„Mes visą laiką mušdavomės. Nuolat mėgindavau šakute iškabinti akį, o tada bėgdavau. Ji buvo gražesnė, stipresnė ir mokėdavo viską išsireikalauti. Man net drabužiai atitekdavo tik tie, kuriuos ji jau buvo panešiojusi”, – prisiminimais apie savo seserį dvynę dalinasi rašytoja, visuomenės veikėja Rūta Vanagaitė.

Konkurencija tarp mergaičių dar labiau paaštrėjo, kai prasidėjo pirmosios meilės. „Aš vis įsimylėdavau kokį berniuką, tačiau negalėjau rodyti savo jausmų... Nes visi jie žiūrėdavo ne į mane, o į mano seserį. Aš visą laiką dūsaudavau dėl nelaimingos meilės ir dėl to kaltindavau savo ilgą nosį. Buvau net išmaldavus mamą, kad nuvestų pas plastikos chirurgą. Bet jis apžiūrėjo tą mano nosį, pasakė, kad gražesnės nėra matęs ir tiesiog išsiuntė namo”, – juokėsi R. Vanagaitė.

Rašytoja neslėpė – jos išvaizda ir buvo didžiausių kompleksų priežastis. „Tie baisūs akiniai, dar nosis, o sesuo tik garbanomis plaikstosi, su trumpais sijonais visa graži straksi. O tėvai ramina: užtat tavo charakteris geras... Įsivaizduokit, kiek toks raminimas reiškė paauglei”, – nuoskaudas prisiminusi juokiasi teatrų festivalio L.I.F.E. įkūrėja LRT televizijos dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“.

Septinto dešimtmečio jaunimą vienijo vienas noras turėti džinsus. R. Vanagaitė prisimena, kad pirmuosius jai atsiuntė teta iš Amerikos. Tiesa, tuo metu madoje jau buvo garinti, o Rūta gavo tiesiog mėlynus, todėl teko naują rūbą apdoroti su pemza.

R. Vanagaitei teko susidurti su mirtimi. „Slaugiau tėvus dešimt metų. Ir sesuo slaugė. Tačiau ji numirė pirma... Alkoholis, vaistai ir ji tiesiog neatlaikė”, – skaudžiais prisiminimais dalinosi rašytoja.