Vaikystės skaudulius atvėrusi Erika: supratau, kad buvau ne vienintelė mergaitė, meldusis per visą naktį

Erika Burinskaitė, parašiusi autobiografinę knygąDukra“, supurtė ne vieną skaitytoją. Knyga, bylojanti apie vaikystėje regėtą smurtą, apie sunkius vaiko sielai tekusius išgyvenimus, regis, atsirado pačiu laiku, kai visuomenė, tarsi pabudusi iš sąstingio, nutarė nebetylėti ir nebeapsimetinėti, jog aplink mus nėra žiaurumo.

Kalbiname knygos autorę Eriką Burinskaitę.

Akimirka iš knygos pristatymo.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip kilo idėja parašyti knygą?

Šią mintį man pirmiausia pakišo kelios draugės prieš 2-3 metus, tačiau tai atmečiau – rašyti aš nemoku. Esu baigusi verslo studijas, dabar dirbu grupinių treniruočių trenere ir su rašymu neturiu nieko bendra. Tačiau ši mintis giliai mintyse patogiai įsitaisė ir vis priminė apie save. Stengiausi ją nuvyti šalin, bet... ji laimėjo. Daugiau nei metus laiko rašiau tarsi atsiminimų dienoraštį. Tiesiog, norėdama pasižiūrėti, kaip man sekasi: faktai, padrikos mintys ir emociškai sunkus rašymas - juk reikėjo viską prisiminti ir išgyventi. Kaskart parašiusi numesdavau šalin.

Tačiau pamažu supratau, kad sunkus rašymas gali išgydyti mane, juk tai liudija knygos ir didūs žmonės. Reikia paleisti praeities baubus, kad ir kaip sunku būtų. Taigi prieš metus priėmiau sprendimą: nusprendžiau sėsti ir parašyti knygą. O kai apsisprendi, viskas sekasi lengviau, geriau ir aplink visas pasaulis susimoko tau padėti.

Rašydama norėjote ne tik išsivalyti...

Daugiau nei 20 metų turėjau daugybę neigiamų emocinių atspalvių savyje: liūdesys, nesibaigiantys ašarų upeliai, pyktis ant žmonių, nepriteklius, savęs ribojimas – tiek mintimis, tiek fiziškai, finansiškai, nepasitikėjimas savimi, ryžto ir drąsos stoka, baimė, ką žmonės pasakys ir pan. Tačiau, kai nusprendi keistis, ir žinai, kad reikia padaryti, žinai, kad pasižadėjimai sau tiek pat svarbūs kiek ir valgymas, supranti, kad teisingos mintys ir svajonės tave aplanko ne be reikalo.

Niekas nevyksta be priežasties, nes mums rankos duotos daryti ir jų nenuleisti, jei sutinki pasipriešinimą iš šalies. Atsiverti nėra sunku, be to, turi parodyti, kaip viską įveikti, sukurti savo sėkmės istoriją ir labai labai pasistengti įkvėpti tokias pačias DUKRAS įveikti praeities šešėlius. Išdrįsti būti savimi tokia, apie kokią tiek metų svajota.

Asmeninio albumo nuotr.

Kokios sulaukėte reakcijos?

Dar prieš pasirodant knygai pradėjau ją viešinti socialiniame tinkle, pratinau visus prie minties, kad taip, aš greitu metu viešai „išskalbsiu baltinius“, tad knygos išėjimo dieną nebuvo neigiamų emocijų. Bent jau garsių. Daug palaikymo, padrąsinimo ir kuklaus žavėjimosi už drąsą. Žmonėms (kaip ir man) patinka tikros istorijos, aplink ir taip daug negatyvo. Taip, mano knygoje yra juodos, baltos ir ryškių rožinių atspalvių, nes kartais tokį gyvenimą turime. Tačiau knygos esmė – parodyti, kaip galima ir kodėl reikia išgyti, kodėl reikia paleisti praeitį, būti laisviems emociškai, laimingiems be jokių minčių ribų.

Supratimas, kad tokia esi ne viena, kad tu ne viena turėjai itin sunkią vaikystę (emocinis smurtas, nepriteklius, baimė), kad tu ne viena buvai ta maža mergaitė, kalbėjusi per naktį visas išmoktas maldas ir prašiusi ramybės... Mūsų daug, apie tai reikia kalbėti, nes vienybė ir artumo jausmas daro stebuklus. Pirmi maži žingsniai veda prie laimės, o žmonės, matydami, kad žingsniai žengiami tinkami, negali smerkti. Geri žmonės moka džiaugtis, o mano gyvenime - būtent tokie.

Kokius bruožus gyvenimas tokioje šeimoje suformuoja augančiam vaikui?

Vaikas dažnai mėtosi tarp gėrio ir blogio. Mokykloje moko, kad muštis negalima, o namuose – smurtas prieš mamą be jokių bausmės pasekmių tėvui. Mus moko, kad negražiai kalbėt irgi nuodėmė, o namie purvini žodžiai – kasdienybė. Ir vėl kaltininkas nenubaustas. Tada vaikas nesupranta, kas gerai, o kas blogai. Gal galima elgtis blogai su kitais, juk niekas nebaudžia. Visiškas susipainiojimas.

Nepasitikėjimas kitais, netikėjimas šviesesniu rytojumi, nes kad ir kiek prašėme pagalbos iš įvairių instancijų, – nesulaukėm nieko. Vienišumo jausmas, nuoširdumo ir bendravimo trūkumas, nes kartais atrodė, kad visi nuo tavęs nusigręžė. Nelieka tikėjimo nei pasauliu, nei artimiausiais žmonėmis, nei savimi, kad visa tai gali pakeisti į gera.

Knygos pristatymo vakarą.
Asmeninio albumo nuotr.

Ar Jums teko ieškoti psichologo pagalbos? Kaip manote, ar tokią patirtį turinčioms DUKROMS reikia specialisto pagalbos?

Psichologo pagalbos nesu nei ieškojusi, nei gavusi. Neieškojau, nes nesupratau, kad man to reikia... Nors savo dienoraštyje esu užrašiusi panašų klausimą (o gal reikia?), tačiau jis ir liko retoriniu. Kai ieškojom pagalbos pas mokyklos socialinę pedagogę ir ji mus nukreipė į miesto vaikų teisių skyrių, niekas net nesvarstė psichologo klausimo. Tai vyko maždaug prieš 15 metų, tai nebuvo akmens amžius, bet siauras mąstymas ir nesupratimas, kad vaikas yra sugniuždytas, – neabejotinai egzistavo.

Suaugusi taip pat niekur nesikreipiau, tačiau atradau ramybę knygose. Populiarioji psichologija, tikros ir įkvepiančios istorijos – mano nesuskačiuojama daugybė biblijų. Ir teisingi žmonės šalia, kurių palaikymas man buvo tarsi atgaiva.

Kadangi nesu susidūrusi su šios specialybės žmonėmis, neturiu vieno teisingo atsakymo. Tačiau, jei žmogus eina ieškoti pagalbos ir ją randa tame kabinete, tuomet – pirmyn. Kiekviena teigiama pagalba yra labai gera, nes tai reiškia, kad žmogus nori keistis.

Ar vaikystėje daug aplink matėte tokių šeimų kaip jūsų? O dabar?

Taip, vaikystėje mačiau ne vieną ir ne dvi tokias šeimas. Tiek labai artimame rate, tiek draugių ar klasiokių. Tačiau apie baimes nebuvo kalbama garsiai. Kartais pašnibždomis pasiguodžiama, tyliai paverkiama. Net ir dabar ne visi palankiai sutinka, kad apie smurtą reikia kalbėti, bet ne tik kalbėti, o ir keistis. Rodyti gerą pavyzdį. Smurtas gali būti ne tik fizinis, psichologinis yra labai dažnas šeimose. Nors mano aplinkoje dauguma yra nuostabūs žmonės, kuriems rūpi jų gyvenimo kokybė, tačiau yra ir tokių moterų, kurios be galo bijo pokyčių ir nedrįsta žengti pirmų žingsnių, bijo palikti jas engiančius vyrus. Nors tai gąsdinantis žingsnis, tačiau tai pirmasis link geresnio rytojaus. Pirmiausia, turi pati save labai labai mylėti, kad meilę galėtum dalinti ir kitiems.

Ar jūsų Tėvai gyvi? Kaip reagavo į knygą?

Tėvai abu gyvi, tačiau seniai išsiskyrę. Su tėvu bendraujame mažai ir bangomis – kelis mėnesius bendraujame, keletą metų – ne. Jis su knyga sutiko, nes vardai ir pavardės nėra minimos ir knygoje rašoma tik tiesa. Faktai, kurie nėra išgalvoti. Mama labai palaiko ir skatina, džiaugiasi ir remia ne tik mano knygą, bet ir misiją – kalbėti apie tai. Nors knygoje aprašomi patys baisiausi mūsų gyvenimo momentai, kuriuose mama buvo taip sunkiai nukentėjusi, kad kartą bandė pasitraukti iš gyvenimo, ji yra stipri ir susitaikiusi su praeitimi, tad gavau jos leidimą apie tai kalbėti. Kalbėti tam, kad kiti darytų mažiau klaidų ar jų išvis vengtų, galvodami apie vaikų gerovę.

Erika su mama, didžiausia palaikytoja ir skatintoja.
Asmeninio albumo nuotr.

Sandros Sadauskaitės nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis