Baužų ūkyje apsilankėme per patį ramunėlių žydėjimą. Pasak Valentinos, šis, regis, toks paprastas augalas turi daug paslapčių. Ar žinojote, kad kvapniausia yra vien ramunėlių žiedų arbata? Tiesa, tokia gali didinti skrandžio rūgštingumą. Ramunėlių su trupučiu kotelių arbatos poveikis bus švelnesnis.

Tai ir dar daug ką moteris sužinojo iš savo mamos. Jos gyvenamuoju laiku Šilutės apylinkėse buvo septynios žolininkės. Vienos labiau išmanė pievų, miškų augalus, kitos – kas daržuose auga. „Mano mama eidavo rinkti natūralių augalų, jai smagiau būdavo važiuoti į laukus. Kai mirė, kaimynai vis pasakodavo, kaip ji surinktus augalus namo dviračiu veždavo, kaip tempdavo pungulius į namo palėpę. Iki šiol mamą mielai prisimena, sako mėgdavę ateiti su ja pasikalbėti, kad dabar trūksta iš palėpės sklindančio žolelių kvapo“, – teigia pašnekovė.

Foto: MOTERIS / G.Barauskienė

Valentina žolininkyste ėmė verstis prieš šešiolika metų. „Kai mirė mama, jos klientai ėmė eiti pas mane. Sakydavo: „Tu, vaikeli, parink, tu žinai...“ – pasakoja moteris norėdama atskleisti, kodėl pasirinko tokį kelią. Be to, ir polinkį augalams jautė nuo mažens, tai pastebėjo ir tėvai. Pasak pašnekovės, žolininkės gebėjimų turi ir jos dukra, – šiuo metu mergina gyvena Londone. „Ant pakuotės gali nebūti parašyta žolelių sudėtis, o dukra pauosto, pačiupinėja ir atpažįsta, kokia tai žolė“, – džiaugiasi moteris. Tik ar dukra pasuks jos pramintu keliu, neaišku. Ūkyje moteriai padeda kita dukra ir sūnus, vis dėlto didžiausias pagalbininkas – vyras. Jiedu dalijasi sunkiausiais darbais, drauge važiuoja į turgus, muges.

Vienam gali reikėti labai paveikaus augalo, kitam kmynai bus nuo visų ligų.

Ir darbas, ir hobis

Paklausta, ar galima pragyventi iš žolininkės amato, Valentina nusišypso: „Natūralistai biedni. Galima sakyti, kad dirbi iš pašaukimo. Dažnai aukojiesi norėdamas žmogui padėti. Važiuoji, ieškai augalo, kurio jam reikia, o atlygio užtenka vos už benziną susimokėti… Kita vertus, kai auginu ką nors, tarkim, vertingomis šaknimis garsėjančius debesylus, kitam, tai suteikia geros energijos man pačiai“, – pasakoja žolininkė. Baužai turi prie namų 25 arų žolyną ir augalų pilną šiltnamį, laukuose – 40 arų daržą, jame tarpstančios morkos, kopūstai, kitos daržovės keliauja į turgų. Viską šeima ravi rankomis, kas dvejus trejus metus tręšia organinėmis trąšomis, cheminių medžiagų nenaudoja. Kaip tręši cheminėmis, jei Valentina renka ir, tarkim, bulvių žiedus, mat šie padeda onkologiniams ligoniams.

Per karą į Vokietiją emigravę žolininkės giminaičiai, dabar praktikuojantys medikai, atvykę į svečius stebisi, kaip ji spėja ir žolelėmis, ir daržovėmis pasirūpinti. Veikiausiai todėl, kad moteriai tai teikia didžiulį malonumą. Valentina yra baigusi siuvėjų mokyklą, vyriškų kostiumų specializaciją. Pamena, kaip savo rankomis uošviui pasiuvo puikų kostiumą. Kai persikėlė gyventi į vyro senelių sodybą Rusnės saloje, jos hobiu ir darbu tapo žolelės. „Tada savaime pradėjau domėtis ir biologija, ir zoologija, ir meteorologija“, – teigia moteris.

Foto: MOTERIS / G.Barauskienė

Vis dėlto dauguma jos darbų reikalauja ne protinių įgūdžių, o fizinių jėgų. Nuo ryto iki vakaro ji pluša su kauptuku ar sekatoriumi rankose. „Dvi valandas raviu, dvi dirbu su nuskintais, dvi – su džiovintais augalais, tada – kiti darbai, – pasakoja žolininkė. – Kai viskas vienu metu pražysta, subręsta, gali pasiusti.“ Kartais šeimyna į pagalbą pasikviečia vietinio jaunimo.

„Kandidatų pirmiausia pasiteirauju, ar sportuoja. Jeigu taip, vadinasi, ištvers, jei ne, vargiai atlaikys“, – šypsosi moteris. Baužai tikisi, kad ateityje atsiras tokių, kurie savo noru prašysis padėti, juk tikrai nemažai tokių, kuriems patinka būti natūralioje gamtoje, maudytis upelyje, klausytis paukščių čiulbėjimo, kuriems smalsu sužinoti apie žoleles, kaip jos auginamos... „Paukščių pas mus gyvena ne mažiau kaip 15 rūšių, – džiaugiasi žolininkė. – Kai 5-ą ryto išeini iš trobos, jie nepaliaujamu čiulbėjimu pasitinka jau nusiprausę ir papusryčiavę. O kaip gražu, kai tėvai moko mažuosius skraidyti, kai nuo žemės pakyla pempiukų pulkai, kai rudenį ratus suka gervės...“

Tiesa, savo grožį puoselėjantiems romantikams vertėtų priminti, kad, dirbant su žolelėmis, apie išpuoselėtą rankų odą reikia pamiršti. Pati Valentina po dienos darbų rankas atgaivina bulvių nuoviru. „Kaip šišioniškiams (šičia gyvenantiems žmonėms, – red. past.) įprasta, bulves sūdome jau nusunktas, taigi nuoviras būna nesūdytas“, – sako pašnekovė. Paskui nuovire palaikytas rankas ji patepa valgomuoju aliejumi.

Diemedis saugo žmogų nuo blogų dalykų, suteikia stiprybės.

Žolelių rinkimo kalendorius

Rusnės saloje gyvenančiai žolininkei meteorologijos žinios itin praverčia. Ši vietovė garsėja itin derlingu dirvožemiu, tačiau kai kada jų sodybą pasiglemžia potvyniai. Būna metų, kai pavasarį Baužų daržo vietoje gulbės ir antys plaukioja. Norėdama išsaugoti svarbiausius augalus, moteris jų kerus iškasa ir laiko rūsyje. Deja, ne visada ir ne viską pavyksta išsaugoti, nuostoliai neišvengiami. Šiemet sunyko šalavijų ir levandų kerai, sunkiai atsigauna kai kurie čiobreliai.

Foto: MOTERIS / G.Barauskienė

Įsigijusi naujų augalų, Valentina pirmiausia juos užgrūdina – savaitę nesodina. „Jei atsilaiko, tada pasodinu“, – pasakoja žolininkė. Retesnių augalų moteris įsigyja Rietavo turguje, čia ir savo žolelėmis prekiauja. Iš šio turgaus į Baužų namus atkeliavo ir katė Murka, dabar ji stebina ūkyje rengiamų edukacinių ekskursijų dalyvius. „Kartą prieš ekskursiją pagavo pelę, bet neėdė, saugojo. Kai prasidėjo edukacinė veikla, atnešė ir paklojo vienai viešniai po kojomis, – pasakoja pašnekovė. – Išsiaiškinome, kad ta moteris – miestietė, kad jos tėvai bei seneliai taip pat gyveno mieste. Tikriausiai Murka nutarė pademonstruoti jai natūralų, laukinį gyvenimą.“

Edukacinių pamokų dalyviai patenka į Valentinos žolelių pasaulį – jie supažindinami ne tik su augalais, bet ir su šių rinkimo ypatumais. Žolininkė renka augalų žiedus, lapus, stiebus, sėklas, uogas, šaknis, paiso kalendorinių švenčių grafiko – nuo ankstyvo pavasario iki Sekminių, nuo Sekminių iki Joninių, nuo Joninių iki Žolinių, nuo Žolinių iki Šv. Martyno (lapkričio 11 d.). Yra išžvalgiusi visas apylinkes, žino, kur auga laukinės mėtos, sulaukėję serbentai, kur į mišką važiuoti čiobrelių, ant kokio piliakalnio šlaitų pavasarį skleidžiasi geltonžiedžiai rakteliai. „Galima sakyti, tris rajonus – Šilutės, Šilalės, Klaipėdos – apvažiuojame“, – teigia žolininkė.

Foto: MOTERIS / G.Barauskienė

Žoliaudama Rusnės apylinkėse ji aptiko savo vaikystės gėlę – vakarais nuostabiai kvepiančią daugiametę naktinukę. „Vyras iškasė, parsivežiau į sodybą. Vaikystėje net buvau išsiprašiusi tėvų sau kambarį, po kurio langu naktinukės augo“, – prisimena Valentina. Paklausta, kuriuo metu surinkti žiedynai veiksmingiausi, atsako, kad patys ryškiausi, spalvingiausi, gražiausi ir veiksmingiausi yra pavasariniai ir pirmo skynimo augalai. O kai pasiteirauju, kokias žoleles pasirinktų gėlynui formuoti, nesvarsčiusi atsako: „Visų po vieną. Gale susodinčiau aukščiausias, priekyje – žemesnes.“

Augalų paslaptys

Žoleles Valentina džiovina natūraliai vasarnamyje arba specialiose džiovyklėse. Tada sudeda į nedidelius maišelius, sandariai uždaro ir po mėnesio patikrina. „Jei būtų pakliuvęs koks vabaliukas ar vikšras, jau tupėtų viršuje, nes, pritrūkę oro, jie ropščiasi į viršų, – pasakoja žolininkė. – Tik patikrintas žoleles dedu į didelius maišus.“ Dabar nepasitaiko, bet anksčiau kenkėjai ne kartą yra sugadinę sunkaus darbo vaisius. Su kenkėjais reikia lenktyniauti ir dėl neskintų augalų – derlių stengtis surinkti anksčiau, nei nenaudėliai įninka graužti.

Prieš kelerius metus Baužams buvo suteikta teisė savo užaugintas ir sudžiovintas žoleles žymėti saugomos teritorijos – Nemuno deltos regioninio parko – produktų ženklu. „Dirbame sunkiai, tačiau mums svarbiausia natūralumas, dėl to ir esame vertinami, – pasakoja Valentina. – Kartu esame per maži, kad mūsų žolelių arbatomis susidomėtų įmonės, verslininkai.“ O štai Vokietijos televizijos kanalas NDR susidomėjo – pernai televizijos kūrybinė grupė kūrė dokumentinį filmą apie Lietuvą, filmavo ir Baužų ūkį bei jos šeimininkus (filmą galima pasižiūrėti televizijos mediatekos paieškos laukelyje įrašius žodį Litauen).

Foto: MOTERIS / G.Barauskienė

Įvairiuose turguose ir mugėse šviežiomis, džiovintomis žolelėmis, šių daigais ir kerais prekiaujančios Valentinos pasiteirauju, kokios jos gėrybės paklausiausios. Tarp perkamiausių – ežiuolės, medetkos, pelynai, diemedžiai, tikrieji peletrūnai. Įdomu, kad 60–70 proc. žolelių pirkėjų – vyrai. „Žinoma, perka ir moterys. Arbatomis domisi moksleiviai – tų mokyklų, kuriose skiriama dėmesio sveikesnei mitybai“, – sako žolininkė. Ir priduria pastebėjusi, kad neretai žmogus, pats to nežinodamas, sustoja būtent prie tos arbatos, kurios reikia jo negalavimui įveikti. „Gyvūnai, kai jaučiasi blogai, ieško tinkamo augalo, – aiškina Valentina. – Taip ir žmonės ieško, kas jiems tinka. Tai ženklas, kad dar nesame visiškai atitrūkę nuo gamtos.“ Ir čia pat pateikia dar vieną traukos pavyzdį. Kai Vilniuje, Kaziuko, Tautų ir Sostinės dienų mugėse, prekiauja žolelėmis, pas ją ateina žmonių, kilusių iš to paties krašto – Žemaitijos. „Žemaičiai pirkėjai yra mano“, – juokiasi žolininkė.

Paprašyta patarimų, kokiomis žolelėmis ką gydyti, Valentina teigia, kad augalai, kaip ir vaistai, žmones veikia skirtingai. Vienam tinka, kitam – ne. Tai priklauso nuo daugybės veiksnių, net nuo gyvenamosios vietos. „Vienam gali reikėti labai paveikaus augalo, kitam kmynai bus nuo visų ligų“, – tvirtina pašnekovė. Svarbiausia – stebėti, ar arbata veikia teigiamai. Jei geriant pablogėja, būtina iškart jos atsisakyti. Svarbi ir vartojimo trukmė. Nuo rimtesnių peršalimo ligų, kai yra uždegimas, tam tikrų žolelių arbatą reiktų gerti iki trijų savaičių. Vienam gali pagerėti jau po savaitės, o kitam ir trijų gali būti per mažai. Jeigu liga lėtinė, gali tekti gerti ir 3–6 mėnesius. Žoleles reikia užpilti dar neverdančiu vandeniu (90 °C), palaikyti 2–10 min., tada gerti.

Savo arbatas Valentina pakuoja po 30–40 g, tokio kiekio pakanka dviem savaitėms. Mišinius ruošia pagal daugiametę receptūrą iš trijų, penkių ar septynių augalų. Jos firminiame mišinyje nuo peršalimo yra 27 rūšių žolelių. Šio receptą moteris paveldėjo iš mamos ir dar patobulino pati. Be to, kasmet jis būna kiek kitoks. „Kiekvienas žolininkas turi savo paslapčių, daug ką pasakome, dalijamės, bet šį tą pasiliekame ir sau“, – šypsosi žolininkė paklausta apie šios arbatos sudėtį. Norintiesiems iš žolelių pasigaminti arbatos Valentina pataria pasidomėti jų savybėmis. Svarbu, kad žolelės nebūtų priešingo poveikio.

Foto: MOTERIS / G.Barauskienė

XXI amžiaus ragana?

Paklausta, ar žino, kad yra vadinama ne tik žolininke, bet Rusnės ragana, Valentina nusijuokia. „Burtais neužsiimu“, – tikina moteris. Matyt, toks žolininkų likimas, – žmones baugina tie, kurie išmano žolynų galias, kai šie veikia labiau nei arbata.

Pati V. Baužienė, eidama į svarbų susitikimą, visada prie savęs turi diemedžio šakelę, važiuodama į svečius dovanų veža diemedį – jis saugo nuo blogų dalykų, suteikia stiprybės. Jeigu norite apvalyti trečiąją akį, reikia dažniau prie uosio pastovėti, – pačios žolininkės sodyboje augantį didžiulį uosį vos trise apglėbėme. Valentina turi ir žolynų kortas, įsigijo jas drauge su viena knyga apie augalus. „Paprastai žmogus pasirenka tuo augalu pažymėtą kortą, kuris siejasi su jo charakteriu. Patyrę žolininkai apie tai daug gali pasakyti“, – teigia pašnekovė.

Valentinos patarimai

* Daugelis nežino, kad arbatai gaminti tinka ne tik augalų žiedai, bet ir lapeliai. Pavyzdžiui, galima rinkti gervuogių žiedelius ir lapelius. Jų arbata mažina nuovargį. Šaltalankių uogų ir lapelių Valentina deda į vitaminų arbatą.
* Daržovės irgi padeda įveikti negalavimus. Gelsvės ir kukurūzų burbuolių „plaukai“ valo organizmą, salierų šaknys, kotai ir lapai tirpdo ataugas. Rabarbarai laisvina vidurius.
* Per karščius po kepure pasidėkite rabarbaro arba varnalėšos lapą – sulaikys drėgmę ir neleis galvai perkaisti.
*Lietuvišku ženšeniu, pasak Valentinos, galima vadinti kiaulpienes. Ypač vertingos jų šaknys – greitina medžiagų apykaitą, gerina kraujotaką.