Patogų miegą minkštuose viešbučių pataluose ji keitė į miegą po atviru dangumi, skrydžius lėktuvais – į keliones autostopu, populiarias ir turistų lankytinas vietas – į vietinių žmonių bei jų gyvenimo būdo pažinimą. Perskaičiusi Agnės mintis Facebook‘o paskyroje „Nežinau, kur einu“ buvau tikra dėl vieno – šios merginos patirtis ir ėjimas savo gyvenimo keliu įkvepia ne vieną žmogų, todėl žinojau, jog turiu su ja pasikalbėti. Atvirai ir nuoširdžiai – apie priežastis, kodėl kelionė prasidėjo, sužinotas gyvenimo tiesas bei akimirkas, kurios visam laikui pasiliko Agnės atmintyje.

Agne, kaip pristatytumėte save tiems, kurie tavęs nepažįsta?

Pristatyti save yra sunku, tačiau man gera žinoti, kokia aš esu: žmogus-meilė, žmogus-gyvenimas, žmogus-įsijautimas, žmogus-atsidavimas, žmogus-skausmas, žmogus-siela. Visgi kitiems save pristatyčiau paprastuoju būdu – „Labas, aš Agnė, ateik, apsikabinkime“, leisčiau žmogui mane pažinti. Nors ir malonu, kuomet esu pavadinama menininke, rašytoja, tačiau pati to prisistatydama nesakyčiau. Tuo pačiu egzistuoja vienas žodis, su kuriuo savęs sieti nemėgstu, tai yra – keliautoja, nors tai ir atspindi tai, ką veikiau pastaruosius metus.

Keliautojo prasmę ir esmę suprantate kitaip nei aplinkiniai?

Tiesa, nors šis žodis ir yra sąvokinis dalykas, kurio nepakeisi. Kas yra keliautojas? Žmogus, kuris keliauja. Labai paprasta. Todėl ir nenoriu su tuo savęs sieti. Nenoriu būti žmogumi, kuris tik keliauja. Kelionė yra kur kas giliau ir daugiau, kaip ir pats žmogus, gyvenimas, pasaulis. Kelionė turi savo tikslą ir prasmę – aš nekeliavau tam, kad atrasčiau save, nes tikiu, kad kiekvienas žinome, kas mes esame. Keliavau tam, kad pažinčiau žmones, užmegzčiau ryšį.

Kelionė nėra nei verslas, nei turizmas. Kelionė yra tai, kas nuolatos turėtų kurti ir nešti džiugesį. Ką reiškia keliauti? Galima keliauti savo valstybėje, savo teritorijoje, pažinti ją ir kultūrą, tačiau kelionė yra giliau net ir už tai. Beje, jei aš keliauju, tai nereiškia, jog būtinai noriu būti kelionių agentūros vadove.

Quito, Ekvadore
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip manote, kodėl Jumyse atsirado noras, pasiryžimas keliauti – patirti, išmokti, pažinti žmones?

Apie tai galvodama visuomet ieškau įvykių sekos, o tuomet prisimenu, kad niekada nenorėjau tapti tuo žmogumi, kuris praras naivų ir vaikišką tikėjimą stebuklais bei legendomis. Nenorėjau prarasti tikėjimo, jog nevirsiu tuo nusivylusiu ir „perdegusiu“ suaugusiu žmogumi. Nuo pat vaikystės mačiau daug priežasčių ir pasekmių, kodėl žmonės, pavyzdžiui, skiriasi, mačiau daug dalykų, kuriuos kažkokiu būdu norėjau naikinti ir mažinti. Kėliau klausimą, kodėl aš turėčiau tapti tuo nusivylusiu žmogumi, kodėl turėčiau tapti tuo, kuris eina į darbą ir nemato savo vaikų... Turėjau naivų tikėjimą, jog tokia niekada netapsiu. Galiausiai būtent šis tikėjimas – tikėjimas žmogaus būtimi ir egzistencija – man nušvito kelionės forma.

Kalifornijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Ar jau mokydamasi žinojote, jog tikrai nestudijuosite kaip daugelis jaunimo, o keliausite aplink pasaulį?

Kai mokiausi, į mokyklą buvo atvažiavusi moteris, kuri savanoriavo, filmavo Meksikoje – tai mane sužavėjo. Kadangi pati mylėjau kiną, teatrą, literatūrą, norėjau su ja pasikalbėti, galiausiai pradėjome gerai sutarti, vis netyčia kažkur prasilenkdavome, per tris-keturis pažinties metus buvome tiek pat kartų susitikusios. Per ją susipažinau su kino režisiere, gyvenančia Prancūzijoje, o iš jos sužinojau apie Lietuvoje egzistuojančią kino stovyklą. Tuomet man buvo 16-ka. Tą vasarą norėjau išauginti save, kad nebijočiau būti tik su savimi, todėl į stovyklą vykau viena – taip įvyko mano pirmoji kelionė autostopu.

Visuomet buvau finansiškai ribojama, tačiau tam priešinausi, galvodama, jog tai man nerūpi, nors ir neturiu pinigų, vis vien pabandysiu viską padaryti pati. Tokiu būdu pradėjau keliauti ir į kitus renginius Lietuvoje bei užsienyje, vienas padarytas žingsnis vedė prie kito. Kai buvau 17-os metų, vienas mane pavėžėjęs vyras pasakė, jog tiki manimi ir mano svajonėmis – tik dar kartą įsitikinau, koks tikėjimas yra svarbus. Būdama dvyliktoje klasėje nežiūrėjau jokių studijų programų – buvau tikra, jog keliausiu, taigi egzaminai neturėjo jokios kritinės ir gyvenimą keičiančios reikšmės. Keliavimas buvo pribrendęs sprendimas – norėjau mokytis, gauti žinių, tačiau tą privalėjau gauti kitokiu būdu.

Kalifornijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Pradėjusi keliauti turėjote tikslą pasiekti Pietų Ameriką. Koks buvo Jūsų planas šiam tikslui pasiekti?

Viskas buvo gan neapgalvota, tačiau šiokį tokį planą turėjau – balandžio mėnesį pradėjau ieškoti darbo, birželio mėnesį po egzaminų pradėjau dirbti Lietuvoje, gavus atlyginimą nusipirkau autobuso bilietą iki Austrijos sostinės Vienos tam, kad būčiau įsitikinusi, jog išvykstu. Norėjau pamatyti Europą, nes iki mokyklos baigimo buvau aplankiusi vos kelias valstybes – viena iš planuojamų aplankyti valstybių buvo Danija. Norėjau ten susirasti darbą, užsidirbti, o tuomet, tikėdama savo utopine idėja, per 19-22 dienas kirsti Atlanto vandenyną laivu. Neturėjau pakankamai pinigų, todėl supratau, jog iki Danijos vyksiu autostopu.

Taip ir nutiko – Danijoje gyvenau skirtingose vietose, iki gruodžio mėnesio dirbau kambarine – per lietų ir purvus iki darbo vietos dviračiu mindavau apie 12 km. Niekada taip baisiai nesijaučiau kaip tame gyvenimo laikotarpyje – vis primindavau sau, dėl ko taip stengiuosi. Pagrindinis išgyvenimo būdas tuo metu buvo nuolatiniai pokalbiai su mama – jos balsas mane gydė. Jei būčiau viską metusi ir grįžusi atgal, būčiau išdavusi save, pripažinusi, jog man nepavyks. Nenoras išduoti save mane stūmė į priekį.

Turėjote tikslą keliauti į Pietų Ameriką, bet atsidūrėte Šiaurės Amerikoje, Los Andželo mieste. Kaip taip nutiko?

Norėdama daugiau užsidirbti iš Danijos į Lietuvą grįžau po šv. Kalėdų, o į Gibraltarą nuskridau vasario mėnesio pradžioje. Žinojau, jog Atlanto vandenynas yra kertamas iki vasario mėnesio – kovo mėnesį vandenyne jau pasikeičia srovės, prasideda audros. Nuvykusi į didelį uostą užkalbinau žmones, buvusius viename iš burinių laivų, klausdama, ar jie pažįsta ką nors, kas ketina kirsti Atlanto vandenyną. Man pasisekė, nes šie žmonės kaip tik ketino tą padaryti. Apsikeitėme kontaktais – pasisekė ir tai, jog kelias dienas galėjau miegoti vienos moters automobilyje.

Su laivo komanda planavome iš Gibraltaro plaukti į Kanarų salas, Las Palmas, tuomet į Cape Verde salas, o iš ten į Dominikos Respubliką. Turėjau išsilaipinti tame pasaulio kraštelyje. Taip nutiko, jog Kanaruose užstrigau dviem savaitėms, laivo komanda iširo, todėl pradėjau ieškoti pigiausių skrydžių tarp Pietų Amerikos, Čilės ir Šiaurės Amerikos – pigiausias skrydis buvo į Los Andželo miestą. Jungtinėse Amerikos Valstijose nusileidau net ir neturėdama visų privalomų dokumentų, nežinant šeimai ir draugams, ypatingos dienos – kovo 11-osios – išvakarėse. Buvau pasitikta klasiškai – išėjus iš oro uosto išgirdau džiaugsmingą autobuso vairuotojo balsą, pranešantį autobuso maršruto kryptį – „Hollywood“. Pasirodo, jog tik dėl šio vairuotojo šūkio autobusu pasirinko važiuoti ir filmų prodiuseris, nors reikiamą stotelę jis galėjo pasiekti ir kitokiu būdu. Nuostabu ir tai, jog iki reikalingos stotelės keleiviai nusigavo nemokamai – aparatas, turėjęs skaičiuoti pinigus, buvo sugedęs.

Tarp Gibraltaro ir Kanarų
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Kai atsidūrėte Los Andželo mieste, ką planavote toliau?

Mano planai ir vėl buvo abstraktūs – patekti iki Kanados, nusileisti iki Meksikos. Visus mano planus kreipė sutikti žmonės bei oro sąlygos. Kadangi man buvo svarbiausia pažinti žmones, nesukau galvos, į kurią pusę vyksiu. Keliavau beveik visada autostopu – autobusu važiavau tik vieną ar du kartus dėl to, jog pavežę mane žmonės norėjo, jog tolimesnę kelio dalį, kurios jie negalėjo pavežti, nuvažiuočiau saugiai.

Kitais atvejais žmonės netgi priimdavo pas save į namus – vieną kartą mane sustojo pavežti vyriškis, kuris pasirodo buvo restorano direktorius, tad tą patį vakarą su jo šeima gaminome vakarienę. Kalbant apie autostopus Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiausiai mane pavežti sustodavo vyrukai, neturintys šeimos, Pietų Amerikos miesteliuose nemačiau vairuojančių moterų, o Azijoje daugiausiai sustodavo šeimos, tad ten jaučiau didesnį saugumo jausmą.

Kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas, ar savo širdį palikote garsiajame San Franciske?

San Franciskas man pasirodė išpūstas burbulas, „amerikietiška svajonė“. Ten didelis skurdas bei benamių skaičius, be galo daug narkotikų, daug lekiančių žmonių, tuo pačiu daug sėkmingų žmonių, tačiau kas tas „sėkmingas“ žmogus?

Ir visgi... Aš nesitikėjau, tačiau savo širdį tikrai palikau Jungtinėse Amerikos Valstijose – nemaniau, kad jos taps ta vieta, kurią nuoširdžiai mylėsiu. Daugiausiai man patiko ne miestai, o lygumos ir platumos, tuo pačiu sutikti žmonės, kurie nuoširdžiai norėjo padėti nesiekdami naudos sau, jie atvirai pasakodavo apie save – tikriausiai dėl to Jungtinėse Amerikos Valstijose nuolat dariau meno terapiją.

Meno terapija Yosemite nacionaliniame parke
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Mačiau, jog ne vien vaikams reikia skleistis, žaisti bei kalbėti, todėl išsitraukdavau popieriaus lapą, įvairiomis kryptimis išpildavau dažų ir kartu su tuo žmogumi piešdavau, naudojant tai, kas būdavo aplinkui. Ar žoleles ir gėles, ar morkas, ar druską. Džiaugiausi, jog šie žmonės man leido dalintis, klausytis, stiprinti tarpusavio ryšį. Jungtinės Amerikos Valstijos gali būti svajonių, galimybių vieta, tačiau ten yra visko. Manau, gera turėtų būti ten, kur esi, – man ir Lietuva yra galimybių šalis, mano miestelis Kaišiadorys yra galimybių miestas. Reikia tik apsidairyti – aplinkui yra tiek gero.

San Franciskas
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Ar pamenate savo pirmąją dieną Meksikoje? Atvykusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų tikriausiai patyrėte šoką.

Kai palikau Jungtines Amerikos Valstijas, palikau ir nuostabią šeimą, su kuria kartu gyvenau apie septynias dienas, todėl, kai iš Hiustono miesto autobusu važiavau iki Meksikos sostinės, iš dalies kankinausi. Kelionė truko 23-24 valandas, negana to, vyras, autobuse sėdėjęs šalia manęs, padėjo savo ranką man ant kojos, todėl nieko nelaukdama persėdau kitur.

Kad ir kaip būtų, šoko nejaučiau – aš visada natūraliai pereidavau iš vienos erdvės į kitą, iš vienos kalbos į kitą, rodos, kad su tuo visuomet gyvenau. Į Meksiko miestą atvykau vėlyvą naktį, todėl dėl manęs sunerimo vietinė moteriškė ir padėjo surasti angliškai kalbantį vyrą, kuris užsakė automobilį iki tos vietos, kurioje turėjau apsistoti. Pasirodo, reikiamą adresą nėra taip lengva rasti – gatvių pavadinimai kartojasi. Pastebėjau ir mažus spalvotus namelius, ir elektros laidus, nukritusius ant žemės... Taigi pasikeitė civilizacija, kultūra, kalba, kraštovaizdis, maistas, tas pats miego ritmas.

Buvau perspėta nebendrauti net su pareigūnais, nes jie irgi korumpuoti, tačiau autostopu keliauti drįsau, nors ir ne visus atstumus. Autostopu keliavau tikriausiai kiekvienoje iš Centrinės Amerikos valstybių – Meksikoje, Hondūre, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje. Juokinga istorija – patį pirmą kartą Meksikoje mane sustojo pavėžėti vilkiko vairuotojas, su kuriuo praleidau tris dienas, nors reikiamą atstumą galėjau įveikti per maždaug 10 valandų. Man užmigus ir taip pramiegojus apie 7 valandas, vairuotojas nuvažiavo į visiškai priešingą pusę vien dėl to, jog jam buvo baisu mane prižadinti.

Meksiko miestas
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Bolivijoje pametėte pasą su visais dokumentais. Ką tada darėte?

Kelionės metu du kartus buvau sutikusi tuos pačius lietuvaičius – ironiška, tačiau abu kartus man nutiko kažkas negero. Kai praradau pasą, buvau kartu su tais lietuvaičiais. Tuo metu ėjome nusipirkti ledų, o po kelių akimirkų pastebėjau, jog neberandu jokių savo dokumentų. Tikėjau, kad juos rasiu, todėl grįžau tuo pačiu keliu atgal ir visur ieškojau. Užkalbinau vieną įtartiną, prekes pardavinėjusį vyruką, ar nieko nepastebėjo, jis atsakė nieko nematęs, tačiau vos pabaigus pokalbį kažkur dingo. Tuo metu supratau, kad paso nepavyks surasti, todėl žlugo mano planai pasiekti Argentiną ir susitikti su pažįstamu. Apsiverkiau – maniau, jog praeidami žmonės tą mato, dėl to žegnojasi, o tada apsidariusi ir pakėlusi akis pamačiau, jog sėdžiu šalia bažnyčios. Pasidarė juokinga – niekam mano skausmas nerūpėjo. Tai buvo tik mano pasaulis.

Tuomet pradėjau džiaugtis – anksčiau pamatysiu Lietuvą bei artimus žmones. Bilietui atgal kreipiausi pagalbos į visuomenę, tačiau pagalbos daugiausiai sulaukiau iš artimųjų, draugų, pažįstamų, taip pat gerosios šeimos, kurią palikau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kreipiausi į turizmo policiją, ėjau į Vokietijos ambasadą, tikėdama, jog ten mane geriau supras anglų kalba, emigracijos tarnybas. Vokietijos ambasada išdavė leidimą grįžti į Lietuvą, klaidingai parašydama mano tautybę – vokietė. Taigi kelioms dienoms teisėtai buvau tapusi vokiete. Pasiekusi Europą gyvenau menkomis sąlygomis, o į Lietuvą grįžau be pinigų. Tai buvo septynių dienų kelionė namo.

Nuo rugsėjo mėnesio keliavote į Singapūrą, Malaiziją, Balį, Tailandą – kaip galėtumėte apibendrinti šią patirtį?

Auginanti. Tai buvo sudėtingiausias kelionės tarpsnis, kuris pradėjo mane varginti, fizinės jėgos, kurias turėjau, taip pat nyko. Atsirado apatija žmonėms – jie pastebėdavo mano baltą odą, šviesias akis, plaukų spalvą. Pamačiau, jog azijiečiai elgiasi gražiai, tačiau tame visuomet įžvelgdavau jų norą įgauti garbės – šalia tavęs yra baltas žmogus. Netekau vieno iš prasminių dalykų, dėl kurio keliavau – žmonių pažinimo. Tuo pačiu netekau antros atramos – kūrybos, meno terapijos, kadangi atsirado kalbos barjeras.

Malaizijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka

Kelionės Malaizijoje metu vienas iš sutiktų žmonių tave pavadino „sese“. Kaip manai, ar mes tikrai esame „broliai ir seserys“?

Taip, šimtu procentų ir daugiau. Nors ir einame individualiu keliu, žmonės mūsų gyvenime yra neįtikėtinai svarbūs. Tik tuo atveju, jei jie bus mūsų broliai ir seserys, mes galėsime patirti kuo didesnę pilnatvę. Į juos reikia kreipti savo didžiąją dalį dėmesio. Auginti save auginant kitus. O jei kas to nemato, tuomet patarčiau surasti save tuose laikuose, kuriuose save praradome, kadangi žmogiškoje prigimtyje žinojimas, kad esame broliai ir seserys, yra privalomas.

Su vietiniais vaikais Malaizijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka


Ką galėtum patarti tiems, kurie nori pradėti keliauti?

Norėti išmokti bei žinoti, nes nelinkiu dar vieno įprasto keliautojo šioje žemėje. Linkiu žmogaus, kurio tikslas yra aukštesnis.

Susipažinusi su skirtingų tautybių žmonėmis, pamačiusi, įgijusi patirties, kokiu supratimu apie pasaulį norėtumėte pasidalinti su aplinkiniais?

Norėčiau pasidalinti tuo, kad savo tikėjimo pagrindą paverstume savo žinojimo pagrindu – tai, kuo tikėjai, virstų tuo, ką žinai. Yra skirtumas tarp tikėjimo, jog gali keliauti, bei žinojimo, jog gali tą padaryti. Tikėjimas yra viena iš galingiausių būsenų, tačiau, kai tikėjimas įgauna žinojimo pagrindą, to niekas negali panaikinti. Jei tai, kuo tikime, virsta tuo, ką žinome, mums nebelieka trukdžių, atsiranda stabilus pagrindas. Būtent tą kelionės metu ir įgavau – stabilų gyvenimo pagrindą. Siekiau būti su savimi, atskiru žmogumi, nepaisant to, kas yra aplinkui, suvokiant, jog nėra nieko kito kaip asmeninis kelias. Tai sau įrodžiau ir tai dabar yra mano žinojimas.

Ijen vulkanas/krateris, Indonezija
Foto: Asmeninio albumo nuotrauka


Bendraudama su Agne net nepajutau, kaip greitai bėgo laikas – viena valanda keitė kitą. Džiaugiausi kiekviena pokalbio akimirka, tačiau daugiausiai mano širdį šildė supratimas, jog vienas žmogus gali tiek daug padaryti. Ir visai nėra svarbi jo socialinė padėtis, materialinė gerovė, aplinkinių nuomonė, sukurti stereotipai, amžius... Kaip ir sakė Agnė – yra tik žmogus ir asmeninis jo kelias. Taigi, Agne, tariu Tau didelį Ačiū už tai, kad kažkada atsisakei netikėti stebuklais ir neapleidai savo gyvenimo kelio – Tavo istorija dabar įkvepia kitus siekti savų svajonių.