Kol prieš šviesą sukioju deimantais tviskantį žiedą, iš Silvijaus lūpų išsprūsta apibūdinimas: „Skanus.“ Taikliau apie jo kuriamus papuošalus nepasakysi. Ir kuriami jie lyg restorane su atvira virtuve – kiekvienas užsukęs žmogus gali matyti, kaip triūsia meistrai. Būtent apie tokią erdvę Silvijus svajojo, iki subrendo plėtoti nuosavą juvelyrikos verslą.
Lemiamą postūmį S. Martinėlis gavo iš deimantų tiekėjo Alono Tamiro. Tai jis paskatino realizuoti sumanymą ir tapo verslo partneriu. „Ieškodamas vietos studijai įrengti, skelbimų neskaičiau, tiesiog važinėjau po miestą ir dairiausi tinkamos, kol kartą pamačiau šį garažą“, – pasakoja.
Neįmanoma patikėti, kad ši išgryninta, moderni balta erdvė turi benzinu dvelkiančią praeitį. Silvijus paaiškina, kad tarpukariu statyto daugiabučio gyvenamojo namo pirmasis aukštas buvo skirtas automobiliams laikyti. Jų ten, kur dabar įsikūręs juvelyras, stovėjo du. Aukščio pakako, kad, įrengus siją, šias patalpas būtų galima transformuoti į lofto tipo erdvę. Apačioje, buvusioje garažo duobėje, – juvelyro dirbtuvė, o viršuje – papuošalų galerija ir jauki susitikimų su klientais erdvė. Vieta pačiame sostinės centre ir nestandartinės patalpos idealiai tiko sumanymui, užgimusiam kartą Silvijui ir jo žmonai Ingridai atostogaujant Barselonoje, kur veikia daug atvirų menininkų dirbtuvių, įgyvendinti.
„Mus labai sužavėjo tikrumo įspūdis. Ten ir šuo tupi, ir žmogus kažką veikia, gali stebėti iš lauko, gali užeiti“, – dalijosi įspūdžiais juvelyras. Kartu su architektūros studija „Plazma“ S. Martinėlis sukūrė projektą, viską iki smulkiausių detalių apgalvojo. Net juodi puodeliai, iš kurių vaišina espresu, – ilgai ieškoti, priderinti prie interjero. Jokios tviskančios iškabos, kaip įprasta vietoms, kuriose galima įsigyti prabangių papuošalų, tik subtilus aukštai kabantis ženklas, – jį ne kiekvienas ir pastebi, bet patys smalsiausieji nepatingi pereiti per nedidelį priešakinį kiemelį, šiek tiek atitolinantį menišką oazę nuo gatvės. Smalsuolius veikiausiai patraukia romantiškas šios vietos paslaptingumas, tad galerijos šeimininkai neretai pastebi už lango ką nors stoviniuojant ir žvalgantis į vidų. „Pakviečiam užeiti, bet paprastai pas mus reikėtų susitarti dėl susitikimo iš anksto, nes kiekvienam norime skirti dėmesio“, – sako Silvijus.
Nors vestuviniai žiedai yra santuokos simbolis, nebūtina prie vieno prisirišti visam gyvenimui, juk skonis keičiasi.
Dėl meilės
Sužadėtuvių ir vestuvių žiedai – S. Martinėlio specializacija, tad galerijos atmosfera tiesiog persunkta meilės, juolab kad ir pats juvelyras kasdien – šalia savo mylimosios. Nors Ingrida – ne juvelyrė, jiedu kartu puoselėja nuosavą verslą ir jau pasvajoja verslą perduoti vaikams – kai šie užaugs. Juvelyrika tradiciškai yra šeimos verslas, čia daug amato paslapčių, ir jas tėvai perduoda savo atžaloms. Tokia graži perspektyva užkoduota net įmonės pavadinime „Martinėlis & Co“ – „Martinėlis ir kompanija“.
Būsimieji kompanionai – dešimtmetė Silvija ir septynmetis Sidas – dar tik auga, bet jau mėgsta pasisukioti dirbtuvėse. Abu paveldėjo menišką gyslelę, ypač Sidui tiktų juvelyrika – berniukas turi stiprų estetikos pojūtį, kaip ir tėtis, yra krapštukas. „Jis dirbtuvėse nuo mažų dienų, turėdavome nuolat žiūrėti, kur eina, kad už ko nors neužkliūtų, juk čia visur pilna geležių. Dabar jau didelis, nebebaisu“, – pasakoja Silvijus.
Talentingoji atžala tėvams žiedus pagamino jau pernai. Vestuvinius, mat buvo graži proga – dešimtosios Ingridos ir Silvijaus vestuvių metinės. Šiemet, per vienuoliktąsias, Ingridos mažąjį pirštelį papuošė Silvijaus jai kurta dovana. Tradicinių jungtuvių žiedų nei ant vieno rankų nematyti. „Turime, tik nenešiojame, nes po vienuolikos metų jie jau atrodo pasenę. Užtat raginame ir jaunavedžius keisti požiūrį į sutuoktuvių žiedus. Nors vestuviniai – santuokos simbolis, nebūtina prie vieno žiedo prisirišti visam gyvenimui, juk skonis keičiasi.“
Jaunavedžiams Silvijus ir Ingrida dažnai pataria rinktis tokio dizaino vestuvinius žiedus, kad nebūtų vien simbolis, o tikrai kasdien puoštų rankas ir džiugintų akį.
Paskatinti tokio požiūrio jaunavedžiai išdrįsta rinktis net skirtingo dizaino žiedus, tarkime, jis – su meteoritu, o ji – su briliantais.
Nukritę iš dangaus
Kol perkrimto juvelyrikos paslaptis, Silvijui teko mokytis ne pas vieną meistrą ir nuolat šlifuoti technologijas, kai ką atrasti ir pačiam. Taip atsitiko su meteoritais, beje, jie dabar yra savotiškas skiriamasis „Martinėlis & Co“ ženklas. Kartą kolekcionierius atnešė Silvijui meteoritą ir papasakojo, kad iš jo galima gaminti papuošalus.
„Nežinojau technologijos, tad tiesiog padėjau į stalčių ir pamiršau, kol vienas klientas užsimanė kažko ypatinga. Tada prisiminiau meteoritą. Iš užmaršties ištraukta nežemiška medžiaga pakluso juvelyro rankoms ir atskleidė tikrąjį savo grožį, ilgai slėptą po neišvaizdžia žieve.
Nors meteoritas iš esmės sudarytas iš geležies, žaliava ne liejama, o pjaunama veikiau kaip akmuo ir paskui apdorojama specialia technologija. Tada išryškėja meteorito struktūra – kiekvieno žiedo vis kitokia, unikali tarsi žmogaus pirštų atspaudai. S. Martinėlis kuria papuošalus su dviem skirtingais meteoritais, – Švedijoje randamas vadinamas Muonionalusta pasižymi smulkesniu raštu, o štai Magadane prieš 50 metų nukritęs Seymchanas turi stambesnį piešinį.
Meteoritiniai žiedai dažniau patraukia vyrų dėmesį. Moteris sužavi subtilūs meteorito ir aukso deriniai su briliantų inkrustacija. Visgi dažnam praverčia konsultacija, kaip išsirinkti papuošalą ar brangiuosius akmenis. Juvelyrika – Silvijaus ir Ingridos gyvenimo būdas, tad jie nepaiso darbo valandų, kad išaiškintų visas subtilybes.
Tai išdrįsta ne visi
Juvelyrikos išraiškos galimybės priklauso nuo daugybės techninių dalykų. Kad žiedas būtų gražus, reikia atrasti tinkamas proporcijas. Svarbu ir medžiagų kokybė, ypač kuriant papuošalus su daug smulkių briliantų, šie atrenkami iš didelio kiekio, kad būtų vienodo dydžio, spalvos, švarumo.
Prekių ženklo „Martinėlis & Co“ estetika jau tapo atpažįstama tiek klientams, tiek juvelyrams. Nors S. Martinėlio kuriami papuošalai atrodo minimalistiniai, jų gamyba reikalauja daug darbo, – išgrynintos minimalistinės formos neatleidžia klaidų, todėl atlikimo technologija reikalauja precizikos, detalaus planavimo, kiekvienas gamybos etapas turi būti kokybiškas. Kaskart pajutęs, kad palypėjo kokybės laipteliu aukščiau, Silvijus be gailesčio perdaro savo gaminius – nori dar kokybiškesnių: senuosius išlydo ir panaudoja kaip metalo žaliavą.
Įkūręs savo studiją, Silvijus pradėjo burti ir meistrų komandą. Kiekvienas jų pritaiko savo stipriausius gebėjimus tam tikram specializuotam procesui atlikti, tad toks darbas padeda ištobulinti gamybą. „Komandinis darbas padėjo mano gaminiams šoktelėti į dar aukštesnį kokybės lygmenį. Gaminių dizainu ir kokybe, manau, nenusileidžiame žinomiems juvelyrikos prekių ženklams. Kol kas tik dydžiu esame mažesni“, – teigia juvelyras.
Atmosfera čia tiesiog persunkta meilės, juolab kad ir pats juvelyras kasdien yra šalia savo mylimosios.
Priešybių vienybės dėsnis
Silvijui pasirinkti profesiją nebuvo paprasta, mat, nors ir paradoksalu, jį vienu metu traukė visai priešingi dalykai.
„Iki dvyliktos klasės buvau sportininkas, kikboksininkas, pagal fizinį pasirengimą drąsiai būčiau tikęs eiti į Karo akademiją, bet suvokiau, kad karyba iš manęs reikalaus daugiau racionalumo, o aš esu labiau juslinis. Man bebaigiant mokyklą, mano grafinius piešinius mama nusprendė parodyti Dailės akademijos dėstytojams. Sulaukėme komentarų, kad piešiniai – juvelyriniai. Niekada nebuvau mokęsis piešti, esu dėkingas Albinui Markevičiui už tapybos bei piešimo pamokas, jis per metus paruošė mane taip, kad įstojau į Dailės akademiją, Dizaino katedrą, nors kai kurie sakė, kad tai neįmanoma, – prisiminė Silvijus. – Esu labai dėkingas ir profesoriui dr. Vytautui Kibildžiui už motyvaciją bei suformuotą požiūrį į dizainą, skonį.“
Teptukus Silvijus prisiminė pradėjęs dirbti juvelyru, kai paaiškėjo, kad iš šio amato negali išgyventi. „Buvau sumanęs išvažiuoti į užsienį ieškoti savęs, o kol vyko darbo paieškos, nusprendžiau pradėti tapyti. Tapiau visą vasarą, paveikslus nunešiau į galeriją, ir vienas lankytojas nupirko visus mano kūrinius, – nusijuokia pasakodamas pašnekovas. – Paskui gana greitai gavau kvietimą dirbti vienoje juvelyrikos kompanijoje, tad niekur neišvažiavau ir nutolau nuo tapybos.“
Juvelyras sako pasvajojantis kada nors vėl tapyti, mat tai suteikia daug laisvės išlieti emocijas. Kurdamas papuošalus, atvirkščiai, turi būti labai susikaupęs, tad atsipalaiduoja kitaip – eidamas su sūnumi į bokso treniruotes ar sėdęs ant motociklo. Visa šeima labai mėgsta jėgos aitvarus, tai – ne tiek sportas, kiek laikas pabūti šeimai kartu. Deja, gamyba ne visada leidžia pasinaudoti jėgos aitvarams palankiu vėju, užtat juvelyro studijoje stovintis motociklas visada paruoštas kelionei. Nors ir atrodo kaip interjero puošmena ir aliuzija į čia kažkada buvusį garažą, šis plieninis žvėris dažnai išrieda į gatves. Ingrida jau irgi vis dažniau pažvelgia į motociklo pusę, – nors ir būna pavėžinama, pati ketina laikyti teises, nes abu pasvajoja leistis į tolimesnę kelionę motociklu. Nusprendęs įsigyti motociklą, Silvijus pasirinko pagamintą 1979-aisiais – jo paties gimimo metais. Kartu su šių transporto priemonių meistru Dariumi Krasausku perkūrė dizainą, šis dabar labai traukia aplinkinių dėmesį.
Nežinia, kokių dar juvelyrikos eksperimentų imsis Silvijus, mat jo azartiškoji ir sportiškoji asmenybės dalis nerimsta. Atsiradus komandai, S. Martinėlis daugiau laiko skiria kūrybai ir naujiems techniniams sprendimams. Dabar įgyvendinama tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. „Įgaunu drąsos daryti gerokai įžūliau. Kaip antai gaminti žiedus tension setting technika, kai į žiedą, nenaudojant papildomų tvirtinimo elementų, įstatomas briliantas, jis tarsi kybo ore. Nedaugelis išdrįsta tai daryti“, – sakė juvelyras. – Nebūtinai viskas pasiteisina iš pirmo karto, bet atveria platesnius horizontus, skatina maksimaliai panaudoti kūrybinį potencialą.“
Daugiau informacijos apie „Martinėlis & Co" rasite ČIA.
