Man patinka Valentinas. Vasario 14-oji man yra kur kas daugiau nei įsimylėjėlių šventė. Man tai – artėjančio pavasario ir meilės praktika – dėmesio artimiesiems ir visiems, su kuo ši diena suves.
Meilė yra praktika. Nesavanaudiškumo, palaikymo, dėmesio, priėmimo, paguodos, nuoširdumo, komplimentų sakymo. Tai diena, kurią galime viens kitą išvaduoti iš liūdesio, atskirumo, negebėjimo pritapti baimių. Diena, kuomet galėtume viens kitą maloniai nustebinti, padaryti kažką gero. Ne dėl naudos, ne dėl grąžos. Tiesiog iš širdies.
Tarkim:
1. Užleisti eilę skubančiajam.
2. Vaiką prieš mokyklą palepinti kruasanu. O gal mcdonaldu...
3. Savo kolegoms iškepti tortą. Ir pakviesti prisijungti tuos, kurių vengiame.
4. Palikti įspūdingus arbatpinigius baristai.
5. Laiptinės kaimynams prie durų palikti po saldžią širdutę.
6. Nuvalyti sniegą ne tik nuo savo, bet ir kaimyno slenksčio.
7. Atnešti draugui/ vaikui/ mamai šviežiai spaustų sulčių į lovą.
8. Pavežėti nepažįstamąjį. Sustirusį, labiausiai nelaimingą stotelėje.
9. Prekybos centro kasininkei padovanoti gėlytę arba saldainių.
10. Atleisti ir atsiprašyti, be raginimo, priminimų.
11. Paskolinti draugei suknelę pasimatymui.
12. Pamaitinti elgetą, negailėti dėmesio prašančiam.
13. Pasisiūlyti sumokėti už bilietą transporto pakeleiviui.
14. Nustebinti tėvus ir senelius apsilankymu su savo lauktuvėmis. Ir būtinai patiems išplauti indus.
Tais neatmenamais laikais, kai buvau studentė ir apie Valentino dieną žinojau vien iš nuogirdų, ją mėgindavau improvizuoti. Stabdydavau praeivius ir sakydavau “aš jus myliu”...
P.s.: Meilė tai menas, kurį praktikuojant pripažintais menininkais tampa visi.
