Vazos parke įrengta čiuožykla, skamba vaikų juokas ir rūpestingų tėvų šūksniai. Greitai temsta, pradeda lyti ir pučia gūsingas jūros vėjas, bet jaukūs suoleliai po žibintais kviečia prisėsti. Prisėdu. Čiuožėjai nepaiso lietaus, viskas sukasi, skamba, liejasi į vieną jaukų šurmulį ir tarsi mostelėjus burtų lazdele matau nebe vaikus ir jų tėvus, o mažylius Piterį ir Petrą, skriejančius pačiūžomis „kažkaip įstabiai, pasakiškai“ – taip, kad „atsiminsiu visada visada, kol būsiu gyva“.

Atsitokėjus nuo akimirkos žavesio žvilgsnis pakyla į namo, esančio Dalo gatvėje Nr. 46 antro aukšto langus. Jie tamsūs ir tuo skiriasi nuo aplinkinių langų. Jie tamsūs, nes prie jų neberymo toji, kuri pragyveno čia daugiau nei 60 metų – stebėdama Vazos parke žaidžiančius vaikus, rašydama, mąstydama, virdama uogienę ar tiesiog šnekučiuodamasi su draugėmis. Čia gyveno moteris, rašiusi apie meilę ir draugystę, ištikimybę, drąsą, mirtį, liūdesį ir neteisybę. Apie viską, ką pati išgyveno ir patyrė. Ji leido vaikams juoktis ir liūdėti, būti savimi ir džiaugtis vaikyste. Astridos Lindgren kūriniuose tiek daug šviesos, kad net keista, kad jos languose tamsu.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Čia, Stokholme, lankau vietas, susijusias su Astridos gyvenimu ir kūryba, ir dėlioju likusias didelės ir spalvingos dėliones detales. Šioje dėlionėje iš 94 dalių rasime šviesios ir džiaugsmingos vaikystės, ilgesio ir nepritekliaus persmelktos jaunystės, juodos netekčių ir melancholiškos vienatvės metus. Šviesios dalys šioje dėlionėje yra vaikai, Larsas ir Karina, bei anūkai. Viena jų, Malina Billing, lankėsi Vilniuje, jos senelės jubiliejaus garbei suorganizuotoje diskusijoje „Kas gi tu esi, Astrida?“. Apie dieną, praleistą su ja ir Astrida (nes be vienos nebūtų kitos ir jos neatsiejamai susijusios), ir bus ši istorija.

Malinos laukiu oro uoste. Oras siaubingas, lėktuvas vėluoja, o mano skrandis streikuoja kaip studentiškais laikais prieš svarbų egzaminą. Ko jaudinuosi – pati nežinau. „Juk žmogus kaip žmogus, – mąstau. – Kas čia tokio.“ Ir vis tik jaučiuosi lyg tuoj prisiliesiu prie kažko švento.

Foto: Vida Press

Galvoju, ar ji panaši į Astridą. Ar tokia pat šmaikšti ir sąmojinga, ar turi kokių kūrybinių talentų. Ir ką reiškia būti tokios žymios moters anūke? Moters, be kurios, sakoma, nebūtų šiuolaikinės Švedijos visuomenės. Arba ji būtų kiek kitokia. Visi šie klausimai lydės mane šią ilgą dieną, o atsakymai į juos šmėstels labai netikėtai.

Kai galiausiai lėktuvas nusileidžia, mano akys keleivių margumyne susiranda smulkią šviesiaplaukę moterį, tempiančią sunkų, pilną knygų lagaminą. Knygelėse „Non Violence!” (liet. „Niekada nesmurtauk!“) yra publikuojama Astridos Lindgren kalba, pasakyta 1978 m. atsiimant Vokietijos knygų leidėjų Taikos premiją, – galinga žinutė Lietuvai, vis dar smurtaujančiai prieš savo vaikus: „(...) prievartai visada ne!“

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tikriausiai tik vaikų literatūros specialistai ir rašytojos fanai žino, kad Astrida buvo toli gražu ne tik rašytoja. Jau būdama garbaus amžiaus ji tapo tokia įtakinga visuomenės nuomonės formuotoja ir kovotoja už vaikų, moterų, gyvūnų teises, kad net vienas įstatymas buvo pavadintas jos vardu, o socialdemokratų partija gėdingai pralaimėjo rinkimus, kai Astrida, turėjusi sumokėti 102 proc. mokesčių, nebeištvėrė, paviešino šį faktą ir 1976 m. parašė alegorinę pasaką „Pomperiposa iš Monismanijos“, nukreiptą prieš valdančiosios partijos politiką.

Foto: Organizatorių nuotr.

Švedija tapo pirmąja pasaulyje valstybe, uždraudusią smurtą prieš vaikus ir priėmusią Vaiko teisių apsaugos įstatymą. Ir čia neapsieita be Astridos, jos užtariamojo balso ir sugebėjimo įsijausti, pabūti vaikų kailyje ir, be jokios abejonės, vaikų pusėje. Berods ši empatija ir nuostabus humoro jausmas paveldimi, nes štai mano asmeniniame egzemplioriuje puikuojasi dar paveikesnė žinutė, įrašyta Astridos proanūkio Johano Palmbergo ranka: „Brangi Lietuva, prašau, nustok mušusi savo vaikus, kitaip jie užaugs ir ims mušti tave“.

Kai paprašau oro uoste nusifotografuoti, Malina šiek tiek sutrinka, tikriausiai retai oro uostuose daro asmenukes, bet kai paaiškinu, kad tai skirta renginio sklaidai, nurimsta. Sėdame į automobilį ir iškart užsimezga kalba apie Astridos Lindgren populiarumą Lietuvoje ir to priežastis, sužinau, kad Karlsonas Švedijoje traktuojamas skirtingai nei Lietuvoje: ne kaip juokingas, uogienę mėgstantis, mielas storulis, bet kaip gana atgrasus, įžūlus ir savanaudis savimyla.

Nuvažiuojame į viešbutį ir čia – pirmą kartą – šmėkšteli Astridos šešėlis (o aš juk vaidinu detektyvę ir visus tuos šešėlius gaudau): Malina grįžta iš jai paskirto kambario susirūpinusia veido išraiška ir labai prašo tą kambarį pakeisti. „Nes ten kaip pirtyje, – sako ji. – Labai karšta. O aš pripratusi miegoti prie atviro lango net žiemą.“ „Sveika, Astrida!“ – šmėkšteli mano galvoje. Savo dienoraštyje Astrida labai šaltą 1940-ųjų metų žiemą rašė: „Mūsų bute siaubingai šalta, bet baigiame priprasti. Beveik atsisakėme idėjos vėdinti kambarius, nors buvome pripratę miegoti prie pravirų langų ištisus metus“.

Šiandien mūsų laukia be galo intensyvi diena. Diena, kurioje turi sutilpti dalykiniai pietūs, susitikimas su Vilniaus universiteto studentais, trumpa ekskursija po Vilniaus senamiestį, trys interviu ir dar vakarinė programa. Baiminuosi, kad mano viešnia nepervargtų, derinu visą dienotvarkę taip, kad liktų laiko atsipūsti, užkrimsti, gurkštelėti kavos – gal net truputį persistengiu… Paskui Malina iš manęs juokėsi, kai po eilinio interviu jai paklausus, o kas dabar, abi kartu nusišypsojom ir ištarėm: „Penkiolikos minučių pertrauka“. Visą laiką užsiimu akylu stebėjimu, nes man be galo smalsu, kokia gi jos esmė – žmogaus, gyvenančio didžiosios švedės šešėlyje.

Foto: Vida Press

Malina dirba fonde „Saltkråkan“, išvertus iš švedų kalbos tai reiškia „Varnų sala”. Tai šeimos verslas, kuris rūpinasi A. Lindgren palikimu – jos knygų leidyba, kūrinių ekranizacijomis, žaislų, sukurtų pagal jos kurtus personažus, kokybe, autorinių teisių apsauga. Pavadinimas šiam fondui buvo išrinktas paprastai – tiesiog imant vieną po kitos Astridos knygas ir žiūrint, kurios pavadinimas gražiausiai skamba ir labiausiai tinka fondui pavadinti. Tačiau, čia, matyt, ir slypi astridiška, o ir švediška, dvasia – nedaryti pompastikos, neišpūsti reikalo, tiesiog dirbti savo darbą ir tiek.

Prasideda interviu maratonas. Visiems, žinoma, rūpi sužinoti, kokia Astrida buvo močiutė. Visiems iki vieno. Man irgi. Ir Malina, negailėdama šiltų žodžių, piešia paveikslą moters, su kuria ji susitiko, nežinodama, kad susitinka pasaulinio lygio žvaigždę, kurią skaito milijonai pasaulio vaikų, o jos knygos verčiamos ne tik į egzotiškiausias pasaulio kalbas, bet ir į tų kalbų dialektus, pavyzdžiui, Seišelių kreolų, zulų ar šiaurės Suomijos tautų tarmes. Moters, pas kurią kas savaitę svečiuodavosi, su kuria švęsdavo gimtadienius, kuri visada atnešdavo cinamoninių bandelių, kuri karstydavosi po medžius, kuri mokė pažinti gamtą – išgirsti šaltinį, įsiklausyti į paukščių čiulbesį, paglostyti medį (po medžius A. Lindgren, pasirodo, ne tik karstydavosi, ji visą gyvenimą mėgo juos sodinti...).

Astrida buvo tobula močiutė, sako Malina ir prisipažįsta ant jos pyktelėjusi tik kartą – kai pamačiusi netvarkingą anūkės kambarį, pasakė, kad jei toji nesusitvarkys, niekas nenorės jos vesti... Šiuose žodžiuose veikiausiai atsispindi užslėptas Astridos, kuri išgyveno nesantuokinio vaiko gimimą ir išsiskyrimą su juo, skausmas, kovos už teisę jį auginti ir nesijausti prastesne motina. Vieno interviu metu, jau išjungus kameras, žurnalistė užduoda klausimą, kuris įmanomas tik atvirumo akimirką, – ar Malina prisimena Astridos mirties dieną? Malinos žvilgsnis nukrypsta į tolį ir ji sako prisimenanti viską – kur buvo, su kuo, ir net kaip apsirengusi...

Pertraukėlė. Sėdime poilsio kambaryje, geriame kavą ir šnekučiuojamės. Pati nepajuntu, kaip dėstau Malinai savo mamos obuolių sūrio receptą, lyg būtume senos pažįstamos. O ji klausinėja visokių smulkmenų, kiek reikia tą sūrį džiovinti, ir, tarp kito, ar aš nepavargau. Aš! Aš visa dieną tik ir galvoju apie tai, kad nepavargtų ji! Prisiminimuose apie Astridą skaičiau, kad ji labai lengvai bendraudavo su žmonėmis ir kad jie labai greitai jai išsipasakodavo visas bėdas ir rūpesčius, o dabar pati jaučiuosi patekusi į šiuos spąstus – tik ne Astridos, o jos anūkės, Malinos.

Foto: Vida Press

Laikas ruoštis kitam interviu. Klausiama, ar kas nors iš vaikų ir anūkų yra tapę Astridos knygų veikėjų prototipais, kraipo galvą. Tiesiogiai – ne. Bet štai Malina užsimena, kad vaikystėje labai sielojosi, kad jos akys ne mėlynos, kaip daugumos šeimos narių, o žalios, ir įsivaizdavo turinti mėlynas akis, tik slapčiomis. Šiuo principu pagrįsta viena Astridos knyga, skirta patiems mažiausiems skaitytojams, – „Lota moka važiuoti dviračiu“: „ – Žinoma, aš moku važiuoti dviračiu! – suriko Lota. – Manot, kad nemoku! Aš važinėjuosi slapčiomis!“. Lota ne tik važinėja dviračiu slapčiomis, slapčiomis ji eina į mokyklą, nors jai dar tik penkeri, ir, žinoma, jos akys mėlynos.

Slapčiomis. Didelis klausimas, ar be savo vaikų ir anūkų Astrida būtų tapusi tokia didžia rašytoja, juk ir Pepė Ilgakojinė, ir Karlsonas, ir Ponas Lelijinis – jos dukters Karinos išmonė, mamos talentingai išplėtotos į istorijas, tapusias vaikų literatūros klasika.

Pagaliau ištaikau minutėlę, kai nuovargis jau pinasi su atvirumu ir išdrįstu paklausti to, kas maga sužinoti nuo pat pirmų žinių apie jos būsimą vizitą: ką reiškia gyventi Astridos šešėlyje? Ar Malina jaučiasi realizuojanti save kaip asmenybę? „Geriausia, ką mes galime gyvenime padaryti, tai neleisti jos idėjoms išblėsti“, – sako ji. Ir tuoj pat priduria, kad susipažinusi su naujais žmonėmis niekada nesako, kur dirbanti, sako užsiimanti autorinėmis teisėmis ir spektaklių pastatymais.

Foto: Vida Press

„Taip paprasčiau. Bet užsienyje šis dėmesys malonus, nes jis kitoks. Be to, man malonu dirbti kartu su šeimos nariais, esame gera komanda, daug paprasčiau susitarti, o savo asmenybę realizuoju atostogų metu, tada galiu mėgautis visiška laisve“, – sako Malina ir nusišypso.

Yra sakoma, kad „nei daug, nei mažai – kiekvienas švedas turi savo asmeninį santykį su Astrida Lindgren ir jos tekstais“. Tokiu akcentu baigiame mūsų visą dieną trūkusį susitikimų, interviu ir renginių maratoną, laikrodis jau rodo pusę devynių vakaro, bet pilna salė Astridos gerbėjų susikaupusi laukia, kol kiekvienas diskusijos dalyvis šį santykį įvardins.

„Astrida man yra meilė“, – sako Malina. Nejučia prisimenu istoriją apie du vokiečių berniukus, traukiniu nuvykusius į Stokholmą pas Astridą ir paprašiusius leidimo ten pasilikti, nes ji... nemušanti vaikų. Tikriausiai ir jiems Astrida buvo meilė. Ir mano bendraamžei, negalėjusiai ateiti į susitikimą su Malina ir prašiusiai ją apkabinti, nes „Astrida yra viena svarbiausių moterų mano gyvenime, labai mylima, labai brangi“.

Foto: Organizatorių nuotr.

Kai rašau šias eilutes ir prisimenu tą dieną, praleistą su Malina, galvoju, o kas gi man yra Astrida, ir kas yra Malina – ar ji atsiskleidė kaip asmenybė, kaip moteris? Tada prisimenu dar vieną parką, esantį netoliese Vazos parko, tik daug mažesnį ir dar jaukesnį, – Tegnerio parką. Jame yra didelis vienišas medis, o po juo vienišas suolelis, o ant jo kadaise rymojo Bu Vilhelmas Nilsonas, tapęs princu Mijo. Tame parke dabar stovi puiki skulptūra, vaizduojanti Astridą Lindgren. Ji pavaizduota angelo sparnais glėbianti Piterį ir Petrą, mažą vienišą berniuką, tikriausiai Bu Vilhelmą Nilsoną, o šalia ratus suka Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Ir ji yra meilė. Meilė angelo sparnais. Ir kai pagalvoju apie Maliną, nematau jos niekaip kitaip – tik apglėbtą tų puikiųjų sparnų.

Foto: Organizatorių nuotr.

P. S. Ilgai kaupiausi rašyti šias eilutes, mat per Malinos petį į mane vis žvilgčiojo kitas svarbių mėlynų akių žvilgsnis – Astridos. Tos, kuri savo knygas perrašinėdavo daugybę kartų, kol pajusdavo, kad yra jomis visiškai patenkinta. Tad kaip gi aš galėjau kitaip?

P. P. S. Malinai Vilniuje patiko. Labai. Taip labai, kad net žadėjo grįžti.