Į kavinę, kur turime susitikti su Jurga Lago, ateinu kiek anksčiau ir jos neišvydusi sėdu laukti. Po kelių minučių nuo gretimo stalo pakyla dailus vaikinukas, dėvintis kepurę su snapeliu, ir paplekšnoja per petį. Jurga? O kur dingo ryški blondinė raudonomis lūpomis? Jurga juokiasi, nusiima kepurę, jos trumpai kirptuose tamsiuose plaukuose blykčioja žilos sruogos, bet keista – naujasis įvaizdis jos nėmaž nesendina, netgi atvirkščiai.

Puikiai atrodote. Kaip, beje, ir savo feisbuko paskyros nuotraukoje be makiažo. Ši nuotrauka sulaukė daugybės komplimentų. Kovojate su jaunystės kultu?

Nuotrauka skirta mano vienai stiliaus patarėjai, kuri neseniai pareiškė, kad nieko nėra baisiau už natūraliai senstančią bobą, ir siūlė einant iš namų labiau pasistengti su makiažu. Esu bjauraus būdo – pajutusi spaudimą, imu priešintis. Tobulybės siekimas – išskirtinis lietuvių moterų bruožas. Iš čia ir grožio, jaunystės kultas, priklausomybė nuo mados. Tie žili plaukai man yra gražūs. Jie – mano, o ne svetimo. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. Man graži senatvė visais atžvilgiais. Net aktoriai ir modeliai gražesni, kai jų veiduose atsiranda patirties. Esame kaip fejerverkai – trumpai tvykstelime ore ir jau leidžiamės į žemę. Kam apgaudinėti save ir kitus, kad tas spindesys amžinas? Gal kiek baisu senti dėl ligų, dėl skausmo, mirties baimės, bet ar dėl to turiu savo pinigais maitinti grožio industriją, kad mane patinkuotų? Nustojau dažytis ir todėl, kad man gaila laiko, praleidžiamo kirpykloje, – dvi valandas lauki, kol natūralią spalvą nuims, tada – dar porą, kol nudažys. Nesakau, kad vieną dieną neišprotėsiu ir nesusidėsiu, pavyzdžiui, papų ar nenusidažysiu plaukų išgirdusi kokio simpatiško vyro repliką, kad žili man netinka.

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Kaip į tokius išvaizdos pokyčius reaguoja Jūsų vyras Lino?

Džiaugiasi. Nes kas gi ims žilą bobą (juokiasi.) Nemanau, kad jis iš tų, kurie, jei myli, tai myli visokią. Tarkim, sustorėti bijau. Lino yra estetas, be to, gyvai matomės gana retai, tad jei atvažiuočiau pas jį po ilgesnio laiko stora, turbūt patirtų šoką. Menininkai – ypatinga padermė. Jie mato tave kitomis akimis. Storėti bijau ir pati, nes iškart prisimenu nėštumą. Tada buvai priaugusi labai daug svorio. Vos judi, nepakeli kojų, negali gulėti ant pilvo, net kalbėti sunku, o kai įlipi į automobilį, pilvas remiasi į vairą. Visiškai nesiilgiu tos būsenos.

Šiemet švenčiate gražų jubiliejų – savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį. Kaip ketinate jį pažymėti?

Dešimtmečiui pažymėti kuriu 10 papuošalų su paukščiais. Tai ilgalaikis projektas, vienam papuošalui sukurti reikia maždaug mėnesio. Dauguma jų – segės. Mano mėgstamiausias, bet Lietuvoje, deja, mažiausiai vertinamas papuošalas. Seges dar tik jaukinamės, nes daugumai jos asocijuojasi tu tam tikru statusu, amžiumi. Šiandien atėjau be segės per didelį atsitiktinumą. Man tai – labai patogus nepajudinamas daiktas: kad ir kaip sukinėtumeisi, ji visada lieka vietoje.

Dabar esu labiau paauglė nei paauglystėje. Tai taip keista!

Nemažai žmonių Jus pažįsta kaip juvelyrę, kuriančią papuošalus su paukščiais. Ar nesijaučiate įkalinta šio motyvo narvelyje?

Visiems atrodo, kad Jurga tik paukščius ir daro. Nieko panašaus. Tiesiog jie yra mano laisvės ir gyvenimo džiaugsmo simbolis. Žmonės mano paukščius fotografuoja, dalinasi, todėl atrodo, kad esu padariusi jų labai daug. Iš tikrųjų per visą gyvenimą sukūriau ne daugiau kaip 50 skirtingų paukščių. Šį simbolį labai saugau, nenoriu jo eksploatuoti be reikalo, kolekcijos dalimi tampa tik tie, kurie tikrai to nusipelnė. Kiekvieno modelio pagaminame iki 100 vienetų. Kiekvieno savo papuošalo vienetiniu nevadinu. Žinau, kiek laiko ir jėgų reikia tokiam sukurti, tad dizaineriai sakydami, kad nebrangiai padarys vienetinį, unikalų papuošalą, meluoja. Jei viskas, kas padaryta rankomis, turėtų tokį statusą, mano babytės megztos kojinės būtų neįkainojamos.

Tada kas suteikia kūriniams išskirtinę vertę? Kūrėjo talentas?

Norėtųsi pasimaivyti ir pasakyti, kad viską pasiekti padėjo talentas. Esu talentinga vadybininkė, bet ar esu talentinga dizainerė? Tai, kad tavo kūrinius perka, dar nereiškia, kad esi talentingas menininkas. Manau, geriausiai į šį klausimą atsako laikas. Dabar ypač akivaizdžiai išgyvename metą, kai geriausieji tyli arba yra negirdimi, o „ant bangos“ – dvaro menininkai. Kaip talentui prasimušti pro tą vidutinybių sluoksnį? Mene šiuo metu galioja tos pačios taisyklės, kaip ir baleto bei sporto pasauliuose, – jei nieko nepasiekei iki 30-ies, tai veikiausiai jau nieko ir nepasieksi. Anksčiau buvo normalu ilgus metus kaupti patirtį, o prabilti tik tada, kai turi ką pasakyti. Dabar atvirkščiai – reikia kalbėti apie save kuo daugiau, sukurti daugybę – tegul ir beverčių – kūrinių, kad pasidarytum sau erdvės šioje beribės informacijos jūroje. Manau, ateis laikas, kai visi šiuolaikinio meno centrai turės samdyti ekskavatorius, kad išvežtų visą tą „meną“, kurio ten prikaupta.

Tie žili plaukai man gražūs. Jie yra mano, o ne svetimo. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. Man graži senatvė visais atžvilgiais.

Taip drąsiai nuvainikuojate kūrėjus ir jų neįkainojamą indėlį į pasaulio kultūrą?

Kūryba irgi gali būti tarša. Pažiūrėkite, kiek beverčių knygų knygynuose. Medžių gaila. Kurdamas, kaip ir gamindamas, turi jausti atsakomybę, negali bet ko išspjauti į aplinką. Tas nereiklumas sau, susireikšminimas, pinigų troškimas labai liūdina. Dizaineriui sukurti tobulą papuošalą yra tas pats, kaip dainininkui – gerą dainą. Ar daug genialių dainų gali sukurti per gyvenimą? Na, nebent esi Andrius Mamontovas. Man jis yra genijus. Atrodo, kad jo dainos tiesiog gimsta pačios. Ta lengva ranka – kūrėjo ženklas, tai rodo jo pašaukimą. Aš kolekciją kuriu metus, garsėju kaip labai lėtas kūrėjas. Esu labai reikli – kaip paauglė, bet nenoriu, kad kūrinys rodytų pastangas. Mano babytė sakydavo, kad moteris turi stengtis tik gimdydama. Visi mano, kad Jurga dirba paprastai, lengvai ir greitai, ir aš nenoriu to nuneigti, nes man tai atrodo elegantiška. Mano paukščiai pažiūrėti atrodo paprastučiai, tik meistrai žino, kaip sunku padaryti tą neapibrėžtą formą, išplaukusią liniją, nelygų paviršių. Būna, daiktas gimsta iš septyniolikto karto. Meistrai, su kuriais dirbame 10 metų, tai padaro iš pirmo karto, bet kiek prieš tai būna pykčio, konfliktų, kiek medžiagų sunaikinama, kiek laiko sugaištama...

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Papasakokite, kokie Jums buvo tie 10 metų? Ar, atidarydama savo juvelyrikos namus, įsivaizdavote, kad tiek pasieksite?

Kai ėjau registruoti savo ženklo „Yurga“, žinojau, kad jis – pirmasis lietuviškas juvelyrikos prekių ženklas. Buvo prekiaujančiųjų kitų gaminiais, buvo menininkų, bet lietuviško prekių ženklo – ne. Dabar mano įmonėje dirba 18 žmonių, turiu parduotuves ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune, verslo partnerius JAV, Ispanijoje, Lenkijoje. Labai norėtųsi pasigirti, kaip aš čia šauniai pavariau, bet iš tikrųjų visą gyvenimą kentėjau nuo pernelyg didelių lūkesčių ir reiklumo sau. Man niekada nėra gana. Tai negerai, nes nemoku stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, ką turiu. Tai – indas be dugno. Gali padaryti papuošalą karalienei, bet tuo nesidžiaugsi. Abejoju, ar perfekcionizmas skatina tobulėti, nuolatinio kopimo kaina per didelė. Būsiu labai nepopuliari, tačiau prisipažinsiu, kad esu moteris, ir būti ja vis dėlto yra kas kita nei vyru. Matau, kaip lengvai gali viską prarasti, kokie trapūs tie mūsų norai, pasiekimai, karjera, visa tai – kaip smėlio pilis.

Žvelgiant iš šalies, kaip tik atrodo, kad viską labai sėkmingai derinate, visur spėjate – ir papuošalus kurti, ir knygas rašyti, ir vaikus auginti, ir santykius puoselėti.

Mes abu su Lino – menininkai, ir tikrai nesame tipinė šeima – tokia, apie kokią visada svajojau. Jau 10 metų gyvename atskirai, matomės retai ir trumpai. Nesu gera mama. Norėčiau kasdien gaminti vaikams pusryčius, pietus ir vakarienę, ateiti į visus jų koncertus. Turėjau tokią mamą. Ji rūpinosi vaikais ir padėjo mano tėvui tapti žvaigžde. Dviejų menininkų šeimoje vienas visada aukojasi. Tikras kūrėjas yra pasmerktas vienatvei. Aš Vilniaus dailės akademijoje studijavau grafiką, buvau tobula piešėja, bet kai atėjo laikas kurti meną, išsigandau. Nebuvau pasirengusi vienatvei, jaučiausi tuščia kaip puodas, neturėjau ką iš savęs semti. Reikėjo adrenalino, nuotykio, vyksmo. Tapau drabužių dizainere. Mano debiutinė kolekcija netgi laimėjo pagrindinį prizą „arMados“ festivalyje. Patiko, kad mados pasaulyje nesuokiama apie talentą ir genialumą, kad atvirai pripažįstama, kad daug kas perkama ir parduodama. Meno pasaulyje daugiau apsimetinėjimo, korupcijos, šešėlio, priklausomybės nuo įvairių institucijų.

Paukščiai yra mano laisvės ir gyvenimo džiaugsmo simbolis.

Kodėl pasukote į juvelyriką? Sritį, nuo kurios, užaugusi juvelyrų šeimoje, visą gyvenimą bėgote?

Man drabužis visada buvo tik papuošalo fonas. Taip yra iki šiol. Rūbus perkame, nes jie reikalingi – pridengia nuogumą, saugo nuo šalčio. Papuošalas yra visiškai nereikalingas daiktas, be jo išgyvensi. Sukurti tai, ką žmogus siektų įsigyti ne iš poreikio, o iš noro, – tikras iššūkis. Nuo juvelyrikos bėgau, nes maištavau prieš tėvus. Jie nenorėjo, kad būčiau menininkė, todėl nutariau ja tapti. Mačiau, kokia sunki juvelyro duona, nuo vaikystės šlifavau drakonų galvas ir kirvius. Tai buvo visai neromantiška aplinka. Prisimenu, sėdėdavau dailės kombinate ant betoninės palangės tarp meistrų, senų prakaituotų diedų, ir man buvo bjauru.

Nuo likimo nepabėgsi. Įdomu, ar Jūsų sūnūs – 17-metis Nojus ir 11 metų Lukas – seka tėvų pėdomis, ar maištauja?

Nojus visada sakė, kad nebus menininkas, ir mes tuo labai džiaugėmės. Jam ypač sekėsi tikslieji mokslai, bet neseniai pasakė, kad vis dėlto suks į meną. Jau 7-erius metus groja ir dainuoja. Nuvedžiau Nojų pas vieną labai gerą specialistą, garsėjantį atvirumu ir sąžiningumu, – kad išsklaidytų jo iliuzijas. Deja, išgirdau, kad sūnus operiniam dainavimui tinkamas. Vis dar tikiuosi, kad tai Nojui praeis. Dėl Luko vilčių neturiu. Jis labai mėgsta piešti ir tikrai yra gabus. Piešia natūraliai, kaip žmogus, gimęs būti dailininkas. Kai įlenda į vieną piešinį, neišlenda kelias valandas.

Vaikai paauginti, verslas įsibėgėjęs... Pats laikas savęs paklausti: „O kas toliau?“ Ar jaučiate kokius nors amžiaus vidurio krizės simptomus?

Man dabar yra pats jos apogėjus. Dabar esu labiau paauglė nei paauglystėje. Tai taip keista! Tikėjausi, kad, sulaukusi brandesnio amžiaus, būsiu protingesnė, mokėsiu atsirinkti, kas svarbu, nenorėsiu tiek daug ir nesiplėšysiu į visas keturias pasaulio puses. Deja. Gyvybės manyje tiek, kad negaliu jos suvaldyti, o pasaulis labai didelis. Baisu, kad, pradėjusi bėgti į vieną pusę, staiga suprasiu nubėgusi visai ne ta kryptimi, o grįžti jau nebus nei laiko, nei jėgų. Mano draugė sako: „Nurimk. Tai nulemta genetiškai. Prieš porą šimtų metų, būdamos tokio amžiaus, mes jau buvome senutės – žilos ir be dantų. Arba apskritai mirusios. Todėl dabar, pasiekusios 40-metį, jaučiamės taip, tarsi būtume gavusios antrą gyvenimą ir būtinai turėtume jį maksimaliai išnaudoti.“ Dėl to ir nutinka visokių istorijų – žmonės meta darbus, skiriasi.

Atrodo, kad skyrybos Jums su Lino negresia. Per 17 kartu praleistų metų turbūt nušlifavote savo santykių kampus kaip deimantą?

Mes su Lino – labai spalvingi, nors, beje, visai netipiški savo tautos atstovai. Jis – intravertas, santūrus, kultūringas kaip tikras lietuvis. Aš – ekspresyvi ir emocinga kaip penki ispanai. Ilgainiui perėmėme vienas kito savybių, kampai nusišlifavo, ir jis tapo mano svajonių vyru. Esame labai geri draugai. Kas vakarą skaipu pasiskambiname, kad pasitikslintume, ar vis dar esame vietoje, niekur neprapuolėme. Tikiuosi, kad mūsų santuoka išlaikys visus išbandymus ir kad išsaugosime savo draugystę. Nėra paprasta gyventi tiek laiko praleidžiant atskirai. Kai gyvename kartu, tampame neišskiriami kaip papūgų porelė. Kartu valgome, miegame, kuriame, visur vaikštome. Atsiskiriame irgi iš esmės: jis nežino, ką darau aš, aš nežinau – ką daro jis. Lieka pasitikėti vienas kitu.

Veganizmą pasirinkau dėl Lino. Mano vyro valia labai stipri. Turėjau prie to prisiderinti arba ieškoti kito vyro.

Lietuvoje Lino kurti labai sunku. Per 15 metų jis tik kartą surengė parodą „Vartų“ galerijoje, buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Meno pasaulio durys čia jam uždarytos, mes gana sunkiai įsileidžiame konkurentus, man įsitvirtinti Ispanijoje lengviau.

Kodėl tada neemigruojate? Ten gyvena Jūsų vyras, turite namus, mokate tos šalies kalbą.

Todėl ir neemigruoju, kad visada galiu rinktis. Tiesą sakant, Ispanijoje ne tik turiu namus, ten perkėliau ir dalį verslo – visą gamybą. Tiesiog toje šalyje aiškesnė mokesčių sistema, lengviau rasti gerų meistrų, nes kur kas gilesnės juvelyrikos tradicijos. Pas mus neruošiami amatininkai gerąja to žodžio prasme. Visi nori būti kūrėjai, vadovai. Ispanijoje geri meistrai uždirba daugiau nei dizaineriai. Taigi mano papuošalai gimsta Lietuvoje, o dauginasi Ispanijoje. Lietuva – labai maža šalis, ir tai čia gimusius menininkus labai riboja, jie neturi kur išskleisti sparnų. Kita vertus, tuo ir esame išskirtiniai, kad, būdami tokie maži, per ilgus okupacijos šimtmečius vis dėlto išlikome, išsaugojome savo kalbą, papročius. Turime likti sveiki, atkaklūs, protingi ir visada jausti savo šaknis, o ne kompleksuoti dėl mažumo ir mėgdžioti kitus. Man labai svarbus žodis, gera kalbėti ir girdėti kalbant lietuviškai. Kodėl žmonės iš Lietuvos bėga, man yra didžiausia paslaptis. Tai tarsi kažkoks užkratas. Tik nuo mūsų priklauso, kokia ši šalis bus ir ar norės joje gyventi mūsų vaikai. Nesu visam gyvenimui įsikibusi į Lietuvą. Mano vyresnėliui liko metai mokytis. Jis yra pakeitęs pernelyg daug mokyklų, tad norėtųsi užbaigti viską ramiai, o paskui žiūrėsim.

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Pastaruoju metu garsėjate ne tik savo juvelyrikos darbais, bet ir drąsiais pareiškimais viešojoje erdvėje. Gal metas imtis aktyvesnių veiksmų ir nerti į politiką?

Menininkas turi išlikti kūrėjas, tačiau būti akylus stebėtojas. Jie visais laikais buvo avangardas. Kritinis mąstymas stumia pasaulį į priekį. Įsitikinimas, kad politika yra tik politikų reikalas, mus naikina. Kiekvienas esame tarsi mažas savo šalies akcininkas ir palikę ją likimo valiai negalėsime būti laimingi. Kuo labiau diskutuoja politikai ir kuo jie skirtingesni, tuo ramiau galime miegoti. Mane ilgai kamavo klausimas, ar galiu skelbti savo pažiūras. Pernai ISM mokiausi rinkodaros. Kartą paskaitą vedusio ISM vadovo Ivo Matser‘o paklausiau, ar turiu teisę į politines pažiūras. Dizaineriai linkę slėptis po savo stilingais švarkeliais ir kurti grožį bei tobulo gyvenimo iliuziją. Visa auditorija balsavo už tai, kad neturėčiau viešinti pažiūrų, bet lektorius, pamatęs tas pakeltas rankas, pasakė: „Neteisingas atsakymas.“ Jis paklausė, kas man pačiai yra grožis. Man grožis yra tikrumas. Graži yra tiesa ir bandymai jos ieškoti, gražios mūsų klaidos.

Ar dėl tokio savo tiesumo ir atvirumo netenka nukentėti? Turbūt įsigijote ir priešų?

Visada maniau, kad esu diplomatiška, neįsivaizdavau, kad turėsiu priešų. Pirmus penkerius metus mane labai veikdavo pikti laiškai, o dabar jie man yra gražūs, jei rašoma kultūringai. Žmonės turi teisę nesutikti su kito nuomone. Mano pažiūros taip pat gali būti klaidingos, keistis. Kuo daugiau skirtingų žmonių ir nuomonių bus mūsų šalyje, tuo lengviau bus gyventi, nes išmoksime toleruoti skirtumus. Tarkim, ispanams natūralu keiktis. Mano vaikų močiutė ispanė keikiasi kaip vežikas. Pedro Almodovar‘o filmuose originalo kalba pilna keiksmažodžių, net diktorius per žinias gali nusikeikti. Tokia jų kultūra. Mums tai neįprasta, todėl kartą nusikeikusi diktorė pašalinama iš televizijos visam laikui, ir tas šleifas velkasi paskui ją visą gyvenimą. Tik ar tai geriau? Esame neatlaidūs vieni kitiems, greitai nuteisiame. Savo neigiamas emocijas, pyktį slepiame po mandagumo kauke, o paskui tai išlenda netikėtu geluonimi. Gal iš šalies atrodau radikali, bet niekada nesakau „niekada“. Niekada nemaniau, kad turėsiu vaikų, bet auginu du sūnus. Nebūčiau patikėjusi, kad iš visiškos mėsėdės tapsiu vegane, bet ja tapau.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas pasirinkus veganizmą?

Nemeluosiu – nepajutau jokių sveikatos ar išvaizdos pokyčių. Veganizmą pasirinkau dėl Lino. Mano vyro valia labai stipri. Turėjau prie to prisiderinti arba ieškoti kito vyro. Mes ir taip mažai laiko kartu praleidžiame, o jeigu dar pradėsime atskirai valgyti... Svarbu turėti panašias vertybes. Be to, mano kūrybos simbolis yra paukštis. Kai suskaičiuoju, kiek per gyvenimą suėdžiau paukščių, šiurpas ima. Nustojau juos valgyti, kad bent kiek tai kompensuočiau. Visi naminiai gyvūnai gimsta tam, kad būtų nužudyti. Kalbant apie evoliucijos grandinę, jie užkariavo pasaulį. Liūtai, tigrai ir raganosiai nyksta, o avys, karvės ir kiaulės dominuoja. Tai iškreipia visą ekosistemą. Iš pradžių buvo gana sunku maitintis veganiškai. Teko ilgai ieškoti produktų, juos derinti. Mūsų vaikai yra vegetarai. Taip jie nusprendė patys.

Mėgstate laužyti stereotipus ne tik žodžiais, bet ir drąsiais poelgiais. Skaičiau, kad kartą, eidama į priėmimą pas Ispanijos karalius, vietoj rankinuko pasiėmėte depiliatoriaus dėklą? Ką dar esate iškrėtusi?

Tas dėklas buvo labai stilingas (juokiasi). Kartais tokie ekscesai nutinka netyčia. Neseniai teko dalyvauti viename svarbiame priėmime Vilniuje. Vizažistė, pabaigusi daryti makiažą, pamatė, kad mano kojinė iširusi per visą ilgį, ir patyrė šoką. Kadangi buvo jau vėlu, pasiūlė sėsti į taksi ir važiuoti pas ją į namus naujų kojinių, bet man tai atrodė nesvarbu. Negi žmonės manys, kad atėjau su suplyšusiomis, nes neturiu už ką nusipirkti? Nuėjau, ir niekas nieko nepasakė. Ten buvo tiek žmonių, kad nematėme, ne tik kas su kokiomis kojinėmis ar batais, bet ir su kokiu vyru atėjo. Sureikšminame tokias nesąmones, skiriame joms daug energijos ir dėmesio, o tam, kam jo reikėtų išties, nelieka.

Ar kartais pasižvalgote į kolegų darbus? Kokia Jums atrodo lietuviškos juvelyrikos situacija?

Pasižvalgau po Lietuvą ir po pasaulį. Manęs Lietuvoje jaunieji kolegos neįkvepia, žvilgteliu tik į Birutę Stulgaitę. Man trūksta kokybės, darbo ne dėl pinigų, o iš meilės. Iškart pastebi, ar kuriama, kad reikia arba norisi, ar dėl to, kad kitaip negali. Mažai tokių matau. Man labiausiai patinka japonai, vokiečiai, skandinavai. Nepaisau madingų tendencijų. Domiuosi mada tik tam, kad neužkibčiau ant jos kabliuko. Juvelyrams labai svarbu sekti, kas užpatentuojama. Ispanijoje pažįstu kolegų, kurie tyčia ar netyčia, iš nežinojimo sukūrė kažką panašaus į tai, kas jau yra, ir, apkaltinti plagiatu, turėjo parduoti savo namus. Patentuojamos ne tik formos, bet ir technikos, ir tai daroma gana slaptai. Dizaineriai turi agentus, šie ieško kopijuotojų ir iš to gerai uždirba. Mane lietuviai kopijuoja labai drąsiai, kai kurie net uždeda mano vardą. Nežinau, ar tai begalinė drąsa, ar begalinis kvailumas.

Jūsų kolekcijose yra ir vyrams skirtų papuošalų. Gal lietuviai pagaliau išmoko puoštis, rasti laiko sau?

Lietuviai vyrai tuo ir nuostabūs, kad dar nėra atradę laiko sau (juokiasi). Ispanai, italai, amerikiečiai labai rūpinasi savimi, o lietuviai vis dar labiau – savo moterimis. Papuošalus jie dažniausia renka joms arba leidžia, kad jos išrinktų jiems. Ir tai aš laikau ne mūsų vyrų trūkumu, o pranašumu.
Be papuošalų, kuriate ir krikšto drabužius bei aksesuarus. Kodėl pasirinkote tokią specifinę sritį?
Mane sužavėjo ispanų krikšto rūbų kūrimo paslaptys, kaip jie dirba su šilku, brangakmeniais, kaip taiko maurų laikus siekiančias metalo apdirbimo technikas. Be to, man labai gražu krikšto rūbai, apeigos, labai prasmingas atrodo kitų tikėjimas, pavydžiu jiems. Aš tikėjimą praradau per vieną naktį Nidoje – po 12 valandų karštų diskusijų. Mano oponento argumentai buvo labai stiprūs. Tai buvo tikrai skausminga, net verkiau iš nevilties. Vėliau daug skaičiau, ieškojau atsakymų bendraudama su tikinčiais žmonėmis, bet taip ir neįtikėjau iš naujo. Dabar esu ateistė krikščionė. Kad ir kaip stengtumeisi būti multikultūriškas ir kosmopolitiškas, šaknys siekia vaikystę. Prisimenu tą mažą, jaukią, nuostabiais vitražais puoštą kaimo bažnytėlę, kurią lankė mano babytė. Ir kunigą, kuris pats sodino savo daržą ir sulaukdavo už tai parapijiečių barimo. Savo sielos draugą ir ramstį sunkiu gyvenimo periodu kunigą Kęstą ir vienuolius, dėsčiusius man tikybą. Kas žino, gal vieną dieną vėl atrasiu tikėjimą?