Kaip švenčiamos Kalėdos Romoje ir Vatikane

Kultūros istorikė, ambasadorė Irena Vaišvilaitė amžinajame mieste praleido jau bemaž trylika metų. Kartu su ja leidžiamės į pažintinę kelionę po kalėdinę Romą ir Vatikaną.

Kai žurnalo redaktorė paprašė parašyti apie Kalėdas Romoje, apskaičiavusi, ar turėsiu tam laiko, sutikau. Bet, pradėjusi rašyti, matau, kad skaičiuoti reikėjo ar susitvarkysiu su pačia tema. Viena vertus – lyg ir žinau, kokios Romoje būna Kalėdos. Bet, kaip ir visur, čia Kalėdos yra keleriopa šventė – vieša ir privati, religinė ir visai sekuliari ir apimti viską nėra lengva. Vienokios Kalėdos yra turistams, kitokios – maldininkams, dar kitokios – vietiniams. Jei svečiuojatės pas draugus italus, Jūsų Kalėdos priklausys nuo to, iš kur jie, nes skirtingose Italijos vietose Kalėdos švenčiamos labai skirtingai, smarkiai skiriasi papročiai ir kalėdiniai valgiai. Beje, Kalėdos mažai tinkamas laikas lankyti draugus. Italai sako, kad Kalėdas privalu švęsti su šeima – ir tuo jie nesiskiria nuo lietuvių.

Jei šiemet atvažiuosite į Romą Kalėdų laikotarpiu, jus pasitiks šventiniais žiburiais papuoštos gatvės, eglės prie Koliziejaus ir Venecijos aikštėje (panaši į šioje nuotraukoje), parduotuvės bus apsikarsčiusios dirbtinėmis eglišakėmis su raudonais ir auksiniais burbulais ar kaspinais.
Vida Press

Nesu Romoje gimusi, neturiu čia giminių, tad apie namų, šeimynines Kalėdas galiu spręsti tik iš asmeninės patirties, kuri neišvengiamai yra labai ribota. Pirmąsias savo Kalėdas Romoje švenčiau 1990 metais, ambasadoriaus Kazio Lozoraičio namuose ir jos buvo lietuviškos, ne itališkos. Ten švenčiau ir daugumą vėlesnių Kalėdų Romoje. Nors šviesaus atminimo Kazio Lozoraičio jau senokai nėra su mumis, jo šeima Kalėdas švenčia taip, kaip nuo seno yra įpratusi, taip, kaip jas šventė Stasio Lozoraičio vyresniojo šeima. Laikas ir sąlygos, žinoma, įnešė savų pataisų, bet ir dabar Giovanos Lozoraitienės Pignatelli namuose Kūčių vakarienė prasideda nuo kalėdaičių, ant stalo - lietuviški Vigilijos vakarienės patiekalai, nors prie stalo sėda ne tik lietuviai. Namuose puošiama eglutė...

Eglės ir prakartėlės

Jei šiemet atvažiuosite į Romą Kalėdų laikotarpiu, jus pasitiks šventiniais žiburiais papuoštos gatvės, eglės prie Koliziejaus ir Venecijos aikštėje, parduotuvės bus apsikaišiusios sintetinėmis eglišakėmis su raudonais ir auksiniais burbulais ar kaspinais – vienu žodžiu, vaizdas toks pat, kaip Šiaurės Europos miestuose (italai Šiaure vadina viską, kas plyti anapus Alpių), tik gal kiek santūresnis. Galbūt eglutė stovės ir viešbutyje ar restorane– sintetinė, nes nei Romoje nei aplink ją eglės neauga, nors prieš Kalėdas jomis prekiaujama. Tik kur ne kur pamatysite žalių lapų vainikus ar girliandas, iškaišytas tikrais vaisiais. Tai – tradicinė Romos Kalėdinė dekoracija, bet dabar tokios yra retos, nes daug brangesnės už dirbtines kinietiškas.

Toks vaizdas Romoje retas - čia vidutiniškai sninga kas penkeri metai. Nuotrauka daryta 2010-aisiais.
Vida Press

Dar prieš ketvirtį amžiaus, kai mane ištiko pirmosios Kalėdos Romoje, eglutė romiečių namuose buvo retenybė. Nebuvo ir žaliai raudonų bei auksinių papuošimų gatvėse bei parduotuvėse. Beje, kalėdiniu gatvių papuošimu Romoje rūpinasi ne savivaldybė, o tose gatvėse įsikūręs verslas. Todėl dekoracijos įvairiose miesto vietose labai skiriasi – nuo puošnių ir rafinuotų brangių parduotuvių rajone apie Ispanijos aikštę iki kuklių ten, kur verslo nedaug ir jo kišenės nėra gilios.

Pagrindinis Kalėdų atributas, paveldimas ir saugomas, taip kaip Vidurio ir Šiaurės Europoje paveldimi ir su meile saugomi eglutės papuošalai, Romoje ir Italijoje yra prakartėlė. Ne šiaip sau Dievo Motinos ir Juozapo, palinkusių prie ėdžiose gulinčio Kūdikėlio kompozicija, kokių dabar atsiranda ir lietuvių namuose, o vieną kartą per metus surenkama ir sustatoma konstrukcija, užimanti garbingą vietą – su namais nameliais, amatininkų dirbtuvėmis, prekiautojais, skalbėjomis, su kalnais, upeliais ir tiltais per juos, su piemenimis ir jų bandomis už miesto, valstiečiais, valkatomis ir viskuo, ką tik galima įsivaizduoti. Lietuvoje panašių prakartėlių galima pamatyti nebent kai kuriose bažnyčiose. Gi italai namuose susikuria tą tolimą, įsivaizduojamą Betliejaus miestelį, kurio pakraštyje, negavęs vietos užeigoje, nepastebėtas gimė pasaulio Išganytojas. Todėl prakartėlėse tiek daug buities ir sumaišties, todėl jas galima plėsti iki begalybės. Pradedi nuo Šventosios šeimos ir pašiūrės, o paskui, metai po metų, statai ir apgyvendini miestelį bei jo apylinkes. O gal visą šitą darbą nudirbo kuris iš tavo protėvių ir dabar šeimai tereikia atsargiai išpakuoti ir sustatyti prakartėlę, tik atnaujinant kokią jos detalę.

Visų lankoma labai įsoūdinga prakartėlė yra ant Kapitolijaus kalvos stovinčioje Santa Maria Aracoeli bažnyčioje.
Vida Press

Anksčiau Romoje visko, ko reikia prakartėlės atnaujinimui, papildymui ar pagrąžinimui, nuo gruodžio vidurio būdavo galima įsigyti pačiame miesto centre, Navonos aikštėje – čia vykdavo Kalėdų mugė, kurioje būdavo prekiaujama figūrėlėmis, džiovintomis samanomis, specialiu popieriumi, iš kurio galima išlankstyti gana įtikinamas uolas, nameliais, tiltais, šuliniais, prekystaliais su įvairiausiomis prekėmis – viskuo, ko tik gali prireikti, kuriant savą, vienintelį ir nepakartojamą Betliejų.

Surinkti prakartėlę – kruopštus, bet ne vienkartinis darbas. Įrengiama po gruodžio 13-os d. (šventosios Liucijos diena) ar po gruodžio 17-os d. (kai Bažnyčios liturgijoje prasideda vadinamos Didžiosios antifonos, skelbiančios Išganytojo atėjimą) iki Kūčių nakties prakartėlė namuose jau stovi, bet ėdžios, skirtos Kūdikiui, būna tuščios. Kūdikėlis į jas paguldomas tik Kalėdų naktį. Iš Sicilijos kilę romiečiai ta proga namuose dar surengia ir procesiją su Kūdikėlio figūrėle ir žvake. Jei Kūdikėlio figūrėlė nauja, ją paskutinį Advento sekmadienį galima atnešti palaiminti į bažnyčią. Tą dieną figūrėles Šv. Petro aikštėje laimina ir Popiežius.

Popiežiaus palaiminimas Romai ir pasauliui.
Vida Press

Trys Rytų išminčiai su sava spalvinga palyda, kuri gali būti ir labai gausi, iš pradžių pastatomi pačiame prakartėlės pakraštyje, ir pamažu, per 12 dienų iki Trijų Karalių, perkeliami vis artyn Šventosios šeimos.

Kalėdiniu laiku namuose besilankantys svečiai gali iškrėsti ir būdingą kalėdinį pokštą – paslapčiomis supainioti prakartėlės figūrėles, asilą pastatydami vietoj kepėjo, vaisių pardavėjui ant prekystalio padėdami paršelį ar vištą, o kartais ir gudriai paslėpdami Kūdikėlį.

Savo prakartėlę, žinoma, turi ir jos įrengimu labai rūpinasi kiekviena bažnyčia. Nors sekuliarios mados daro savo, bet prakartėlės dar rengiamos mokyklose, įstaigose, stotyse ir, žinoma aikštėse.
Prakartėlių sudedamųjų dalių gaminimu vertėsi ir tebesiverčia ištisi Pietų Italijos kaimai – panašiai, kaip mūsų Vilnijoje verbų rišimu. Prakartėlių figūrėlės dažniausiai lipdomos iš molio, bet gali būti ir gaminamos kaip puošnios lėlės, net su mechanizmais, leidžiančiais joms judėti. Šiaurės Italijoje jos drožiamos iš medžio. Yra ir prabangių, porcelianinių versijų, kuriomis prekiaujama ne aikštėse, o prestižinėse parduotuvėse. Kelių šimtų metų senumo figūrėlių galima įsigyti antikvarinėse parduotuvėse.

Tačiau nežinau, ar šiemet Navonos aikštėje Kalėdų mugė bus. Pernai jos nebuvo. Ir užpernai buvo tik kažkokia apgailėtina užuomina. Tiesa, buvo nepamainoma karuselė, saldumynų ir užkandžių kioskai, kilnojami tirai, egzotiškais niekučiais prekiavo su imigrantais dirbančios nevyriausybinės organizacijos, bet su tradiciniais prekiautojais prakartėlėmis Romos savivaldybė nepajėgė susitarti ir jų paprasčiausiai nebuvo. Tačiau dabar Roma turi naują savivaldybę, tad pažiūrėsime, ar ilgametė tradicija sugrįš.

Piemėnėlių mišios Šv. Petro bazilikoje.
Vida Press

Pati gražiausia eglė Romoje ir daugiausia dėmesio sulaukianti vieša prakartėlė, žinoma, yra Vatikane, Šv. Petro aikštėje. Paprotį čia, šalia tūkstantmečio obelisko, atvežto iš Egipto, statyti kalėdinę eglę 1982 m. pradėjo popiežius Jonas Paulius II, kuriam, savaime suprantama, Kalėdos be eglutės nebuvo Kalėdos. Kadangi, kaip minėjau, eglės apie Romą neauga, dabar kokiai dešimčiai metų į priekį yra susidariusi eilė Italijos kalnuose esančių savivaldybių ir eglėmis turtingų valstybių, norinčių Vatikanui Kalėdų eglutę padovanoti. Nuo tų pačių 1982-ųjų šalia eglutės statoma ir monumentali prakartėlė. Ją kasmet įrengia kuri nors Italijos savivaldybė.

Šeimos Kalėdos Romoje

Kiekviena šeima turi savo tradicijas, priklausančias nuo socialinės padėties, kilmės, tikėjimo ar įsitikinimų. Visgi galima įvardyti kelis svarbiausius bruožus. Beje, Kūčių vakarienė nebus tas bendriausias dalykas, nes kai kur Italijoje ji nėra svarbi Kalėdų dalis. Neturi italai ir kalėdaičių, nors kai kas juos dar atsimena iš senelių pasakojimų. Kalėdinės dovanos išplito santykinai neseniai, nes Pietų Italijoje vaikai dovanas gaudavo prieš Vėlines, Šiaurės Italijoje per Šv. Mikalojų, gruodžio 5 d., arba Šv. Liucijos dieną, gruodžio 13-ąją, o Romoje – per Tris Karalius, sausio 6 d. Tačiau dabar dovanomis per Kalėdas keičiamasi beveik visuotinai.

Kalėdinė mugė Navonos aikštėje.
Vida Press

Beje, prieš šventes priimta apdovanoti tuos, kurių paslaugomis naudojamasi, tad dovanų (dažniausiai pinigų) gauna paštininkai, durininkai, namų darbininkai, kurių Romoje gana daug. Siunčiamos dovanos verslo partneriams, bet priimta pasirūpinti ir kukliai ar vargingai gyvenančiais, ypač, jei jie yra šalia, pažįstami. Kalėdų laiku vyksta daugybė parapijų ir įvairiausių asociacijų rengiamų labdaros mugių, kuriose renkamos lėšos tiems, kam reikia pagalbos. Dažniausiai dovanojamas maistas, tai, ko reikia Kalėdų stalui.

Visą Italiją yra užkariavęs iš Lombardijos kilęs pannetone - mielinės tešlos pyragas su cukruotais vaisiais.
Vida Press

Kalėdinės vaišės, kai renkasi visa šeima ar net giminė yra nepajudinama institucija. Ten, kur valgoma Kūčių vakarienė, patiekalai dažniausiai dar primena Advento pasninką, nors griežta prasme pasninko apribojimų laikomasi tik vienuolynuose ir ten, kur labai gerbiama Bažnyčios tradicija. Valgyti mėsą ar riebiai per Kūčias visgi nepriimta, nors paukštienos patiekalų gali pasitaikyti. Dažniausiai patiekiamos jūrinės ir gėlavandenės žuvys ir jūros gėrybės, patiekalai gali būti ir labai prabangūs. Patiekiamas taip pat vynas.

Po vakarienės dauguma eina į Kalėdų nakties mišias. Kai kam tai gal vienintelis kartas per metus, kai apsilankoma bažnyčioje, nes prisimenama vaikystė, kai į pamaldas eidavo tėvai, norima išgirsti kalėdines giesmes ir, pamaldų pabaigoje, pamatyti tikintiems parodomą Kūdikėlio figūrėlę, kuri paskui paguldoma bažnyčios prakartėlėje.

Kalėdinių gatvių puošimu Romoje rūpinasi ne savivaldybė, o jose verslą plėtojantys žmonės. Todėl dekoracijos įvairiose miesto vietose labai skiriasi - nuo puošnių, rafinuotų iki kuklių.
Vida Press

Kalėdų dieną svarbiausias įvykis yra pietūs, kuriems skiriama labai daug dėmesio. Beveik visuotinai būtini patiekalai yra virtinukai sultinyje ir kepsnys – dažnai kepamas kimštas kaplūnas ar jaunas kalakutas. Kiekvienas Italijos regionas turi savą Kalėdų pyrago variantą, bet tam tikra prasme visą Italiją nukariavo iš Lombardijos killęs pannetone – mielinės tešlos pyragas su cukruotais vaisiais. Visi patiekalai gali būti labai ypatingi ar gana kuklūs – priklausomai nuo to, ką šeima sau gali leisti.
Klasikinė Kalėdų laiko pramoga yra prakartėlių įvairiose bažnyčiose lankymas. Tai pramoga vaikams, nes tos prakartėlės būna labai išradingos, bet ir suaugusiems, nes dažnai prakartėlės būna labai meniškos, senos ar vaizduoja Romą tokią, kokia ji buvo prieš šimtą ar kelis šimtus metų. Tradiciškai visų lankoma ir labai įspūdinga prakartėlė yra ant Kapitolijaus kalvos stovinčioje Santa Maria Aracoeli bažnyčioje. Pagal legendą, bažnyčia stovi vietoje, kurioje sibilė imperatoriui Augustui išpranašavo pasaulio Išganytojo gimimą. Ne vienas apsilanko ir Santa Maria Maggiore bazilikoje, kurioje, pasak tradicijos, saugoma iš Šventosios Žemės atgabenta Betliejaus ėdžių, kuriose buvo paguldytas kūdikis Jėzus, relikvija. Toje pačioje bazilikoje yra bene pirmoji žinoma prakartėlė, iš marmuro 1291 m. išskaptuota garsaus skulptoriaus Arnolfo di Cambio. Jam prakartėlę užsakė pirmasis popiežiumi tapęs pranciškonas Mikalojus IV. Mat būtent pranciškonai, sekdami savo įkūrėjo, įrengusio pirmąją gyvą prakartėlę pavyzdžiu, visame pasaulyje išplatino šitą kalėdinio pamaldumo formą.

Šventinė Šveicarijos gvardiečių rikiuotė Vatikane.
Vida Press

Kalėdų metu Romoje taip pat gana populiaru eiti į kiną. To papročio šaknys tikriausiai antiklerikalinės, nes dalis italų buvo ir tebėra smarkiai priešiški Katalikų bažnyčiai, tačiau dabar apsilankymas kino teatre nebekelia ideologinių bangelių, o laiku tarp Kalėdų ir Naujųjų būna daug filmų premjerų. Beje, nuo Kalėdų iki Trijų Karalių, arba bent iki Naujųjų atostogos yra beveik visuotinės. Atšventę Kalėdas namuose italai, jei gali sau tą leisti, keliauja. Taigi, prieš Naujuosius Roma prisipildo italų turistų.

Maldininkų ir turistų Kalėdos

Popiežiaus aukojamas Kalėdų nakties mišias iš Šv. Petro bazilikos į visą pasaulį transliuoja daugybė televizijų. Mišiose dalyvauja Romos Kurijoje dirbantys kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai, prie Šventojo Sosto akredituoti diplomatai, vienuoliai ir vienuolės bei Romon šventėms atvykę maldininkai ir turistai – tuščių vietų bazilikoje tą vakarą nėra. Tačiau jas užima ne romiečiai. Yra, žinoma, ir Romos gyventojų, tačiau jie sudaro mažumą. Romiečiai mieliau į Kūčių ar Kalėdų mišias eina savo parapijos bažnyčioje. Pažįstu ne vieną vietinį, kuris nėra buvęs Koliziejuje – juk jis čia pat, stovi nuo amžių, visada suspėsi nueiti... Panaši logika tinka ir Kalėdų mišioms Vatikane. Romos gyventojams tai eilinės Popiežiaus Kalėdų mišios, kurios gi aukojamos kasmet. Be to, reikia apsirūpinti kvietimu į mišias. Tas kvietimas nemokamas ir nesunkiai gaunamas, jį galima ir internetu užsisakyti, kas turistams patogu, bet vietiniams – dar vienas rūpestis prieš šventes. Žinoma, norą sumažina ir vis didėjantys saugumo apribojimai, dėl kurių einantieji į Popiežiaus mišias, ypač Kūčių vakare turi ne vieną valandą išstovėti eilėje prie patikros. Turistų ir maldininkų tokie nepatogumai negąsdina. Ir tikrai verta bent vieną kartą gyvenime išgirsti senąją Kalėdas skelbiančią giesmę – Kalendą (beje, tikriausiai ir davusią lietuvišką šitos šventės pavadinimą) pirmojo krikščionio imperatoriaus pastatytoje bazilikoje, prie Galilėjos žvejo kapo. Žvejo, kuriam asmuo, kurio gimimą minime, taip pakeitė gyvenimą, jog nuo savo tolimos provincijos ežero jis atsidūrė milžiniškos supervalstybės sostinėje ir čia baisia mirtimi paliudijo, jog tas Jeruzalėje nukankintas žydas – Jėzus iš Nazareto – prisikėlė ir buvo Dievo sūnus... Vienas įspūdingiausių pasaulio statinių, dabar stovi ant to žvejo kapo, o imperatoriaus Nerono, kurio įsakymu žvejys buvo nukryžiuotas netoliese buvusiame stadione, kapo vietos niekas tikrai nežino. Tai primena kito žydo – apaštalo Pauliaus – žodžius, jog Dievas pasaulio išmintį pavertė kvailybe. Ant šio apaštalo kapo, esančio už senosios Romos miesto sienos, Kūčių mišias aukoja vienuolių benediktinų bendruomenė. Šių mišių netransliuoja televizija, nestebi dešimtys žurnalistų, tad norintiems ramesnių Kalėdų nakties pamaldų tai geras pasirinkimas.

Navonos aikštė.
Vida Press

Dalis turistų, o ypač – maldininkai – dar sudalyvauja ir Kalėdų ryto mišiose Šv. Petro bazilikoje. O Romos gyventojai į Vatikaną ateina Kalėdų dieną, prieš vidurdienį, sudalyvauti šventiniame Popiežiaus pasveikinime ir palaiminime Urbi et Orbi – Romai ir pasauliui. Renginys neilgas, aikštė gražiai papuošta, Popiežiaus pasirodymą Bazilikos lodžijoje pasveikina ir palydi šveicarų gvardiečių ir Italijos kariškių orkestrai, o popiežius, baigdamas savo šventinį pasisakymą, visada palinki skanių pietų – šventiška nuotaika garantuota ir galima spėti sugrįžti namo Kalėdų dienos vaišėms.
Tuo tarpu turistams ir maldininkams Kalėdų dieną labai didelio pasirinkimo nėra. Pietus geriausiai iš anksto susiplanuoti viešbutyje ar restorane, kuris tą dieną atidarytas. Daug lankomų vietų ir parduotuvių bus uždarytos. Tad lieka pasivaikščiojimas po pritilusią pasipuošusią Romą, bažnyčias ir didžiąsias bazilikas, kuriose pirmą dienos pusę aukojamos iškilmingos mišios. Ypatingo dėmesio nusipelno Santa Maria in Trastevere bazilika – viena seniausių ir gražiausių Romoje, pagal legendą pastatyta vietoje, kur Jėzaus gimimo naktį ištryško aliejaus šaltinis – malonės ir palaimos ženklas. Daugelį amžių traukusį maldininkus šaltinį galima rasti šalia altoriaus, bet, norint patekti į baziliką Kalėdų dieną teks palaukti, kol joje baigsis pietūs benamiams ir neturtingiems. Šia bazilika naudojasi Šv. Egidijaus bendruomenė, kuri, be kitų dalykų, rūpinasi Romos benamiais. Jau ne vieną dešimtmetį Kalėdų dieną bazilikos navoje padengiami ilgi stalai ir patiekiami šventiniai pietūs, kurių metu benamiams ir vargšams patarnauja bendruomenės nariai, politikai, diplomatai.

Pati gražiausia Romoje eglė ir daugiausia dėmesio sulaukianti vieša prakartėlė yra Vatikane, Šv. Petro aikštėje. Paprotį šalia iš Egipto atvežto tūkstantmečio obelisko statyti kalėdinę eglę 1982 m. pradėjo popiežius Jonas Paulius II.
Vida Press

Antrą Kalėdų dieną daugelyje bažnyčių vyksta nemokami koncertai. Galima aplankyti kasmetinę Šimto prakartėlių parodą, rengiamą prie Santa Maria del Popolo bažnyčios. Šios parodos idėja žinoma ir Lietuvoje – iš jos atsirado Rokiškio prakartėlių muziejus.

Kalėdos, žinoma, trunka iki sausio 6 d. Artėjant Naujiesiems Romoje turistų ženkliai padaugėja, jie užpildo parduotuves, muziejus, aikštes. Naujųjų metų vakarienes rengia dauguma miesto restoranų, tad norintiems sutikti Naujuosius metus ne namuose, tuo reikia iš anksto pasirūpinti. Vatikane gi paskutinę senųjų metų dieną rengiamos vakarinės pamaldos – mišparai, kuriems vadovauja Popiežius. Juose dalyvauja Romos miesto savivaldybė. O senųjų metų pabaigos mišios su padėkos himnu Te Deum („Tave, Dieve, garbiname“) vyksta visose miesto bažnyčiose. Bene įspūdingiausios jos Panteone – buvusioje pagoniškoje šventovėje, kurios sienos matė tūkstančių metų virsmą.

Na, o sausio 6-ąją svarbiausias religinis įvykis – miesto palaiminimas nuo Kapitolijaus kalvos. Santa Maria Aracoeli bažnyčioje saugoma labai gerbiama kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlė. Per visas Kalėdas ji laikoma prakartėlėje, o sausio 6-ąją, kurią Lietuvoje vadiname Trimis Karaliais, o Italijoje tai – Viešpaties apsireiškimo šventė (Epiphania) – skulptūrėlė išnešama priešais bažnyčią ir ja palaiminamas miestas. Beje, dar išlikęs paprotys, kad vaikai Kalėdų laikotarpiu šitoje bažnyčioje deklamuoja eiles kūdikėliui Jėzui.

Šventinis laikotarpis neįsivaizduojamas be keptų kaštonų.
Vida Press

Vatikane sausio 6 d. Popiežius aukoja iškilmingas mišias, o Romos gatvėmis į Vatikaną traukia Trijų Karalių eisena, kurią organizuoja kelios Romos apylinkių savivaldybės.

Tą pačią dieną Romos vaikai laukia dovanų. Jas sausio 6-osios naktį dalija fėja Befana (šios vardas tikriausiai yra iškreipta Epiphania forma). Laukti fėjos, kuri, kaip tikima, praskrenda virš miesto, į Navonos aikštę vakare renkasi romiečiai. Geriems fėja pažeria auksinių monetų, blogiems – anglies. Tiesa, monetos dažniausiai šokoladinės, o anglis – saldi. Šitą naktį Kalėdos baigiasi ir prasideda Karnavalas. Bet tai – jau kitas ir visai kitoks Romos gyvenimo etapas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis