Rūmuose dabar veikia Žemaičių dailės muziejus, o vaizdingame parke galima ramiai pasivaikščioti, aplankyti kelis šimtmečius skaičiuojantį Perkūno ąžuolą, pasiklausyti Babrungo upelio čiurlenimo.


K.Cemnolonskio nuotr.

„Kunigaikščių Oginskių orkestre grojo ir Plungėje kelerius metus gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Netoliese esančių Šateikių bažnyčioje jis susituokė su Sofija Kymantaite.

Dar įspūdingesnis yra Žemaitijos nacionalinio parko grožis – čia susilieja nuostabi gamta, mitologija, padavimai, kultūrinis paveldas, vandens sporto šakos. Važiuodami iš Plungės į Platelius, stabtelėkite prie nedidukės Beržoro bažnytėlės, pavaikščiokite po vaizdingas ją supančias kapinaites.

Buvusiuose Platelių dvaro pastatuose galite aplankyti šio krašto istorijos muziejų, Užgavėnių kaukių parodą, mat Platelių kraštas garsėja autentiškai tebešvenčiamomis Užgavėnėmis“, – pasakoja Aistė.

Platelių ežeras

K.Cemnolonskio nuotr.

Nors vienu žvilgsniu viso Platelių ežero aprėpti nepavyks, tačiau didinga panorama atsiveria nuo apžvalgos aikštelės, esančios netoli jachtklubo. Beje, visą ežerą galima apvažiuoti dviračių taku.

„Mano pačios mėgstamas takas veda ant Šventorkalnio – ežero pusiasalio, kur buvo senoji Platelių gyvenvietė. Ją ir legendomis apipintą Pilies salą jungė ąžuolinis tiltas, kurio poliai dar tebestovi ir juos galima matyti skaidriame vandenyje plaukiant valtimi.

Platelių apylinkėse gyvena nuostabūs, kūrybingi žmonės, kraštą garsina medžio drožėjai – dievdirbiai, kai kurie jų mielai priima svečius. Autentiškoje troboje mažą muziejų įsirengęs Justinas Jonušas (Godelių kaime), Kazimieras Striaupa (Dovainiuose). Ne kartą ten lankiausi.

Jei jau skiriate laiko šiam kraštui, kviečiu iš Platelių pavažiuoti iki Salantų – aplankyti Orvidų sodybos-muziejaus. Salantuose būtinai nusipirkite Salantų pyrago – tai kulinarinis krašto paveldas.
Vaikystėje šis pyragas buvo vienas mėgstamiausių mano skanėstų – kvapnus, baltas, plonomis riekutėmis močiutės atriektas“, – prisiminimais dalijasi muzikantė.

Pasak jos, „kad ir į kurią pusę toliau patrauktumėte – Plungės kraštas prisodrintas kultūrinių, istorinių ir gamtinių vertybių, rinkitės tai, kas jums labiausiai prie širdies.“

Plungė

K.Čakovskio nuotr.

Ką mėgsta valgyti plungiškiai?

„Mitybos įpročiai mūsų krašte keičiasi, maisto mados neaplenkia. Plungiškiai valgo daug mėsiškų patiekalų, lašinių, rūkyto kumpio, spaudžia naminį sūrį, suka kastinį, raugia daržoves.

Ypatingomis progomis vis dar gaminama „cibulynė“ – šaltsriubė iš sausai kepintos silkės, svogūnų, prieskonių, acto. Be šios sriubos retai apsieidavo rytas po rimtos puotos – vestuvių ar jubiliejaus. Bet pamažu „cibulynę“ išstumia raugintų kopūstų sriuba“, – sako Aistė.

Žinoma, kiekvienos žemaitės šeimininkės pasididžiavimas – gerai iš rūgpienio ir grietinės su česnakais ar kmynais susuktas kastinys. Nors produktų reikia tik kelių, susukti jį gana sudėtinga. Ne visada ir patyrusiai šeimininkei jis pavyksta toks, kaip reikia, kad burnoj tirptų ir į sviestą nesusimuštų.


Fotolia nuotr.

„Kastinys valgomas užkandant karštomis bulvėmis su lupynom. Mano močiutė buvo puiki šeimininkė, kviečiama šeimininkauti net vestuvėms. Tad pamenu patiekalų įvairovę. Paskerdus kiaulę, ji gamindavo kraujinius ir bulvinius vėdarus, vasarą virdavo „vuobolietus kleckus“ – miltinius virtinukus su obuolių įdaru, o jei pririnkdavome, vietoj obuolių dėdavo mėlynių.

Kūčių stalui „kleckai“ būdavo įdaryti džiovintais baravykais – tai pats laukiamiausias Kūčių stalo patiekalas. Dar Kūčioms būdavo „spėrgotė“ – pakepintos ir sumaltos kanapių sėklos bei linų sėmenys su prieskoniais.

Kūčiukus gamindavo su aliejumi, be mielių. Žemaitiški kūčiukai labai skyrėsi nuo kitos mano močiutės – dzūkės – gamintų. Ši juos kepdavo mielinius.

Tradicinių patiekalų iš anksto užsisakius galima paragauti Žemaitės sodyboje- muziejuje Bukantėje“, – keliautojams pataria Aistė.

„Vuobolieti kleckai“


Shutterstock nuotr.

„Vuobolietų kleckų“ receptas labai paprastas. Tešlą močiutė gamindavo paprastą, kaip koldūnams: iš miltų, vandens, šiek tiek druskos, kartais dėdavo kiaušinį, kartais ne.

Tuomet sutarkuodavo tarka obuolius, įdėdavo cukraus, kartais cinamono ir lipdydavo juos apvalius. Jei būdavo skirtingi įdarai, tuomet darydavo juos skirtingų formų. „Kleckus“ valgydavome su šviežia skysta grietinėle.

Dar daugiau įdomios informacijos apie nuostabias Lietuvos vietoves, skanų, tam kraštui būdingą maistą, patiekalų receptus, nuoširdžių ir atvirų žymių žmonių pasakojimų apie savo gimtinę rasite knygoje „Kulinarinės kelionės“ www.virtuvesknyga.lt