Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.

Trumpa dosjė

Gimė ir augo Klaipėdoje, architektų šeimoje. „Nuvažiuoju į Klaipėdą, gera grįžus pajusti jūrinės gamtos stichiją, bet pats miestas neįkvepia, jis tarsi apmiręs, trūksta judesio, gyvybės.“
Zodiako ženklas – dvyniai.
Šeima. Vyras Mikhailas Kodesnikovas – žinomas plaukų kirpimo meistras, stilistas, dirba kartu su Ieva įkurtame grožio salone „MY Studio“. Dukrai Kotrynai – ketveri. Šiuo metu Ieva laukiasi antrosios atžalos, šeimos pagausėjimo tikimasi rugsėjį.
Išsilavinimas. Baigė psichologiją Vilniaus universitete, studijavo specializuotą tvarios mados programą Berlyno ESMOD universitete.
Labiausiai save nustebino, kai… išdrįso kalbėti viešai. „Man tai visada kėlė didžiulį nerimą, tad iki šiol stebiuosi, kaip prisiverčiau perlipti per save. Nugalėti šią baimę padeda žinojimas, kad kalbu ne apie save, o tema, kuria tikiu ir gyvenu.“
Naujausias geras filmas – vokiečių režisierės Maren Ade „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“). „Retai kada renkuosi komediją, ši irgi ne iki galo telpa į komedijos žanrą, tačiau yra absurdiška kaip pats gyvenimas: ir graudi, ir prasminga, ir nepatogi, ironiškai atspindinti šiuolaikinį pasaulį.“
Šalis, kurioje norėtų gyventi. „Pasaulis. Dar nebuvau tokioje šalyje, kur negalėčiau įsivaizduoti savęs gyvenančios. Gal tik Londonas man ne prie širdies, neatitinka mano gyvenimo būdo, temperamento. Ten man per ankšta, pernelyg judru. O štai Berlynas – nuostabus ir erdvus. Artimas savo estetika, kultūra, laisvu požiūriu.“
Lietuvoje gera gyventi, nes… „čia viskas sava ir labai daug galimybių.“
Niekaip neprisiruošia… „namuose palikti tik tai, kas aktualu ir teikia džiaugsmą.“
Niekada neapsivilktų… kailinių.
Žemakulniai ar aukštakulniai? „Žemakulniai. Anksčiau visąlaik avėjau aukštakulnius, bet dabar apsiaunu juos nebent eidama į teatrą.“
Sportas. „Daug metų šokau gatvės šokius. Dabar lankau mylimos trenerės vedamas Les Mills Body Balance treniruotes, jungiančias pilatesą, jogą ir taiči.“

Esate pasaulinio judėjimo „Fashion Revolution“ („Mados revoliucija“) atstovė Lietuvoje. Papasakokite plačiau, kas tai per judėjimas ir ką reiškia naujausia jo akcija „Kas pagamino mano drabužius“.

Judėjimui „Fashion Revolution“ pradžią davė 2013 m. Bangladeše įvykusi didžiausia mados istorijoje katastrofa – kai, sugriuvus drabužių gamyklai „Rana Plaza“, žuvo 1138 žmonės. Šis įvykis suvienijo mados pasaulio problemoms neabejingus žmones. Lietuva yra viena iš beveik 100 šalių, įsitraukusių į šį judėjimą. Akcija „Kas pagamino mano drabužius“ siekiama išjudinti ne tik mados kūrėjus, gamintojus, bet ir vartotojus, paskatinti juos atsakingiau žiūrėti į tai, ką dėvi. Žmonės buvo kviečiami nusifotografuoti su savo drabužiais, kad akivaizdžiai matytųsi etiketė, pažymėti prekių ženklą socialiniuose tinkluose ir paklausti: #whomademyclothes (kas pagamino mano drabužius). Prekių ženklo atstovai turėjo atsakyti į tai ir kuo detaliau nupasakoti drabužio kelią nuo pluošto auginimo iki parduotuvės lentynos. Taip siekiama užmegzti asmeniškesnį ryšį tarp drabužį gaminančio ir jį dėvinčio žmogaus, išreiškiama pagarba dirbantiesiems mados ir tekstilės pramonėje, didinamas skaidrumas, siekiama sumažinti žmonių išnaudojimą. Juk šioje industrijoje oficialiai dirba apie 75 mln. žmonių! Kai kurių Skandinavijos prekių ženklų drabužių etiketėse jau dabar nurodoma konkreti gamykla ir net siuvėjo vardas bei kodas, tai leidžia daugiau pasidomėti darbo sąlygomis. Kai gali susieti savo drabužį su tikro žmogaus veidu, jo istorija, tada lengviau susitapatinti, pajusti ryšį ir suvokti savo atsakomybę. Tai suteikia galimybę pirkti ne tik tai, kas gražu, bet ir tai, kas atitinka tavo vertybes.

Ką gi, pradėkime nuo Jūsų. Ką galėtumėte pasakyti apie drabužius, kuriuos šiandien esate apsivilkusi?

Šiam mėlynam plisuotam sijonui apie 40 metų, o gal ir daugiau. Nešioju jį kaip tvarios mados simbolį. Radau mamos spintoje, vaikystėje dėvėjau kaip tautinio kostiumo dalį. Paveldėjome šį sijoną iš mano krikšto mamos. Jis pagamintas iš 100 proc. vilnos, siūtas Lenkijoje, puikiai dėvisi. Nors labai dažnai jį dėviu, atrodo kaip naujas. Tai akivaizdus įrodymas, kaip skiriasi dabartinių gaminių kokybės standartas nuo kurtų iki vartojimo bumo. Pilką palaidinę perleido sesuo kartu su keliais kitais savo drabužiais, kad turėčiau ką dėvėti nėštumo laikotarpiu. Palaidinė yra prekių ženklo „Cos“, dizainas – nevienadienis, audinys – liocelis, maišytas su medvilne ir poliamidu. Pati vengiu pirkti natūralaus ir sintetinio pluoštų mišinį, nes tokį audinį sunkiau perdirbti. Tampres sukūrė mano draugė Monika, jai priklauso prekių ženklas „Naked Bruce“. Mano draugei artimos tvarios mados idėjos, ir aš stengiuosi padėti jai savo žiniomis. Tamprės pagamintos iš sertifikuoto poliesterio. Sportiniai bateliai – „Adidas“. Man buvo svarbu, kad nebūtų odos detalių. Odinius batus perku tik tada, kai ketinu juos ilgai avėti. Kuprinės ieškojau ilgai – gal trejus metus. Pirkau iš mažoskanadiečių kompanijos. Pasiūta iš specialiai apdirbto medvilnės pluošto, tad yra labai patvari. Kai praėjusiais metais iš manęs, išdaužę mašinos langą, tokią pat kuprinę pavogė, užsisakiau analogišką, tik kūrėjų paprašiau, kad patobulintų kai kuriuos nepatogumus. Ir jie tai padarė! Lietpaltis – vintažinis.

Kai kurių prekių ženklų drabužių etiketėse jau dabar nurodoma konkreti gamykla ir net siuvėjo vardas bei kodas, tai leidžia daugiau pasidomėti darbo sąlygomis.

Pasakokite, kas Jus, diplomuotą psichologę, nuginė į tokią netikėtą sritį kaip tvari mada.

Mano veiklų ir interesų spektras visada buvo labai platus. Esu dirbusi kino industrijoje, kūrusi interjerus, su vyru įsteigėme šeimos verslą. Buvau 26-erių, kai pradėjau ieškoti, kaip save susieti su mada, – ta sritis mane labai domina. Studijas pradėti visai nuo nulio atrodė kaip ir vėloka. Be to, laukiausi. Kita vertus, pagalvojau: „Jei ne dabar, tai turbūt ir niekada.“ Gal ir nėštumas suteikė energijos, jos tada turėjau neįtikėtinai daug. Tuo metu man jau rūpėjo atsakingas vartojimas, bet kaip pirkėja labiau buvau susipažinusi su tamsiąja mados industrijos puse, tad apsidžiaugiau sužinojusi, kad yra mano interesus ir vertybes atitinkanti magistrinių studijų programa. Į Berlyną išvažiavau būdama nėščia. Galima sakyti, kad Kotryna studijavo kartu su manimi. Grįžusi į Lietuvą pagimdžiau dukrą ir po metų su kūdikiu ant rankų išvykau baigti studijų. Daug kas sukiojo pirštu prie smilkinio – su kūdikiu ant rankų, svetimas miestas, o dar ir studijos labai intensyvios. Dabar, kai tai prisimenu, galvoju, kad tikrai turėjau būti nemenkai pamišusi, kad tam ryžčiausi. Be to, dauguma studentų buvo vienaip ar kitaip susiję su mados pasauliu, o aš susipažinti su tuo turėjau studijuodama. Kai, rengiant baigiamąjį darbą, reikėjo sukurti kolekciją, man tai buvo tikras iššūkis.

Fashion Revolution nuotr.

Kokia tai buvo kolekcija?

Sukūriau vaikiškų drabužių liniją. Beje, neužteko vien sukurti drabužius, reikėjo pristatyti ir verslo bei komunikacijos strategiją. Kūriau šį projektą orientuodamasi į konkrečią vokiečių įmonę, bet ji įgyvendinti mano darbo nesiryžo. Pasiūlytas modelis jiems atrodė pernelyg rizikingas ir inovatyvus. Drabužiai buvo pasiūti iš sertifikuotos organinės medvilnės, merinosų vilnos audinių. Viršutiniai – impregnuoti bičių vašku, saugantys nuo lietaus, be to, juos buvo galima skalbti. Kai kurie šių audinių net nėra prieinami, juos kaip eksperimentinius sukūrė viena mūsų studijas remianti kompanija. Pasiūliau įmonei kolektyvinio vartojimo modelį. Kadangi vaikai drabužius greitai išauga, mokėti brangiai už geresnę kokybę ne kiekvienas tėvas ryžtasi. Be standartinio pardavimo, įtraukiau drabužių nuomos ir perpardavimo paslaugas, – daiktas naudojamas, kol vaikas jį išauga, vėliau keliauja kitam vaikui. Dalijimosi kultūra sparčiai plinta įvairiose srityse, ta tema mane labai domina, apie tai rašiau ir disertaciją.

Tvari mada – savotiškas alogizmas, juk apskritai mada yra laikinas dalykas. Priminkite dar kartą, kas yra toji tvari mada ir kokie svarbiausi jos principai?

Nėra pasaulinio tvarios mados standarto ir griežtai apibrėžtų kriterijų, bet esminis principas toks – kurti drabužius galvojant ne tik apie pelną, bet ir apie socialinę gerovę bei aplinkos apsaugą. Viskas prasideda nuo vertybių. Kaupti pelną gaminant didžiulius kiekius abejotinos kokybės drabužių neturėtų būti vienintelis mados pramonės tikslas, turint omeny kainą, kurią už tai turi sumokėti visuomenė ir planeta. Kiekvienas – net ir mažas – kūrėjas gali pasirinkti sritį, kuriai norėtų skirti daugiau dėmesio. Galima rinktis tvaresnius audinius, demonstruoti didesnį skaidrumą, rūpintis žmonių ar gyvūnų teisėmis, žmonių darbo sąlygomis. Šimtaprocentinis tvarumas madoje neegzistuoja. Gamyba, vartojimas visada susiję su tam tikra žala, bet aš už tai, kad ta žala būtų įvertinta ir sumažinta iki minimumo.

Jei jums svarbi ekologija, siūlyčiau nepirkti maišytų audinių, kuriuose yra ir natūralaus pluošto, ir sintetikos, nes tokių beveik neįmanoma perdirbti.

Jei nutarčiau prisijungti prie tvarios mados judėjimo ir atsakingiau rinktis drabužius, į ką pirmiausia turėčiau atkreipti dėmesį?

Pirmiausia, prieš ką nors įsigydami, turite pagalvoti, ar to daikto jums tikrai reikia. Impulsyvus pirkimas pridaro bene daugiausia bėdų. Reikėtų apmąstyti, kaip ilgai ir dažnai tą drabužį dėvėsite. Nepirkite, jei nesate tikri, ar apsivilksite jį ne mažiau kaip 30 kartų. Jei apdaras proginis, gal geriau išsinuomoti? Madingi daiktai greičiau praranda aktualumą, išmetami dar nenudėvėti, todėl geriau rinktis universalesnio dizaino, kad galėtumėte nešioti daug metų. Aš pati su drabužiu esu linkusi užmegzti ilgalaikius santykius, įsipareigoju jam ilgam. Manau, kad etiketėje turėtų būti nurodomas ne tik grąžinimo, bet ir tinkamumo vartoti terminas. Jau perkant reikėtų apgalvoti, kur dėsite drabužį, kai nebebus tinkamas dėvėti ar atsibos. Galima atiduoti draugei, paaukoti. Siūlyčiau visiems aktyviau naudotis mainų sistema, dalytis savo daiktais su kitais. Juk tai, kas vienam netekę vertės, kitam gali būti lobis.

Kokie Jums atrodo Lietuvos vartojimo įpročiai, palyginti su kitomis šalimis? Ar labai esame apimti pirkimo manijos?

Šalyse, kuriose didžiausias vartojimo mastas, tarkim, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, paprastai kyla ir daugiausia kontrajudėjimų, atsvaros. Manau, tokio pervartojimo lygio kaip minėtose šalyse mes dėl ekonominių priežasčių nepasieksime, tad galime išvengti ir su tuo susijusių problemų. Lietuvoje jau plinta atsakingo vartojimo idėjos, o lietuviai naujoms idėjoms labai imlūs, tad veikiausiai pradėsime kilti dugno taip ir nepasiekę. Viskas vyksta palaipsniui – pirmiausia žmonės pradeda domėtis sveikesniu maistu, paskui – kosmetika, o tada ateina laikas ir drabužiams. Kai, grįžusi iš Berlyno, bandžiau kalbėtis šia tema su keliais žurnalistais, buvau nesuprasta. Dabar kone kiekviename žurnale randu kokią nors su tvaria mada susijusią temą. Net jei specialiai tuo ir nesidomi, informacija mus vis tiek pasiekia.

Fashion Revolution nuotr.

Sąmoningi pirkėjai neretai atkreipia dėmesį į šalį gamintoją. Ir ne tik todėl, kad ieško geresnės kokybės, bet ir todėl, kad nori rinktis drabužius, kuriuos gaminant mažiau išnaudojami žmonės. Ar ši taktika teisinga?

Deja, ne visada. Užrašas „Made in Europe“ nebūtinai reiškia aukštesnį standartą nei „Made in China“. Didelė problema yra ta, kad šalyje įstatymu įteisinta minimali alga ir pragyventi reikalingas minimumas neretai skiriasi. Tarkim, Bangladeše drabužius gaminantys žmonės 2014 m. vidutiniškai uždirbdavo po 68 dolerius per mėnesį, ir tai yra vos ketvirtadalis pragyventi reikiamo minimumo. Kai kuriose Europos šalyse (Rumunijoje, Moldovoje) tas skirtumas dar didesnis nei Azijos šalyse. Todėl siūlyčiau labiau domėtis pasirinkto prekių ženklo vertybėmis ir strategija – kur siuvami drabužiai, kokiomis sąlygomis dirba žmonės. Dauguma save gerbiančių įmonių laikosi skaidrumo politikos ir tokios informacijos neslepia. Atkreipkite dėmesį į „Fairwear“ sertifikatą. Jis užtikrina, kad produktas gamintas netoleruojant diskriminacijos, neišnaudojant vaikų, nė viename etape nebuvo nesąžiningo darbo.

Manęs nekamuoja problema: „Neturiu kuo apsirengti“, nes visi mano spintoje esantys drabužiai yra dėvimi, mėgstami ir lengvai suderinami.

Ne mažiau dilemų kyla ir dėl audinių. Sintetiniai labiau teršia aplinką, su jais prasčiau jaučiamės, bet natūralūs gamtai kenkia ne mažiau. Vien tam, kad užaugintume medvilnės vienai porai džinsų, sunaudojame apie 10 t vandens.

Labai stengiuosi apie tvarią madą kalbėti nekomplikuotai, bet turiu pripažinti, kad tai gana sudėtinga tema. Beveik į kiekvieną pasiūlymą gali atsakyti: „Taip, bet...“ Tarkim, medvilnei užauginti sunaudojama daug vandens, bet sintetika gaminama iš naftos, o ši yra neatsinaujinanti žaliava. Vis dėlto yra tvaresnių alternatyvų. Įmanoma užauginti medvilnę sutaupant iki 90 proc. vandens. Aš siūlyčiau rinktis sertifikuotus audinius. Sertifikatų yra įvairių. Tarkim, ženklas GOTS reiškia, kad medvilnei auginti nenaudojami pesticidai, trąšos, o apdirbant naudojamos lengvai suyrančios medžiagos, sunkiųjų metalų neturintys dažai. Nesertifikuota organinė medvilnė užauginta tausojant gamtą, bet nežinia, kiek to natūralumo likę drabužyje. Juk vienas toksiškiausių procesų yra audinių dažymas. Ženklas „Oko-tex“ parodo, kad audinys saugus naudoti – jame nėra kenksmingų cheminių medžiagų. Jei jums svarbi ekologija, siūlyčiau nepirkti maišytų audinių, kuriuose yra ir natūralaus pluošto, ir sintetikos, nes tokių beveik neįmanoma perdirbti.

O kaip dėl kitų drabužių, kuriuos, sąžiningai išrūšiavę, metame į tekstilei skirtus konteinerius. Ar jie yra perdirbami?

Deja, bet Lietuvoje dažniausiai ne. Dalis jų iškeliauja kaip labdara trečiosioms šalims, dalis tampa pramoninėmis šluostėmis arba čiužinių ir sėdynių kamšalu, kai kurie deginami, o likę atsiduria bendrame sąvartyne. Beje, net ir tie, kurie iškeliauja į Afriką, daro ten gyvenantiems žmonėms meškos paslaugą, nes naikina vietinės tekstilės pramonę. Ką ir kalbėti apie šiukšlių kalnus, kurie ten kaupiasi. Išeitis iš šios beviltiškos padėties galėtų būti žiedinė ekonomika, vadinamasis uždaro rato principas, kai daiktas naudojamas, perdaromas ir perdirbamas daugybę kartų. Kol kas tokios technologijos pernelyg brangios ir taikomos retai, bet kai kurios įmonės tai jau daro. Tarkim, kompanija „Nike“ dabar net 70 proc. gaminių pagamina iš perdirbtų medžiagų. Manau, kad mados industrijos atstovai turėtų prisiimti atsakomybę už visą procesą nuo audinio pagaminimo iki utilizavimo. Būtų labai sveikintina, jei gamintojai priimtų nudėvėtus drabužius atgal. Kai kurie prekių ženklai tai jau daro. Jei priimamos dėvėtos padangos, pasenę vaistai, elektronikos prekės, kodėl negalėtume taip elgtis ir su drabužiais?

Viskas vyksta palaipsniui – pirmiausia žmonės pradeda domėtis sveikesniu maistu, paskui – kosmetika, o tada ateina laikas ir drabužiams.

Ar gali lėtoji mada patenkinti sparčiai augančios žmonių populiacijos poreikius? Tikrai tikite, kad, laikantis tvarios mados principų, įmanoma aprengti visą pasaulį?

Nelygu, ką turime galvoje sakydami „aprengti“: pamaitinti besaikio vartojimo apimtas greitosios mados aukas ar pridengti nuo šalčio? Mes pamiršome pirminę drabužio funkciją, pirkdami pradėjome spręsti emocines, savivertės problemas. Tai – bedugnė. Aš visiškai tikiu tvarios mados ateitimi. Manau, kad greitai ateis diena, kai esminiai jos principai bus įtvirtinti įstatymais, taps visuotiniu standartu. Man labai patiko australų aplinkosaugininko Paul’o Hawkins’o mintis, kad ekologinis judėjimas – tai didžiausias kada nors egzistavęs neorganizuotas judėjimas, vienu metu kylantis skirtinguose pasaulio kampeliuose, nes auga žmonių sąmoningumas. Ir jis neišvengiamai, žingsnis po žingsnio mus nuves ten, kur reikia, nes tiesiog neturime kitos galimybės išgyventi.

Įdomu, kaip Jums pačiai pavyksta nugalėti norą atsinaujinti? Juk kiekvienai moteriai būna dienų, kai kojos pačios neša į parduotuves.

Manęs kojos ten tikrai neneša. Į parduotuvę užeinu ne dėl abstraktaus noro atsinaujinti ar pirkimo suteikiamo trumpalaikio pasitenkinimo, o ieškodama konkretaus daikto. Manęs nekamuoja problema: „Neturiu kuo apsirengti“, nes visi mano spintoje esantys drabužiai yra dėvimi, mylimi ir lengvai suderinami. Jie turi vertę ir prasmę, ir nejaučiu jokių kompleksų tą patį vilkėti kasdien kelerius metus. Mėgstu gražų dizainą, būna, kad pamatau ir įsimyliu drabužį, bet nepuolu pirkti iškart. Vis dėlto ankstyvoje jaunystėje persirgti pirkimo manija teko. Prisimenu, kaip grįždavau iš parduotuvių per išpardavimą pilnais krepšiais – ne todėl, kad man to reikia, o todėl, kad labai pigu. Kai kurių taip ir neradau progos apsivilkti.

Fashion Revolution nuotr.

Kokių dar ekologijos principų laikotės?

Įkalbėjau savo vyrą kurį laiką pagyventi be automobilio. Po miestą važinėjame dviračiais, dažniau vaikštau pėsčiomis, – labai tai mėgstu. Taip pat naudojamės miesto automobilių dalijimosi paslauga, prie jūros ar į užmiestį važiuojame traukiniu. Tai nauja patirtis, ji išlaisvina, nes netarnauji daiktui. Nereikia rūpintis jo priežiūra, gaišti kamščiuose, atsiveria daug naujų galimybių.

O kaip maitinatės?

Mėsos nevalgau pusę savo gyvenimo. Ją valgyti man visada buvo kančia. Būdama 16 metų, išvykau pagal mainų programą į Švediją ir patekau į vegetarų šeimą. Tada man atsiskleidė kitas pasaulis. Viena jų dukra buvo pirmoji mano sutikta veganė, aktyvi žaliųjų partijos narė, kovotoja už gyvūnų bei žmonių teises. Pati neseniai eksperimentavau – apie pusmetį nevartojau gyvūninių produktų, bet dabar, kai laukiuosi, norisi to, ko paprastai nevalgau, ir aš savęs stipriai nevaržau. Tiesiog įsiklausau į savo organizmo poreikius, daug ką gaminu, net auginu ant palangės ar balkone pati. Vyras mėsos nevalgo 4-erius metus. Tie pokyčiai vyko lėtai, bet natūraliai. Mano mama ir sesuo buvo užkietėjusios mėsėdės, dabar ir sesuo augina vaiką be mėsos, ir mama nieko mėsiška negamina. Taip pat beveik nevartojame cukraus. Džiaugiuosi, kad dukrytė domisi, iš ko pagamintas produktas, jei ten yra cukraus, automatiškai atmeta. Kai esi nuoseklus, vaikas lengvai perima įpročius. Daržoves perkame turguje, pažįstu tuos žmones, iš kurių perku, – man tai svarbu.

Nuotraukos – iš herojės asmeninio albumo (autorė – Gedvilė Tamošiūnaitė) ir iš „Fashion Revoliution“ archyvo

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis