Kotryna Zylė – Jūsų kūrybinis pseudonimas?

Mano vyras Vytenis Zilinskas, kai Gedimino technikos universitete studijavo architektūrą, turėjo pravardę Zylė. Susipažinome, kai abu buvome pirmakursiai. Abu turėjome antrąsias puses, dažnai susitikdavome bendrose kompanijose, tapome gerais bičiuliais. Trečiame kurse pagal „Erasmus“ programą išvykau metams studijuoti į Milaną, išsiskyriau su draugu, Zylė – su savo drauge. Grįžusi su pažįstamais, tarp jų buvo Vytenis, keliavau į Prahą. Po šios kelionės kažką vienas kitam pajutome. Susitikinėjome, tik nelabai supratau, ar kas nors mezgasi tarp mūsų, ar ne. Vieną spalio pabaigos dieną į mano tėvų buto, esančio aštuntame aukšte, įstiklintą balkoną pro pravirą langą įskrido zylė. Kaip tik tuo metu su Vyteniu susirašinėjau skaipu. Tada gal labiau kreipiau dėmesį į ženklus... Parašiau jam: „Nepatikėsi. Į mano balkoną įskrido zylė.“ – „O tai čia geras ženklas?“ Nuleidome juokais, bet šis keistas įvykis tapo mūsų artimų santykių, mūsų šeimos pradžia. Graži ta mūsų šeima. Meilė, ryšys, kuriami ant draugystės pagrindo, stiprūs. Nėra vėjo, kuris aistras nupūstų, kad nieko nebeliktų. Per trejus draugystės metus, prieš tapdami pora, gerai pažinome vienas kitą. Be to, iš Italijos grįžau kitokia. Svetima šalis mane gerokai pakeitė. Susituokę esame septynerius metus.

Kai tapau Zilinskiene, man buvo labai sunku tapatintis su šia pavarde. Nebesijaučiu ir esanti Kazickaitė. Tokia tarpinė būsena – esu išėjusi iš mergystės pasaulio, bet dar neįėjusi į moters. Kotryna Zylė man skambėjo taip smagiai!

Foto: MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Esate sakiusi, kad tokių knygų, kokias parašėte ir iliustravote, pati būtumėte norėjusi vaikystėje. Su kokia literatūra užaugote? Ar Jums tėvai skaitydavo pasakas?

Kol užmigdavau, mama laikydavo už rankos ir sekdavo pasakas. O tėtis skaitydavo. Jis yra knygius, aistringas vaikų literatūros mėgėjas. Man įspūdį padarė Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, „Ronja – plėšiko duktė“. Tėtis buvo sugalvojęs kalėdinius skaitymus. Kiekvienais metais visą gruodžio mėnesį, kelis kartus per savaitę, skaitydavo su žiema ir šventėmis susijusias istorijas. Nepaviršutiniškus, ilgus kūrinius, pavyzdžiui, Žemaitės apsakymų rinkinį „Kaip Jonelis raides pažino“, Birutės Pūkelevičiūtės pasaką „Kalėdų dovana“, Jurgio Jankaus apsakymų knygą „Kol esu čia“ ir kt. Nesuprantu, kodėl tėtis mažam vaikui skaitydavo suaugusiems skirtą literatūrą. Išgirsti tekstai apie mirtį, senatvę man sukeldavo keistų apmąstymų. Manau, tai yra stipriausias mano kūrybos pagrindas. Anksti išmokau skaityti, imdavau tėčio poezijos knygas, pati rašiau eiles, apsakymus. Manau, neturėtų būti didelės takoskyros tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros. Juk visi gyvename tame pačiame pasaulyje. Žmonės miršta ir gimsta, verkia, mušasi, džiaugiasi. Vaikai mato tą patį, ką ir suaugusieji, bet apie nepatogius dalykus su jais kažkodėl nekalbama. Man tėtis skaitydamas kalbėjo apie gyvenimą. Jis yra dirbęs mokykloje, jo pašaukimas – vaikai. Manau, suaugusiųjų pasaulyje tėčiui buvo sunku. Mokyklos atsiminimų knygelėje draugai jam yra parašę: „Būk ne toks vaikiškas. Linkim suaugti.“ Tėtis turi gero vaikiško naivumo, labai myli vaikus ir šunis. Ir tie, ir anie atsako tuo pačiu. Sako, kad niekada nebuvo toks laimingas kaip išėjęs į pensiją. Tradiciškai anūkus prižiūri močiutės, o mūsų šeimoje – senelis. Bartas yra ketvirtas anūkas. Augino du sesės vaikus, vyriausiam jos berniukui – dešimt, tiek metų senelis yra auklė.

Domėjotės ir piešimu, grafikos dizainu?

Vaizduojamuoju menu mūsų šeimoje niekas nesidomėjo. Tiesa, mama vis dar mėgsta pasisiūti išskirtinių drabužių (vaikystėje buvau visiškai jos „apsiūta“). Nuo mažens su sese lankėme muzikos mokyklą. Kai mokiausi penktoje klasėje, tėtis buvo Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas. Dailės mokytoja jam pasakė, kad turiu daug kantrybės piešti, patarė leisti į dailės mokyklą. Lankiau M. K. Čiurlionio gimnazijos dailės būrelį, o devintokė įstojau į J. Vienožinskio dailės mokyklą. Ten patyriau nuostabų saviraiškos laisvės ir savęs įprasminimo jausmą. Tai buvo laimingiausios mano dienos, pajutau nepaprastą smagumą kurti. Tapytojas Justinas Vaitiekūnas man parodė tapymo laisvės galimybes, džiaugsmą. Lankiau ir Liepaičių muzikos mokyklą, pamokos sutapdavo, mamai pranešiau: „Dailės man reikės gyvenime, o muzikos ne.“ Galvojau apie žurnalistiką, bet labiau traukė Dailės akademija. Nes yra prie Sereikiškių parko, – ten daug laiko praleisdavau. Kompanijos grodavo gitaromis, gerdavo alų, ir aš su draugais kiurksodavau po pamokų. Galvodavau: „Va čia tai būtų gera vieta mokytis.“ Ir įstojau.

Ar Jūsų vyras Vytenis yra debiutinės knygos „Milžinas mažylis“ Milžino Kerniaus prototipas? Tiesa, žodis „kernas“ reiškia „mažaūgis“.

Mano vyro ūgis – 195 cm. Taip, jis yra mano milžinas, bet ir aš esu aukšta. Mudu vienas kitam esame ir milžinai, ir nykštukai, nelygu, koks atskaitos taškas. Iliustracijoms pozavo Vytenis. Atsiguldavau, nufotografuodavau, kad pamatyčiau, kaip iš apačios atrodo milžinas. Ir šiaip visaip jį minkiau, sukiojau, lanksčiau, nelygu, kaip ir ką reikėdavo nupiešti. Milžinas panašus į mano vyrą dar ir dėl to, kad jo ypač nestilizavau. Vytenis man labai padėjo savo buvimu šalia. Modeliais „dirbo“ ir sesė, jos vaikai, keli draugai.

Ar tiesa, kad vyras miško laukymėje Jums pastatė rašyti skirtą namelį?

Tai buvo mūsų kompromisas, kad abu jaustumės laimingi. Mano vyrui labai svarbu savaitgalį leisti aktyviai. Pavojingai, su iššūkiais – dar geriau. Man irgi patinka žygiai, kartu esame apvaikščioję Dzūkijos miškus, kaimelius. Kai pradėjau rašyti knygą, jaučiausi nepaprastai laiminga, bet tai atėmė visą mano laisvą laiką. Dieną dirbdavau savo dizaino studijoje „Prim Prim“, vakarais rašydavau arba piešdavau. Ateina savaitgalis, Vytenis kviečia kur nors važiuoti, aš sakau, kad noriu rašyti. Tai pakeitė mūsų kasdienybę. Kai išvažiuodavau, jausdavausi nerašanti, o jei likdavau namie, Vytenis nerasdavo vietos, blaškydavosi tarsi drugelis stiklainyje. Tada nusprendėme, kad reikia įrengti namelį mano mamos žemėje. Vytenis sakė matęs toje miško laukymę stirnų. Tai mane pakerėjo. Pamaniau, nuvažiuosime ten savaitgaliais, jis galės meistrauti, įrengti namelį, o aš rašysiu. Idealus sprendimas. Liūdnumas tas, kad namelio ten nebėra. Mes jį įrengėme naiviai tikėdamiesi, kad bus mūsų oazė. Laukiausi Ūlos, būdavo gera atsibusti žiemą, pro langą matyti užpustytus laukus. Mūsų namelis stovėjo nuo rugpjūčio iki Kalėdų. O paskui jį išplėšė, išlaužė, išgrobstė. Sutvarkėme ir pervežėme jį į tėvų sodą.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Knygą „Milžinas mažylis“ globoja Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Kaip kilo idėja parašyti lietuvių padavimais paremtą knygą vaikams?

Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, savo magistro darbą susiejau su UNESCO saugomo Lietuvos materialaus paveldo vaizdine komunikacija. Mąstydama, kaip pristatyti vaikams Vilniaus senamiestį, Kernavę, Kuršių neriją, atradau, kad šie objektai turi savo atsiradimo legendas. Taigi reikia papasakoti vaikams fantastines istorijas, – jos mažuosius visada domina. Tiesa, prieš tai nukulniavau į UNESCO biurą, susipažinau su jų leidiniais, pamačiau, ko trūksta. Paskui pradėjau domėtis padavimais, sukūriau smagius komiksus apie Kernavės piliakalnių supylimą, Kuršių nerijos milžinę ir kitus paveldo objektus. Supratau, kad sausose, iš kaimo žmonių surinktose trumpose istorijose, pavyzdžiui: „Milžinas iš pypkės išpurtė pelenus, ir atsirado kalnas“, labiausiai trūksta jausmų, išgyvenimų. Nusprendžiau legendas išplėsti. Taigi Kernius iš Kernavės keliauja pamatyti jūros, jam nutinka įvairių įdomių dalykų.

Skraidantys ežerai, gyvi akmenys, kiti dyvai...

Anksčiau Lietuvoje tikėta, kad ežerai atskrenda ir nusileidžia tik tada, kai įmini jų vardus. Kai pradėjau rinkti medžiagą, ieškojau padavimų apie įvairias Lietuvos vietas, kad galėčiau juos suverti kaip istorijos grandinėlę. Supratau, kad padavimų apie skraidančius ežerus yra nuo Klaipėdos krašto iki Dzūkijos. Dabar būdami Varėnoje galime paskambinti į uostamiestį ir pasidalyti informacija. O senais laikais žmonės taip toli nekeliaudavo. Įvairiuose kraštuose gyvuojantys pasakojimai apie skraidančius ežerus atrodo lyg įrodymas, kad tie ežerai iš tikrųjų turėjo skraidyti.
Mane labai žavi šiauriečių tautos, kad iki šiol tiki troliais, fėjomis, elfais. Esu girdėjusi, kad ten, tiesiant greitkelį, apeita vieta, kur prie akmens tariamai įsikūrusios fėjos. Man patinka, kad knygoje „Milžinas mažylis“ aprašytas vietas galima pasiekti, pačiupinėti, tarkim, galima nuvažiuoti prie Kupiškyje esančio kalno, kurį „dėdės milžinai supylė“, arba aplankyti upelę, kurią „išgraužė milžinų kraujas“.

Viena iš Jūsų rekomenduojamų aplankyti vietų – Vaikelių šaltinis. Pabuvusi prie jo ir pradėjote lauktis Ūlos?

Visas lankytinas vietas esu pati apėjusi. Labai gražios jų atsiradimo istorijos. Skaičiau vienos bobutės pasakojimą, kaip vaikystėje ji su draugais įritino akmenį į tą šaltinį. Mat tame kaime gimdavo daug kūdikių, o vaikai norėjo, kad daugiau mažiukų nebebūtų, tad nutarė akmeniu užkimšti šaltinį. Kai ten buvau, dar nesilaukiau, bet netrukus atėjo dukrytė.

Abi mano knygos gimė beveik su vaikais – pirmoji buvo ką tik pasirodžiusi, kai pradėjau lauktis dukters, antrąją baigiau laukdamasi sūnaus. Gimus Ūlai, metus nedirbau dizaino studijoje, tad galėjau rašyti, piešti. Dabar, kai auginu du vaikučius, labai vertinu tą laisvą pusvalandį, kai galiu kurti.

Džiaugiuosi, kad pirmą knygą vaikams parašiau jų neturėdama. Ir antrą parašiau ne savo vaikams. Jaučiuosi rašanti savo vidiniam vaikui.

Noras rašyti atsiranda netikėtai. Nors esu racionalaus prado, kartais negaliu paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip ištransliuoju tai, ką noriu pasakyti. Mintys nukrinta, ir viskas. Piešti man yra sunkus darbas, o rašyti išeina savaime. Nenoriu rašyti vien todėl, kad turiu vaikų. Tiesa, Lindgren pirmiausia papasakodavo istorijas savo vaikams, paskui parašydavo knygas. Man tobula rašytoja yra istorijos apie trolius Mumius autorė Tove Jansson. Ji neturėjo atžalų, gyveno su moterimi ir rašė gilias, melancholiškas, šiaurietiškai niūrias istorijas vaikams.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų kūrybą vaikams galima pavadinti ne tik etnine, mitologine, bet ir gamtine. Esate vilnietė, užaugote mieste. Kaip patiriate gamtą?

Mano tėtis gimė Vilniuje, gyveno Užupyje, tačiau jo tėvai kilę iš Rokiškio. Senelio brolis Jonas, mano tėčio dėdė, gyveno Kamajuose. Kiekvienais metais važiuodavome ten švęsti Joninių. Ta savaitė man būdavo stebuklinga. Tėtis laikydavosi papročių, rinkdavome kupoles, tvenkinyje leisdavome vainikus, burdavomės – mesdavome per petį vainikus ant šakos: iš kelinto karto užkibs, po tiek metų ištekėsi. Papročių laikydavomės ir per Kūčias. Visa, ką gauni vaikystėje, lieka, iš to gali semtis suaugęs. Mano gamtos pajautimas ateina iš to kaimo.

„Didžiojoje būtybių knygoje“ – savitoje enciklopedijoje vaikams – susisteminote ir aprašėte 26 lietuvių mitinius padarus ir dievybes. Dimstipatis, Rūgutis, Pergrubis, Žiburinis, Vilktakis... Kai kurios būtybės net vaikų tėvams jau yra ne visai pažįstamos. Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydama šią knygą?

Taip, mes savo kaukus, laumes, aitvarus menkai pažįstame. Mokslininkai į senąją mitologiją atsigręžė XIX amžiuje. Rašytinės informacijos buvo mažai, daugiausia, ką galėjau rasti, – tai misionierių vienuolių ataskaitos ordinui apie pagonių kraštą Lietuvą. Norėjau, kad mano knyga būtų kuo tikslesnė net moksliniu požiūriu. Pavyzdžiui, sužinojau, kad XIX a. atsiradę meilės deivė Milda, karo dievas Kovas ir dar būrys dievų – tai istoriko ir tautosakos tyrinėtojo Teodoro Narbuto fantazijos vaisiai. Mokslinių knygų perskaičiau tiek, kad galėčiau parašyti antrą bakalauro darbą.

Pasakojate, kaip atrodo dievybė, kodėl taip vadinama, kur gyvena, kuo minta, kaip sutaria su žmonėmis. Man įdomiausia buvo skaityti, kaip mitinei būtybei sekasi šiais laikais.

Iš pradžių maniau parašyti sausą enciklopediją vaikams apie būtybes, apibendrinti turimą medžiagą, nes nieko panašaus nėra išleista. Vis dėlto norėjosi savitumo, kai ką pridėti nuo savęs. Kilo mintis susieti su šiais laikais. Tautosaka ir reiškia, kad tauta seka, pasakoja. Kadaise vienas žmogus papasakojo istoriją kitam, tas – dar kitam. Ir aš įsitraukiau į šią pasakojimo grandinę. Perkeldama dievybes į šiandieną, stengiuosi tiksliai perduoti, ką jos globoja, su kuo susijusios. Jeigu norime, kad mūsų mitologija nemirtų, vaikams turi būti įdomu. Mitologija – mūsų tautos, pasaulėjautos pagrindas. Žmonės vis dar laikosi daugybės prietarų nežinodami, kad jie pagoniški. Pavyzdžiui, kad negalima užmušti voro, nes jis neša laimę. Iš tikrųjų voras yra deivės Laimės įsikūnijimas. Deivės ir dievai žmogaus pavidalą įgavo vėliau, iš pradžių turėjo žvėrių, paukščių pavidalą. Per metų metus kai kurie pakeitė lytį. Tarkim, yra prielaidų, kad vėlių deivė Veliuona ilgainiui tapo požemių dievaičiu Velinu, dabar vadinamu Velniu.

Kad nepradėčiau per daug interpretuoti ir džiazuoti, konsultavausi su etnologe mokslininke Nijole Laurinavičiene. Man norisi, kad ir vaikams skirta kūryba turėtų aiškų pagrindą.

Kiekvieną knygos skyrių pradedate klausimais. „Ar įmanoma sužeisti vėją?“, „Ar galima raganą pamatyti per televiziją?“, „Kas vaišinamas gaidžio kaulais?“, „Ar velnio nuotrauka gali patekti į žurnalą?“

Vaikams viskas yra nauja, netikėta, jie viską priima labai atvirai, tik ne viskas juos užkabina. Būtybių knygoje informaciją norėjau pateikti kuo aiškiau ir paprasčiau, kad būtų lengva ją priimti ne tik moksliukui. „Milžinas mažylis“ – duoklė skaityti mėgstančiam vaikui. „Didžioji būtybių knyga“ – vaikui, kuris skaityti nelabai mėgsta, ir jo tėvams, pripratusiems prie „Facebook'o“, trumpųjų žinučių, portalų straipsnių antraščių, žmogui, kuris skaito nedaug. Noriu, kad jie gautų vertingos informacijos apie mūsų paveldą. Stengiausi užmesti kabliukus antraščių kultūros žmogui. Knyga skirta vaikams, bet ją perskaitė ir pamėgo labai daug suaugusiųjų. Abi knygos yra knygos man pačiai.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

APIE SAVE...

„Rašau, kai... tik turiu laisvą ranką, kai tik galiu ją padėti ant kompiuterio klaviatūros arba pasiekti tušinuką, popieriaus lapą. Dabar galiu rašyti tik tada, kai Ūla miega, bet galbūt nemiega Bartas. Aš jį pasidedu ant krūtinės, ištiesiu ranką, ir... jokių mūzų, įkvėpimo laukimo. Tokiomis sąlygomis parašytas tekstas toks sodrus! Kai augini du vaikučius, neturi kada prisėsti prie kompiuterio, bet yra 24 valandos apgalvoti tai, ką parašei per pusvalandį, kritiškai perfiltruoti tekstą. Per tą laiką susiguli mintys, gimsta daugybė idėjų.

Gimus vaikams atsirado jausmas, kad kiekvienas žmogus yra kažkieno vaikas. Skaudžias, asmenines žmonių istorijas pradėjau matyti iš jų mamų perspektyvos.
Esu visiškai priklausoma nuo... kūrybos. Tomis dienomis, kai Ūla neužmiega, nes ją labai domina brolis, jį čiupinėja, kalbina, o aš matau, kad laikas tiksi, neliks to gyvybiškai svarbaus pusvalandžio pakurti, atrodo, kad diena tarsi sugadinta. Galiu negerti kavos, negulėti vonioje, neplauti galvos, kad tik turėčiau savo kūrybos pusvalandį.

Vilkėdama juodai jaučiuosi geriausiai. Apsivilkusi ką nors spalvota pasijuntu tarsi ne savo kailyje. Juoda spalva mane paslepia, tampu jokia, tada kalba tik mano kūryba. Kai buvau paauglė, daug eksperimentavau. Trylikos rengdavausi tiesiog komiškai: raudonos kojinės iki kelių, nukirpti džinsai, iš Amerikos dovanų gauta odinė pelerina. Buvo būtina būti kitokiai. Italijoje, nusivežusi ten visus savo gėlėtus, nėriniuotus sijonus, apyrankes, riešines, ilgiausius karoliukų vėrinius, pasijutau svetima. Pradėjau rengtis juodai. Kai grįžau į Lietuvą, ta naujoji aš man patiko.

Labiausiai nepatinka, kad nesu kantri savo tėvams. Jie, gimus vaikams, labai padeda, dažnai vieši pas mus. Tėvai man yra tokie savi, kad pradedu manyti, jog galiu juos drąsiai kritikuoti, ginčytis su jais. Šias savo savybes jau buvau pamiršusi. Baigusi universitetą atsiskyriau nuo tėvų, matėmės retai, tad priešpriešos buvo mažiau. O dabar juos ir labai suprantu, nes pati tapau mama, ir kartu labai drąsiai su jais kalbu. Paskui dėl to gailiuosi. Tėvai man yra daug švelnesni nei aš jiems.

Mano sėkmės paslaptis – nuoseklumas ir tai, kad esu darytoja. Yra žmonės kalbėtojai, planuotojai, mąstytojai, o aš – nuosekli darytoja. Turi tik pusvalandį per dieną ir parašai penkias eilutes, bet jeigu kasdien parašysi po penkias eilutes, per metus būsi parašiusi ohoho kiek! Taip ir atsiranda knygos, nors tam neturi jokio specialaus laiko.

Maža buvau... baisi melagė. Montessori darželyje per muzikos pamokėlę pasiėmiau varpelį ir parsinešiau namo. Mama paklausė, iš kur. Pasakiau, kad gavau Velykų proga. Esą geriausi vaikai gavo po puošnų varpelį, blogesni – po margutį, o patys blogiausi – po nedažytą kiaušinį. Kartą įtikinau vaikus, kad kitą dieną bus rudenėlio šventė, kad kiekvienas turi atsinešti po pačių pasidarytą daržovių kaukę. Tėvai triūsė, padarė gražiausias karūnas, vaikai atėjo į darželį pasipuošę, o auklėtojos nesuprato, kas vyksta...

Vienu metu pradėjau melu bjaurėtis. Tiek esu prisimelavusi vaikystėje, kad dabar stengiuosi visiškai nemeluoti. Nepakenčiu net mažo melo. Jei man tėtis pasako: „Nesakykim to močiutei“, užverdu: „Prašau manęs neįtraukinėti, nes aš nemeluoju.“

Meilė yra... būsena, kai norime duoti nieko nesitikėdami gauti atgal. Mano tėtis, bendraudamas su mažais vaikais, moka būti kilimėliu po kojomis. Kartais baruosi, kad reikia auklėti, formuoti asmenybes, būdamas skystas nieko neišugdysi, bet galima ugdyti ir besąlygiškai mylint.

Laimingiausia jaučiuosi, kai atrodo, kad viską sugebu suderinti. Kai aplanko profesinė sėkmė ir turiu laiko pakurti, su vaikais esu pati, o ne kas nors kitas, su vyru kartu svajojame, jam randu laiko. Tai yra akimirkos, kai atrodo, kad viskas stovi savo vietose. Paskui ir vėl viskas išgriūna, nes kuri nors dalis pasiima visą tave. Jeigu kuri, vaikams ir vyrui trūksta dėmesio, jeigu dirbi, kūrybai laiko nelieka. Laimingas viduriukas – be galo laikina būsena.“

Citatos
Piešti man yra sunkus darbas, o rašyti išeina savaime. Nenoriu rašyti vien todėl, kad turiu vaikų.

Mitologija yra mūsų tautos, pasaulėjautos pagrindas. Žmonės vis dar laikosi daugybės prietarų nežinodami, kad jie pagoniški.

Pasirodo, XIX a. atsiradę meilės deivė Milda, karo dievas Kovas ir dar būrys dievų – tai istoriko Teodoro Narbuto fantazijos vaisiai.

Nuotrauka – Redos Mickevičiūtės. Makiažas, šukuosena – Jurgos Kartu