„Ąžuolai, gamta, šiltnamis, pieva ir upelis – šių atributų vasarą jokiu būdu nemainyčiau į gyvenimą bute“, – atvirauja du vaikus auginanti moteris. Gyvenimas šalies sostinėje turi savito žavesio – nuolat esi svarbiausių įvykių, renginių epicentre, mėgaujiesi kultūrinio pasaulio privilegijomis.

„Tikro“ kaimo Livija neturėjo – vieni seneliai gyveno Tauragėje, kiti – Vievyje, todėl moteris save vadina miesto gyventoja, kuriai svarbu gyventi sostinėje ir turėti galimybę keliauti. Tą ji daro su malonumu.

„Kai vieni žmonės vasaros vakarus leidžia senamiesčio kavinėse, aikštėse, manęs ten nerasite. Aš būsiu terasoje po savo ąžuolais, gamtoje, o ne ant asfalto. Galbūt esu sezoninė miestietė“, – juokiasi ji.

Ilgąsias atostogas Livija su šeima leidžia užsienyje, tačiau trumpos „užuovėjos“ nuo darbų – nematyti Lietuvos kampeliai.

„Savaitgalį ar laisvą dieną mes labai mielai keliaujame po šalį. Pavyzdžiui, praėjusiais metais su vyru nusprendėme, kad labai seniai nevažiavome palei Nemuną. Sėdome į mašiną – ir mes jau kelyje. Aplankėme Panemunės, Raudonės pilis. Buvo labai smagu. Kartais net pamiršti, kokių gražių objektų yra visai netoli“, – pripažįsta pašnekovė.

Gražių vaizdų galima rasti ir dar arčiau.

Pirmasis jų – Kernavė, kuri XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. Žmonės šneka, kad vėlų vakarą sėdėdami ant vieno iš penkių Kernavės piliakalnių vis dar galime išgirsti ir pajausti čia buvusio vieno pirmųjų šalyje viduramžių miesto dvasią.

„Man Kernavė siejasi su ekskursijomis – pirmąkart ten apsilankėme su mokykla, vykau ir su vaikų ekskursija. Tarsi matyta jau viskas, bet vis tiek gražu, skirtingais metų laikais stebina naujomis spalvomis“, – priduria Livija.


M.Ažušilio nuotr.

Pailsę nuo gamtos, pasukime Trakų kryptimi.


D.Pipo nuotr.

Verta aplankyti Užutrakio dvarą. Čia patenkinsime ne tik architektūrinės estetikos alkį, bet ir gausime dozę kultūrinių programų.

„Užutrakio dvaran važiuojame į koncertus. Kažkada vėlų rudenį vykome apžiūrėti paties dvaro, pavyko gauti ekskursijos vadovą. Apžiūrėjome parodą, gidas papasakojo apie Tiškevičių gyvenimą, architektūrą, sodą. Man labai įdomu ne tik akimis pasigrožėti, bet ir ką naujo sužinoti“, – atvirauja moteris.


Š.Mažeikos nuotr.

Šiandien Užutrakio dvarą galima lengvai pasiekti sausumos keliu, tačiau grafai Jadvyga ir Juozapas Tiškevičiai su šeima juo nesinaudojo, nes jis, pasirodo, buvo skirtas ūkio reikmėms ir net pramintas „bulvių keliu“. Istoriniai šaltiniai mena, kad į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos rūmų link vedė „Kunigaikščių alėja“, gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų.

Prabangūs rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa ir šiandien vilioja tiek įsimylėjėlius, tiek gražių panoramų bei meno išsiilgusius turistus.

Veiklos netrūksta ir pačiuose Trakuose.

„Į Trakus mėgstame nuvykti, kol dar ne per karšta, ne vasaros sezonu, bet jau niežti kojas kažkur pakeliauti. Mano darbo grafikas gana laisvas, nefiksuotas, tad kažkada sėdome į mašiną ir į Trakus nuvykome darbo dieną, perpiet. Buvo labai įdomu pasivaikščioti turistų neužgultomis gatvelėmis, įdėmiau patyrinėti pilies mūrus“, – dėsto Livija.

„Daugeliui žmonių – net ir mano šeimos nariams – kulinarinė kelionės dalis yra svarbiausia. Dukra su vyru yra dideli gurmanai, domisi kulinarija, patys daug ir įmantriai gamina. Aš nesu tokia entuziastė, tačiau kelionės metu paragauti vietinių patiekalų, kultūrą pažinti per maistą – didelis malonumas“, – „paragauti“ Trakų siūlo pašnekovė.

Mieste yra bent kelios gardžiausius kibinus – karaimų nacionalinį patiekalą – gaminančios vietos. Tiesa, tradicinių karaimų kibinų įdarą sudaro smulkiai supjaustyta aviena su svogūnais, tačiau tiems, kurie mėsos nevalgo (kaip ir Livija), yra alternatyvų.

„Dar prieš 20 metų asmuo, atėjęs į kavinę ar restoranėlį ir pasakęs, kad nevalgo mėsos, gaudavo kiaušinienės su žirneliais ir žuvies pirštelių. Situacija dabar labai pagerėjusi“, – sako moteris.

„Būna, kad kartais pasiilgstame kažko iš vaikystės, to, ką močiutės gamindavo. Mano vyras, kai jam užeina įkvėpimas, paruošia labai skanių koldūnų, o įspūdingiausios man yra bandos – pyragėliai iš bulvių tešlos su raugintais kopūstais viduje, kepami orkaitėje“, – pasakoja Livija.

Bandos su raugintais kopūstais

15 vidutinio dydžio bulvių
3 nedideli kiaušiniai
4 šaukštai miltų
2 šaukštai krakmolo
1 šaukštelis druskos

Išvirkite bulves su lupenomis. Atvėsinkite, nulupkite ir sumalkite mėsmale. Sudėkite kiaušinius, miltus, krakmolą ir viską gerai išmaišykite.

Reikėtų atsargiai elgtis su miltais: jei jų padauginsite, bandos iškeps kietos kaip akmuo. Įdarui dėti troškintų raugintų kopūstų, pridėti pakeptų svogūnų, morkų ar dar kitokių daržovių. Suformuotas bandas kepkite orkaitėje gerą pusvalandį. Prie bandų labai tinka padažas su baravykais ar kitais grybais, nors skanu ir su paprasčiausia grietine.

Šį receptą kiekvienas virtuvės šefas turėtų atrasti pats – kiek ko geriausia dėti, kokios bulvės geriausia tinka, koks padažas jums skaniausias. Skaniausia bandas kepti krosnyje.

Dar daugiau įdomios informacijos apie nuostabias Lietuvos vietoves, skanų, tam kraštui būdingą maistą, patiekalų receptus, nuoširdžių ir atvirų žymių žmonių pasakojimų apie savo gimtinę rasite knygoje „Kulinarinės kelionės“ www.virtuvesknyga.lt