Vos keturi kilometrai lieka iki Marijampolės. Rita mus pasitinka, sekdami jos automobiliui iš paskos, pasukame žvyrkeliu. Netrukus privažiuojame Obelytės gatvę, riedame į gražią nedidukių tujų juosiamą sodybą. Naujas modernus dviejų aukštų namas išduoda, kad čia įsikūrę jauni šiuolaikiški žmonės. Dėl balandžio šalnų dar nedrąsiai žaliuoja pievutė, bet klesti pietinėje namo pusėje Ritos pasodintų žemuogių ir braškių kerai, sėjos laukia mediniuose rėmuose išpurentos žemės lysvės. „Kai pradėjau čia daržininkauti, susodinau močiutės užaugintus pomidorų daigus, pasėjau agurkų, cukinijų, moliūgų, melionų, prieskoninių žolelių. Smagu užsiauginti daržovių be chemijos. Pernai daug laiko praleisdavau Vilniuje, prašydavau kaimynų palaistyti mano daržą. Abu su vyru esame natūralios gyvensenos gerbėjai, mums ne tas pats, ką valgome, kur dedame šiukšles, kokiame name kuriamės. Norime užveisti sodą, sklypą juosiančią tvorą apsodinti vijokliais. Vyras ėmėsi sunkaus darbo – išvalė dalį šaltiniuotos pelkės, atkovojo vandens plotą iš meldų ir ajerų. Valymo darbus jis žada tęsti, pakrantę išgrįsime akmenimis, bus graži vieta pailsėti.“

Puskelniai

Puskelniai – kaimas Marijampolės savivaldybėje. Legenda byloja, kad Didžiojo kunigaikščio vežėjas Vaišnora, gavęs keturis žemės valakus, apsigyveno arti Šešupės. Pagal to laiko madą, jis avėjo ilgaaulius batus ir mūvėjo trumpas kelnes. Kai basas lauke dirbdavo arba brisdavo per upę, atrodydavo lyg garnys. Žmonės jį pašiepdami vadino puskelniu. Nuo to šis pašešupio kaimas ir gavo Puskelnių vardą.

Naujakurių rajoną nuo senojo kaimo skiria pelkė. Rita ir Nerijus Kazakevičiai įsikūrė šalia jos. Kai pūstelėjo žvarbokas vėjas, prisiminiau „Facebook'e“ matytą nuotrauką: vasaris, iki pusės nuogas Nerijus su pačiūžomis ant užšalusios pelkės daro piruetus.

„Ne aš nusprendžiau grįžti į Marijampolę, o mano marijampolietis vyras, – sako Rita. – Nerijus Kauno kultūros akademijoje baigė sporto vadybą, vėliau mokėsi inžinerijos, gyveno Vilniuje, Londone. Atrado Puskelnių kaimą ir pradėjo statyti čia namą. Tada mūsų santykiai dar nebuvo rimti. Kai abu čia apsigyvenome, virtuvę įkūrėme garaže. Langą atstojo plačiai atvertos durys...“

Namai

Ritos ir Nerijaus namuose erdvu, jauku ir šilta. Fotografė rodo savo rankomis padarytą didelį apvalų pietų stalą. Prie jo susėda kol kas negausi šeima. Šeimininkė įmeta malkų į krosnelę, pasakoja, kad laukdamasi savo rankomis neutralia raminama pilka spalva dažė sienas, komodą į sūnaus kambarį. „Vyras prašė, kad užsidėčiau respiratorių. Pati sukūriau virtuvės baldų dizainą. Iš kaimo parsivežiau močiutės kėdes, jas restauravau – brūžinau, sėdynes aptraukiau raudonu veliūru. Noriu, kad laiptai būtų mediniai, bet ir betonas labai gražu. Meistras žadėjo padėti, bet dingo, į skambučius neatsako. Gal miręs?“ – kvatoja šeimininkė ir atkreipia dėmesį į betonines grindis. „Vyras statė šį namą iš gamtai palankių aukščiausios kokybės ekologiškų medžiagų, sukūrė vientisą darnią šildymo sistemą. Visame name – poliruotas pramoninis amerikiečių gamybos betonas. Tvirtas, ekologiškas, ilgaamžis, tausojantis. Klojamas rankomis arba specialiomis poliravimo mašinomis. Nerijus nupiešė grindų ornamentus ekologiškais dažais, jais dažėme ir sienas.

Foto: MOTERIS / Liudas Masys

Šį antibakterinių savybių turintį betoną tinka kloti medicinos įstaigose. Jis, net ir poliruotas, nėra slidus. Plauti pakanka tik vandeniu, nereikia cheminių valiklių. Betonas yra geras šilumos laidininkas, todėl naudinga pasirinkti jį norint įsirengti šildomas grindis. Amerikietiški ekologiški mišiniai gaminami JAV ir Vokietijoje. Jų gamybos technologijos analogų pasaulyje kol kas nėra. Nerijus šios grindų technologijos mokėsi pas vokiečius – važinėjo į kursus, konsultavosi su amerikiečiais.

Abu su vyru esame natūralios gyvensenos gerbėjai, mums ne tas pats, ką valgome, kur dedame šiukšles, kokiame name kuriamės.

Mano tėtis, kai pamatė betono grindis, pasakė: „Panašu į garažą. Ar nenorėtumėte parketo sudėti?“ O pavaikščiojęs basas nuomonę pakeitė: „Tikrai šilta ir miela kojoms.“ Pas mus nėra radiatorių, vėjelių ar kitokių šildymo sistemų. Visą 200 kv. m namą apšildo grindys. Kai sudėsime šilumos valdymo blokelius, bus galima šildyti kiekvieną kambarį atskirai. Tai – ekonomiškiausias ir taupiausias šildymo būdas.

Ekologijos, natūralios gyvensenos idėja svarbi mums abiem su Nerijumi.
Iš tėvų atsinešiau įprotį rūšiuoti šiukšles. Sūnų tai daryti mokysime nuo mažens. Rūpinuosi maisto kokybe. Užaugau kaime, kur visi produktai buvo naminiai, natūralūs. Vyras, kai susitikome, valgė chaotiškai, ilgainiui išmoko derinti produktus. Mano tėtis linkęs valgyti sveiką maistą. Be to, jis badauja, geria šviežiai spaustas sultis. Dabar jau ir mūsų namuose sulčiaspaudė dirba visu pajėgumu. Kai laukiausi, vyras į lovą kasryt atnešdavo didelę taurę natūralių sulčių, sukirsdavau po kelis dubenis salotų. Kol kas bijau gerti sultis – nenoriu sukelti vaikui alergijos. Turime gero vandens iš giluminio gręžinio, tik neturime saulės baterijų, ši technologija kol kas per brangi.
Nesame iki galo įsikūrę. Garaže įrengsime kūrybines dirbtuves, viršuje – fotolaboratoriją. Dar yra ką veikti.“

Posūkis

Įvairių žiniasklaidos leidinių fotoreporterė Rita Stankevičiūtė laiko visada rasdavo ir savo kūrybiniams polėkiams. Tai nepatiko darbdaviui. Atleista iš dienraščio, moteris nutarė atsidėti kūrybai, dirbti savo labui. Sako, kad tada ir įvyko didieji jos gyvenimo pokyčiai. „Darbas įsuka lyg karuselė, net nepastebi, kaip tavo būtį užvaldo rutina. Nuolatinis bėgimas, tarsi skuostum finišo tiesiąja, įspraudžia į rėmą, o finišo taip ir nematyti... Per daug veikli tada buvau – dirbau per keturias vietas ir dar dariau projektą, neva chaltūrinau. Kolegoms tai nepatiko. Negaliu darbe sėdėti ir laukti, kol mane kur nors pasiųs. Kai atleido, iškart gavau pasiūlymą dirbti kitame dienraštyje, bet su vyru pasišnekėjome: jei liksiu Vilniuje, gyvensime atskirai, šeimos nesukursime. Jis neketino važiuoti iš Marijampolės į Vilnių, o aš ruošiausi sostinėje butą pirkti. Nerijus užsispyrė, kad negalės bute gyventi ir į Vilnių nesikels. Turėjau apsispręsti. Likimas reikalus sudėliojo, – mane atleido, aš darbo neieškau, dirbu sau ir važiuoju į Puskelnius.

Grįžti į gimtinę nebuvo baisu, bet maniau, kad čia neturėsiu ką veikti. Dabar net neprisėdu. Tik čia ritmas visai kitoks. Marijampolė kitais metais bus kultūros sostinė. Apsižiūrėjau: yra Sūduvos fotografų klubas. Turiu minčių kai ką padaryti. Likus dviem savaitėms iki gimdymo, nuėjau į rekonstruojamą viešąją biblioteką. Ją ketinama atidaryti rudenį, pasiūliau surengti parodą. Negaliu sėdėti rankų sudėjusi. O kurti žmogus gali visur. Įstojau mokytis į Vilniaus dailės akademijos magistrantūrą. Fotografiją esu įvaldžiusi, bet dar yra ko mokytis. Ateityje norėčiau dėstyti, tam reikia magistro diplomo. Noriu Marijampolėje įkurti mokyklą. Esu nusižiūrėjusi prie geležinkelio stoties, šalia parko, apleistą namą.“

Foto: MOTERIS / Liudas Masys

Draugai

Rita savo vyrą Nerijų pažįsta nuo vaikystės. „Tik vienas į kitą nežiūrėdavome. Atidžiau į jį pažvelgiau prieš dešimt metų, per draugų vestuves. Žvilgtelėjau ir susimąsčiau apie jį. Atsimenu keistą jausmą. Tuo tąkart viskas ir baigėsi. Praėjo nemažai laiko, Nerijus jau buvo pasistatęs namą, tik jo dar neįsirengęs. Čia vyko vakarėlis, šventėme Kalėdas. Esame draugų būrelis – po pasaulį išsibėgioję marijampoliečiai. Visi labai įdomūs įvairių profesijų žmonės: architektai, biologai, skulptoriai, dizaineriai, muzikantai, kulinarai. Kartu augome, brendome. Prieš 20 metų mūsų būrelis Marijampolės dramos teatre rengdavo vakarėlius, koncertus, meninius renginius, bet mažuose miestuose negalėjai daug reikštis, pasirodyti, kad esi kitoks. O mes buvome kitokie, kitaip rengdavomės, kitaip mąstėme. Ir dabar susitinkame, liko bendruomenės jausmas. Išaugo veiklios asmenybės. Mūsų ryšys stiprus, vieni kitus palaikome. Turime tradiciją susirinkti per Kalėdas. Ir per tą vakarėlį po daug metų pradėjome su Nerijumi daugiau kalbėtis. Jis vyresnis už mane ketveriais metais. Aštuonerius metus gyvenau su kitu žmogumi, bet neplanavau su juo kurti šeimos. Kad Nerijus – mano žmogus, pajaučiau iš karto. Turbūt laukėme vienas kito patys to nežinodami. Kai pradėjome gilintis į santykius, supratome, kad esame vienas kitam atradimas. Maniau, per greitai pasipiršo. Į mano abejonę jis atsakė: „Mes – ne paaugliai, nėra ko čia žaisti, jeigu abu gerai jaučiamės vienas su kitu, tai nėra ko ir laukti.“

Pajodžarga

„Negera mokinė buvau, – dėdama pyragėlius į stiklinę vazą šalia rožių puokštės prisimena Rita. – Septintoje klasėje dėl blogo elgesio mane išmetė iš mokyklos. Mama kentėdavo dėl manęs, bet visada palaikydavo. Buvau energinga, neklausydavau mokytojų, per pamokas valgydavau bulvių traškučius. Turėjau savo nuomonę, ją drąsiai reikšdavau. Paskui perėjau į kitą mokyklą. Ten apskritai buvo baisu: pikti berniukai skustomis galvomis pamatė mane, naujokę su dredais, ir apmėtė gniūžtėmis. Buvau kitokia. Mažuose miestuose kitoks iškart užsipuolamas. Ir tai atkentėjau. Sesers Editos draugai mane mokykloje apgynė, ir puldinėjimai baigėsi. Dvyliktoje klasėje nutariau pakeliauti traukiniais. Draugų aparatu nusikopijuodavome bilietus – tais laikais jie neturėjo vandens ženklų – ir dundėjome po Ispaniją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Airiją. Svarbiausia būdavo pravažiuoti Varšuvą, nes Lenkijoje atidžiausiai tikrindavo. O Vokietijoje ir visur kitur niekas į bilietus nekreipdavo dėmesio. Per tas keliones manęs norėjo prie egzaminų neprileisti. Mama labai prašė, grįžau baigti dvyliktos. Išlaikiau egzaminus, dvejus metus stojau į Vilniaus dailės akademiją. Dvyliktoje klasėje pusmetį kiekvieną šeštadienio rytą važinėjau į Vilnių, į Gintauto Trimako vedamus fotografijos ir videokursus. Įstojau į kolegiją. Dabar esu Vilniaus dailės akademijos magistrė.“

Vyras statė šį namą iš gamtai palankių aukščiausios kokybės ekologiškų medžiagų, sukūrė vientisą darnią šildymo sistemą.

Vyrai ir moterys

Rita yra parengusi tris personalines fotografijos parodas. „Paroda „V.Y.R. A. Y.“ gimė natūraliai. Tuo metu dirbau „Lietuvos žiniose“ ir nuolat sukausi tarp diedų. Apskritai vyrai supo mane visą gyvenimą. Ne lėlėmis domėjausi, o šautuvais, dviračiais, futbolu. Brolio neturiu, tik seserį. Pati esu berniokiška, sukausi tarp vaikinukų, nes man su jais būdavo įdomiau nei su mergaitėmis. Ir vaikinai mane išmokė fotografuoti, ryškinti nuotraukas. Šeštoje klasėje padariau savo pirmą fotoreportažą apie Rygą. Būdama aštuntokė, susipažinau su dešimtokais, jie kluone buvo įsikūrę laboratoriją, atskleidė man daug fotografavimo bei nuotraukų darymo paslapčių.“

Nešdama kavos puodelius Rita netikėtai sako: „Noriu būti moteriška. Noriu būti tokia kaip mano mama ir močiutė Birutė – nereali moteris. Tiesa, jos skirtingos. Kartu važiuodavome į Palangą. Nepamiršiu, kaip visos suguldavome į lovą, ir prasidėdavo prisiminimų vakaras. Kartą kalbėjomės apie vyrus, kiek draugysčių ir simpatijų esame turėjusios. Mama sako: „Mano vienintelis – tavo tėtis.“ O močiutė kad nusikvatos: „,Cha, cha, cha, man kojų ir rankų pirštų neužtektų juos suskaičiuoti!“ Močiutei pritariu: „Aš irgi nesuskaičiuočiau“, ir abi iki ašarų juokiamės už pilvų susiėmusios.

Iš Ritos Stankevičiūtės-Kazakevičienės fotografijų ciklo „Aqueous“. Pasirengimas prieš nyrant į baseiną
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Močiutei – aštuoniasdešimt, dešimt metų gyvena su ramiu vyru, šiam dabar devyniasdešimt, dėl to dabar kiek suseno, ir tempas nebe tas. Kai gyveno su inteligentu seneliu, abu pasidabindavo ir varydavo: į Vilnių – į teatrą, į Kauną – į koncertą, į Birštoną – į sanatoriją... Tokia uch, ant sparnų, aktyvi, optimistė, su bajeriais. Aš pas ją kartais nakvodavau, pasakodavo man savo meilės istorijas, apie gyvenimą, kaip per karą, prasidėjus bombardavimui, bėgdavo slėptis. Kiekvieną savaitę viena kitai pasiskambiname, plepame po valandą.

Kita močiutė Aldona, tėčio mama, gyveno kitame kaime. Ji buvo griežtesnė, bet išmokė mane laikrodį pažinti, skaičiuoti skaitliukais, matematikos. Ana – gyvenimu besimėgaujanti, su džinsais, vėjo nešta ir pamesta, o ši buvo ištremta į Sibirą, racionali, tvarkinga, vedžiojo mane į bažnyčią, daug ko išmokė. Taigi turiu visą spektrą moteriškumo pavyzdžių.“

Vanduo

Paklausta, ar palikusi miesto grindinį ir apsigyvenusi šalia gyvybe alsuojančios pelkės jaučiasi laiminga, Rita atsako, kad žmogus jaučiasi laimingas, kai užsiima mėgstama veikla, turi idėjų ir planų. „Esu įpratusi spėriai suktis, man atrodė, kad čia nebus ką veikti, bet net iki gimdymo likus trims savaitėms gavau reklamos užsakymą. Paprašiau palaukti, kol gims kūdikis. Užsakovė – trijų vaikų mama – perspėjo, kad tada bus sunkiau. Taip ir yra, tačiau vakar atidaviau projektą – įmonės reklamą. Neseniai su vienu saksofonininku tarėmės dėl jo albumo viršelio iliustracijos. Noriu ir dirbti, ir pailsėti. Kitas mano kūrybinis projektas – architektūros fotografavimas po vandeniu. Idėjai plėtoti reikės laiko, teks važiuoti į užsienį, kur yra baseinų. Reikia technikos, kuri padėtų atsigabenti vandens prie objekto. Teks eksperimentuoti, atrasti technologiją. Tik bandydama atradau ir fotografavimą po vandeniu.“

Nardžiau nežinodama, kad laukiuosi. Mano paskutiniai fotografavimo kartai buvo „ant ribos“, netrukus gydytojai uždraudė tai daryti.

Ritos fotografijose neretai matyti vanduo. „Man vanduo yra ramybė, gyvybė. Stebėdama vandenį jaučiu jo galią, vanduo suteikia energijos. Su vandeniu susijęs ir mano projektas „Aqueous“ – žinomų Lietuvos plaukimo čempionų portretai, sukurti po vandeniu. Apie parodą rašyta, kad tai – naujas fotografijos žvilgsnis į žmogų ir jo aistrą vandenį. O mintis gimė prie smaragdinės spalvos Gėlos ežero, esančio už Vilniaus, prie Nemenčinės. Mano draugai – šuolininkai į vandenį – sinchroniškai šokinėjo, aš žiūrėjau, žiūrėjau ir pradėjau galvoti, kad reikia kažką daryti. Kad turiu panerti į dugną ir pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš apačios, atsigulti ir fotografuoti akimirkas, kai šuolininkai panyra į vandenį.“ Dažniausiai matome išnyrančiųjų nuotraukas. Tada vanduo atrodo labai minkštas. O iš dugno jis – tarsi stiklinis, visai kita tekstūra atsiranda. Kitaip lūžta šviesa, kitokie purslai, formos išsilieja tarsi akvarelė, atsiranda kita realybė.

Plaukimo čempionė Kotryna Teterevkova
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kad įgyvendinčiau projektą „Aqueous“, baigiau povandeninio nardymo kursus, gavau nardytojos licenciją. Susiradau specialią įrangą. Nėriau baseine į penkių metrų gylį. Fotografuoti po vandeniu pasirinkau siekdama meninės raiškos ir dokumentikos. Užfiksavau Lietuvai olimpiadose, čempionatuose, kitose tarptautinėse varžybose atstovaujančius plaukikus. Nė vienas jų nepaklausė, kodėl turėtų dalyvauti šiame projekte. Šiai šakai skiriama mažai dėmesio.
Dirbau prie šio projekto metus laiko. Nardžiau nežinodama, kad laukiuosi. Mano paskutiniai fotografavimo kartai buvo „ant ribos“, netrukus gydytojai uždraudė tai daryti.“

Motinystė

Kūrimąsi Puskelniuose linksmo būdo Rita vadina dar vienu savo projektu. „Draugės, kai pasakiau, kad išvykstu iš Vilniaus, negalėjo patikėti, nesuprato manęs, – pasakoja fotografė. – Jos žino mano gyvenimo būdą, kad mėgstu lėkti, pavyzdžiui, sėdu ant dviračio ir dingstu. Čia – kitas ritmas, bet laiko irgi nėra. Mama, žiūrėdama į mane besilaukiančią, irgi negalėjo patikėti, kad tapsiu mama. Važinėjau iš Marijampolės į Vilnių ir atgal, tik likus trims savaitėms iki gimdymo lioviausi. Gimdžiau Marijampolėje. Daugiau gimdyti nenorėčiau, galbūt nesu skirta būti daugiavaike mama, tačiau esu be galo laiminga turėdama mažą žmogeliuką šalia. Visus skausmus galiu iškentėti, bet man vaikučio auginimo ritmas sudėtingas. Kai mažylis neramus, mama primena: „Sakiau tau, kai laukeisi, kad nelėktum, nesinervintum, nedirbtum. Neklausei.“ Jeigu ne mama, būtų pragaras. Man patinka žaisti su Kristupu, bet kai verkia, jaučiuosi beviltiškai. Jei vyras namie, jaučiuosi ramiau, bet jo darbas susijęs su kelionėmis. Netrukus visi trys išvyksime į pajūrį. Per draugę susiradau moterį, kuri ateis man padėti, jei pavargsiu. Dabar labai daug padeda mama, bet ji dirba pedagoge, taip pat turi pailsėti. Vakar abi užmigome antrą nakties. Džiaugiuosi turėdama nuostabų vaikutį, bet daugiau turėti bijosiu. O planavau susilaukti trijų. Nors neseniai tapau mama, į šį vaidmenį įsijausti dar nespėjau. Kristupą maitinsiu, kol pakaks pieno.

Mano vyras nemėgsta vartoti alkoholio. Pasakė, kad vaikui matant negalėsiu net vyno su draugėmis išgerti. Jis neleis, kad sūnus namuose matytų taures kilnojančius žmones, nes susiformuoja įvaizdis, jog alkoholį galima gerti. Mano tėvai taip pat negeriantys. Na, o aš rūkiau. Kai nutarėme susilaukti vaikučio, šio žalingo įpročio atsisakiau. Atsiauginau plaukus, nebesu dažyta blondinė. Vyras sakė: „Gal užteks tų šviesių plaukų, nes atrodai kaip pacankė.“ O aš jį išmokiau sveikai maitintis.“

Plaukimo krūtine pasaulio rekordininkė, olimpinė čempionė ir rekordininkė Lina Kačiušytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Rengiama fotosesijai, Rita bėgioja iš vieno aukšto į kitą. Nori apsiauti savo geriausius batelius, bet neranda. Ketina skambinti vyrui – esą jis, tvarkingas žmogus, žinos, kur šie padėti. Save apibūdina kaip pedantę, šį bruožą paveldėjusi iš mamos.

Vyrai supo mane visą gyvenimą. Ne lėlėmis domėjausi, o šautuvais, dviračiais, futbolu.

„Pelkė sujudėjo, girdit? – staiga suklūsta šeimininkė. – Susikaupęs oras po žiemos kyla į viršų, dunksi, bumbsi, tarsi verstųsi, dejuotų koks po dumblu prabudęs didžiulis pelkių padaras. Vasarą vaitoti nustoja. Sužaliuoja meldai, švendrės, durpojai. O kiek čia gyvybės, paukščių! Nendrėse peri gervės, žąsys, rudakakliai narai, pilkieji garniai, gulbės, čiurliai, nendrinukai, tilvikai.“

Pro vakarinės namo pusės langus matyti besileidžianti saulė. Raudonas vakaro dangus, virš sudžiūvusių meldų sklendžia erelis, – atrodo lyg paveikslas. Naktį, kai pelkė dūsauja, burbuliuoja, o pro didžiulius miegamojo antrame namo aukšte langus įspįsta pilnatis, paslaptingas meldais apaugusios pelkės vaizdas ir mistiniai garsai kuria keistą nuotaiką. Šeimininkei kompaniją palaiko dobermanas, tad ji tikina nebijanti čia nakvoti ir viena.

„Vilniaus pasiilgstu, sostinė nėra manęs paleidusi, aš vis dar ten turiu ką veikti. Na, o čia vis dar kuriamės, daug darbų laukia. Atvažiuokite po metų, išvysite kitą vaizdelį“, – sako Rita atsisveikindama pievelėje, kur ganosi kaimynų ožiukai. Pagyvensime, pamatysime.

Plaukikas, olimpinis čempionas Robertas Žulpa
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Keliais štrichais

Ieškojimai. „Vienuoliktoje klasėje išvažiavau su archeologais į Kernavę, dvi savaites kasinėjau greta mokslo daktarų iš Vilniaus universiteto. Užsidirbau pinigų, patyriau įdomią pramogą: gyveni miške, palapinėje, valgyti daraisi ant laužo.“
Patirtys: „Studijuodama kolegijoje, po pirmo kurso išvykau į Airiją užsidirbti. Triūsiau greitojo maisto restorane. Žiauri patirtis. Baisi nepagarba paprastą darbą atliekančiam žmogui, klientui. Ten turėjau draugą, kartu gyvenome, mūsų santykiai buvo geri, bet nusprendėme eiti savais keliais. Grįžau baigti studijų.“
Darbas: „Po studijų fotografės kelias tapo aiškesnis. Mane žavėjo karo fotografija, norėjau vykti į karštuosius pasaulio taškus, todėl atsidūriau spaudoje, bet karo korespondente netapau. Dirbau žurnale „Klubas“, tarptautinėje fotonaujienų agentūroje „Inna“, laikraštyje „Lietuvos žinios“.
Parodos. 2009 m. pirma personalinė paroda „V.Y.R.A.Y.“. 2011 m. personalinė paroda „Esu toks, koks esu“, šią inicijavo M. K. Čiurlionio fondas. Ritą pakvietė papasakoti, kaip gyvena vaikai, kuriems nustatytas autizmo spektro sindromas. 2017 m. trečioji – projektas „Aqueous“.
Apdovanojimai. 2015 m. Lietuvos spaudos fotografijos konkurse pelnė „Auksinio kadro“ apdovanojimą (portretų kategorija). 2017 m. Lietuvos spaudos fotografijos konkurse tapo temos „Fotopasakojimas“ finalininke (nuotraukų serija „Aqueous“).