Vienoje Dubajaus meno renginių brošiūroje prieš 5-erius metus perskaičiau: „Direktorė Vilma Jurkutė, „Alserkal Avenue“.“

Centras „Alserkal Avenue“ didžiausiame Jungtinių Arabų Emyratų mieste tada buvo viena iš ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų šiuolaikinio meno erdvių. Pasidarė įdomu, tad susiradau lietuvę ir prikalbinau išgerti kavos. Mūsų pažintis tęsiasi iki šiol. Teko stebėti tiek Vilmos, tiek jos vadovaujamo centro raidą. Šiandien jis yra vienas įtakingiausių kultūros traukos taškų visame Artimųjų Rytų regione. Vilma Jurkutė – smulki, liekna, džiugiai besišypsanti blondinė – palieka šiltos, draugiškos ir kartu autoritetingos vadovės įspūdį.

Su Vilma susitinkame centro „Alserkal Avenue“ biure. Į akis iškart krinta estetiška aplinka. „Taip, estetika man svarbi. Gal dėl to, kad augome Sovietų Sąjungoje, kur viskas buvo vienoda ir pilka. Aplinka turi įkvėpti kurti ir teikti džiaugsmą. Kodėl tai, kas negražu, turi būti gerai? Kodėl nepaieškoti būdų savo aplinkai pagražinti?“ – teigia moteris ir papasakoja, kaip šį įsitikinimą sustiprino Londone matyta H. Matisse‘o paroda.

„Labai maža, bet žmonių – pilna. Menininkas suprato, kokia svarbi yra ypatinga aplinka, ir ją nuolat keitė. H. Matisse‘ui buvo svarbu, kaip atrodo daiktas, kur jis padėtas ir kaip įkvėps patį menininką. Jei nori būti kūrybingas, tavo aplinka turi būti tokia pat“, – sako V. Jurkutė.

Žvilgsnis į kitokį gyvenimą

Pirmąkart prie meno Vilma prisilietė pradėjusi lankyti Klaipėdos Vydūno mokyklą – ji, penktokė, pateko į sustiprinto humanitarinių dalykų mokymo klasę ir pasirinko muziką: dainavo chore, grojo pianinu. „Iki šiol esu labai dėkinga tėveliams, kad suprato, kur mane pakreipti. Dirbti reikėjo ir savaitgaliais, vakarais, bet su choru apkeliavau visą Europą.“ Akis atvėrė išvyka į Vokietiją. Tada choras dalyvavo edukacinėje programoje, ir vaikai mėnesį gyveno šeimose.

„Man buvo 12 metų. Tai buvo pirmas kartas, kai išvažiavau iš Lietuvos be tėvų. Gyvendama toje vokiečių šeimoje pamačiau, kaip žmonės vertina meną. Valgydavome kartu vakarienę ir diskutuodavome apie muziką, netgi kivirčydavomės dėl jos. Tada pirmą kartą supratau, koks gali būti pasaulis, kaip galima gyventi.“

Būdama vienuoliktokė, mergina nutarė pasaulio pamatyti daugiau – pagal mainų programą išvažiuoti metams į JAV. Tėvai išgyveno, bet palaikė, nes turėjo panašios patirties – Vilmos sesė ir brolis jau gyveno užsienyje. Mokyklą rado ir visus reikalingus dokumentus moksleivė susitvarkė pati. „Atsakymą gavau naktį. Pažadinau mamą, tėtį ir pasakiau: „Išvažiuoju.“ Iki dabar pamenu jų nuostabą! (Juokiasi.) Jeigu sugalvoju, darau viską, ką galiu ir ką reikia, kad tai įvyktų. Esu labai užsispyrusi.“

Baigusi vidurinę mokyklą Milvokyje, grįžo į Klaipėdą ir įstojo į LCC tarptautinį universitetą, tarptautinio verslo specialybę. Studijos nelipo, tad išėjo akademinių atostogų ir išvažiavo į Airiją. Čia atsirado galimybių išvykti į Niujorką ir užsiimti nuosavu verslu – fotografija ir filmų kūrimu. „Man buvo 20 metų. Toks amžius, kai nieko nebijai ir visko nori, turi daug energijos, esi neįveikiamas.“ Mergina bendradarbiavo su televizijomis „Nickelodeons“, MTV ir kt. „Sužinojau, ką reiškia pradėti savo verslą, kiek jėgų, energijos, pastangų tai kainuoja. Vargo dienos, vargo naktys. Ir kartu – geriausia mano profesinė mokykla, čia išmokau, kaip pradėti nuo nulio ir pasiekti sėkmę. Išmoktos pamokos praverčia iki šiol.“

Daug žmonių manęs klausia, ar patiriu priespaudą, ar man leidžiama vairuoti, kai kurie negali suprasti, kodėl lietuvė pristato arabų meną ir kultūrą.

Verslą Niujorke po trejų metų mergina iškeitė į bakalauro studijas Prancūzijoje, Grenoblio universitete – vienoje geriausių tarptautinio verslo mokyklų Europoje. Kai pagal studijų programą reikėjo atlikti 6-ių savaičių praktiką, profesinės patirties jau su kaupu turinti Vilma nusprendė – jei jau negali to išvengti, pabandys daryti tai, ko visada troško, – eiti į šiuolaikinio meno pasaulį. Atlikti praktiką ją priėmė filosofo Hilary Lawsono Londone įkurtas Meno ir idėjų institutas (The Institute of Arts and Ideas), – šis rengia filosofijos festivalius, turi savo televiziją ir galeriją.

„Taip susiklostė, kad vieno projekto komunikacijos direktorė turėjo skubiai išvažiuoti ir tas projektas buvo perduotas man. Sugebėjau jį atlikti sėkmingai, ir institutas man pasiūlė nuolatinį darbą. Taip prasidėjo mano kelionė po meno pasaulį.“

Vienoje vietoje – bent trejus metus

Mokydamasi Grenoblyje Vilma susipažino su dabartiniu savo sužadėtiniu Ali Ibrahimu iš Libano. Jie kartu studijavo, o vaikinas dar dirbo banke – „Deutsche Bank“. „Dauguma studijų draugų dirba finansų ar verslo sektoriuose. Aš vienintelė – meno srityje. Iki šiol niekas nesupranta, ką darau!“ – kikendama teigia pašnekovė. Kai Ali pradėjo dirbti Dubajuje, Vilma apsisprendė ten trumpam sustoti. „Norėjau išbūti vienoje vietoje bent trejus metus, susikurti naujus jaukius namus su savo knygomis ir meno kūriniais.“ Treji metai virto šešeriais. Kol kas.

Vilma prieš važiuodama į Dubajų išsamiai susipažino su šio miesto meno pasauliu – prisiskaitė apie kiekvieną meno šaką, apie kelias tuo metu veikusias galerijas ir menininkus. Atvykusi pradėjo lankytis meno renginiuose, susipažino su meno pasaulio atstovais. Sykį išgirdo, kad meno kolekcininkas Raminas Salsali žada atidaryti šiuolaikinio meno erdvę savo privačiai kolekcijai eksponuoti.

Vilma Jurkutė moderuoja diskusiją tarptautinėje meno parodoje „Art Basel“ Honkonge 2017 m.
Foto: Asmeninis albumas

„Susiradau jį ir pasakiau: „Planuojate įgyvendinti pirmą tokį projektą regione, bet niekas apie tai nežino! Dirbkime kartu! Aš čia nieko nepažįstu, noriu susikurti savo pažinčių ratą, o jūs neturite ko prarasti.“ Raminas Salsali iki šiol juokauja, kad atsisėdau, įjungiau kompiuterį ir ilgam nutilau. O į galerijos atidarymą susirinko daugiau kaip 1000 žmonių – meno veikėjų, politikų, spaudos atstovų, filantropų, šalyje daugybę infrastruktūros sistemų – vandentiekio, elektros, telekomunikacijų, bankininkystės – sukūrusios Alserkalų šeimos narių ir kt.“, – pasakoja pašnekovė.

Kartu su menininkais sukūrėme Dubajaus bohemą. Tai, ką darau, reikalauja beprotiškai daug pastangų, laiko, bemiegių naktų, bet man tai teikia džiaugsmą.

Netrukus tinklo „Alserkal Group“ atstovai susisiekė su Vilma ir pasiūlė prisijungti. Taip galerija tapo Alserkalų verslo dalimi, dabar Alserkalų kvartale „Alserkal Avenue“, užimančiame daugiau kaip 150 000 m2, veikia maždaug 90 verslo įmonių ir galerijų. „Visa kita yra istorija“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad kvartalo „Alserkal Avenue“ mecenatas Abdelmonemas bin Eisa Alserkalas yra ypatinga, charizmatiška asmenybė. Jis remia meną iš filantropinių paskatų, nes supranta šio reikšmę miesto raidai, ir kaupia meno palikimą ateinančioms kartoms. „Siksto koplyčioje esančios Michelangelo freskos nebūtų, jei tuometis popiežius Julijus II nebūtų jos užsakęs ir finansavęs. Ką ir kalbėti apie filantropų Medicių, Rockefellerių ir kitų šeimų dėka atsiradusius šedevrus. Seniausi muziejai visada buvo privatūs, juos išlaikė meno ir kultūros svarbą visuomenės raidai bei istorijai suvokiančios šeimos.“

Dubajaus galerijų šuolis

Paklausta, už ką yra atsakinga, Vilma atsako: „Oficialios mano pareigos yra direktorė. Kartais pati susimąstau, koks mano darbas, nes atiduodu viską.“

V. Jurkutė yra pagrindinė pramoniniame Al Quozo rajone, buvusios marmuro gamyklos teritorijoje esančių pastatų komplekse 2007 m. įkurto ir per dešimtmetį vienu reikšmingiausių, įtakingiausių šiuolaikinio meno ir kultūros centrų regione tapusio „Alserkal Avenue“ strategė. Pašnekovė pasakoja, kad dėl panašios dvasios kvartalas lyginamas su Londone esančiu Šordičo (Shoreditch) rajonu arba Niujorke esančiu Meatpakingo rajonu.

Šioje Dubajaus vietoje veikia 16 tarptautiniu lygiu pripažintų šiuolaikinio meno galerijų ir ne pelno organizacijų, daugiau kaip 40 kūrybos įmonių. Neoliberaliame mieste veikiančias meno ir kultūros institucijas valstybė finansuoja minimaliai, norintieji kurti meną turi pragyventi patys. „Remdami ir stiprindami jaunas kūrybos įmones kuriame regiono kultūros ir meno plėtros istoriją. Kūrybingas verslas yra pasaulinės ekonomikos dabartis ir ateitis. Džiaugiamės, kad „Alserkal Avenue“ yra to dalis“, – tvirtina pašnekovė. Meno programos ir iniciatyvos finansuojamos iš komercinės veiklos gautomis lėšomis. „Dažnai šiuolaikinis menas sunkiai randa vietą komercinėje erdvėje. Tad pati pradžia yra svarbiausia, beje, ji gali būti ir sunkiausia.“

Kai 2015 m. buvo išplėsta kvartalo teritorija, čia įsikurti pasiprašė daugiau kaip 1000 kūrybos verslu užsiimančių žmonių. Vilma susitiko su 300, atrinko mažiau kaip 40. Tada šią vietą ištiko daug pirmųjų kartų: čia pradėjo veikti pirmoji regione tarptautinė Niujorke gyvenančios mecenatės Leilos Heller, paryžiečio Stephane‘o Custot galerija, išskirtinio šokolado fabrikas, įsitvirtino pirmieji autorinio kino kūrėjai, atsirado vietos bendruomenės teatras, kovo mėnesį atidaryti renginių ir parodų rūmai „Concrete“ – pirmasis garsaus olando architekto Remo Koolhaaso pastatas JAE. „Dirbti su šiuo architektu – neįkainojama patirtis. Niekada nepamiršiu, kaip jis tik atvykęs pasakė: „Kas galėjo patikėti, kad įdomiausi projektai šiuo metu vyksta Artimuosiuose Rytuose“, – prisimena moteris.

Iš tikrųjų Vilma kasdien dirba su itin kūrybingais, idėjų kupinais menininkais, galerijų savininkais, rašytojais, filmų kūrėjais. „Mes kartu sukūrėme Dubajaus bohemą. Tai, ką darau, reikalauja beprotiškai daug pastangų, laiko, bemiegių naktų, bet man tai teikia džiaugsmą! Jei neparašysi savo istorijos pats, ją už tave parašys kiti“, – turėdama galvoje regiono meno raidą sako pašnekovė. Vilma prisimena, kad pirmosios galerijos Dubajuje kurtos geografiniu pagrindu, pavyzdžiui, buvo skirtos Sirijos, Irano, Indijos menui.

Kvartale „Alserkal Avenue“ veikia 16 tarptautiniu lygiu pripažintų šiuolaikinio meno galerijų ir ne pelno organizacijų, daugiau kaip 40 kūrybos įmonių.
Foto: Asmeninis albumas (a. Aquilloras nuotr.)

Ilgainiui menininkams tapo svarbiau dalyvauti pagrindinėse pasaulinėse meno mugėse ar atstovauti šaliai pasaulinėse meno institucijose. Pakito ir Vakarų žvilgsnis į regiono galerijas, menininkus. Svarbiausiose galerijose, pavyzdžiui, „Tate“, Guggenheimo muziejuose, Žoržo Pompidu centre veikia Artimųjų Rytų meno skyriai. Atsirado suvokimas, kad tai, kas vyksta šiame regione, yra svarbu pasauliniu lygiu. Pasak centro direktorės, tai – didelis ir galerijų nuopelnas.

Jei nori būti kūrybingas, tavo aplinka privalo būti tokia pat.

„Publika retai supranta, kiek daug darbo įdeda galerijos savininkas, o juk šis vasaromis važiuoja į menininkų studijas, juos skatina, pats turi viskuo domėtis. Tai reikalauja atsidavimo, kūrybingumo ir lėšų. Vienai ekspozicijai sukurti išleidžiama tūkstančiai eurų“, – pasakoja pašnekovė. Centrui „Alserkal Avenue“ taip pat buvo svarbu stiprinti santykius su pasauliu. Užmegzti tiesioginius ryšius su Amerikos kolekcininkais ir muziejais tapo lengviau 2015-aisiais Dubajuje atidarius Leilos Heller galeriją. Ledams pajudėjus, į regioną pavyko atsivilioti pasaulinių menininkų, pavyzdžiui, Franką Stellą, Tony Craggą ir kt.

Menas, moterys ir kolekcininkai

Šiuolaikinio meno istorijoje gausu moterų menininkių, kurios dirbo kartu su vyrais, bet šie, tarkim, A. Warholas, R. Rauschenbergas, buvo pripažinti, o jos atrastos vėliau. Vilma mini iranietę menininkę Monir Farmanfermaian. „Gyvendama Niujorke, ji priklausė tam pačiam kultūriniam ratui kaip Frankas Stella ir kiti garsūs menininkai, deja, pripažinta buvo tik sulaukusi 85-erių. 89-erių ji tapo pirmąja iraniete menininke, surengusia personalinę parodą Guggenheimo muziejuje Niujorke. Tai – istorinis įvykis“, – pasakoja pašnekovė. V. Jurkutė primena, kad tarptautinėms meno institucijoms pradeda vadovauti vis daugiau moterų.

„Kai Nicholas Serota paliko „Tate“, naująja muziejaus direktore paskirta Maria Balshaw. Dabar visi laukia, kada dailiosios lyties atstovė ims vadovauti Metropoliteno meno muziejui. Daugėja ir meno institucijų, steigiančių naujas programas ir iniciatyvas moterims menininkėms paremti“, – dalijasi mintimis centro direktorė. Ir priduria, kad Dubajuje meno scena jau valdoma moterų. Būtent jos yra beveik visų galerijų savininkės, gausu ir kuriančių menininkių.

Norintiesiems įsigyti meno kūrinį Vilma pataria pirkti tik tokį, su kuriuo galės sugyventi namie. Pasak pašnekovės, tiek darbas, tiek jo autorius turi patikti, turi jį suprasti. Dar apie perkamą kūrinį reikia surinkti informaciją – kur jis eksponuotas, kokia jo kaina buvo paskutiniame aukcione, svarbi ir jo rinkos kaina, nes tam tikrą sumą kainuojantis darbas jau tampa investicija.

Pati Vilma pabrėžia nesanti kolekcionierė, nes turinti mažiau kaip 50 darbų. „Man svarbu remti jaunus menininkus, juk parama iš pradžių yra labai svarbu. Esu susidūrusi su Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje gyvenančiomis šeimomis, kurios turi šimtus iš kartos į kartą keliaujančių paveikslų, bet kolekcininkais savęs nelaiko, nes kolekcija – didžiulė atsakomybė“, – sako moteris.

Pasak Vilmos, norint suprasti meną, patartina lankytis visose vietos muziejuose, galerijose vykstančiose parodose, dalyvauti kultūros renginiuose, diskusijose, klausytis istorijų. Taip žmogus lavina akį, pradeda suvokti, kas jį džiugina ir kodėl. Nebūtinai turi patikti visi autoriai ir raiškos būdai. Geros kolekcijos yra būtent tos, kurios atspindi individualų skonį ir supratimą. Pasaulėjautą atspindinčiam rinkiniui sudaryti užtrunka daug metų. Jis neatsiranda per metus ar dvejus – tai gyvenimo būdas.

Laužyti stereotipus

Paklausta, ar susiduria su stereotipais apie gyvenimą Artimuosiuose Rytuose, Vilma šypteli: „Man atrodo, mes visi susiduriame.“ Kai Barselonoje buvo pristatomas centras „Alserkal Avenue“, daug išsilavinusių ir aukštus postus turinčių žmonių jos klausė, ar patiria priespaudą, ar jai leidžiama vairuoti, – tai Vilmą labai nustebino. Paryžiuje, vienoje paties prezidento François Hollande‘o atidarytoje konferencijoje, vykusioje praėjus maždaug 10 dienų po teroro atakos „Charlie Hebdo“ redakcijoje, daug žmonių negalėjo suprasti, kaip lietuvė pristato arabų meną ir kultūrą.

„Vienas blogiausių dalykų yra tai, kad supaprastiname reiškinius. Sakydami „Europa“, „Artimieji Rytai“ ar „Azija“, suplakame visus jų regionus. Mintis, kad šios pasaulio dalys yra vienalytės, klaidinga, nes jos sudarytos iš skirtingų šalių, kultūrų, tautų, visuomenių komplekso. Nereikia net šalių. Miestai, jų rajonai, bendruomenės – ir tie yra daugiasluoksniai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Išvengti stereotipiškumo padėtų kritinis mąstymas. Būtina kasdien reflektuoti ir pasitikrinti savo sprendimus. „Puikus pavyzdys šiuo atveju man yra menininkas. Jis viską atiduoda publikai, tiksliau – kritikams, į rankas. O kritika skatina tobulėti, nuolat patikrinti save ir savo darbus. Taip menininkas išlieka kuklus ir atviras naujoms idėjoms. Daugelio sričių atstovai galimybių pasitikrinti neturi, tad dažnas tampa visažiniu ekspertu. O jei sakai, kad viską žinai, vadinasi, tau – galas“, – juokdamasi teigia V. Jurkutė.

Tas nežinojimas ją pačią skatina tobulėti, tad nuo rudens mokosi magistrantūroje – Oksfordo universitete. Į ilgalaikę miesto plėtrą besigilinanti Vilma dar nežino, ar įgytas žinias pritaikys Dubajuje, ar keliai nuves kitur. „Kai pradedi vėl studijuoti, pradedi vėl savęs klausti. Juokiausi, kad važiuodama į Oksfordą turėjau daugiau atsakymų nei klausimų, o jau po savaitės išvažiavau turėdama daugiau klausimų negu atsakymų. Pasaulis toks globalus, tad nemanau, kad šiandien žinome viską“, – teigia V. Jurkutė.

Post Scriptum

Po beveik dviejų valandų pokalbio centro direktorė pasiūlo eiti kartu į renginį. Pakeliui užsukame į salę, kur ruošiamasi parodos atidarymui. Ryškiai raudona suknele vilkinti Vilma pajuokauja, kad jos ir skulptūrą surinkinėjančių darbininkų uniforma (jie vilki raudonais marškinėliais) panašios. Ramiai, neskubėdama moteris apeina milžinišką erdvę, pakalbina parodos autorius, darbuotojus, pasilabina su kiekvienu apsaugininku, padėkoja kiekvienam komandos nariui už atliktą darbą. Grįždamos į biurą prie vienos galerijos durų sutinkame būrelį besišnekučiuojančių menininkų. Vilma kiekvieną man pristato, pasišneka su jais, pajuokauja. Kai pasukame biuro link, pašnekovė atsisuka į mane ir taria: „Ar klausei, koks mano hobis? Tai ir yra mano hobis. Man patinka tai, ką darau.“

Trumpa dosjė

Hobis. Knygos ir menas.
Kvepalai. Christiano Dioro „Cologne Royal“.
Automobilis. Jaguaras.
Virtuvė. „Tradicinė japonų, ypač patinka sušiai ir sašimiai.“
Miestas. Honkongas.
Muziejus. „PRADA Foundation“.
Meno kūrinys. „Neįmanoma išsirinkti.“
Istorinė asmenybė. Eleanor Roosevelt ir Peggy Guggenheim.