Trumpa dosjė

Gimė. 1956 m. sausio 14 d. Užbaliuose, Marijampolės rajone.
Karjera. 1979 m. Vilniaus universitete baigė biologiją. Dirbo Žuvinto rezervate, vėliau – Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriuje.
Veikla. Parašė daugiau kaip 50 grožinės literatūros ir pažintinių knygų vaikams bei suaugusiesiems apie Lietuvos gamtą, veda ir aktyviai dalyvauja radijo bei televizijos laidose, fotografuoja, kasmet publikuoja po kelis šimtus straipsnių.
Šeima. Žmona Audra biologė. Dukra Saulė – taip pat. Ši dirba visame pasaulyje: Kosta Rikos džiunglėse, Graikijoje su jūriniais vėžliais ir kt. Sūnus Adomas – IT specialistas, bet mėgsta fotografuoti gamtą. „Kad mano sūnus bus Adomas, žinojau nuo vaikystės. Tokiu vardu buvo mano prosenelis. Labai jį gerbiau.“
Archyvas. Gausus nuotraukų archyvas praverčia rašant straipsnius, knygas. „Kasmet publikuoju apie 1000–1500 savo darytų nuotraukų. Ne kiekvienas supranta gamtinės fotografijos vertę, bet aš džiaugiuosi kiekviena nuotrauka. Nesivaikau meno, esu natūralistas, puristas, man svarbiau parodyti gyvūną tokį, koks jis yra.“
Mėgstamiausias gyvūnas. „Labai mėgstu paukščius, galiu juos stebėti valandų valandas, bet patinka ir kiti laisvi, žmogaus artumo nejaučiantys gyvūnai savo natūralioje aplinkoje.“

Gamtą stebite ir tyrinėjate jau ne vieną dešimtmetį, bet atrodo, kad ji vis dar Jums tebėra neišsenkamų atradimų ir džiaugsmo šaltinis. Iš ko paveldėjote šią aistrą?

Užaugau Suvalkijoje, vienkiemyje, prie miško. Buvome keturi broliai, gimę kas penkeri metai, aš – jauniausias. Nuo gimimo mano akys sekė visus gyvus padarus. Vis klausinėdavau brolių: „O koks čia paukštis? O koks čia vabalas? Kieno čia sėklos?“ Kartais jie mane apgaudavo. Kartą primelavo, kad mano rastos sėklos yra baravykų, nors iš tikrųjų buvo burokėlių… Turėjau savo lysvę, savo triušių, balandžių pulką. Mano kambarys buvo pilnas vabzdžių kolekcijų, jame skrosdavau rastus žuvusius paukščius ir dariau jų iškamšas. Jau paaugęs važiuodavau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų, čia garsus ornitologas Leonas Jezerskas vedė be galo įdomų, netradicinį būrelį apie paukščius. Iš to būrelio lankytojų vėliau daug mokslininkų užaugo. Labiausiai tėvams esu dėkingas, kad nestabdė mano domėjimosi, viską leido daryti, nors buvo paprasti kaimo žmonės, nebaigę didelių mokslų, bet labai progresyvūs ir išmintingi. Šiais laikais dauguma tėvų, pamatę, kad vaikas domisi vien paukščiais ir vabzdžiais, turbūt nelabai apsidžiaugtų. Sakytų: „O iš ko tu gyvensi?“ Didžiausia švietėja buvo mano mama. Tėtė auklėjo pavyzdžiu. Tarkim, išeinam kartu šienauti, jis randa kamanių lizdą, pridengia, kad varnos neišplėštų. Paukščių lizdą aptikęs, apeina, toje vietoje nešienauja. Labiausiai man trūko knygų. Atsimenu, trečioje klasėje nusipirkau knygą apie pasaulio paukščius rusų kalba. Kaip aš vargau, kaip mokiausi tą kalbą, bet knygą įveikiau! Vėliau gavau knygų vokiečių kalba. Taip šią kalbą išmokau, kad iki šiol žinių užteka susikalbėti. Aišku, pačios brangiausios – paties Tado Ivanausko dovanotos knygos.

Gamtoje taip jau yra, visi gyvūnai yra ekologinės grandinės dalis. Joje vienos gyvybės formos minta kitomis ir nereikia į tai kištis.

Jūsų istorija apie tai, kaip garbaus amžiaus žinomas profesorius rado laiko nepažįstamam vaikui iš mažo kaimo, skamba išties jaudinamai ir atrodo beveik neįtikėtina. Ko gero, šis įvykis buvo vienas stipriausių stimulų rinktis gamtininko kelią?

Ta istorija man buvo labai svarbi – padėjo formuotis ir kaip žmogui, ir kaip gamtininkui. Profesorius Tadas Ivanauskas buvo man didžiausias autoritetas. Mokydamasis septintoje klasėje išdrįsau parašyti jam laišką. Papasakojau apie savo paukščius, apie maumedyje rastą meletos drevę, pasiguodžiau, kad labai sunku gauti knygų apie gamtą. Kadangi nežinojau profesoriaus adreso, išsiunčiau laišką, užrašęs tik miestą, jo pavardę ir jo sodybos pavadinimą „Obelynė“. Visi Tadą Ivanauską pažinojo, tad laiškas jį pasiekė. Po poros savaičių sulaukiau siuntinio. Iš jaudulio virpančiomis rankomis jį atplėšiau, o ten – dvi gamtininko knygos ir jo laiškas man! „Mielas, vaikeli...“ – pradėjo laišką jis. Pabaigoje rašė: „Da tu rašai, kad sunku rasti mano knygų. Iš tikro aš ir pats jas ne visas turiu, bet da radau porą, dėl to tau siunčiu.“ Ant siuntinio adresas buvo užrašytas jo ranka, ir tai mane ypač sujaudino. Supratau, kad 88-uosius metus einantis profesorius pats važiavo į Kauno centrinį paštą išsiųsti man šias knygas! Kai po dviejų savaičių Tadas Ivanauskas mirė, verkiau kaip brangiausio žmogaus netekęs. Dabar tęsiu jo darbą ir stengiuosi atsakyti į kiekvieną laišką, klausimą. Negali nuvilti žmogaus, kuris tavimi tiki. Vaikystės patirtis paskatino ir knygas rašyti – stengiuosi kompensuoti tą žinių trūkumą, kurį pats patyriau. Tiesa, šiuolaikiniams vaikams informacijos netrūksta. Trūksta noro, smalsumo.

Liūdnas paradoksas: nors informacijos gausu, turbūt retas vaikas gebėtų atskirti daugiau kaip 5 paukščių balsus ar miško medžius. Galbūt tai natūralu – šiais laikais ir nepažindamas gamtos gali išgyventi, prasimaitinti, o nepaklysti miške padeda navigacinė sistema telefone.

Gamta – tai mūsų elgesio abėcėlė, mūsų ateities prognozės, mes esame jos dalis. Susvetimėjimas, nemokėjimas atrasti priežastinių ryšių, kūrybingumo trūkumas neretai susijęs su abejingumu, nenoru pažinti pasaulį, kuriame gyvename. Kažkada juokdavomės, kad Amerikoje vaikai nežino, iš kur atsiranda pienas. Mūsiškiai dar žino, kad iš karvės, bet kaip – retas matęs. Deja, nuo gamtos nutolę ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Nesakau, kad visi turi būti biologai, bet pradmenis turėtume suteikti. Šiuo požiūriu ypač svarbus senelių vaidmuo. Juk dar prieš 50 metų gamtą visi lietuviai pažinojo puikiai. Aišku, reikia to mokyti ir mokykloje, tik ne iš nuobodžių vadovėlių, o leidžiant stebėti, pažinti, tyrinėti. Tikrą gamtą, o ne kieno nors vaizduotės kūrinį. Aš bambu jau daug metų, ir net dailininkams rašau, kad jie liautųsi pagaliau piešti ežiukus, kurie ant spyglių neša obuolius ar baravykus. Pirmiausia ežiai grybų neėda, jie minta vabzdžiais. Ir jiems niekada nešautų į galvą ką nors nešioti ant spyglių. Spygliai yra jų kailis. Juk mes plaukuose nešulių nenešiojame.

Rašote ir suaugusiesiems. Neseniai pasirodė Jūsų knyga „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“. Skaityti ją buvo ir be galo įdomu, ir šiek tiek liūdna. Kas nutiko, kad kitados tokia strategiškai svarbi Lietuvos upė dabar turi tik simbolinę reikšmę, yra tarsi apmirusi?

Nemunui nieko nenutiko, kažkas atsitiko mums, bet nemanau, kad tai – tik į bloga. Nemunas labai įdomus ir nevienodas, nes dėl netolygiai tirpusio ledyno upės pradžia, Baltarusijoje esantis aukštupys, yra maždaug 80 tūkstančių metų senesnis nei Lietuvoje esantis žemupys. Lietuvoje Nemunas teka vos 12–13 tūkstančių metų. Gamtos istorijoje tai – labai trumpas laikas. Nemunas matė visko – ir kai niekas juo neplaukė, ir pakilimo etapą, kai staiga tapo labai reikalingas. XVIII a. viduryje Lietuvos etmono M. K. Oginskio rūpesčiu ir lėšomis buvo iškastas kanalas, jungiantis Nemuną su Juodąja jūra. Galimybė vandens turistams mažaisiais laivais nukeliauti iki Juodosios jūros tebėra išlikusi iki šiol. Maždaug po 70 metų Augustavo kanalas sujungė Nemuną su Vysla. Šiais kanalais ir Nemunu buvo plukdomi sieliai, kursavo prekybos laivai. Būdavo, kad praplaukdavo daugiau kaip 6 tūkstančių prekybos laivų per metus. Kai nusitiesėme kelius, prekybinė Nemuno reikšmė kiek nublanko. Gal tai ir į gera, nes intensyvios prekybos metais buvo iškirsta ir išplukdyta labai daug miškų. Šiandien Nemuną mums užtenka tik pažinti, pasididžiuoti. Pamatyti Lietuvą plaukiant upe – visai kitas jausmas, nei važiuojant keliu palei ją. Po ekspedicijos sulaukėme daug sekėjų, vieni plaukia baidarėmis, kiti kitokiais laivais.

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Ar tikėjotės tokio susidomėjimo?

Kai Edmundas Jakilaitis atvažiavo pas mane ir išdėstė savo sumanymą, suabejojau, ar kas nors iš to išeis. Jis patikino, kad tai bus labai įdomus projektas. Taip ir buvo. Laida buvo labai gerai žiūrima, net įvertinta Auksinės bitės apdovanojimu. Lietuvoje visur buvome labai laukiami. Ir organizuotai susibūrę, ir pavienės šeimos, būdavo, išbėga ant kranto su trispalve, žvejai kepurėmis moja. Man, kaip gamtininkui, teko daugiau atradimų ir streso, juk negali suplanuoti, kokį paukštį ar žvėrį pamatysi. Aišku, svarbiausia gija buvo istorija.

Retai susimąstome, kokia svarbi mūsų istorijai yra toji dabartinėje Baltarusijos teritorijoje esanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalis.

Kartą kažkas paklausė: „O kodėl ekspedicija vadinasi „Nemunu per Lietuvą“? Juk plaukėte ir per Baltarusiją?“ Mes bandome pažiūrėti plačiau ir giliau. Juk Lietuva – tai ir LDK, ir Abiejų Tautų Respublika (ATR). Tik XX a. pradžioje susiaurinome lietuviškumo prasmę, apibrėžėme sienomis, vartojama kalba. Kitados nebuvome tokie riboti – lenkiškai ar gudiškai kalbantys žmonės taip pat laikė save lietuviais. Iš šių kraštų kilo daug Lietuvą garsinusių asmenybių: poetas Adomas Mickevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, garsus mineralogas ir geologas Ignotas Domeika, rašytoja Eliza Ožeškienė (ji rašė lenkiškai, bet laikė save lietuve). Lydoje yra viena seniausių LDK pilių, o Naugarduke, manoma, buvo pakrikštytas ir karūnuotas Mindaugas. O kur dar Myriaus, Gardino pilys? Vienoje iš pastarųjų buvo pasirašytas bene liūdniausias mūsų istorijos dokumentas, patvirtinantis trečiąjį ATR padalijimą. Yra ir memorialinis akmuo prie Nemuno, toje vietoje, kur per upę kėlėsi į Žalgirio mūšį vykstantys Vytauto pulkai. Vis dėlto man didžiausią įspūdį paliko Nesvyžius, menantis Radvilų klestėjimo laikus. Nesvyžiaus katedroje, Radvilų panteone, storu dulkių sluoksniu padengtuose sarkofaguose guli net 70 šios garbingos giminės žmonių palaikų. Šiuo metu šis kompleksas su pilimi yra lankomiausias kultūrinio turizmo objektas Baltarusijoje, jis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai lobiai, kurių mes, net galėdami nuvykti į Baltarusiją, dažniausiai neieškome.

Netiesa, kad gulbinas nusižudo netekęs patelės, jis randa kitą porą, bet, būna, ieško jos labai ilgai. Zylės porą sukuria tik perėjimo sezonui. O štai tetervinai neužmezga jokių pastovių santykių.

Žavių kampelių turbūt galima rasti ir Lietuvoje. Ką patartumėte norintiesiems pažinti ne tik šalies kultūrą, bet ir gamtą?

Siūlyčiau aktyviau naudotis pažintiniais takais. Nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje yra daugiau kaip 30, kiekvienas jų turi savo pažintinius takus. Jais naudotis patogu, netrūksta informacijos, o svarbiausia – išvengiama brutalaus lindimo į gamtą. Ypač tai svarbu pavasarį, nes tuo metu paukščiai peri, gyvūnai veda jauniklius, nereikėtų jų labai trikdyti.

Išties kartais sunku įvertinti, ko daugiau – žalos ar gėrio, atneša ta mūsų meilė gamtai. Sužeistas voveriukas, gandras lūžusiu sparnu arba paklydęs ežiukas – visi jie kelia instinktyvų norą padėti, bet ar gali su žmonėmis pagyvenęs gyvūnas prisitaikyti laukinėje gamtoje?

Priklauso nuo gyvūno rūšies. Voverė yra graužikas, ji prisitaiko lengvai. Ežiukų tempti namo ar tuo labiau girdyti pienu nereikėtų. Jie tokio gėrimo nepažįsta, nes miške nėra prekybos centrų, kur galėtų jo įsigyti. Jei pamatėte ant asfalto, galite pernešti į kitą kelio pusę, nes nepaprastai daug, iki 10 tūkstančių, jų kasmet žūsta po mašinų ratais. Jei užklydo į kiemą, reikėtų naktį išvežti kuo toliau nuo kelių, į mišką. Briedžiai, stirnos prisitaiko sunkiau, ypač – patinai. Raguoti stirninai kažkodėl tampa agresyvūs, jie ima badytis ir galiausiai žmonėms tenka juos papjauti. Lengviau su patelėmis. Aš vaikystėje pats esu užauginęs stirniukę. Radau ją nušienautoje pievoje. Jei būčiau palikęs, būtų sukapoję krankliai. Nunešiau vakare atgal, per naktį laukiau, ar ateis stirna pasiimti, bet ji neatėjo. Teko stirnaitę užauginti, o vėliau grąžinti į mišką, prie kurio gyvenome. Būdavo labai smagu miške ją sutikti, ji mane atpažindavo, prieidavo. Na, o dėl paukščių lūžusiais sparnais prognozės liūdnos. Jei pagydytas paukštis ir išgyvens, jis niekada negalės skraidyti.

Negi siūlote tokį paukštį palikti mirti?

Gamtoje taip jau yra, visi gyvūnai yra ekologinės grandinės dalis. Joje vienos gyvybės formos minta kitomis ir nereikia į tai kištis. Pavyzdžiui, pirmosios ančių dėtys beveik visuomet suėdamos. Tuomet antys deda kiaušinius antrą kartą. Vargu ar turėtume vaikyti plėšrūnus nuo tų kiaušinių. Labai daug gyvūnų išmiršta ir itin šaltomis žiemomis, stirnų kai kada būdavo netenkama iki 50–60 proc. Dirbdamas Žuvinto rezervate, vieną itin šaltą ir ilgai užsitęsusią 1979–1980 metų žiemą esu radęs šernų guolį, kuriame gulėjo net 10 negyvų šernų su šerniukais. Ar turėtume juos gelbėti, šildyti, maitinti, o paskui rautis plaukus, kodėl jų tiek daug? Niekas mums nesuteikė teisės tapti teisėjais.

Vis dėlto žmonės imasi reguliuoti kai kurių gyvūnų populiacijas. Šaudomi šernai, vilkai, šaldomi kormoranų kiaušiniai. Negi gamta susireguliuotų pati, jei žmogus neįsikištų?

Deja, dabar jau ne. Kasmet sumedžiojama 40–60 tūkstančių šernų. Jei tai daryti būtų uždrausta, didžiulę žalą patirtų ne tik ūkininkai, bet ir gamta, nes šernai išrausia miškus, dėl to nyksta įvairūs augalai. Anksčiau, kol nebuvo išvystyta žemdirbystė, šernai negaudavo tiek daug maisto, todėl jų populiacija taip neaugo, labiau veikė atrankos mechanizmai. Medžiotojai sėkmingai reguliuoja ir vilkų skaičių, o jų padaryti nuostoliai atlyginami. Neblogai sekasi valdyti ir kormoranus, pastaruosius 10 metų jų nedaugėja, netgi mažėja. Tiesa, su paukščiais kiek sunkiau – gamtoje sienų nėra, paukščiai skrenda, kur nori. Štai Rusijos teritorijoje vienoje kolonijoje peri iki 11 tūkstančių kormoranų, pas mus – vos per 3000. Tad, jei savo koloniją sunaikinsime, netrukus ją papildys „užsieniečiai“.

Galbūt žmonių veiklos įtaką gamtai pernelyg sureikšminame? Įdomu, kiek mes prisidėjome prie Lietuvoje gyvenusių laukinių gyvūnų – tarpanų, vilpišių, voverių skraiduolių, taurų ar raganosių – išnykimo?

Mamutai ir raganosiai išnyko per ledynmetį, tad žmonės nelabai prie to prisidėjo. O štai stumbrus ir taurus išmedžiojome. Laukiniai arkliai tarpanai taip pat buvo išnaikinti – mažesni kumeliukai gaudyti jaukinti, dideli medžioti dėl mėsos. Laukinius katinus vilpišius į pietus išstūmė gilios žiemos, nes jų kojos per trumpos braidyti po gilų sniegą, dabar jie labiau paplitę prie Karpatų. Voverės skraiduolės iškeliavo priešinga kryptimi – į šiaurę. Dabar jų yra Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Vitebsko srityje. Klimatą veikia daug reiškinių, mes esame tik smiltelė kosmoso begalybėje. Tarkim, už itin žalią, švarią gamtą, derlingą dirvožemį turėtume dėkoti paskutiniam ledynmečiui – jis iš mūsų pasitraukė gerokai vėliau nei iš Baltarusijos teritorijos, todėl pas mus dar nematyti dirvožemio erozijos požymių. Mums nereikia kovoti už kiekvieną maisto kąsnį, kaip, tarkim, Bangladeše. Ten, kylant vandenyno vandens lygiui, iš giluminių žemės sluoksnių kyla druska, o ryžiai tokiame dirvožemyje negali augti. Šaliai, kuriai daugybę metų tai buvo svarbiausias maisto ir pajamų šaltinis, tai prilygsta katastrofai. Dėl kylančio vandens kenčia atogrąžų salos, jų teritorijos pastebimai mažėja. Būtų kvaila sakyti, kad tai pasaulio pabaiga, bet pokyčiai akivaizdūs. Ir didelė dalis jų vyksta dėl žmogaus veiklos. Negalim ir toliau taip piktai elgtis su gamta.

Na, o dėl paukščių lūžusiais sparnais prognozės liūdnos. Jei pagydytas paukštis ir išgyvens, jis niekada negalės skraidyti.

Kas labiausiai Jus liūdina stebint Lietuvos gamtą? Štai žvejai su nostalgija mena, kaip Nemune kitados pagaudavo 100 kilogramų šamus ir kaip būriais neršti plaukdavo lašišos...

Negalvokime, kad tada šamai buvo nugrindę visą dugną ir kas tik norėjo, tas galėjo jų pagauti. Pagaunama didelių šamų ir dabar, tik gal rečiau. Lašišoms daugiausia problemų sukėlė Kauno hidroelektrinė. Anksčiau šios žuvys rugpjūtį pajudėdavo iš Baltijos jūros link Nemuno aukštupio neršti, dalis jų išsiskirstydavo į Merkį į kitus intakus, o dalis nuplaukdavo net iki Gardino. Netoli jo iki šiol tebėra Lašišinės (Lososna) kaimas. Pastačius užtvanką, šis jų kelias nutrūko. Džiugina, kad dabar mūsų upės kur kas švaresnės nei buvo sovietiniais metais, vis dėlto per pastarąjį šimtmetį paukščių ir žuvų sumažėjo keliais kartais. Žuvinto direktorius pasakojo, kad 1967 metais, kai pas juos atvažiavo šio rezervato steigėjas Tadas Ivanauskas, kažkas jo paklausė, ar daug dabar pas mus paukščių. Jis atsakė, kad, palyginti su tuo, ką pamatė atvažiavęs pirmą kartą, paukščių Žuvinte nebėra. Sunku įsivaizduoti, ką jis pasakytų šiandien. Lietuviai paukščius myli ir jų labai neskriaudžia. Medžiojamos pas mus tik antys. Europoje kasmet jų nušaunama 18 milijonų, o pas mus – 10–12 tūkstančių, tad palyginti lašas jūroje. Liūdna, bet didelė dalis mūsų žiemoti išskridusių paukščių negrįžta, nes krenta nuo žmogaus rankos. Vien Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje kasmet nušaunama 100–150 mln. paukščių. Pietų Europoje kasmet sumedžiojama 15 milijonų strazdų giesmininkų – tų mažų, vos 60 gramų sveriančių paukštelių! Tikrai ne badas verčia žmones tai daryti. Šiuos paukštelius kepantys ir valgantys gurmanai tikina, kad jų tokios tradicijos. Nesuprantu, kokia gali būti tradicija naikinti?

Apie gamtą ne tik kalbate ir rašote, bet ir ją fotografuojate. Koks kadras Jums yra pats brangiausias?

Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Pražiopsosi, antros galimybės nebus. Smagiausia kur nors pelkės pakraštyje pasistačius palapinę, užsimaskavus laukti, kol viskas nutils ir išlįs paukščiai. Bet būna, kad praleidi 18 valandų ir grįžti su visai tuščia kamera. O kartais pagauni gerą kadrą nesitikėdamas. Kartą visai prie pat Vilniaus, anksti rytą pakelėj, mašinoms be paliovos riedant keliu, pamačiau akmenukus lesančią didžiulę kurtinio patelę. Sustojau akimirksniu, vos nevirsdamas iššokau iš automobilio ir, nepaisydamas kitų vairuotojų pypsėjimo, puoliau fotografuoti. Spėjau padaryti kelis kadrus, kol ji nuskrido. Kai pasakiau savo kolegoms, kur padarytos tos nuotraukos, jie negalėjo patikėti.

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Sakoma, kad gamta – visų namai, vis dėlto atėję į ją turbūt turėtume suprasti, kad nesame tų namų šeimininkai. Ar yra tekę patirti pavojingų situacijų?

Gyvūnai dabar kur kas geriau sutaria su žmonėmis, ir tai yra geras ženklas – jie jau nesuvokia mūsų kaip priešų, nesitiki agresijos. Stirnos, briedžiai ateina iki pat sodybų, užsuka paskabyti lapų į sodus. Lapės irgi neslepia smalsumo – sutikusios žmogų, stabteli, įsižiūri, kas čia toks. Jei dar neaišku, apeina iš nugaros. Anksčiau buvo sakoma, kad toks drąsus elgesys būdingas pasiutusioms lapėms, bet tai netiesa. Lietuvoje jau keleri metai nėra užfiksuoto nė vieno pasiutligės atvejo. Pavojingiausias gyvis Lietuvoje yra erkės, nes jos yra encefalito ir Laimo ligos platintojos, o šiaip mūsų gamta yra nekaltų nekalčiausia, tik eiti į ją reikia atvira širdimi, su pagarba, kaip į svečius. Beveik neįmanoma būti užpultam šerno ar vilko. Aišku, jei pagausime šerniuką, šernė jį gins. Angis irgi kąs, jei ant jos užlipsime, bet ji tikrai netyko žmonių ir nesvajoja įkirsti. Aš galiu angį pagauti, apžiūrėti ir paleisti, bet tuos dalykus reikia išmanyti ir nesiūlau niekam to daryti. Beje, jos įkandimas gali būti mirtinas gal tik vaikui ar itin jautriam, alergiškam žmogui.

Ar Jums neatrodo, kad žmonės neretai puola į tam tikrus kraštutinumus: arba manosi esą gamtos valdovai, arba priešingai – gyvūnus pernelyg sužmogina, priskiria jiems nebūdingus jausmus, romantizuoja. Įdomu, ar tikrai gulbės yra ištikimos viena kitai visą gyvenimą, o gulbinas nusižudo, netekęs patelės?

Žmogus taip pat yra gyvūnas, viena iš daugelio rūšių. Tik mes per greitai užaugome ir priskyrėme sau pernelyg daug galių. Gyvūnai yra skirtingi, bet nereikia įsivaizduoti, kad jiems būdingi kokie nors žmogiški jausmai. Gulbių, gandrų poros iš tikrųjų yra draugiškos, jos, žiemodamos pulke su kitais savo rūšies paukščiais, stengiasi laikytis drauge. Grįžę jie tampa ypač prieraišūs, kartu saugo būsimą teritoriją, bet jei joje pasirodo pernykščiai jų jaunikliai, senieji juos kaip reikiant pridaužo, nes suvokia juos ne kaip savo vaikus, o kaip konkurentus. Tokia jau ta gamta. Netiesa, kad gulbinas nusižudo netekęs patelės, jis randa kitą porą, bet, būna, ieško jos labai ilgai, ne vienus metus. Zylės porą sukuria tik perėjimo sezonui. O štai tetervinai neužmezga jokių pastovių santykių. Patinų būrys šoka savo tuoktuvių šokį, burbuliuoja, pas juos atskrenda patelės, išsirenka patinkantį, nusileidžia prie jo, susiporuoja ir grįžta atgal, kad galėtų vienos perėti ir auginti jauniklius. Tokį skirtingą elgesį lengva paaiškinti. Kuo mažesnis paukščių judėjimo arealas, tuo didesnė kraujomaišos rizika, todėl monogamija būtų pavojinga. Gandrai skrenda žiemoti toli, o štai kurtiniai juda vos 30 kilometrų spinduliu. Skirtingi ir palikuonių auginimo įpročiai – žąsys peri ir rūpinasi jaunikliais kartu, o ančių gaigalai nesirūpina niekuo. Jie patys neperi, ir tai logiškai paaiškinama. Dėl ryškių plunksnų jie yra kur kas pastebimesni nei pilkos patelės, tad juos iš lizdų greitai išrankiotų plėšrūnai.

Gal ir žmonių pasaulyje panašiai – vieni vyrai sutverti tik apvaisinti, kiti – ginti teritoriją, o treti tinka rūpintis jaunikliais?

Na, tai jau kita tema. Žmonių rūšis man menkiau pažįstama ir ne tokia įdomi kaip kitų gyvūnų.