Juozas Statkevičius: kai pabosta trumpinti sijonėlius, einu į teatrą ir „sklaidausi“ fantazijomis

Jei prabiltų kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus teatro kūriniai, jie papasakotų neįtikėtinų istorijų.

Apie tai, nuo ko prasidėjo teatro kostiumų mada Lietuvoje, kaip kartais suknelės, skirtos operos solistėms, tampa moterų siekiamybe kasdieniame gyvenime. Apie tai, kokie darbai verda, kai rengiamasi premjerai Zalcburgo operos teatre ir gretimame kambaryje dirba mados legenda Christianas Lacroix. Apie kančias kovojant dėl tobulybės ir euforiją, kai iš žiūrovų salės aidi „bravo“. Ir, žinoma, apie artimas, gilias, dešimtmečius ir dešimtis spektaklių skaičiuojančias kūrybines draugystes su iškiliais Lietuvos režisieriais – Gintaru Varnu, Anželika Cholina, Dalia Ibelhauptaite. Pasikalbėti apie teatro gyvenimą garsiausią Lietuvos mados kūrėją pakvietė jo bendramintė ir geriausia likimo draugė, „bohemiečių“ įkūrėja režisierė Dalia Ibelhauptaitė, su kuria kartu šiemet J. Statkevičius žymi išskirtinės Lietuvos operos trupės dešimtmečio jubiliejų.

„Svynis Todas“
„Svynis Todas“
Organizatorių nuotr.

Kokia teatro reikšmė tavo gyvenime? Kas tau yra teatras, opera?

Aš beveik nevaikštau į teatrą ar operą kaip žiūrovas. Teatre tiesiog gyvenu. Jeigu ir einu į kitų spektaklius, tai matau juos iš užkulisių pusės, man taip įdomiau. Einu pas apšvietėjus, pas garsistus. Kai žmonės vaikšto į teatrą nusipirkę bilietus, jie žiūri, vertina vienaip, o kai tu „neišlipi“ iš teatro (vienas spektaklis pasibaigė, o trys ar penki dar laukia), nebegali matyti objektyviai. Teatras yra mano kraujyje. Aš persisunkęs tos virtuvės: viską atpažįsti, visus solistus, matai, kaip viskas padaryta, iš ko padaryta, per kokį vargą, ir kartais geriau nežiūrėti į tą iliuziją iš priekio. Tik mes žinome, kiek jėgų ir darbo įdedama, ką reiškia surasti rėmėjus, padėjėjus, kiek kainuoja gabalas medžiagos, kiek kainuoja jį pasiūti, kiek kartų pakyla kaina siuvant, nes yra tavo vardas... Žodžiu, įsipini į tokias intrigas, kad kartais teatras būna grynas košmaras ir amžina tragedija. Joje aš gyvenu.

„Manon Lesko“
„Manon Lesko“
Organizatorių nuotr.

O kaip atradai teatrą kūryboje? Per dvidešimt penkerius metus operoje ir teatre sukūrei kelias dešimtis spektaklių.

Mano kūryboje yra du dalykai. Vienas – mada, kitas – teatras. Kai pabosta klienčių norai patrumpinti sijonėlius, ateini į teatrą ir „sklaidaisi“ fantazijomis, darai ką tik nori, o ne tai, kas patiks poniai: dekoltė labiau iškirpta ar juosmuo labiau „įgnybtas“. Aš negaliu pasakyti, kad tai man nepatinka, bet viskas turi būti su saiku. Kai nusibosta mados kasdienybė, nueinu į teatrą, kai jame pavargstu, sugrįžtu į madą. Teatro reikšmė mano gyvenime didžiulė. Esu labai patenkintas, kad tai darau, ir man labai įdomu. Man teatras davė kitokį požiūrį. Turiu du atsarginius išėjimus.

Kurie etapai teatre buvo patys svarbiausi kaip kostiumų dizainerio?

Vienas iš gražių pirmų spektaklių buvo su G. Varnu „Jei praeitų penkeri metai“. Mistinis, dabar niekas tokių nestato: dekoracijos iš veidrodžių šukių, neįmanomas apšvietimas. Per tą spektaklį aš sugebėjau įlįsti į sceną ir pataisyti Rimantei Valiukaitei suknelę sukeldamas didžiausią salės juoką ir G. Varno žaibus – vos nesprogo dramos teatras. Kaip aš taip galėjau! Aišku, Rimantė pamiršo tekstą. Bet man suknelė negražiai krito, tai aš ją patempiau iškišęs rankas iš kulisų, man atrodė, kad manęs nemato. Jau dabar anekdotas ir istorija, bet taip buvo. Per tą spektaklį visi atkreipė dėmesį, kad yra toks Juozas ir taip toliau. Aš degiau, man buvo labai įdomu.

„Bohema“
„Bohema“
Organizatorių nuotr.

Paskui man buvo be galo smagu Kaune. Visą gyvenimą svajojau aprengti aktores Jūratę Onaitytę, Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, tai buvo didžiausios žvaigždės, kaip aš jomis žavėjausi kine! Atėjau į teatrą ir pamačiau jas tikrame gyvenime. Vėliau jos sakydavo: „Čia tas berniukas, kuris gražiai rengia.“

O vėliau prasidėjo laikai su D. Ibelhauptaite ir A. Cholina. Vis daugiau didelių darbų ir aukščiau kartelė. Tavo „Bohema“ 2006 m. sukėlė furorą ir pagimdė visą dešimtį operos spektaklių, užaugo kartos su šiais vaidinimais ir kiti net neįsivaizduoja, kokios nuobodžios operos anksčiau galėjo būti. Mes abu laikomės pasaulinių standartų. Ir, pavyzdžiui, daugelis tų puikių jaunų dainininkų, kuriuos tu atradai ir atvedei į dienos šviesą, kurie dabar yra aukščiausio lygio žvaigždės, dainuoja visame pasaulyje, pradėjo nuo „bohemiečių“ kompanijos. Su „bohemiečiais“ atsiradusi didelė konkurencija privertė kitus teatrus pasitempti, nors jie to ir nepripažins. Laimėjo Lietuvos žiūrovai ir yra pakelta kartelė kultūrinėje plotmėje.

„Manon Lesko“
„Manon Lesko“
Organizatorių nuotr.

Aš suskaičiavau: vien tik mes abu sukūrėme keturiolika operos spektaklių.

Tai keturiolika spektaklių, o įsivaizduok, kiek tūkstančių kostiumų jiems padaryta, kiek tarp eilučių laiko, katu praleisto, emocijų. Prisimeni pirmą „Kaukių baliaus“ spektaklį, kai kostiumai į sceną netilpo? Durys buvo per siauros. Juokinga situacija. Kostiumai buvo art deco stiliaus, įkvėpti kubizmo, ryškių spalvų, sugalvota nerealių kosminių dalykų. Spektaklis – labai neįprastas ir įdomus, su cirko artistais ir gimnastais palubėse. Ir per repeticiją, tą minutę, kai jau turi pasirodyti choras, žmonių scenoje nėra. Tu rėkdama klausi per mikrofoną: kur žmonės, kodėl neišeina? Ir staiga teatro padėjėjas tau praneša, kad kostiumai netelpa pro duris. O aš šaukiu: tai padidinkit teatro duris! Šitos istorijos – jau klasika.

„Svynis Todas“
„Svynis Todas“
Organizatorių nuotr.

Taip. O prisimeni „Likimo galią“, statytą Vilniuje, Operos teatre (vėliau Izraelio nacionalinėje operoje perstatėme tą patį darbą). buvo 700 kostiumų ir teatro direktorius Gintautas Kėvišas ant manęs rėkė, kad nupirkta sagų už 8 000 litų – kaip galima tiek pinigų išleisti sagoms!.. Ir dar – kad sagos buvo su herbais ir ereliais, kurių velnių reik tų erelių ir herbų, jeigu jų iš žiūrovų salės nesimatys, o tu sakei, kad viename kostiume po 110 sagų, o kostiumų keli šimtai – tai aš nekaltas, kad toks dizainas!

Į karą eina viena uniforma, iš karo grįžta apsivilkę kita, tiksliau, ta pati uniforma, tik rankovės nuplėštos. Vadinasi, turi būti du kostiumai, dvi liemenės, du švarkai. Ir taip, sagos privalo būti su ereliais ir herbais, aš negaliu padaryti kitaip. Negaliu padaryti, kad staiga iš karo grįžta be sagų. Aš gi nekaltas, kad jie buvo kare ir reikėjo po dvejas uniformas siūti... (Juokiasi.)

„Verteris“
„Verteris“
Organizatorių nuotr.

Aš žinau, kad tu visada buvai perfekcionistas, tavo pasirengimas spektakliams yra labai detalus. Pameni, kaip tu kilogramais, tonomis skraidinai knygas iš Niujorko, iš knygyno Brodvėjuje? Eidavome ten naktimis, nes dieną laiko neturėdavome. o Londone? Neišlįsdavome iš bibliotekų valandų valandas...

Kiekvienas spektaklis davė kokį nors užtaisą. Būna arba grandiozinis spektaklis, arba labai sudėtingi kostiumai, pavyzdžiui, „bohemiečių“ „Užburtojoje fleitoje“. Tada grimas, kiek jis daug laiko atima... O kiek šukuosenos, pažiūrėk, kas „Svynyje Tode“ vyksta. Žinai, man atrodo, kad „bohemiečiai“ ir mūsų su tavimi naujausi spektakliai buvo kaip mano didelės repeticijos prieš pasaulinę sceną. Aš tikiu, kad dirbdamas sąžiningai tampi profesionalu, nori ar nenori.

„Manon Lesko“
„Manon Lesko“
Organizatorių nuotr.

Papasakok apie savo darbą Austrijoje. Mes Lietuvoje labai mažai težinome apie jį, apie tavo naują draugystę su teatro režisieriumi Alviu Hermaniu.

Su A. Hermaniu Zarlcburge statėme Richardo Strausso „Danajos meilę“, dabar jis pakvietė dirbti „La Scaloje“, Milane, kur statys „Salomėją“. Ir Ciurichas artėja, A. Hermanio režisuojamas dramos spektaklis „Markizė de Sad“. Nuostabios dekoracijos ir nežmoniško dydžio baroko kostiumai, sušiuolaikinti, bandysiu ten kažkokius stebuklus daryti.

A. Hermanis – šiuo metu labai populiarus latvių režisierius. Jis pats kuria scenografiją, turi išlavintą skonį. Stato spektaklius garsiausiose operų salėse, tarkime, Vienos „Staatsoper“, Nacionalinėje Paryžiaus operoje, Briuselio „La Monnaie“, „La Scaloje“. Jis man sako: aš tavęs laukiu 20 metų, nuo spektaklio „Salomėja“, kurį su režisieriumi Andrejumi Žagaru statėte Rygoje, bet tu visada užimtas. Na taip, nes visada buvo Dalytė, A. Cholina ir dar treji metai spektaklių, rezervuotų į priekį. Nebuvo laiko. Jis manęs klausė, ar aš galiu dirbti dabar. Sakau, galiu. Jam kaip tik reikėjo orientalistinių kostiumų. Pamatęs mano arabišką kolekciją nusprendė, kad būtinai reikia tokių. Aišku, operoje drabužiai buvo dar masyvesni, hiperbolizuoti.

„Manon Lesko“
„Manon Lesko“
Organizatorių nuotr.

Tada austrai atvažiavo į Vilnių. Jiems labai patiko mano ateljė, todėl mes visus kostiumus gaminome Lietuvoje. Žinoma, Austrijos operoje kitoks biudžetas, tai yra turtinga šalis, senoji operos kultūra, žmonės eina žiūrėti spektaklių, jiems svarbu. Ir tikrai labiau vertina teatrą, spektaklį, kostiumus. Jeigu viską gerai padarei, tai jiems kažkoks stebuklas. Ten mane nešiojo ant rankų, buvau dvejose televizijose, Austrijos ir Vokietijos, jie sakė, kad esu festivalio karūnos briliantas. O aš sėdėjau ir raudonavau. Festivalį filmavo, buvo išleistas kompaktinis diskas su keliais šimtais vaizdų stambiu planu, kuriuose matosi visos kostiumų detalės. Festivalio prezidentė labai nustebo, kad scenos kostiumai atrodo prabangiau negu Zalcburgo publika (juokiasi). Nes ten publika – aristokratija, puošnesnės nemačiau nei „La Scaloje“, nei Paryžiuje, niekur.

„Oneginas“
„Oneginas“
Organizatorių nuotr.

Austrijoje dirbai šalia Ch. Lacroix. Kokie įspūdžiai?

Pasakysiu labai trumpai. Kūriau spalvingus kostiumus R. Strausso operai, o jis dirbo su opera „Otelas“ gretimame kambaryje. Aš klausiu savo padėjėjos: „Ar čia tikrai Lacroix?“ „Taip“, – atsako. – „Jis čia atvažiuoja iš Paryžiaus.“ Praeina pro šalį pakeliui į rūkomąjį ir visada šypsosi. Sykį užsuka ir sako: „O, kokios gražios čia spalvos.“ Aš sakau: „20 metų važinėjau į jūsų mados demonstravimus be bilietų.“ Jis man atsako: „Jūs – geriausias mano mokinys.“ Viskas, daugiau nieko nereikia sakyti, šie jo žodžiai vainikavo susitikimą. Kai jis išėjo, ašarėlės tik susikaupė. Žiūrėdavau į Ch. Lacroix ir galvodavau: spalvų genijus. Ir tikrai man visada gražiausi ir keisčiausi spalvų deriniai buvo sukurti Ch. Lacroix. Aukščiausio lygio menininkas. Deja, kaip visada, didieji menininkai nėra itin palaikomi, komercija jam nelabai sekėsi. Tačiau jo mados šou ir spektakliai yra neprilygstami. Sakydamas, kad ėjau be bilietų, turėjau omenyje, jog kai labai nori, nereikia ir bilietų. Jeigu esi alkanas grožio ar kultūros, praslysi per visus vamzdžius.

„Užburtoji fleita“
„Užburtoji fleita“
Organizatorių nuotr.

Kokią idėją tau svarbu išreikšti, kai kuri teatro kostiumą?

Man svarbu laikotarpis, epocha, kaip tada buvo, ką tuomet darė žmonės. Gilinimasis į personažą ir istorinį periodą yra labai svarbus. Pažiūri filmų, skaitai knygų, įsigilini, kaip viskas vyko. Gali prigalvoti pačių įvairiausių personažų. Mano užduotis – viską pastiprinti, pabrėžti, kad kostiumas pasakotų istoriją.

Visada skaitydamas kūrinį (nesvarbu, teatro ar operos) įsivaizduoji kokį nors tipažą, o atėjęs aktorius ar solistas nepataiko į šiuos rėmus... Tada bandai sulieti fantazijoje turimą įvaizdį su konkrečiu žmogumi, ieškai kompromiso. Aišku, kartais būnu kategoriškas, moku patrepsėti, nes žinau, kad turi būti taip ir tik taip žiūrovai privalo pamatyti. Deja, retsykiais nepasieki jokio kompromiso su solistais, nes jie nori pirmo, tu antro, o režisierius reikalauja trečio. Amžinas muškietininkas, tarpininkas tarp režisieriaus ir aktoriaus. Svarbu nepamesti savo linijos – to, kokį paveikslą turi galvoje. Bet aš visą laiką esu už tai, kad aktorius gerai jaustųsi, o tada galiu jau ir savo meninių „nuodų“ įleisti: ką nors suveržti ar pakelti... Kai duodu aktoriui tai, kas jam patinka, taip pat laimi ir mano vizija. Jei moki tinkamai sužaisti tarp šių trijų „chemijų“, išeina sprogimas. O šis sprogimas – tai salės aplodismentai.

„Verteris“
Organizatorių nuotr.

Kuo teatro kostiumų kūryba skiriasi nuo mados?

Pats procesas. Teatre gali siūti iš bet ko, nors ir nuo žemės skiautę pagriebęs, gali ją uždėti kur nors, iš toli ji visai kitaip atrodys. Madoje negali to padaryti. Nors dabar tokia mada, kad galima iš šiukšlių maišo siūti, viskas pasaulyje pasikeitę. Teatrui didelę įtaką daro tai, kas vyksta ant podiumo. Mada visada turi būti priekyje kaip nuolatinė naujovė. Daug dalykų ateina iš mados į teatrą. Tada teatrą gali pakelti į kitą lygmenį, suteikti šiuolaikiškumo. O į madą galima atsinešti konkrečią epochą ar situaciją ir pristatyti labai sėkmingai, pavyzdžiui, barokiniais arba art deco kostiumais. Yra išties daug panašumų. Visą laiką sėdi ant dviejų kėdžių. Man svarbu, kad teatras ir mada vienas kitą papildo. Dar vienas dalykas – scenoje viskas kitaip nei tikrame gyvenime, tai tarsi iškreiptas veidrodis. Tamsi teatro salė, taškinis apšvietimas kartais padaro stebuklus. Grimas, šviesos, šukuosenos... O ateini į užkulisius ir matai, kad kostiumas yra paprasta skiautė. Prisiūtas blizgutis teatre atrodo toks modernus ir brangesnis nei tikras briliantas.

„Užburtoji fleita“
„Užburtoji fleita“
Organizatorių nuotr.

Koks procesas nuo tavo idėjos iki įgyvendinimo scenoje?

Jis labai paprastas. Pirmiausia blaškaisi po pasaulį medžiagų. Pavyzdžiui, per tavo „Užburtąją fleitą“, mums reikėjo milijono papuošalų. Lietuvoje tokių net sapnuose nebuvo. Išmaišėme visus rytietiškus ir afrikietiškus turgus Londone, paskui indiškus kvartalus, pirkome medžiagas rulonais, kilogramais papuošalus ir aksesuarus... Perki ir tempi. Atsimenu, kaip sukrovėme su tavim, Dalia, daiktų maišus Londono traukinyje, jis perpildytas, prakaitas bėga. Ir mes juos velkame... Oro uoste lagaminų panešti negalėjome, tai kojomis stūmėme, o čia pasitaikė, kad mūsų rėmėjas Arvydas Avulis į Lietuvą skrido, tai pilną lagaminą su 80 Kleopatros stiliaus perukų mums padėjo atvežti. O kokia laimė, kai visa tai atsiranda scenoje, ant kostiumų.

„Užburtoji fleita“
„Užburtoji fleita“
Organizatorių nuotr.

Aš pamenu tavo plunksnas iš Paryžiaus. sakei, nesiūsi kostiumų „Manon Lesko“ spektakliui, jeigu neturėsi tų plunksnų. kadangi Lietuvoje tokių paukščių nėra, mes plunksnas vežėme iš Paryžiaus! Dėžėmis.

Iš Karlo Lagerfeldo plunksnų ateljė! Ta ateljė egzistuoja nuo XVII amžiaus. Iš pačių įmantriausių vietų tam spektakliui viską surinkome. Ir jos, tos plunksnos, suvaidino reikiamą vaidmenį. „Manon Lesko“ jau kiek kartų buvo rodomas ir vėl bus balandžio mėnesį. O pagrindinę karūną su pusantro metro plunksnomis panaudojau savo naujausioje kolekcijoje ir buvo puiku – Edita Vilkevičiūtė ėjo su ja.

„Svynis Todas“
„Svynis Todas“
Organizatorių nuotr.

Kiek moterų tau siuva operinius teatro kostiumus? Koks tai darbo procesas? Juk jis trunka tris mėnesius ir ilgiau...

Būna, kad ir ilgiau trunka, visi mano teatro kostiumai yra couture (aukštoji mada), nes daug dalykų prisiuvama rankomis, viena kita siūlė dėl greičio susiuvama mašina. Visi kostiumai turi būti medvilniniu pagrindu, kad nebūtų karšta, kad galėtum išvalyti. Milijonas dalykų. Žiūrovai negalėtų įsivaizduoti, kaip sunku surinkti vieną spalvų gamą spektakliui, kelias faktūras, batus pritaikyti, juk ir batus siuvame atskirai, kiekvienai operai. Kai žmonės taip įtemptai dirba, aišku, būna sunku, nes aš reiklus, sakau, kad man reikia taip ir taip. Bet dabar dažnai girdžiu: „Su Juozu malonu dirbti. Sunku, bet įdomu.“ Sako: „Dažnai nežinome, ką darome, bet kai pamatome rezultatą, viskas atlėgsta, visi pykčiai.“

„Visos jos tokios“
„Visos jos tokios“
Organizatorių nuotr.

Kaip pabrėži personažo charakterį? Ar turi savo paslapčių?

Nėra jokių paslapčių. Jeigu žinai, koks yra tipažas, remiesi psichologija. Kai žmogus slidus, sutepi jam plaukus, kad blizgėtų, taip matyti, kad jis slidus ir gyvenime. Arba jei tai lapė gudruolė, padažai artistę ryškiu lūpdažiu. Nori, kad būtų romantiška, pasuki ir paleidi garbanas. „Bohemoje“ Dalia siekė, kad Miuzetė (Asmik Grigorian) būtų prabangi kurtizanė, tad kostiumas turėjo būti itin perdėtas, su lapėmis ant klubų. Paskui visos mano klientės užsisakė tokius Miuzetės švarkelius.

Ateini iš tos pačios mados mokyklos kaip Alexanderis McQueenas, Johnas Galliano, jūsų mados kolekcijos – tarsi maži spektakliai: siužetas, atmosfera, epocha. Jos nėra tik gražių couture suknelių paradas, tema visada vis kita. Aš tave priskirčiau prie dizainerių, kuriančių teatrą madoje.

Kai ateini į teatrą, nebeišeini. Ir dar vienas dalykas: žmonės arba gali kurti teatrui, arba ne. Matymas iš anksto, dar fantazijoje, kaip drabužis atrodys scenoje, kine ar fotografijoje, vieniems būdingas, o kitiems ne. Šito negali išmokti.

„Manon Lesko“
„Manon Lesko“
Organizatorių nuotr.

Kokios teatre užsimezgusios draugystės tau labai brangios?

Sakoma, svarbiausia žmogui šeima. Aš šeimoje nebūnu, visada darbe, tai mano šeima: mano darbuotojai, ateljė ir visa komanda. Tikrai, man artimesni yra Dalia, A. Cholina, G. Varnas ir
A. Hermanis, nes aš su jais daugiau laiko praleidžiu nei su mama. Su apšvietėjais taip pat, su grimeriais, su siuvėjais, daug daugiau laiko praleidžiu su jais negu su artimaisiais... Ir tai ne melas. Vėliau ši draugystė pereina į rūpinimąsi vienų kitais, vadinasi, galima sakyti, teatras mus susieja, nors ir banaliai skamba. Atsiranda uždaras žmonių ratas. Jeigu tu iš širdies dirbi, tai tampa tavo gyvenimu.

Ką manai apie D. Ibelhauptaitės ir J. Statkevičiaus kūrybinę draugystę bei partnerystę?

Jeigu apibūdindamas mūsų draugystę pasakysiu „meilė“, žinai, tas žodis jau toks nuvalkiotas... Mūsų ryšys – kažkoks didelės meilės sprogimas. Ir pažintis neatsitiktinė. Prieš 20 metų tu atvažiuoji ruoštis savo vestuvėms į Vilnių, eini per miestą, suki galvą, kas sutaisytų nuo suknelės nutrūkusius karoliukus. Sėdžiu aš su radikulitu ant modelių namų laiptų, kur tuo metu nuomojausi patalpas ir dirbau. Sakau, paskolink man 30 litų, nes neturiu pinigų, rytoj man mados demonstravimas, o dar reikia vaistų nusipirkti. Ir tu paskolinai. Žinai, kai kurie žmonės atsiranda gyvenime ir neišnyksta. Nekalbi metus, tik pasiskambini, bet vis tiek žinai, kuo žmogus kvėpuoja, kaip jam einasi. O kartais net ir pasikalbėti nereikia, užtenka užmesti akį į televizorių, pamatau tave ir žinau, kad viskas gerai. Sakyčiau, mūsų draugystė yra likimas. Mes abu pažįstame vienas kitą visapusiškai. Čia ir yra gyvenimas, po to jis pereina į kūrybos procesą: mes valgome, štai pašnekėjome apie gyvenimą, paskui apie teatrą, kelios valandos – ir štai jau dar vieną spektaklį kartu padarėme... Nėra aiškios ribos. Nelengvas procesas būti kartu tiek metų, bet labai įdomus. Džiaugiamės kiekvienu momentu, kiekviena premjera, kiekvienu niuansu. Galiu pasakyti viena, Dalia: žmonės mums pavydi šios draugystės, nes jie tokių sunkumų ir išgyvenimų kartu neperėjo.

„Oneginas“
„Oneginas“
Organizatorių nuotr.

Ar žiūri savo premjeras?

Visada.

Kokie būna pojūčiai?

Be galo keisti. Tuo momentu nelabai supranti, kas įvyko. Tik reakcijos žiūrovų pasako, kad jiems patiko. Ir dar ilgai nesupranti, tik po kurio laiko atsitoki. Aš šią vasarą mūsų „Bohemą“ pažiūrėjau po 10 metų pertraukos. Žiūriu ir galvoju – ne gėda, gražiai, negi tada aš viską taip dariau... Pamačiau spektaklį naujomis akimis. Man patiko, kad choras visiškai kitas, o šukuosenos, grimas buvo idealiai tokie kaip anksčiau. Puiku, kad galima išlaikyti tokią kokybę. Aišku, viskas priklauso nuo režisieriaus reiklumo. Jei tu sukūrei kokybišką daiktą, jis toks ir liks. Aš buvau visiškai nustebintas. Mačiau, kad neapgaudinėjome, nemelavome, jokio „suchaltūrinimo“ nebuvo, viskas sąžiningai padaryta. Kartais net malonu.

Šiemet „bohemiečių“ veiklai jau 10 metų. Jubiliejus. Ką tu pats, kaip šio kolektyvo kūrėjas ir kostiumų dailininkas, gali pasakyti apie tą etapą?

Jis man labai daug reiškia. Nagais ir alkūnėmis kovojome už „bohemiečius“, už naujus solistus, už naujas vietas, naują spektaklių stilių. Mes, aišku, buvome nepatogūs visiems politikams, visiems kitiems teatrams, konkurentais tapome. Bet kokie mes konkurentai... Manau, šis kultūros reiškinys turi savo vietą ir publiką, tik gaila, kad Kultūros ministerija ir miesto valdžia nesuteikia galimybės normaliai egzistuoti. Kartais atrodo, kad Lietuvai profesionalų kultūros srityje nereikia.

„Oneginas“
„Oneginas“
Organizatorių nuotr.

Kur dar norėtum būti? Koks teatras tau dar įdomus?

Aš net pasvajoti bijau. Kažkada norėjau Paryžiuje rodyti kolekcijas – įvyko. Kažkaip jokių ypatingų norų nepuoselėju. Ir staiga vieną dieną svajoju – „La Scala“. Širdis nukrinta iki kulnų, kai gaunu pasiūlymą ten važiuoti. Bet ji ir vėl grįžta į savo vietą. Paskui galvoju: keista. Matyt, kol nebūni tose vietose, nori įrodyti sau, kad gali, o paskui matai, kad ne tik gali – tavęs reikia. Ir Belgijos karališkasis teatras kviečia, bet turėjau atsakyti, nes dirbau prie savo kolekcijos.

Kaip manai, ar keičiasi operos, teatro žanras? Anksčiau spektaklis būdavo statiškas, nuobodus, dabar – persmelktas veiksmo.

Taip. Aišku, Lietuvoje tu diktuoji toną. Anksčiau būdavo, kad vieną dainininkę pastato vidury scenos, ši padainuoja ir išeina. Dabar dainininkai ir vartosi, ir per galvą šokinėja, ir šliuožia, ir mušasi, ir dainuoja. Operoje reikalingas veiksmas. Vis dėlto žmonės nori pramogos. Vien muzikos neužtenka. Žinoma, muzikos kokybė, balsas yra labai svarbu, mes einame dėl vieno ar kito dainininko į operą, bet vaizdas ir įspūdis tapo žymiai stipresni. Ir toliau opera dar progresuoja.

„Manon Lesko“
„Manon Lesko“
Organizatorių nuotr.

O mada? Anksčiau ji buvo siejama su dideliais mados namais: Dior, Chanel, kurie grodavo pirmuoju smuiku. Kaip dabar? Ateina žmonės, kuriantys gatvės madą, ir ši perkeliama ant couture podiumų.

Taip. Pirmiausia viskas labai pabrango ir tai sprogo lyg burbulas. Amerikietiška mada laimėjo – mes visi su džinsais ir marškinėliais. Nenešiojame tų griežtų kostiumų, kurie neleidžia įkvėpti. Taip, jie labai gražūs, taip, jie naudojami filmuose, toje pačioje operoje. Aukštoji mada išlieka kaip grožio etalonas, iliuzija. Dabartinėje madoje vyksta visai kitokie dalykai. Kas antras nori sukurti marškinėlius, tik nesusimąsto, kad tokių gausu H&M ir jie už penkis eurus. Ar toks vardas parašytas ant tų marškinėlių, ar kitoks – niekam nerūpi. Galiu pasakyti paprastą faktą: kai seniau Dior ar Chanel išleisdavo naujus kvepalus, jie patekdavo tarp penkių naujų, sukurtų per visus metus. Jais kvepėdavo visas Paryžius. Dabar išeina po 350 kvapų per metus ir jie visi beveik vienodi, niekam neįdomu. Nišiniai kvepalai tampa masiniu dalyku. Lygiai tas pats vyksta su mada. Opera – vienintelė įstaiga, galinti išsaugoti aukštąją madą, idėjas ir netgi jai pačiai diktuoti sąlygas. Labai keisti dalykai. Viskas itin greita. Greitasis maistas, greitoji mada: čia sukūriau, čia pardaviau. Apie aukštesnes karteles nėra net kalbos.

„Visos jos tokios“
„Visos jos tokios“
Organizatorių nuotr.

Dabar, po tiek metų teatre, mums visai kitoks etapas, bet opera tikriausiai mūsų gyvenime jau visam laikui. nesvarbu, kad ir kas keistųsi.

Man atrodo, jei tavo kaip žmogaus standartai tikri, jei nori kelti kartelę, nesvarbu, kokioje tėvynėje gyvensi, ar ji vienokia, ar kitokia. Aš, pavyzdžiui, galėjau niekada nesugrįžti iš Paryžiaus. Aišku, grįžau dėl mamos, bet jau seniai galėjau būti kur nors kitur ir vargo nematyčiau. Bet yra kažkoks idiotiškas patriotizmas, kai tu galvoji, va, čia žmonėms reikia. Tai ir gyveni dėl tų žmonių, kurie tave myli, tai malonu, aišku. Nuvažiavau į Panevėžį ir kas antras žmogus pažįsta, prieina. Tokie maži dalykai taip paglosto savimeilę, kad manai įžvelgiantis juose esmę: dirbi dėl žmonių, dėl šito momento. Sąžiningai negaili nei laiko, nieko. Guliesi su idėja ir keliesi su ja, skubi padaryti. Ne viską gali atlikti, nes kartais trūksta pinigų, bet stengiesi atiduoti visa, kas įmanoma. Tik gaila, kad ne visiems tai rūpi. Žiūrėk, neseniai „bohemiečiai“ buvo kaip klojimo teatras, o dabar esame Vilnius City Opera ir dar vis tiek be namų. Nors kuriame aukščiausios kokybės dalykus, vis dar esame be statuso. Na, atseit, darykit, darykit... O mes ir darome, nepasiduodame.

Žinai, kokia yra pati svarbiausia „bohemiečių“ taisyklė? „Nesvarbu, kur pasaulyje esi, svarbiausia – kažkada sugrįžti namo.“ Tad „bohemiečiai“ tavęs lauks po „La Scalos“. Turi pažadėti.

Visada. Niekados negalvojau, kad išvažiuosiu ir negrįšiu. Visada atsiranda laiko, noro su mylimais draugais ir žmonėmis būti kartu. Negalvok, kad jeigu kursiu „La Scaloje“ spektaklį, tai jau nebegrįšiu. Nors galėčiau. Bet grįžtu dėl žmonių, su kuriais praleidau daugiau, nei pusę gyvenimo.

„Visos jos tokios“
„Visos jos tokios“
Organizatorių nuotr.

Vilnius City Opera Š. Guno „Faustas“ – vasario 15-19 d. Vilniaus kongresų rūmuose.
Bilietus platina tiketa.lt

Straipsnis iš žurnalo "L'Officiel Mada"

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis