Varšuvoje gyvenantis menininkas Stasys Eidrigevičius: jau pirmos kelionės metu supratau, kad čia – kita energija

Garsiausias šiuo metu Lenkijoje gyvenantis lietuvių menininkas Stasys Eidrigevičius (68 m.) sako iškart pajutęs, kad čia cirkuliuoja kita energija – viskas laisviau, gyviau, ekspresyviau ir, žinoma, greičiau. Pirmasis įspūdis taip ir liko nepakitęs, jis lydi menininką visą gyvenimą Varšuvoje nuo 1980-ųjų.

„Kas yra Stasys? Žinoma, Stasio nebūtų, jei ne Stasys Eidrigevičius, Alfonsos ir Leonardo sūnus, gimęs 1949 metais liepos 24 dieną Mediniškiuose Panevėžio apskrityje, 1968–1973 metais studijavęs tapybą Dailės institute Vilniuje, 1980-aisiais apsistojęs Varšuvoje, trijų vaikų tėvas, pasaulyje garsus menininkas, surengęs per šimtą individualių parodų, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją bei daugybę tarptautinių apdovanojimų.“ (Iš Erikos Grigoravičienės teksto albume „Stasys | piešiniai | fotografijos | plakatai | paveikslai | simboliai | saitai | paslaptys | žvilgsnis“ (Artseria, 2011)

Kelionė kitapus Vyslos

2017 m. kovo 17 d., penktadienis, 15 val. popiet. Sliūkinu triukšminga, žmonių nuolatos kupina Naujojo pasaulio (Nowy Świat) gatve, viena centrinių ir seniausių Varšuvos arterijų, kuria jau kelis šimtmečius nepaliaujamai teka žmonės į senamiestį ir iš jo. Sliūkinu, kaip sako varšuviečiai, link palmės, Charles‘io de Gaulle‘io žiedo, kuriame nuo 2002 m. stūkso menininkės Joanna'os Rajkowska'os sukurta (o taip, augalas netikras) palmė. Netoliese esančiame knygyne „Empik“ 15.15 val. esu susitarusi susitikti su Stasiu Eidrigevičiumi. Šis vardas mano pasaulyje, kiek save atseku, figūruoja praktiškai nuo vaikystės. Gimiau ir augau Panevėžyje, miesto laikraščiuose godžiai skaitydavau straipsnius apie vieno garsiausių kraštiečių vizitus ir pasaulinę sėkmę. Keista, kad pirmąkart Varšuvoje su Stasiu susitinkame antrą mano gyvenimo Lenkijos sostinėje pavasarį, nuo pirmųjų elektroninių laiškų praėjus lygiai metams. (Pažįstantieji Stasį žino, kad iš jo gautas laiškas, tiesiog atvirlaiškis, paveikslėlis ar gyvenimo nuotrauka – atskiras žanras, smagus ir netikėtas gavėjui.)

Susitikę su Stasiu sėdame į tramvajų, dardantį per Vyslą į Pragą, spėriai restauruojamą ir modernėjantį Varšuvos rajoną, išgyvenantį panašius virsmus, kokius pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu išgyveno Vilniaus Užupis, kai iš pavojingo kriminalinio užkampio virto prestižiniu rajonu. Tenka prisipažinti, kad tai yra pirmasis mano vizitas į Pragą, pirmasis ir labai vykęs, mat kitoje Vyslos pusėje atrandu visai kitą pasaulį – didžiulę dirbtuvę, kurioje jau gerą dešimtmetį gyvena visi Stasio darbai ir kuri stebuklingomis popietėmis geba virsti linksma Lietuvos realijų ir kultūros oaze Varšuvos Rytinės (Warszawa Wschodnia) traukinių stoties ir garsaus šokolado fabriko „E. Wedel“ pašonėje.

Važiuojant tramvajumi, Stasys nepaliauja rodyti ir pasakoti: „Štai čia – Park Skaryszewski im. Ignacego Jana Paderewskiego, prie jame esančio Kamionowskio ežeriuko vasarą mėgstu pasivaikščioti, čia – garsusis Teatr Powszechny im. Zygmunta Hübnera. Jis buvo garsiausias Varšuvos pokario teatras, o XX a. aštuntajame dešimtmetyje direktoriumi tapęs Zigmunt‘as Hübner‘is teatre ne tik sutelkė ryškiausius to laiko lenkų aktorius – Mariuszą Benoitą, Januszą Gajosą, Krystyną Jandą, bet ir pakvietė režisuoti Andrzejų Wajdą. Šio 1975 m. režisuotos „Dantono aferos“ tapo ne tik legendiniu spektakliu, bet ir jo garsaus 1983 m. sukurto filmo „Dantonas“ įvadu.“

Į klausimą, kaip atvažiavo į Varšuvą, Stasys žaibiškai ir žaismingai atsako: „Atvažiavau traukiniu Leningradas–Berlynas“, kuo rimčiausiai priduria: „Viskas per literatūrą, prosze pani“ ir papasakoja, kad tais 1972 metais jį į Lenkiją, tiksliau – Bydgoščio (Bydgoszcz) miestą, pakvietė poetas ir ekslibrisų kolekcionierius Edmund‘as Puzdrowski‘is norėdamas atsidėkoti už Stasio jam sukurtus asmeninius ekslibrisus. „Tais laikais ekslibrisai kai kuriems dailininkams buvo atviras langas į pasaulį. Manau, kad man pasisekė, nes su savo ekslibrisais pakliuvau į svarbų ir simbolišką vadinamąjį penketuką – greta Gražinos Didelytės, Antano Kmieliausko, Saulės Kisarauskienės ir Vinco Kisarausko.“

Prisimindamas pirmąją viešnagę Lenkijoje, S. Eidrigevičius ne kartą pabrėžia savo anuometį tikrojo meno alkį – norą pamatyti kuo daugiau muziejų, parodų, filmų. Neatsitiktinai ir grįžęs į Vilnių nenuilstamai, aistringai ir vaizdžiai dalijosi savo įspūdžiais, tais paties vadinamais kultūros žiupsneliais. Dar ir dabar jis prisimena vienos bendrakursės repliką: „Stasy, tu taip pasakoji, kad mes viską – ir tas parodas, ir tuos filmus – matome.“ Vienas iš studijų draugams papasakotų filmų – Varšuvoje pirmą kartą pamatyta didžiulį įspūdį padariusi Michelangelo'o Antonioni'io pirmoji anglakalbė juosta „Blow-Up“. „Lietuvoje tais laikais tokių filmų tiesiog nebuvo. O Lenkija buvo daug atviresnė Vakarų menui, visiškai kitokio pobūdžio kultūros laukas.“ Simboliška, kad su filmo režisieriumi Stasys susitiko ir pabendravo gerokai vėliau, jau gyvendamas Varšuvoje, t. y. 1996 metų balandį, kai M. Antonionis Lenkijos sostinėje pristatė savo filmą „Anapus debesų“.

Raštas ir piešinys Stasio pasaulyje visada kartu, visada greta
Raštas ir piešinys Stasio pasaulyje visada kartu, visada greta
MOTERIS / Ignacy Eidrigevičius

Kalbėdamas apie pirmąją kelionę į Lenkiją, S. Eidrigevičius ryškiai brėžia ir pirmąjį iki šiol neišblėsusį įspūdį – traukinio kupė žmonės kalbasi laisvai, taip Lietuvoje tuo metu tikrai nebuvo įmanoma. „Būtent tada ir supratau, kad Lenkija – tai kita energija ir ekspresija, viskas čia vyksta daug gyviau, pagaliau jie ir kalba laisviau! Lietuviai melancholiški ir užsisvajoję, o lenkai gyvesni. Jie daug greičiau sureaguos, jei reikės, ir atsikirs. Jų mąstymas greitesnis, o charakteris – gyvesnis“, – tvirtai sako jau ketvirtą dešimtį Varšuvoje gyvenantis menininkas.

Linksmai skaičiuodamas, bet nesureikšmindamas gyvenimo užsienyje metų, S. Eidrigevičius pastebi, kad per tą laiką jis taip ir nepakartojo 1972-aisiais įveikto turistinio maršruto po Lenkiją, kai per kelias vizito savaites aplankė ne tik Varšuvą ir Krokuvą, bet ir Malbroką, garsų savo ekslibrisų bienalėmis (trys šios bienalės medaliai – ir S. Eidrigevičiaus apdovanojimų sąraše), Gdanską, Zakopanę, Osvencimą. „Intensyviai ir fantastiškai pamačiau visą Lenkiją nuo Varšuvos iki pajūrio“, – sako menininkas.

Aš linkęs rašyti apie tai, ką tikrai esu patyręs, kas mane jaudina arba nervina, kam nesu abejingas.

Nenusibosti sau

Praėjus metams po šitos įsimintinos kelionės, S. Eidrigevičius baigė grafikos ir tapybos studijas tuomečiame Vilniaus dailės institute. 1974 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose veikusioje respublikinėje portretų parodoje Stasys debiutavo kaip tapytojas (ten eksponuoti darbai dabar kabo jo dirbtuvėje). Dar studijų metais tapyti S. Eidrigevičiaus kūriniai, kuriuose realizmas derinamas su metafora siekiant nuvesti žiūrovą į fantazijų, pasakų erdvę, ne kartą kritikuoti dėl pesimizmo, liūdnumo, tada itin vengtinų emocijų, taip pat dėl metaforinio, taigi nerealaus, pasaulio.

Prakalbus apie mokytojus autoritetus ir įkvėpėjus, Stasys pamini du to laiko tapybos ir grafikos korifėjus – tapytoją Joną Švažą ir grafiką Rimtautą Gibavičių. Būtent jų sakinius ir mintis S. Eidrigevičius prisimena visą gyvenimą ir perduoda studentams visame pasaulyje – nuo Meksikos iki Japonijos. Beje, Stasys yra tas menininkas, kuriam itin rūpi jaunimas. „Viskas, ką galime perduoti: savo žinias, patirtis, turime perduoti jaunimui. Jeigu turiu per visą savo patirtį surinkęs nors kelis sakinius, tai noriu juos perduoti jauniems žmonėms, galbūt vieną imsi ir įkvėpsi, pastūmėsi. Apskritai kalbėdami apie jaunimą kalbame apie viltį“, – sako pašnekovas ir čia pat prisimena jį įkvėpusius ir išsipildžiusius diplominio darbo vadovės Bronislavos Jacevičiūtės į padovanotą knygą „Vincento Van Gogho laiškai“ įrašytus žodžius: „Kad menas įprasmintų tavo gyvenimo kelią.“

Kad Stasys yra menininkas kiekviena savo kūno ląstele, liudija ne tik mūsų pokalbius pertraukianti replika: „Ai, čia gyvenimas, neįdomu, einam į menus“, bet ir neaprėpiamas menininko lankstumas, noras išmėginti įvairius žanrus ir meno rūšis. Nors moja ranka į skaičius, šie tikrai iškalbingi: daugiau nei 200 grafikos darbų, per 300 plakatų, 40 knygų, o kur dar ekslibrisai, tapybos darbai, kaukės, piešiniai, fotografijos, pagaliau eskizų knygelės. S. Eidrigevičius juokiasi sakydamas, kad jei turėtų pulką pagalbininkų, tai jo kūrinių būtų šimtąkart daugiau, nei yra realizuota. Ir priduria: „Kita vertus, nėra ko skųstis ir dabar.“

Galvodama apie milžinišką Stasio darbų aprėptį ir kaip plačiai jie pasklidę po pasaulį, neišvengiamai prisimenu šių metų pavasarį Plocke vykusią jo parodą „Vaizduotės archyvas“, – pavadinimas toks tikslus, kad drįstu jį viešai skolintis kaip savotišką raktą į S. Eidrigevičiaus kūrybos pasaulį. Bandant nužymėti jį datomis, kartu nužymimi ir menininko kūrybos žanrai. 1974 m. minėtas tapybos debiutas sutapo ir su privaloma karine tarnyba sovietų armijoje. Iš jos Stasys nuolat siuntė laiškus su istorijomis ir piešiniais Gražinai Didelytei. Būtent tada menininkas sakosi atradęs miniatiūrinio piešimo žavesį. Nuo 1973 m. iki 1980 m. su pertraukomis S. Eidrigevičius buvo Filharmonijos dailininkas. 1976-uosius jis vadina ekslibrisų žydėjimo metais, o 1978-aisiais pradėjo knygų iliustruotojo kelią. „Tam tikri metai skirti tam tikrai sričiai, kad nesikartotum ir nepasidarytum nuobodus sau. Buvo metai, skirti plakatui ir iliustracijoms, dabar jų beveik nebekuriu, tik peržiūriu atnaujinto leidimo knygas. Buvo performansų laikas, bet kad ir kaip žiūrėtum, daugiausia veiklos nuveikta grafikos baruose. Žinai, tie visi sukurtų darbų skaičiai... Jie tik dėl efekto, nors kūrybos katalogizavimas – būtinas ir daromas darbas“, – tikina pašnekovas.

Žanrų virtuozas

Nuo pat studijų metų S. Eidrigevičius išsiskyrė kitokia pasaulėjauta ir autentišku braižu (šį J. Švažas įvertino kaip menininkui laimingą savęs atradimą), dabar visame pasaulyje jis žinomas kaip neprilygstamas, su niekuo nesupainiojamas veido kūrėjas ir vaizdavimo meistras. Tai liudija ne tik S. Eidrigevičiaus kurtos kaukės, bet ir grafikos, tapybos darbai, kurių pagrindas – veidas. Paklaustas, kodėl šis jam toks svarbus, pašnekovas atsako: „Veidas žiūri į tave, ir per jį tu pamatai sielą, todėl veidas negali būti bet koks ir bet kaip padarytas. Net ir muziejuose žiūrėdamas paveikslus, žvilgsnį pirmiausia kreipiu (ir visi tą darome) į veidą, o tik paskui į aprangą ir kitas detales. Veidas yra labai iškalbingas dalykas.“

Vaizdas, kurį išvysta kiekvienas, peržengęs Stasio Eidrigevičiaus dirbtuvės Pragoje slenkstį. Menas, antikvariniai baldai, jaukus gausumas, ekspozicijos ir kompozicijos kiekvienoje dirbtuvės kertelėje liudija čia gyvenant patį tikriausią kūrėją
Vaizdas, kurį išvysta kiekvienas, peržengęs Stasio Eidrigevičiaus dirbtuvės Pragoje slenkstį. Menas, antikvariniai baldai, jaukus gausumas, ekspozicijos ir kompozicijos kiekvienoje dirbtuvės kertelėje liudija čia gyvenant patį tikriausią kūrėją
MOTERIS / Ignacy Eidrigevičius

Juokais paprovokuotas, kad gal piešia veidą, nes neišeina nupiešti kūno, Stasys atšauna: „Aš kūną fotografuoju!“ Nuo 1970 m. jis fiksavo tada Lepšių kaime gyvenusius tėvus, seseris ir kaimynus, o 2000-aisiais ėmė fotografuoti vyrą su Pinokio kauke. Menininkas tikina, kad apnuogintas kūnas skatina jį atsigręžti į meno istoriją, į klasikinę, Renesanso Italijos dailę. Tad neatsitiktinai ir savo nuotraukas, kuriose užfiksuotas nuogas kūnas bei neretai kauke pridengtas veidas, Stasys vadina dialogu su klasikiniu menu ir religiniais siužetais, kuris atskleidžia iš didžiųjų įkvėpėjų, ypač Caravaggio, išmoktas kompozicijos pamokas. „Kurti fotografiją – tai kurti naują pasaulį, kurti spektaklį, o kartu – ir paveikslą“, – sako S. Eidrigevičius.

Būtent tada ir supratau, kad Lenkija – tai kita energija ir ekspresija, viskas čia vyksta daug gyviau, pagaliau jie ir kalba laisviau! Lietuviai melancholiški ir užsisvajoję.

Paklaustas, ar dar yra neišbandytų meno žanrų, Stasys šmaikščiai atšauna: „Baletas!“ Ir čia pat atskleidžia, kad be galo mėgsta Pragos kino teatre žiūrėti tiesiogines Niujorko „Metropolitan Opera“ operų ir baletų transliacijas. Šios jam patinka labiau nei „gyvos“ operos teatre, nes sėdėdamas tikrame teatre nematai detalių ir užkulisių, o transliacija kino ekrane šį malonumą garantuoja.

Apskritai S. Eidrigevičius žanrų neskirsto, kurie patinka labiau, kurie – mažiau, bet prasitaria, kad jo svajonė, jei pavyks Panevėžyje atidaryti savo vardo menų centrą, – sukurti šio sienoms mozaiką, nes ją labai mėgsta. Beje, prakalbus apie sienas, Stasys parodo nuotraukas, kuriose – jo piešinys ant vasarnamio Varšuvos Bemovo (Bemowo) rajone. „Ant sienų esu palikęs nemažai piešinių, daugiausia jų – privačiuose butuose, bet šis, matomas viešai, – iš tų retų, kaip ir pavasarį nuo Vilniaus ŠMC sienos dingę, t. y. uždažyti, 1996 metais sukurti mano darbai“, – su nuoskauda sako Stasys. Kalbėdami apie jo kūrybą neišvengiamai imame vaikštinėti po didžiulę dirbtuvę. Čia, greta meno kūrinių, didžiulio nuotraukų archyvo, – daugybė knygų, tarp šių – ir paties Stasio iliustruotos bei rašytos. Paklaustas apie knygas ir pomėgį skaityti, S. Eidrigevičius prisipažįsta esąs labai prastas skaitytojas.

„Darau tai nepaprastai lėtai, užsisvajoju, pametu mintį. Nusipirktas knygas mėgstu dovanoti, pakeičiu viršelius, nes jie mane kartais nervina.“ Menininkui patinka ne tik keisti viršelius, bet ir pripiešti knygas, jų paraštėse megzti tiek žodinį, tiek vaizdinį dialogą su knygos autoriais ar legendiniais dailininkais – Caravaggio, René Magritte‘u ir kitais. Vartydama Stasio pripieštus leidinius prisimenu viduramžiais klestėjusį knygų paraščių meną. Man atrodo, kad S. Eidrigevičius yra vienas ryškiausių ir slapčiausių šio meno propaguotojų dabartiniais laikais.

„Šiemet yra lygiai dvidešimt metų, kai rašau esė, – kalbą dar viena tema užveda menininkas. – Rašau jau nuo mokyklos laikų, studijuodamas Stepžukėje buvau literatūros būrelio pirmininkas.“ Ir mes įsišnekame apie jo pastarųjų metų literatūrinę sėkmę. 2016 m. leidyklos „Apostrofa“ išleista Stasio poema „Giedanti gaidžio galva“– testamentas gimtinei – įtraukta į tų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, dalyvavo Metų poezijos knygos rinkimuose, buvo trumpajame „Poezijos pavasario“ sąraše, už poemą šį pavasarį S. Eidrigevičius apdovanotas literatūrine Dionizo Poškos premija. Gimtąja panevėžiškių tarme parašyta poema yra himnas vaikystės metams ir Lepšių kaimui.

„Rašymas išmuša iš vėžių, nes reikia įamžinti tai, kas tave supa. Aš linkęs rašyti apie tai, ką tikrai esu patyręs, kas mane jaudina arba nervina, kam nesu abejingas. Viskas, kas parašyta, – mano matyta ir jausta“, – sako S. Eidrigevičius ir čia pat perskaito eilėraštį apie dirbtuvę, kurioje šnekamės. Neretai rašyti Stasys pradeda visiškai netikėtai, pavyzdžiui, pirmosios poemos „Giedanti gaidžio galva“ eilutės: „Sėdim su sesėm nulaidė galvs / Mam išėja i neparein…“ suskambo galvoje oro uoste laukiant lėktuvo. „Prisiklijavo antra eilutė, paskui trečia, ir taip be jokio planavimo atsirado šis kūrinys.“

Nuolat keliaujantis menininkas sako, kad kelionės jam – plati didžiulė teatrinė scena, kupina netikėtumų ir minčių: „Kai skrendi aukštai, atrodo, kad esi niekam nepriklausomas, o tai labai gera erdvė naujoms mintims rastis.“ Visose kelionėse Stasį lydi eskizų knygelės. „Jos man – kaip auksas. Ten miega daugybė idėjų, kai kurias jų darau, kai jau tikrai nebegaliu nedaryti“, – juokiasi pašnekovas, piešiantis beveik visur ir visada, net ir per operos premjeras Varšuvos didžiajame teatre.

Veidas žiūri į tave, ir per jį tu pamatai sielą, todėl veidas negali būti bet koks ir bet kaip padarytas.

Vieniša kelionė

Paklaustas, kaip 1980-ųjų rudenį atsikraustė gyventi į Varšuvą, Stasys atsako: „Vėjas papūtė ir atskridau.“ Ir tuoj pat priduria, kad paukščio metafora čia svarbi, mat kartą, kai jau buvo įsikūręs Lenkijos sostinėje, garsus lenkų dailininkas Stanisławas Dawskis jam pasakė: „Stasy, tu kaip paukštis – iš mažesnio narvelio atskridai į didesnį.“ Ir tikrai, tikina menininkas, nors tada Lenkijoje buvo daug laisviau, kultūros laukas – daug atviresnis, atsikraustymo politinės aplinkybės ir laikas buvo itin nepalankūs – 1981-ųjų gruodį įvesta karinė padėtis (ji truko iki 1983-ųjų liepos). Nepaisant to, gyvenimas Varšuvoje lietuviui padovanojo ne tik pažinčių su įdomiais žmonėmis, bet ir naujų kūrybinių horizontų, kelionių. Ryškiausia iš to laiko – 1986 m. į Čikagą. Ten surengė savo parodą, be to, gyvendamas pas Vepštus ėmė kurti savo garsiąsias kaukes ir visiškai neplanuotai įgyvendino seną svajonę – Los Andžele susitiko su tapytoju Davidu Hockney, o garsiajame Niujorko klube „The Palladium“ – su Andy Warholu.

Žvilgsnis į Stasio Eidrigevičiaus kūrybos procesą
Žvilgsnis į Stasio Eidrigevičiaus kūrybos procesą
MOTERIS / Ignacy Eidrigevičius

Pasakodamas apie sutiktas asmenybes, Stasys pirmiausia pamini lenkų poetą Tadeuszą Różewiczių. „Tai buvo įspūdingi susitikimai. Jis va sėdėdavo ant šitos sofos, ant kurios dabar tu sėdi. Būdavo, pasakai jam kokį žodį, ir jis deda įspūdingą monologą iš savo gyvenimo, jaunystės, o tu klausai nežinodamas, kur ta kalba pasisuks. Susipažinom su juo Jeruzalės knygų mugėje berods 1990 m. Ten Tadeuszas skaitė eilėraštį „Apspjautas poetas“, o aš parašiau jam atsakymą „Apspjautas dailininkas“. Turėjo nuostabų humoro jausmą, nors ir buvo kiek nuo pasaulio atsiskyręs kūrėjas, visąlaik svajojo, kad išeitų mudviejų knyga – jo poezija, o mano iliustracijos“, – pasakoja S. Eidrigevičius. Šią Tadeuszo svajonę pavasarį įgyvendino leidykla „Apostrofa“ – išleido Stasio piešiniais iliustruotą poeto eilėraščių lietuvių kalba rinktinę „Vanduo puodelyje“.

„Menininkų likimas – vieniša kelionė,“ – sako Stasys ir priduria, kad tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje menininkai bendrauja rateliais. Plakatistai, grafikai, tapytojai, iliustruotojai... „Esu vienas – prie nieko nepritampu, nes kuriu pernelyg daug žanrų. Kai esi pasiekęs tam tikrą lygį, turi apdovanojimų ir čia, ir čia, tai esi kaip tos H. K. Anderseno pasakos kitokios spalvos paukštelis, į kurį visi žiūri kaip į keistuolį, kitokį.“

Kalbėdami apie gyvenimą Lenkijoje, neišvengiamai aptariame Lietuvos ir Lenkijos ryšius. „Viskas pavėluota ir pavėluotai, žiniasklaida rodo ir rašo tik apie skandalus, apie kultūrą – beveik nei žodžio. O juk sovietmečiu Lietuvoje lenkiškos knygos ir kiti leidiniai buvo kitokio, laisvo oro gurkšnis, galimybė užmesti akį į pasaulį, plytintį už geležinės uždangos. Skaitydami lenkiškus žurnalus „Projekt“, „Sztuka“, „Przegląd Artystyczny“ sužinodavome, kas vyksta svetur, kad yra visai kitokių dalykų, nei mus moko, kad, be tada klestėjusio nuolatinio stūmimo į realizmą, yra ir kitų kūrybinių kelių bei krypčių. Lenkų spauda parodydavo pasaulines tendencijas, jas, būdamas jaunas, įdėmiai gaudei“, – tikina pašnekovas.

Stasys neretai tampa tiltu, jungiančiu Lietuvą ir Lenkiją, tad simboliška net tai, kad šiemet, minint Bolonijos knygų mugės iliustracijų parodos 50-metį, jis buvo vienintelis dailininkas, atstovavęs ir Lietuvai, ir Lenkijai po pasaulį keliaujančioje parodoje „Iliustracijos kūrėjai ir šedevrai“.

„Visur turi būti daug laimės ir dar daugiau atsitiktinumo, kad tavo darbai, net ir patys geriausi, patektų į pasaulinį lauką“, – sako Stasys rodydamas didžiulį 2001-aisiais Henri de Toulouse‘o-Lautreco mirties šimtmečiui paminėti išleistą albumą, kuriame – ir keli jo plakatai.

„Ar esate darboholikas?“ – paklausiu Stasį, o jis man juokais atkerta, kad ne taip klausiu. „Meninio mąstymo, analizės, pastebėjimų, užuominų, užsirašymo grandinėlė pinasi be perstojo. Nesvarbu, kur esi ir ką darai. Tikslingai įsitraukti į darbą, kai galvoji apie konkrečią temą ar kūrinį, nes kūrybinis kelias neretai nenuspėjamas, techniškai ne visada išeina taip, kaip planuoji.“

O aš važiuodama namo tramvajumi iš Stasio Eidrigevičiaus dirbtuvių pagalvoju, kad ir vėl gyvenimiškai neišėjo taip, kaip buvo planuota. Vėl užsisėdėta, vėl užsišnekėta, ir kitą kartą susitikus vėl bus taip pat, viskas prasidės nuo paprasto, bet gyvo ir pasakojimams atviro Stasio klausimo: „Žinai, kaip buvo?“ Ir man, atsakius „ne“, liks pasinerti į ilgas, įdomias istorijas.

S. EIDRIGEVIČIAUS VIETOS IR ŽENKLAI

VARŠUVA. „Griuvėsių ir dabar pilna, nereikia net karo. Varšuvos senamiestis manęs visai netraukia, nes neturi dvasios, kokią turi Krokuva.“

KROKUVA. „Kitokia dvasia, kitokie muziejai. Mėgstu nueiti į japoniško meno muziejų „Manggha“, į tarptautinį kultūros centrą (MCK), puikus tapytojo Tadeuszo Kantoro muziejus „Cricoteka“.

BEDNARSKOS GATVĖ. „Pirmasis mano taškas Varšuvoje, čia labai ilgai gyvenau. Ši gatvė man siejasi su atvykimu ir vaikais, su nuostabia kaimyne Jadvyga. Ji man buvo kaip antroji mama. Kai mirė, parašiau eilėraštį.“

DIRBTUVĖ. „Kurį laiką turėjau dirbtuvę prie Varšuvos politechnikos (Varšuvos technikos universitetas, lenk. Politechnika Warszawska), ją nuomojausi iš tokių keistų žmonių, ir veik visąlaik jaučiausi kaip Romano Polanskio filmo „Nuomininkas“ herojus.

KAVINĖ: „Mėgstu kavinę-knygyną „MiTo“, ten jauku, ten kažkada buvo mano paroda, nors šiaip nesu kavinių žmogus.“

KNYGYNAI. „Tai pats pirmasis knygynas (dabar jau nebeveikia), į kurį eidavau tik atsikraustęs į Varšuvą, netoli universiteto. Jame pirkdavau meno albumus, tais sovietiniais laikais turėjau vertingą knygų blatą. Pati pirmoji įsigyta knyga – mano mylimo dailininko Arcimboldo albumas „Le Merveilleux“. Dabar dažnai užsuku į knygyną „Švelnusis barbaras“ („Czuły barbarzyńca“).“

SKAITYTOJAS. „Czytelnik“ – taip vadinasi ir leidykla, ir kavinė netoli Seimo. Ilgas ir senas tradicijas turinti lenkų intelektualų ir menininkų susitikimo vieta. Čia sutikdavau rašytoją Tadeuszą Konwickį, jis man lietuviškai sakydavo „laba diena“ (Konwickis gimė Naujojoje Vilnioje). Bendraudavau su žurnalistu Ryszard‘u Kapuściński‘iu, jis nuolat dalindavosi naujienomis. Ateidavo garsi poetė ir dainų kūrėja Agnieszka Osiecka, populiarus aktorius Gustawas Holoubekas. Kartais į kavinę pietauti užsuka ir kai kurie lenkų parlamentarai.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis