Robertai, tai, kad susitinkame „Stebuklų“ restorane, gana simboliška. Kiek žinau, šio restorano šefas Martynas Praškevičius yra vienas Jūsų įkvėpėjų?

Mano, kaip maisto fotografo, karjera prasidėjo bendradarbiaujant su „Virtuvės mitų griovėjų“ komanda. Prieš 8-erius metus, kai susipažinome, dar nebuvo nei „Stebuklų“, nei tokios maisto fotografijos. Prisimenu, kaip Martynas, vartydamas užsienietiškas kulinarijos knygas, sakė: „Žiūrėk kokios nuotraukos, kaip jie daro. Kodėl tu taip nepadarai?“ Kartu keitėme požiūrį į maistą ir į jo fotografiją. Pirmoji mūsų parengta knyga „7 ingredientai“ 2012 metais pripažinta geriausia metų kulinarijos knyga Lietuvoje ir antrąja Rytų Europoje, o „VMG“ kulinarinis žurnalas prestižinių pasaulio kulinarijos knygų apdovanojimuose „Gourmand“ trejus metus iš eilės (2014–2016 m.) išrinktas vienu iš trijų geriausiųjų.

Įdomu, ką darėte kitaip, nei buvo įprasta iki tol?

Pirmiausia pakeičiau rakursą. Visi knygoje „7 ingredientai“ esantys patiekalai fotografuoti iš viršaus. Taip iki tol taip fotografuotos tik picos. Dabar tai pradėjo daryti visi, net mažos užeigėlės, nors joms toks rakursas visai netinka. Kad iš viršaus nufotografuotas patiekalas atrodytų gražiai, reikia jį padaryti gražų – sukurti įdomią, estetišką kompoziciją, o tai jau – virtuvės šefo kuriamas menas. Mes supratome, kad maisto vaizdas turi žadinti ne tik skonio receptorius, bet ir vaizduotę, leistų mintimis nuklysti nuo kasdienybės, pasvajoti. Beje, viena mano projekto „52 kartai“ dalis taip ir vadinasi – „Įkvėpimui“. Ten nėra receptų, yra tik nuotraukos. Jos pasakoja, kokioje beprotiškoje vietoje galėtų vykti jūsų su draugais vakarienė, kuria tam tikrą nuotaiką, o maistas yra tik viso to dalis.

Papasakokite daugiau apie naujausią savo projektą „52 kartai“.

Jis skirtas visiems gero maisto mėgėjams, tiems, kurie nori paganyti akis į estetiškas maisto fotografijas, mėgsta ilgus vakarus su draugais ir ieško naujų skonių. Kodėl „52 kartai“? Nes būtent tiek savaitgalių yra per metus. Maistas mus vienija. Kartu jį ruošdami ir ragaudami esame čia ir dabar. Tai labai aktualu mūsų kartai, realų bendravimą vis dažniau iškeičiančiai į virtualų.

Kai kurie Jūsų siūlomi vakarėliai atrodo tikrai siautulingi. Dūžtančios taurės, tykštantys prabangių gėrimų purslai. Kaip Jums pavyksta pagauti tokias akimirkas?

Tai vadinamoji high speed fotografija. Man ji labai patinka, nes yra tai, ką vadiname „pagauti akimirką“. Supili kokteilį į labai plono stiklo taurę, tada šauni į ją ir kartu fotografuoji. Net nežinai, ar pataikysi, ką ir kalbėti apie bandymą prognozuoti, kaip stiklinė duš, kaip skystis išsilies. Padaryti tokią nuotrauką leidžia speciali technika, – fotoaparatas suveikia reaguodamas į garsą. Kiek sunkiau buvo padaryti nuotraukas su vandens purslais. Meti lėkštę su patiekalu į vandenį, šis tyška į šonus... Tuo pačiu metu turi spėti nufotografuoti. Pakartoti tai kelis kartus sudėtinga, nes vanduo subėga į patiekalą ir, žinoma, pakeičia jo išvaizdą. Vieną patiekalą teko iš naujo gaminti tris kartus. Vėliau paaiškėjo, kad geriausias kadras buvo būtent pirmasis.

Fotografuodamas dažniausiai žaidžiu su šviesa. Man patinka žinoti, kad tai, ką fiksuoju, yra tikra. Ir ne tik man.

Svarbiausias dalykas, ko tikimasi iš maisto fotografo, ko gero, – kad patiekalas nuotraukoje atrodytų skaniai. Jūs maistą paverčiate meno kūriniu. Ar dėl to nekyla nesusipratimų su užsakovais?

Iš pradžių diskusijų tikrai netrūkdavo, bet pamažu mano darbai, gauti apdovanojimai padėjo atsirinkti partnerius. Jei užsakovas kreipėsi į mane, vadinasi, jam priimtina mano stilistika. Tai nereiškia, kad kaskart darau tai, kas šauna į galvą. Netgi nemėgstu, kai suteikiama absoliuti laisvė. Kai nežinai, ko klientas tikisi, ką nori akcentuoti, neaišku, kuria kryptimi judėti, tad gali visiškai nuklysti į pievas. Maisto fotografija gali būti įvairi. Aukšto lygio restoranai nededa patiekalų nuotraukų į valgiaraštį, jie leidžia specialias knygas. Jas vartydamas gali matyti restorano istoriją, filosofiją, ateities viziją. Į aukštąją kulinariją nepretenduojančios maisto įstaigos, paprastai priklausančios kokiam nors tinklui, neturi tikslo kurti meną. Joms svarbu kuo tiksliau parodyti, ką klientas gali tikėtis rasti lėkštėje, tad vengia bet kokių nukrypimų nuo tikrovės. Jei siūlomi pomidorai yra balzganos spalvos, tai ir nuotraukoje negali būti raudonesni.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaip parenkate savaitės temą? Ar patiekalus stengiatės pritempti prie idėjos, ar šią – prie šefo?

Pirmiausia sugalvoju temą. Tada kreipiuosi į virtuvės šefą, kuris geriausiai, mano manymu, ją įgyvendintų, ir kartu galvojame, kokius patiekalus galėtume pristatyti. Dar nė vienas neatsisakė bendradarbiauti. Lietuvoje gerų restoranų netrūksta, bet partnerius renkuosi ne pagal reitingus. Svarbiausia, kad būtų kūrybiškas žmogus, darytų įdomius, savitus dalykus. Tad gali būti ir visai nedidelio, dar nežinomo restoranėlio šefas. Man rūpi asmenybė, o ne sienos. Šefui išėjus, paprastai išblėsta ir restorano šlovė. Idėjų į priekį turiu labai daug, bet palieku erdvės ir netikėtumui. Kai pernelyg griežtai viską suplanuoji, dingsta kūrybos, atradimo džiaugsmas.

Jūsų nuotraukos neperkrautos detalių. Lauže kepta bulvė ar ridikėlių ryšulėlis tampa svarbiausiais ir bene vieninteliais jų herojais. Ar virtuvėje esate toks pat minimalistas?

Įvairiai. Man patinka sudėtingi, įdomūs desertai, bet, kalbant apie pagrindinius patiekalus, labai vertinu natūralų produkto skonį. Jei mėsa kokybiška, nereikia jos ilgai marinuoti ar naudoti daug prieskonių, padažų. O dėl minimalistinių nuotraukų pasakysiu atvirai. Kartais tai lemia tiesiog laiko stoka, juk turiu ir daugybę kitų darbų. Šiek tiek liūdna ir dėl to, kad darbams viešinti neretai turi skirti daugiau jėgų, nei kurti. Viskas vis labiau komercinama. Tarkim, anksčiau tavo nuotrauką galėjo pamatyti visi sekėjai ir jų draugai, dabar sistema atrenka tam tikrą kiekį vartotojų. Jei nori, kad pamatytų daugiau, turi primokėti. Sutinku, kad tokiame dideliame informacijos vandenyne geri dalykai neretai paskęsta nepastebėti, bet nežinau, ar gerai, kad ne tu pats, o sistema atrenka, ką tau verta pamatyti, o ką ne, – pagal tavo aktyvumą, paspaudimo „patinka“ kiekį, dažniausias paieškos frazes ir pan.

Kodėl maistas nuotraukose neretai atrodo skanesnis, nei yra iš tikrųjų? Ar tokį jį padaro nuotraukų redagavimo programos?

Mėgstu išeiti iš fotosesijos žinodamas, kad turiu kadrą. Geriau papildomas 5 minutes pafotografuoti, nei paskui kelias valandas vargti bandant iš nieko padaryti kažką. Deja, daug fotografų šiais laikais, baigę darbą, nejaučia džiugesio, nes nežino, ar turi kadrą. Nuotrauka neretai sulipdoma iš atskirų detalių, tad net neaišku, kas daugiau prie jos prisidėjo – fotografas ar retušavimo specialistai. Nesakau, kad visai nenaudoju redagavimo programų. Kartais tenka nuimti pirštų antspaudus, įbrėžimus ar atsitiktines į kadrą patekusias detales, bet nebūna taip, kad paredaguota nuotrauka atrodytų it visai kitas kūrinys.

O kaip maistas – ar kartais tenka gražinti ir jį?

Tai dažniau daroma kuriant reklamines, didelės apimties nuotraukas. Prie vienos kartais dirbama 10–12 valandų, tad natūralu, kad maistas ima vysti, praranda spalvą, formą, sultingumą. Juk ką tik paskrudęs kepsnys atrodo vienaip, o atvėsęs – kitaip. Galima jį vėl sudrėkinti vandeniu ar natūraliu aliejumi, bet tai ne visada padeda, tad tenka naudoti pramoninę alyvą ar dažus. Arba, tarkim, fotografuoji ledus saulės atokaitoje. Jie ima tirpti dar neatsidūrę lėkštėje, tad keiti juos kiaulių taukais. Fotografuodamas dažniausiai žaidžiu su šviesa, naudoju specialias lempas. Man patinka žinoti, kad tai, ką fiksuoju, yra tikra. Ir ne tik man. Štai kai fotografavome šaudymą į tas taures, pasiūliau Linui Starkui pilti į jas tik sultis, – kam gadinti prabangų alkoholį? Nesutiko. Sakė, kad jam bus psichologiškai sunku, nes žinos, jog nuotraukoje kokteilis netikras. Vėliau, žiūrėdamas nuotraukas, supratau, kad Linas buvo teisus – tekila suteikė skysčiui kitokį klampumą, tad net ir tiško kitaip nei sultys.

Ar fotografuojate maistą keliaudamas arba laisvalaikiu? Gal galite patarti, kaip mėgėjui padaryti gerą nuotrauką?

Keliaudamas patiekalų nefotografuoju, nebent kelionė yra kulinarinė. Nenoriu daryti bet kaip, o kad padarytum gerai, reikia specialios technikos, pasiruošimo, laiko. Kelionės man svarbios kaip įkvėpimo šaltinis. Štai projekto „52 kartai“ idėja gimė Italijoje. Beje, ten supratau ir tai, kad, jei neišeina padaryti gerų nuotraukų, geriau į valgiaraštį jų nedėti apskritai... Svarbiausias dalykas fotografuojant yra šviesa, tad reikėtų pasirinkti staliuką prie lango. Išjunkite blykstę, nes ji bjauroja viską – ir maistą, ir žmones. Jei patiekalas nėra labai gražus, padarykite kompoziciją iš to, kas yra ant stalo, ir fotografuokite iš viršaus. Arba fokusuokite objektyvą į vieną patiekalo ingredientą.

Esate ir šeimos švenčių, įvairių renginių fotografas. Rasti bendrą kalbą su žmonėmis turbūt sunkiau nei su maistu?

Kai kurie iškart perspėja, kad per 30 metų neturi nė vienos gražios nuotraukos. Tada supranti, kad papuolei... Beveik kiekvienas žmogus turi tam tikrų kompleksų, kuriuos mato tik pats. Tarkim, yra įsitikinęs, kad jo kaklas per ilgas ar ausis atlėpusi, nors kiti to nė nepastebi. Turi sugalvoti, kokį rakursą parinkti, kad žmogus pats sau būtų gražus. Maistui nerūpi, kaip jis atrodo.