojančius, negalinčius pragyventi Lietuvoje gydytojus kalbama vis daugiau ir garsiau. Jums niekada nekilo mintis ieškoti laimės svetur?

Tokios mintys lankė, kai buvome jauni, kai, kaip ir visoms jaunoms šeimos, nebuvo lengva. Gimė sūnus ir būtent tada ieškojome, kaip spręsti gyvenamo būsto, mažo atlyginimo problemą. Pagalvojimų buvo, bet jie nesirealizavo – radome sprendimus, neemigravome, likome Lietuvoje. Vaikai užaugo patriotiški, pati džiaugiuosi, kad nereikėjo išgyventi emigracijos ir Lietuvoje dabar gyvenu visavertį, nemonotonišką gyvenimą.

Šokis su sūnumi.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Išties esate be galo pozityvi, jaunatviška, žavinga, kas padeda tokiai išlikti? Galbūt turite savo vidinę laimės ar moterišką grožio formulę?

Galimybė gyventi labai įdomų gyvenimą. Nežinau ar yra kokia formulė – tai jausmas, kad mediko profesija labai kūrybiška, verčianti visąlaik tobulėti, mokytis. Itin dažnai esi ne mokytojo, o mokinio vietoje, nes veriasi nauji horizontai, kai reikia spręsti naujas užduotis, įveikti naujus iššūkius. Nelabai gal tinkamas atsakymas apie moteriškas grožio formules (juokiasi), bet mano formulė – nuolatinis tikslo turėjimas ir siekimas, judėjimas jo link. Ir, žinoma, saugus užnugaris, kuris suteikia ramybę – mano šeima. Galbūt mylimi žmonės, vyras, vaikai, tėvai, draugai, palengvina rūpesčius, todėl belieka tik savotiškas kūrybinis malonumas. Galiu sakyti, kad gyvenu apsupta meilės.

Iš tarptautinės konferencijos.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Atrodo, kad kone viską, apie ką galima svajoti, jau pasiekėte – kokių dar tikslų turite?

Gydytojas, niekad negali padėti taško, kad jau žino ar pasiekė. Nors gal esu ir neteisi taip sakydama – visos profesijos, visi pasirinkimai mus verčia tobulėti. Esame nuolatiniame naujienų sraute. Todėl aš žinau, kiek daug dar visko nežinau. Atrodo, kad dirbi ir tarsi jau sukaupei žinių bagažą, patirties, įvertinimo, bet akivaizdu: kuo toliau eini, tuo labiau matai, kiek dar reikia tobulėti.

Kai atsiduri tarp žmonių, kurie daugiau žino – pasidaro ramu, kad iki pensijos ar bent jau profesinio kelio pabaigos – bus ko siekti, norėsis daugiau žinoti, giliau suprasti. Kompetencija toks dalykas, kurią galima nuolat tobulinti ir didinti. Kaip ir karjeroje, visada yra kur išbandyti save, užimti lyderio pozicijas ir tai mane domina bei žavi.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dėkoju už pokalbį!