Lietuvos fotografijos korifėjus Antanas Sutkus per vieną mūsų pokalbį yra pasakęs, kad vaikai ir senoliai yra patys geriausi fotografijų subjektai: vieniems dar tas pats, kaip jie atrodo, o kitiems – jau tas pats. Ar sutiktumėte su šiuo pastebėjimu?

Kai fotografavau šimtamečius, paskambino pats A. Sutkus ir pasidomėjo, kaip sekasi, ką šiuo metu veikiu. Papasakojau apie naująjį savo projektą, o jis pasakė: „Kaip gaila, kad nepaskambinau anksčiau, – būčiau atkalbinėjęs, tvirtinęs, kad neverta. Senukus geriausiai fotografuoti iki septyniasdešimties metų.“ Vis dėlto šio fotografijų ciklo rezultatas tokius perspėjimus ir abejones, manau, turėtų paneigti (šypsosi).

Foto: MOTERIS / M. Požerskytės nuotr.

Kodėl nutarėte būtent taip – fotografuodama Lietuvos šimtamečius – paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį? Kokią reikšmę Jums pačiai turi ši pastaruoju metu itin daug dėmesio sulaukianti šventė?

Turiu prisipažinti, kad nežinau, kaip reikia švęsti Lietuvos gimtadienį. Įpročio minėti valstybines šventes, eiti į sambūrius su vėliava rankose neturiu. Atkreipiu dėmesį, kaip tokias šventes mini JAV, kaip visi tuo džiaugiasi, kokį bendrystės ir patriotiškumo jausmą išgyvena, bet man toks būdas atrodo nenatūralus, tiesiog ne mano. Visgi meilę savo šaliai jaučiu. Didelę. Esu apkeliavusi kone visą pasaulį, kai kuriose vietose turėjau galimybių pasilikti, bet kažkodėl vis tiek grįžtu į gimtinę. Tai turbūt yra auklėjimo palikimas. Švęsti savo šalies šventę man – tai padaryti dėl jos ką nors gera.

Mane sužavėjo Suomijos pavyzdys, kai, norėdami paminėti savo valstybės nepriklausomybę, daugelis žmonių sumanė imtis nedidelių, labai asmeniškų iniciatyvų. Pradėjau svarstyti, kaip pati galėčiau prisidėti prie Lietuvos šimtmečio minėjimo, ir niekur nuo savo veiklos nenusukau. Dažnai kuriu portretus, taigi sumanymas įamžinti Lietuvos šimtamečius atėjo visiškai natūraliai. Vėliau sužinojau, kad tokia mintis buvo kilusi ne man vienai. Nemažai fotografų prasitarė, kad ši idėja sukosi ir jų galvose. Daryti tą patį buvo pasišovę ir su manimi susisiekę M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo atstovai, tad nusprendėme šį projektą įgyvendinti kartu. Prisijungė ir kino gamybos kompanija „Artbox“, ji nutarė įamžinti senolius dokumentiniame filme.

Man, kaip ir visai projekto „Šimtas metų kartu“ komandai, nė karto nekilo klausimas, kodėl tai darome. Visi dirbome dykai, neskaičiuodami valandų, aukojome savo laisvalaikį, bet neturėjome jokių dvejonių, kam to reikia. Mums reikia. Tai dovana sau. Mūsų šeimai, mūsų vaikams, šaliai. Dabar jaučiu, kad gavau daugiau, nei atidaviau, – apvažiavau ir pamačiau didelę Lietuvos dalį, o tiek pozityvumo seniai nesu patyrusi.

Visi dirbome dykai, neskaičiuodami valandų, aukojome savo laisvalaikį, bet neturėjome jokių dvejonių, kam to reikia. Mums reikia. Tai dovana sau.

Kaip vyko visą Lietuvą apėmusios šimtamečių paieškos ir galiausiai pats fotografavimas? Ar senoliams ir Jums pačiai tai buvo didelis iššūkis?

Vos pradėjusi nenutuokiau, kiek tokio amžiaus senolių Lietuvoje apskritai yra, ar juos dar galima fotografuoti. Susumavus iš įvairių savivaldybių mus pasiekusius skaičius, šimto ir daugiau metų sulaukusių gyventojų buvo daugiau kaip šimtas. Sąrašas gerokai sutrumpėjo atrinkus tuos, kurie dar yra sąmoningi, galintys bendrauti, bent jau atsisėsti. Paaiškėjo, kad ir savivaldybės neturi visų duomenų, – žmonės skambindavo mums pranešti, kad ir jų giminėje yra šimtamečių, kvietė atvykti.

Kai kurie aplankyti senukai buvo tarsi iš fantastikos srities – pozityvūs, stiprūs, įkvepiantys, mylimi. Nekantravo fotografuotis ir kalbėtis. Tiesa, kai kurie muistėsi, esą yra nebegražūs, kam čia juos paveiksluoti, bet tik iš pradžių. Pastebėjau, kaip maloniai tuos senukus paveikdavo žodžiai, kad jie ir yra tikroji Lietuvos istorija. Sakydavau tai nuoširdžiai, kaip ir tai, kad jie man tikrai labai gražūs.
Keliaujant po įvairiausias Lietuvos vietoves ir fotografuojant tokio garbaus amžiaus žmones, pojūtis buvo visiškai kitoks, nei vykstant į įprastinę fotosesiją. Važiuodama gal kokį trisdešimtą kartą jaučiausi jau visiškai pasiruošusi ir žinanti, kokių situacijų gali kilti. Atėjusi į svečius pas tokį seną žmogų neišvengiamai turi sulėtėti, nusiraminti, labai garsiai pasakoti, ką ir kodėl darai. Kartu įsitikinau, kad mano fotografijų herojai per šimtą gyvenimo metų yra išgyvenę tiek visokių situacijų, turi tiek patirties, tad ši fotosesija jiems – tikrai joks iššūkis.

Foto: MOTERIS / M. Požerskytės nuotr.

Klausantis Jūsų akivaizdu, kad tikrai ne kiekvienam fotografui būtų pavykę – užtekę ryžto, kantrybės, empatijos fotografuoti tokius trapius žmones.

Iš pradžių man buvo neįprastas toks itin artimas kontaktas su senoliais – dažnai turėdavau kalbėti priklaupusi, tiesiai į ausį, liesti juos ir jausti jų prisilietimus, tačiau vėliau tai visiškai nebetrikdydavo. Daug krūvio nuimdavo mano vyras Vaidas. Jis dažnai keliaudavo kartu ir, kol aš ruošdavausi fotografuoti, bendraudavo su senukais. Vaidas yra dirbęs socialinį darbą, tad jo patirtis itin pravertė.

Buvo ir fiziškai sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, guli močiutė lovoje, jau nevaikščioja, tokia smulkutė, smulkutė. Lova stovi prieš langą mažame kambaryje, niekaip neįmanoma jos apsukti. Nežinau, ką daryti, kur atsivežtą foną dėti. Šiaip ne taip perstumiame lovą, nuimame skarą, o senolė, pasirodo, vilki baltus marškinius ir segi perlų karolius. Fotografuoju ir matau, kad sustabdytose akimirkose – tarsi kitas žmogus. Per senatvę ir ligas tarsi visas moters intelektas ir gracingumas persišviečia. „Tikra bajorė“, – sakau jai, o ji linkteli. Pasirodo, tikrai iš bajorų šeimos.

Klausinėjote senolių apie jų gyvenimą, Lietuvą, ryškiausias istorijas, kurias atsimena. Kas labiausiai iš šio bendravimo įstrigo?

Viso projekto metu sukosi tarsi koks trijų temų ratas. Tos temos – Lietuva, gyvenimas ir mirtis. Visa tai senolių kasdienybėje sudėta tarsi vienoje eilutėje. Išgirdau nuostabių gyvenimo istorijų apie jų vaikystę, kaip susipažino su savo antrosiomis pusėmis, kaip vertėsi. Panašu, kad per tą šimtą metų jie dirbo visus įmanomus darbus. Žinoma, buvo daug skaudžių momentų – karas, tremtis, emigracija, o baisiausia – artimų žmonių netektys. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad mūsų pašnekesiai – net ir apie mirtį – būdavo šviesūs, teikiantys daug vilties. Šimtamečiai jos nė kiek nebijo, laukia ir yra nusiteikę užleisti vietą kitiems, nebenori varginti savo artimųjų, nors šie jais itin gražiai rūpinasi.

Kartais mus priimdavo senolių vaikai, kuriems jau ir patiems – apie aštuoniasdešimt, jau ir patys vos judėdavo. Sunku net įsivaizduoti, kiek vargo turėjo namus sutvarkyti, tėvelius nuprausti ir aprengti. Dažnas ir vaišių stengėsi paruošti, nors visiems primygtinai sakiau, kad nereikia. Už šį atvirumą, svetingumą, geranoriškumą esu jiems be galo dėkinga. Kaune aplankiau savarankiškai gyvenantį šimto septynerių metų vyrą. Kai atvažiavome, jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir tepė svečiams sumuštinius. Senolė iš Anykščių su džiaugsmu prisiminė, kaip jos aplankyti atvažiavo proanūkio klasė – visas autobusas vaikų, niekada nemačiusių šimtamečio žmogaus. O į vienos kaunietės, buvusios kirpėjos, saloną ateidavo kirptis ir pats Antanas Smetona su žmona. Ir tai tik maža dalelė nuostabių pažinčių ir istorijų, kurias teko išgirsti.

Foto: MOTERIS / M. Požerskytės nuotr.

Visus senolius vaizduojate ne jų aplinkos, o vienspalviame, skaisčiai žydrame fone. Pasirinkote artimą planą, dažnai – tiesioginį žvilgsnį į fotokamerą. Kodėl?

Nes dabartinė senolių aplinka jų tikrai neatskleidžia. Ligoninė ar senelių namai nėra ta vieta, kuri asocijuojasi su visu tų žmonių gyvenimu. Artimo plano ir žvilgsnio norėjosi intuityviai. Nuotraukose – vien natūrali dienos šviesa, fonas taip pat tikras. Visur jį vežiojausi su savimi, nes norėjau kuo daugiau tikrumo. Dabar šie šešėliais neužmaskuoti, skaidrūs, nenufotošopinti veidai yra tarsi kvietimas dažniau pažiūrėti artimam žmogui į akis, jį išklausyti.

Senoliai pasakojo Jums ir savo ilgaamžiškumo paslaptis. Tikriausiai ir pati padarėte išvadas?

Kai vieno senolio paklausiau, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, jis gudriai pažvelgė į mane ir tarstelėjo: „Cha, norėtum!“ Pozityvumo ir humoro jausmo tie žmonės turi labai daug, ir tai, neabejoju, – viena jų ilgo gyvenimo paslapčių. Mano fotografijų herojai labai šviesiai vertina ir pačią Lietuvą, sako, kad niekada šalis ir jos žmonės taip gerai negyveno, tad turėtume tai labiau vertinti. Visi kaip sykis prisimindavo, kaip smagu būdavo jaunystėje susirinkti draugėn ir baliavoti – šokti, dainuoti iki paryčių. Į tą jų baliavojimą įeina ne tik linksmybės, bet ir bendrumo, socialumo jausmas, atitrūkimas nuo kasdienybės.

Palangiškių pora, santuokoje gyvenanti septyniasdešimt metų, į Kauną pas dukters šeimą vyko autobusu. Po kelionės sakė: „Na, ir patogūs šiandien tie autobusai.“

Įsidėmėjau TED konferencijoje vieną pranešimą. Jo autorė pasakė vieną labai įdomią įžvalgą: sveika mityba, aktyvus gyvenimas sudaro kur kas mažesnį ilgaamžiškumo priežasčių procentą nei aktyvus, pozityvus socialinis gyvenimas. Kad itin svarbu saugiai jaustis savo kaimynystėje, puoselėti draugystės ryšius, žinoti, kad yra žmonių, kurie tau padės ir skirs laiko, kai to labiausiai reikės.

Žinoma, daug įtakos turi geri genai ir stiprios šeimos, kurios myli ir globoja savo senolius. Su kokia meile žmonės sakydavo: „Mūsų senoliai“; „Mūsų pasididžiavimas“! Stipriausi yra tie, kurie gyvena savo namuose, nors ir prižiūrimi, bet savarankiškai. Išrautas iš savo namų ir perkeltas į svetimą vietą, dažnas tiesiog sunyksta dvasiškai, jaučiasi blogai, nors vaikams ir anūkams taip patogiau. Didelį įspūdį padarė senolių pora. Jie buvo fiziškai ir dvasiškai stipriausi, gyvas įrodymas, kokia svarbi žmogui yra šeima, artimas ryšys, savarankiškumas ir kartu reikalingumas vienas kitam. Palangiškių pora, santuokoje gyvenanti septyniasdešimt metų, per Kalėdas į Kauną pas dukters šeimą vyko autobusu. Po kelionės sakė: „Na, ir patogūs šiandien tie autobusai.“

Foto: MOTERIS / M. Požerskytės nuotr.

Projekto temos – gyvenimas ir mirtis – tapo ir Jūsų pačios gyvenimo atspindžiu. Įpusėjus kūrybos procesui, žuvo mama. Ar nekilo minčių atidėti ar visiškai nutraukti projektą? O galbūt darbai kaip tik padėjo išgyventi šią netektį?

Mamai mirus, išties galvojau, kad nebedarysiu nieko, nors buvau jau pusę senolių nufotografavusi. Visgi nesustojau. Šis darbas man labai padėjo – senolių namuose tarsi atjungdavau visas pašalines mintis, būdavau tik čia ir dabar. Sunkesnės būdavo kelionės – trys, keturi šimtai kilometrų, kai vėl apnikdavo liūdesys.

Prisimenu, tuo metu fotografavau dar vienos šeimos, neseniai išgyvenusios netektį, šimtametę. Buvo ką tik mirusi senolės dukra. Užfiksavau, kaip mano herojės anūkė, pasilenkusi kažką kužda močiutei į ausį, bando guosti nerodydama savo pačios ašarų. Tas kadras toks gražus.

Fotografijų albumą „Šimtas metų kartu“ nutariau skirti savo mamai. Dabar, atsivertusi kiekvieną portretą, prisimenu ir šimtamečių pasakotas istorijas. Žiūrovus kviesčiau ne tik susipažinti su šių senolių pasakojimais, bet ir atsiminti savo šeimos, giminės metraštininkus. Jei tik dar yra galimybė, – išklausyti jų pasakojimus, prisiminimus. Senatvėje žmonės gyvena vien savo artimųjų laukimu ir noru išsikalbėti, pabendrauti, pabūti. Pažiūrėti vienas kitam į akis. Atrodo, jie nori tiek nedaug.

Ar pati ėmėte labiau gilintis į savo pačios giminės istoriją?

Tėtis jau labai seniai ja domisi, yra sudaręs mūsų giminės medį net iki XIII a. Neseniai apkeliavo gimines rodydamas jiems vakarėlių namuose įrašus, kuriuos darė 8 mm kamera būdamas vos aštuoniolikos. Tai neįtikėtini, puošnūs, bohemiški šokiai Kaune, pasipuošę, elegantiški vyrai ir moterys.

Šeimos gyvenimo dokumentacija buvo svarbi visada. Turiu vieną savo kūdikystės nuotrauką, kurioje stoviu lovytėje ir raudu. Tėtis, užuot guodęs, nutarė mane – tokią sielvartaujančią – nufotografuoti. Tik visai neseniai susivokiau, kad turiu panašią savo dukters nuotrauką: Saulė pirmą kartą pati atsistojusi lovytėje, įsikibusi į rėmą, o jos veidu kapsi krokodilo ašaros. Pasielgiau taip pat kaip tėtis – pirmiausia paėmiau fotokamerą, nufotografavau ir tik tada pradėjau raminti vaiką.

Kokią įtaką Jūsų kūrybai padarė tėtis – fotografas Romualdas Požerskis? Ar komentuojate vienas kito darbus, patarinėjate vienas kitam?

Nuo tada, kai susidomėjau fotografija ir pasirinkau ją studijuoti, tėtis mano darbų nekomentuodavo, nebent pati paklausdavau. Pamenu, kai paprašiau paskolinti fotoaparatą pirmiesiems bandymams, davė juostinį „Nikon“ ir nupiešė ant lapelio saulutę bei debesėlį norėdamas priminti apie išlaikymą. Viskas. Dabar, pastebiu, kuo toliau, tuo daugiau prašome vienas kito patarimų. Pasakome savo nuomonę be jokių piktumų, įvardijimų, kas teisinga ar neteisinga, ir nesigiliname, ar kitas į ją atsižvelgs.

Foto: MOTERIS / M. Požerskytės nuotr.

Panašu, kad nuo mažų dienų turėjote daug laisvės savarankiškai priimti sprendimus?

Absoliučiai. Aišku, nelabai lengva, kai kiekvienas pasirinkimas tampa tavo paties atsakomybe, bet tikiu, kad tai labai brandina žmogų. Vaikystėje tėvai mus su broliu veždavosi į vieną ar dvi keliones per metus. Susigrūdame į vieną automobilį ir dardame sau iki kokio Paryžiaus (mudu, vaikai, ant galinės sėdynės, žinoma, pešamės). Klausiau tėvų, kodėl mus su broliu kartu tempdavosi, užuot keliavę vieni, o jų atsakymas visada būdavo tvirtas: „Norėjome parodyti pasaulį, kad grįžę suprastumėte ir vertintumėte tai, ką turite.“ Keliaudamas, turėdamas laisvę rinktis, greičiau viską išmoksti, subręsti ir susidėlioji atsakymus. Tėtis, atsimenu, traukdavo per dantį, kad aš, matai, savarankiškai keliaudama apsistodavau hosteliuose, – jis mieliau nakvodavo po tiltu. „Kurgi jūsų pankavimas? Kurgi jūsų rokenrolas?“, – klausdavo.