Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė D. Ducret knygoje rašo, jog sulaukęs pasisekimo tarp draugų žmonų, Sadamas didino pastangas, kad politiškai patrauktų į savo pusę ir visą moterų giminę. Prisidengdamas savo sėkmingomis vedybomis su Sadžida (pirmoji žmona), jis pasiskelbė patarėju santuokos klausimais visiems irakiečiams.

Žarstė jiems laimingo vedybinio gyvenimo patarimus per laikraščius: „Svarbiausias dalykas santuokoje – kad vyras neleistų moteriai jaustis prispaustai paprasčiausiai dėl to, kad ji yra moteris, o jis yra vyras“ (Al-Mar’a 1978 m.).


Vida Press nuotr.

Knygoje rašoma, kad kreipdamasis į irakietes, Sadamas norėjo užgauti jų širdies stygas ir vesti jas neva emancipacijos keliu.

„Visiškas ir galutinis moters išlaisvinimas iš bet kokios prievartos, kurią ji patirdavo tamsybės ir priespaudos laikais, yra vienas pamatinių revoliucijos tikslų <...>. Juk moterys iš tiesų sudaro pusę visuomenės. Jei moteris nėra laisva, sąmoninga ir išsilavinusi, tai mūsų visuomenė liks menkai išsivysčiusi ir netaps laisva.“

Savo mintis jis apibendrino ryžtingu lozungu: „Niekinti moterį – tai išduoti revoliuciją.“

Sadamas retai vartojo žodį „moteris“, nepriderinęs prie jo tokių jausmingų būdvardžių, kaip „mylima“, „gerbiama“, „kilni“ arba „kankinė“. Apsiskelbęs feministu, Sadamas daugelio irakiečių moterų širdyse sėkmingai įskiepijo savo asmenybės kultą. Jis joms buvo ne vien politinis lyderis, bet ir jų šeimos narys.

Poetė Sadžida al Muzavi buvo to stiprėjančio atsidavimo Sadamui dainė: „Jis yra draugas ir visiems pavyzdys, tai namai, tai sūnus, Sadamas yra širdis, deganti žvakė, prisiminimas, ašara, žemė ir visa jo tauta, užgimusi iš tyro vandens, maišyto su rožėmis, Sadamas yra visas Irakas.“


Vida Press nuotr.

Visuotinės Irako moterų sąjungos kongrese Sadamas sakydavo ugningas kalbas, kuriose be išlygų ragindavo vyrus „gerbti savo žmonas ir atsižvelgti į jų poreikius“.

Per netikėtą apsilankymą sraigtasparniu pas vieną prefektą Sadamas pamatė, koks šis nutukęs, nesiskutęs ir kaip jam dvokia iš burnos. Čia pat buvo paskelbtas sprendimas: valstybės vadovas sukvietė visus ir iškilmingai pareiškė: „Jūs turite laikytis dietos, skustis ir valyti dantis. Pagalvokite apie mūsų moteris, irakietės gimusios ne tam, kad tai ištvertų!“

Dieta bematant buvo paskelbiama privaloma visiems partijos vadovaujantiems kadrams, pradedant juo pačiu. Nutukęs prefektas numetė trisdešimt kilogramų, Sadamas – dvylika.

"Daktaro" Sadamo kūno higienos patarimai siekė dar toliau. Vieną dieną jis per Irako televiziją pareiškė: „Joks žmogus negali rodytis žmonių sambūryje ar savo šeimos rate, jei atsiduoda prakaitu! Jis turi kiekvieną dieną maudytis! Moterys turi maudytis du kartus per dieną, nes jų kvapas yra subtilesnis negu vyrų ir labiau jaučiamas. Ir jei kokia nors moteris nemoka naudotis dantų šepetėliu, tai tegu valosi dantis smiliumi.“

Iš tiesų Sadamas pasirodė ne toks pažangus, kaip liudija jo užmojai higienos ir lygybės srityje. Bėgant metams jo pareiškimai darėsi vis labiau konformistiniai. Revoliucingi principai buvo atidėti vėlesniam laikui.

<..>Sadamas, ruošdamasis perimti valstybės vadovavimą, vengė prisidaryti priešų iš nemoteriškos lyties atstovų. Jo prakalbos pasidarė baikščios: „Žmona turi paklusti savo vyro autoritetui, nes jam visada tenka paskutinis žodis kaip šeimos galvai ir atsakingam už šeimos židinį.“


Vida Press nuotr.

Dėl ko alpo šimtai Sadamo gerbėjų

<..>„Jūs visą laiką esate mano širdyje, aš girdžiu Jūsų gražųjį balsą, lyg būtumėte kartu su manimi. Aš matau Jūsų akis ir Jūsų šypseną, lyg žiūrėtumėte į mane ir šypsotumėtės <...>. Nėra nė dienos, kad negalvočiau apie Jus, ir keldamasi iš ryto, ir eidama gulti vakare. Tai Jums esu skolinga už savo sėkmę, nes Jūs kalbėjote mums, moksleiviams, kaip yra svarbu gerai mokytis. O šiemet mane išrinko geriausia mokine klasėje“, - taip jaunutė licėjaus moksleivė Ašti Marben rašė naujajam prezidentui apie savo meilę ir atsidavimą.

Kaip ir daugelis irakiečių moterų, ji to naujojo didžio šalies vyro veidą atmintiną liepos 16 dieną pirmąkart pamatė televizoriaus ekrane.

Visos šalies moterys, įsmeigusios akis į nespalvotus vaizdus, gyvai aptarinėjo Sadamo aprangos kokybę. Šis vyras „žėrinčiomis akimis, su šypsena stojantis prieš galingiausias pasaulio valstybes, kad sugrąžintų mūsų šaliai turtingumą, iškart pavergė mano širdį“, – pažymėjo Ašti.

Prie užsiliepsnojusios aistros prisidėjo politinis įkarštis: „Tarp mano mėgstamiausių asmenybių buvo Fidelis Kastras, nes jis buvo kuklus ir važinėdavo po visą savo šalį džipu, kalbėdamasis su paprastais žmonėmis, – mąstė Ašti, leisdamasi į galingiausių planetos politikų žavesio potencialo palyginimus. – Man taip pat patiko vokiečių kancleris Vilis Brantas ir prancūzų prezidentas Valeri Žiskaras d’Estenas, tuo metu laimėjęs rinkimus, bet tai manęs nė kiek nenustebino, nes jis buvo kur kas elegantiškesnis už savo varžovą.

Vis dėlto absoliutus mano numylėtinis buvo mūsų prezidentas Sadamas Huseinas, kuris smarkiai pralenkė visus kitus valstybės vyrus, ypač elegancija ir žavesiu.“


Vida Press nuotr.

Sadamo Huseino galia buvo tikras masinio susižavėjimo ginklas. Galbūt jo patrauklumas glūdėjo žvilgsnyje: „Tikras plėšrūnas! Tačiau jo akys gražiausios pasaulyje, jos švelnios lyg šilkinės“, – svaigo viena raiso aistruolių.

Kita jauna moteris, vieno irakiečių politiko ir humanisto žmona Selma Mušin, pažinojusi Sadamą dar jo tremties Egipte metais, taip pat susidūrė su prezidento „akimis - revolveriais“: „Kai jis šypsodavosi, akys sudarydavo kontrastą su visa apranga. Jis juokdavosi kartu su visais, bet nenusukdavo nuo manęs žvilgsnio. „Jis negali būti blogas“, – nusprendžiau. Vis dėl to nuo jo žvilgsnio pasijusdavai pažeidžiama.“

Vyrai taip pat tapo netiesioginėmis aukomis to žvilgsnio, kuris vėrė kiaurai: „Negalėjai žiūrėti jam į akis. Jos buvo labai gražios, moteriškos, tačiau dėl kažkokių kerų kone keldavo siaubą, net jei jis šypsodavosi“, – sakė Favzis Čalhubas.


Vida Press nuotr.

Tačiau – dar daugiau nei akys – Huseino veido bruožai buvo apdovanojami šimtais puikių savybių.

„Saulės spinduliai krito ant prezidento <...>. Staiga mane taip apžavėjo jo ausys, kad aš nebegirdėjau, ką jis kalba. Saulės šviesoje jo ausų speneliai pasidarė permatomi lyg nulipdyti iš pilko vaško“, – yra sakęs jo chirurgas Ala Baširas, mat Sadamas rūpinosi savo išore. Kai žilė pradėjo kelti grėsmę prezidento galvai, asmeninis raiso gydytojas per neatsargumą jam pateikė nevykusį sprendimą nusiskusti ūsus ir žandenas.

„Sadamas įdėmiai į mane įsižiūrėjo <...>. Geriau būčiau patylėjęs, nes vis dėlto gerai žinojau, kad jis dažėsi plaukus ir ūsus.“

Tačiau galbūt jo geras mados jautimas, keturi šimtai diržų, tokie siauri batai, kad atsirasdavo nuospaudų, kurias visą laiką tekdavo operuoti, rodė tikrąją jo žavesio prigimtį.

S. Huseinas apakindavo netgi karo užgrūdintus karininkus – Žanas Mari Le Penas taip pat pateko į šio „arabų de Golio“ žavesio spąstus: „Kiekvieną kartą, kai jį matydavau, jis visada atrodydavo labai elegantiškai, apsivilkęs kostiumu iš melsvo lino, švelniu, lyg būtų šilkinis, ir puikiai prisiderinęs kaklaraištį. Jis visuomet išlaikydavo aukščiausią klasę, ir jo manieros buvo labai rafinuotos.“

Sadamo garderobas, toks pat neišsenkantis kaip ir jo nafta, užtraukė „kaltinimus dendizmu“. Asmeninis siuvėjas, armėnų kilmės Sarkisas Sarkisas, rūpinosi, kaip iš didžiųjų Europos sostinių atvežti jam ištaigiausiai pasiūtų drabužių.

Sadamas buvo susikūręs ypatingą metodiką, kaip vadovauti moterims ir jas patenkinti. Šitai taisyklei jis suteikė kone filosofinį atspalvį: „Moterys tiesiog dievina turėti daugiau, negu joms reikia. Kiekvieną dieną jas pamatysi turguje. Jos niekada nebūna patenkintos tuo, ką ten rado. Tai toks prigimtinis, moterims būdingas dalykas. Ar jos būtų kvailos, ar protingos, ar jos atvažiuoja iš kaimo, ar gyvena Bagdade, niekas nuo to nesikeičia. Kad ir kaip bandytum, vis vien nepavyks jų pakeisti.“

„Jis dievino moterišką aplinką! 1979 metų pabaigoje jo vyriausybės kabineto vadovas paskambino man vieną vakarą ir pasakė, kad ruošia vakarėlį. Vairuotojas mane nuvežė į rūmus, ir ten pamačiau septynetą nuostabių merginų brazilių.

Viena iš jų nusiuntė mūsų prezidentui laišką, parašiusi, jog labai jį myli dėl to, kad jis tiek gero padarė Irakui, ir norėtų su juo susitikti.

Tada Sadamas pakvietė ir visas jos drauges, ir suko galvą, kaip joms suplanuoti turistinių išvykų“, – pasakojo Favzis Čalhubas.


Shutterstock nuotr.

Sadamo žavesys buvo apibendrintas jo artimo draugo pasakytu sąmoju: „Net tikra sesuo jį įsimylėtų!“

Tai buvo ištrauka iš leidyklos "Baltos lankos" knygos "Diktatorių moterys 2".