Žiniasklaidos verslas – specifinis, išskirtinis, prasmingas, bet ir gana rizikingas. Ar nebaisu imtis didelės atsakomybės?

Kiekvienas verslas yra specifinis. Man regis, didžiausia rizika gyvenime – niekuo nerizikuoti. Tas, kuris nerizikuoja, nesugeba pažinti, jausti, keistis, augti, mylėti ir gyventi. Apskritai neįsivaizduoju savo gyvenimo be iššūkių. Jie man įdomūs, įkvepia ir kartu skatina tobulėti. Praėjusių metų vasarą įsigijau kontrolinį seniausios Lietuvoje naujienų agentūros ELTA akcijų paketą, kiek vėliau tapau GM žurnalų leidybos grupės savininke. Žiniasklaidos sritis man gerai žinoma – esu ten dirbusi, rašiau straipsnius ekonomikos, politikos, socialinėmis temomis. Kaip naujienų agentūros ELTA savininkė ir direktorė,aš tiksliai žinau, kokią naujienų agentūrą noriu sukurti, ir kartu su komanda puikiai tvarkomės. Siekiu, kad žinios, kurias pateikiame visuomenei, būtų aiškios, trumpos ir objektyvios. Galiu drąsiai visus patikinti, kad informacija, kurią skelbia ELTA, patikrinta šimtu procentų.

Kas yra Jūsų varomoji jėga?

Man įdomu, kai sunku. Tikslas paprastas ir aiškus – grąžinti naujienų agentūrą ELTA į lyderio poziciją, ir tą patį užtikrinti žurnalams.

Jūsų drąsa imponuoja. Drąsiai reikšdavote savo nuomonę dar tada, kai rašėte straipsnius apie abejotinus politikų sprendimus, įstatymų spragas.

Ir anksčiau dažnai sulaukdavau klausimų: „Kaip nebijote apie tai ir taip rašyti?“ O ko čia bijoti? Jei aplinkui vyksta nedori dalykai, argi užsimerksi? Jei teisingumas šlubčioja, ir tuo naudodamasis tarpsta melas, argi tylėsi? Jei neteisybė negalinčius apsiginti žmones stumia į neviltį ir emigraciją, argi neparašysi apie tai? Štai todėl apie tai ir kalbėjau, ir rašiau. Mano straipsnius publikavo laikraščiai, portalai, sulaukdavau daug teigiamų vertinimų. Jei nebūčiau agentūros ELTA savininkė, gal ir toliau rašyčiau komentarus bei apžvalgas, bet dabar jau susilaikau nuo savo nuomonės viešinimo, nenoriu politikuoti.

Ar žiniasklaidos skaidrumas – pasiekiamas tikslas?

Žiniasklaida privalo būti skaidri. Agentūrai ELTA keliu pačius aukščiausius reikalavimus ir galiu patikinti, kad skaidrumą išlaikysiu, nes nesu susijusi su kokiomis nors grupėmis, jokios povandeninės srovės įtakos man nedaro. Jeigu politikas ar verslininkas nuveiks gerą darbą, apie tai parašysime, jei jis pasielgs nedorai, taip pat neišvengs mūsų dėmesio ir kritikos. Labai stengsiuosi, kad agentūros žmonės dirbtų sąžiningai ir objektyviai. Man labai svarbu, kad ELTA būtų skaidri ir nepasiduotų verslo bei politikų įtakai. Komercija ir žiniasklaida turi būti aiškiai atribotos, atskirtos ir garantuotų žurnalistams profesinę laisvę nuo šios įtakos.

Gal pati esate kilusi iš verslininkų šeimos?

Išmanau finansus ir gerai su jais sutariu. Kauno technologijos universitete, Vadybos ir ekonomikos fakultete, įgijau vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. Geras išsilavinimas – gyvenimo prioritetas. Ir savo sūnui sakau, kad universitetinis išsilavinimas būtinas. Visgi joks universitetas nepadės, jei neturėsi verslininko gyslelės. Žinau, kad ją turiu. Kadangi neblogai žaidžiu šachmatais, visada numatau tris žingsnius į priekį. Man sekasi, nes žinau, kas ir kaip bus. Žaisti šaškėmis, šachmatais ir kortomis išmokė tėtis. Šie žaidimai labai padeda – ne tik skaičiuoti, bet ir mąstyti, vienoje ar kitoje situacijoje priimti racionalius sprendimus. Šių žaidimų esmė ir galutinis tikslas – pergalė. Net ir dabar kartais su šeima savaitgalio vakarais sėdame prie kortų.

Penktadieniais jaučiuosi pavargusi, bet – geras ženklas – sekmadienio vakare net degu, kaip noriu važiuoti į darbą!

Ar savo sūnų Roką taip pat išmokėte žaisti šachmatais?

Ne, bet dar turiu vilčių (šypsosi).

Jūsų feisbuko paskyroje aptikau automobilio „Pontiac Fiero“ nuotrauką ir prierašą, kad ši iš metalo krūvos prikelta mašina – Jūsų sūnaus ketverių metų darbas.

Aistra amerikietiškiems automobiliams – sūnaus hobis. Parsisiunčia jų iš JAV ir restauruoja. Rokas – puikus fizikas, yra laimėjęs kelis konkursus, jis taip pat gerai įvaldęs ir išmaniąsias technologijas. Kai buvo mažas, norėjau, kad rinktųsi karininko kelią, vėliau – fiziko profesiją, bet jis turbūt yra tikras mamos sūnus, nes seka mano pėdomis – įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą mokytis verslo administravimo.

Mindaugo karūnavimo dienos akimirka Kaune 2016 metais. Gitana Markovičienė su sūnumi Roku
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Anksti netekote tėvelio, ar Jums su mama kas nors padėjo?

Tėvelis mirė, kai man buvo dešimt metų. Mamai buvo labai sunku, bet ji – stipri moteris. Esu jai nepaprastai dėkinga už tai, kad viena mane užaugino ir visą savo meilę, šilumą atidavė man bei mano sūnui. Mama – didžiausias mano ramstis ir autoritetas. O tėvelis mano prisiminimuose yra šviesulys. Kartais atrodo, kad vis dar jaučiu jo rankas, liečiančias man plaukus.

Gal mama Jus ir išmokė drąsiai įveikti iššūkius?

Gal tai – prigimtinė dovana, tiesiog duotybė? Nežinau. Mama mėgdavo kartoti: „Reikia gyvenimą nugyventi taip, kad senatvėje, kai užmerksi akis, būtų ką prisiminti. Gyvenk dorai, bet įdomiai, nebijok iššūkių.“ Nepasižymėjau tylaus vaiko savybėmis, buvau šiek tiek pašėlusi, mokykloje drąsiai reikšdavau savo nuomonę. Mano bandymo siekti politiko duonos mama nesuprato ir tam nepritarė. Dabar ji mato švytinčias mano akis ir nuoširdžiai mane palaiko.

Tas, kuris nerizikuoja, nesugeba pažinti, jausti, keistis, augti, mylėti ir gyventi.

Iš kur semiatės pasitikėjimo savimi?

Pasitikėjimą savimi stiprina gebėjimas susidoroti su baimėmis – tiek išorinėmis, patiriamomis gyvenant ir dirbant tarp žmonių ir su žmonėmis, padiktuotomis įvairių aplinkybių, tiek vidinėmis, juk žmogus, likęs tamsiam kambary vienas su savo mintimis, neretai linkęs jų prisigalvoti. Kaskart, kai pažvelgiu prieš mane išdygusiai baimei į akis, sau pasakau: „Privalau padaryti tai, ką manau esant neįmanoma“, ir dažniausiai laimiu.

Ar to paties palinkėtumėte ir kitoms moterims?

Tikrai žinau, kad nėra neįveikiamų kliūčių, neįgyvendinamų svajonių. Tėra ribotas mūsų suvokimas, kas yra įmanoma. Taip ir norisi garsiai pasakyti: „Žmonės, būtinai svajokite!“ Viskas gyvenime pasiekiama. Moterims pasakyčiau: „Jei nori būti gera mama ar namų šeimininke – būk, nes tai gražu, bet nebijok ir iššūkių. Svarbu – ne kas esi, o kuo nori būti.“

Nebijokite rizikuoti, siekti ne didelio, o paties didžiausio tikslo. Žinoma, nereikia pamiršti, kad niekas niekam nieko už „ačiū“ neduoda. Būtina daug dirbti. Jei tikrai aistringai ko nors trokšti ir darai, kad tai turėtum, ateis laikas, ir turėsi, bet privalai būti labai kantrus ir TO norėti taip stipriai, kad tas noras veržte verždamasis per odą susijungtų su pasaulį sukūrusia jėga. Žaviuosi filosofu F. Bekonu ir jo aforizmais. Vieną pacituosiu: „Išmintingas žmogus susikurs daugiau galimybių, negu jų ras.“

Žmonės, kuriems sekasi, mokosi iš savo klaidų ir retai kada jas pakartoja. Ar Jums teko patirti su verslu susijusių praradimų?

Man visada labiau sekėsi, negu nesisekė. Skaudžių griūčių nebuvo, o sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo. Apie nelaimes ir nesėkmes gerai yra pasakęs Servantesas, dažnai šią mintį pritaikau ir sau: „Nelaimėje likimas visada palieka dureles išeiti.“ Nepralaimime tol, kol nesiliaujame stengtis laimėti. Galbūt didžiausia griūtis man būna, kai nuviliamas mano pasitikėjimas. Labai pasitikiu žmonėmis. Kaip galima nepasitikėti? Tada – kuo? Tada dėl ko gyventi? Laimei, esu sutikusi daug puikių, dorų ir protingų įvairaus mentaliteto žmonių, su jais dirbdama ir bendraudama įgijau geros ir labai naudingos patirties.

Foto: Asmeninio albumo nuotr. (Gedimino Bartuškos nuotr.)

Šiandien Jūsų rankose – dvi žiniasklaidos įmonės. Jaučiate, kad susitvarkysite?

Girtis būtų labai paprasta, tačiau daug smagiau, kai tave už darbus pagiria kas nors iš šalies ar tiesiog – patys darbai. Nemėgstu egocentrizmo ir tuštybės, taip pat stengiuosi nedaryti didžiausios biblinės nuodėmės – nepasiduoti puikybei. Ši, nors turėjo šimtus progų, manau, prie manęs net neprisilietė, ir tuo labai džiaugiuosi.

Taip sutapo, kad dvi Jūsų įsigytos žiniasklaidos priemonės – ELTA ir žurnalas „Moteris“ – seniausios Lietuvoje. Netrukus minėsime išskirtinį ir vienos, ir kitos 100 metų jubiliejų. Ar jau mąstote – kaip?

Taip, ELTA įkurta 1920 metų balandį, o „Moteris“ pradėta leisti 1920 metų rugsėjį, tad 2020-aisiais laukia du ypatingi jubiliejai. „Moteris“ šiuo metu yra geriausias savo segmento leidinys, o anuomet buvo svarbiausias moterims skirtas leidinys, jį skaitė įvairaus amžiaus ir lyties gyventojai. Reikia prisiminti, kad tais metais vyko pirmieji demokratiniai rinkimai. Iki tol nė viena moteris nebuvo išrinkta Lietuvos Tarybos nare, Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė vien vyrai. Tokį ignoravimą aktyvios moterys suprato kaip pažeminimą. Taigi nueitas ilgas ir sudėtingas kelias, švęsdami turime apie ką pamąstyti ir kuo pasidžiaugti. Abi garbingas sukaktis noriu paminėti išskirtinai – išleisti pašto ženklą ir, jei pavyktų, jubiliejinę monetą.

Kiekvieną vyrą, kuriam sekasi, paremia moteris – tiesiogiai ar netiesiogiai. Koks vyras savo petimi paremia Jus?

Aš turiu labai stiprų petį – savo sūnaus. Jeigu mamai reikės atsiremti, Rokas petį visada pakiš, o jei ašaros riedės, jas nušluostys. Kai moterys pačios užaugina sūnus, šie stoja už mamas mūru. Vadinasi, teisingai jį užauginau.

Kaskart, kai pažvelgiu prieš mane išdygusiai baimei į akis, sau pasakau: „Privalau padaryti tai, ką manau esant neįmanoma“, ir dažniausiai laimiu.

Nejau Jūsų gyvenime nėra princo ant balto žirgo? Sakoma, už kiekvienos turtingos moters stovi dar turtingesnis vyras. Esate labai graži, o kai kuriems žmonėms atrodo, kad gražią moterį būtinai remia koks nors ypač artimas ir ypač turtingas draugas.

Prieš kelerius metus pasakiau, kad esu ištekėjusi už darbo. Nevaikščiojau po klubus, vakarėlius, mano tikslai buvo kiti. Ilgą laiką prioritetą teikiau savo sūnui ir pastangoms užtikrinti mums pragyvenimą. Gerbėjų dėmesio stoka nesiskundžiu, gal dar ką nors sutiksiu? O gal jau ir esu sutikusi, tik nežinau, ar noriu, kad jūs žinotumėte (juokiasi)! Žmonės sukurti vaikščioti po du. Prieš mirtį Steve'as Jobsas ligoninės palatoje padarė pranešimą, jame yra tokie žodžiai: „Turtai, kuriuos sukūriau, liks čia, nepaimsiu jų su savimi. Viskas, ką pasiėmiau su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai kur realus turtas, kuris seka paskui tave, lydi, suteikia jėgų eiti toliau.“

Pasak filosofo Hegelio, žmogus yra tai, ką daro, bet tiesa – ir tai, kad sulig savo veikla jis keičiasi. Ar prisiimta atsakomybė keičia charakterį? Tampate griežtesnė, reiklesnė?

Tikrai ne. Negaliu apie save pasakyti, kad esu griežta; kad reikli – sutinku šimtu procentų. Tiesą sakau į akis. Aš labai daug kalbu, nebijau kalbėti. Nelaviruoju, nerenku žodžių. Turiu tvirtą stuburą, moku ir galiu apginti savo poziciją. Svarbiausia – tiesa ir viešumas. Atsižvelgiu ir į tai, ką mano kiti, jei tik ta nuomonė paremta argumentais. Esu labai užsispyrusi, labai darbšti, atsakinga ir pedantiška – šios savybės man padeda, bet rutinos nemėgstu. Ką išsiugdžiau, tai kantrumą, jaunesnė dažnai elgdavausi kaip karštakošė. Būdavo, rytą važiuoju į darbą, patenku į spūstį, nervinuosi. Dabar į tai žvelgiu pozityviai: va, galiu pastovėti, pro langą akis paganyti, pažiūrėti, kaip moterys ir vyrai apsirengę.

Karjera, verslas turi savo kainą. Didžiausia jos sudedamoji dalis – laikas. Šio lieka vis mažiau savo poreikiams, šeimai, draugams, mėgstamiems užsiėmimams, grimztama į vienatvę.

Nors nemažai užsikroviau ant savo pečių, naujoji veikla mane ramina. Turbūt tikrai radau verslo nišą, kurioje man gera, ji leidžia man jaustis komfortiškai. Taip, šiuo metu laiko trūksta labiausiai, bet stengiuosi visus savaitgalius skirti šeimai. O ir sūnus Rokas prisideda prie šio verslo, atlieka daug vyriškų darbų. Ryšiai su artimaisiais man labai svarbūs. Radau spintoje savo močiutės megztas kojines ir... apsiašarojau. Močiutės nebėra, o jos rankų šiluma mane vis dar šildo. Draugai dėl laiko stokos dabar labiausiai nuskriausti, bet jie kantrūs. Turiu artimą draugę Jurgitą, ji man – kaip sesė, šios neturėjau. Tai dar vienas žmogus, į kurį visada galiu atsiremti, galiu ateiti pas ją arbatos, pasišnekėti, pasijuokti. Mudvi traukdavome į koncertus, žiūrėti krepšinio. Šiandien neskiriu jai tiek laiko, kiek norėčiau. Tikiuosi, sunkusis laikotarpis praeis, ir mes vėl sėkmingai visur pavaikštinėsime.

Kadangi neblogai žaidžiu šachmatais, visada numatau tris žingsnius į priekį.

Koks yra Jūsų laisvalaikis, kokie pomėgiai?

Mėgstu sportą, esu kaunietė, krepšinio aistruolė, „Žalgiris“ – mano mylimiausia komanda. Atsipalaiduoju žygiuodama. Siekiu Pėsčiųjų žygių asociacijos teikiamo Varinio Lietuvos žygeivio vardo, – jis suteikiamas žmonėms, nuėjusiems daugiau nei tūkstantį kilometrų. Šią normą ketinu pasiekti jau rugpjūtį, – Lietuvoje esu įveikusi jau beveik tūkstantį kilometrų. Didesnis iššūkis buvo piligriminė kelionė į Santjago de Kompostelą. Aštunti metai slidinėju. Galiu atsisakyti bet kurios kitos kelionės, bet tik ne į kalnus. Esu ekstremalė, man pasiduoda juodosios trasos, bet taip pat visada paisau taisyklės neužrūstinti kalnų. Slidinėti sveika – pailsi galva. Svarstai, kaip teisingai ir saugiai nusileisti nuo klastingo kalno, apie kitką nemąstai. Grįžtu pailsėjusi, kupina naujų minčių ir idėjų. Man nepatinka pasyvus poilsis, SPA, visokios grožio procedūros, masažai. Jeigu savaitgalį pasiūlysite praleisti SPA ar šuolį parašiutu, rinksiuosi pastarąjį, – darau tai kartą per metus.

Foto: Asmeninio albumo nuotr. (Pauliaus Gasiūno nuotr.)

O prieš miegą mėgstate skaityti...

Išties. Šiuo metu esu įnikusi į naujai išleistą G. G. Marquezo knygą „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti.“ Man patinka šio magiškojo realizmo meistro mintis, kad gyvenimas – ne tai, ką mes išgyvename, o tai, ką prisimename, kaip prisimename ir kaip tai gebame papasakoti.

Mačiau nuotrauką, kurioje Jūs – su šaulės uniforma. Ar taikliai šaudote?

Taip, esu Šaulių sąjungos narė. Mano sūnus aštuonerius metus užsiėmė šaudymo sportu, daug kartų laimėjo įvairiuose Lietuvos ir užsienio čempionatuose. Rokas turi taiklią ranką ir akį, gaila, kad šį valią ir gebėjimą koncentruotis ugdantį sportą pastaruoju metu apleido. Kartais pagalvoju: jeigu, neduok Dieve, reikėtų ginti Tėvynę, šaudymo įgūdžių iš jo niekas neatims. Kai būdami Palangoje einame Basanavičiaus gatve, stabtelime prie tirų, – Rokas visada „prišaudo“ man meškinų. Su šiais laimikiais paskui mielai draugauja mūsų namų viršaitis – prancūzų buldogas Topas. Jis sugeba išsireikalauti visko, ko reikia. Mama sako, kad Topulis jaučia, kada grįšiu. Penktadieniais, antroje dienos pusėje, pradeda sukti ratus aplink garažą, o sulaukęs manęs išraiškingai džiaugiasi.
Mačiau ir kitą gražią nuotrauką: Jūs – su tautiniais drabužiais, sūnus Rokas rankose laiko Trispalvę.

Įamžinta Mindaugo karūnavimo dienos akimirka Kaune. 2016-aisiais pakviečiau kurčiuosius prisijungti kartu sugiedoti tautišką giesmę. Giedojome balsu ir gestų kalba, – nepaprastai jaudinamos akimirkos! Myliu Lietuvą, esu savo šalies patriotė. Praėjusią vasarą su sūnumi keliavome po Ameriką. Kai grįžome namo, Rokas pasakė: „Mama, aš niekada nenorėčiau gyventi užsienyje.“ Ir aš nenoriu išvykti iš Lietuvos, noriu, kad emigravusieji sugrįžtų, kartu kurtume Tėvynės gerovę. Noriu, kad mūsų šalis klestėtų, kad joje būtų gera gyventi visiems.

Ar Jūs laiminga?

Pasakysiu nuoširdžiai – turbūt laimingesnė ir ramesnė niekada nebuvau. Užgriuvo darbų lavina, man nebeužtenka 24 valandų per parą, tad lyg ir turėčiau skųstis, bet jaučiuosi laiminga. Ir šypsausi. Juk aplink šitiek gražių dalykų: sūnus įstojo į universitetą, mama sveika, pati radau veiklos sritį, kurioje noriu realizuotis, jaučiu stiprų artimųjų, draugų ir kolektyvo palaikymą. Taip, penktadieniais jaučiuosi pavargusi, bet sekmadienio vakare net degu, kaip noriu važiuoti į darbą, – geras ženklas! Ta liepsna ir atsako į visus klausimus. Esu laiminga moteris, mama, duktė. Regis, net šiek tiek bijau tuo džiaugtis, kad kas nors tos mano laimės nepavogtų (juokiasi).