Po chemoterapijos. Arba kur aš padėjau savo plaukus

Skaitykite ištraukąErikos Umbrasaitės knygos „Vienos krūties istorija. Moteris katė ir jaunas mėnulis“.

„2005 m. gruodis, Londonas

Šiandien prabudau viešbutyje Londono centre, prie pat Pikadilio aikštės. Ankstaus ryto garsai: lietaus lašai ant palangės, retų praeivių žingsniai ir balsai, mašinų, važiuojančių per šlapią asfaltą, skleidžiamas jaukus, prislopintas garsas. Lagamine – ne tik drabužiai, bet ir krūva kepuryčių tam atvejui, jeigu Londone palikčiau savo plaukus. Bet kol kas jie net nemano kristi.

Jau keturiolika dienų prabėgo nuo chemijos, o aš vis dar su plaukais. Gal būsiu viena iš tų kelių procentų laimingųjų, kurioms nepasireiškia šalutinis vaistų poveikis ir jos išsaugo plaukus.

Tiesa, prieš kelias dienas man nežmoniškai niežėjo galvą, tarsi būčiau ją įkišusi į skruzdėlyną. Paskui plaukai pasidarė šiurkštūs it šienas, bet jie vis dar tvirtai laikosi – bandau išpešti kuokštelį, nepavyksta. Kad ir kaip būtų, jau susitaikiau su mintimi, kad vėliau ar anksčiau būsiu plika, ir tikrai dėl to nesisieloju. Delnais užsidengiu plaukus ir žiūriu į veidrodį: budistinė šukuosena turėtų man tikti. Tai bus įdomus, nors ir labai drastiškas, stiliaus eksperimentas.

Kelios dienos svetimame šventiškai pasipuošusiame Kalėdoms didmiestyje prablaško niūrias mūsų mintis, kurios vis dėlto kartais užklysta. Muziejai, aludės, karštas vynas, pirkiniai „Liberty“, klaidžiojimas pamėgtomis gatvelėmis primena tas dienas, kai čia buvome dar visi laimingi ir sveiki. Tai buvo tik prieš aštuonis mėnesius, kai net neįtarėme, kad liga manyje jau gyvena.

Apie vėžį beveik negalvoju. Tik kartais pirkdama ką nors susimąstau, ar dar ilgai man šito daikto reikės, ar vasarą dar būsiu gyva, kai prireiks šios palaidinės, ir ar spėsiu sunešioti odinę rankinę, kurią ką tik įsigijau. O pirkti norisi kaip išprotėjusiai. Viską iš eilės, tarsi gyvenčiau amžinai. Greičiausiai taip mano pasąmonė bando slopinti mintis apie gyvenimo trapumą ir galimą mirtį.

Priešpaskutinė kelionės diena, deja, nebe tokia šauni. Šiandien nuo pat ryto erzina slenkantys plaukai: jų pilna visur – ant rankų, drabužių, burnoje, akyse... Grįždama iš Teito galerijos autobuse pabandau išrauti kuokštelį – jis lieka rankoje. Pabandau dar kartą – ir antras kuokštelis lieka tarp pirštų. Štai ir viskas: plaukai jau numirė ir slenka, nors ir nelabai smarkiai. Džiaugiuosi bent, kad nenutiko kaip daugeliui kitų: atsikeli ryte, o visi plaukai guli ant pagalvės, ant galvos belikę keli kuokštai. Atrodai lyg Nidos kalvos po gaisro arba baidyklė iš veiksmo filmo apie gyvenimą po atominės katastrofos.

Nors ir kaip stengiuosi nenusiminti, nuotaika subjūra. Paprašau Jurgio, kad grįžtume į viešbutį. Jo akys bėgioja, jis spaudžia mano ranką pernelyg tvirtai ir sako, kad man tik vaidenasi, o iš tikrųjų plaukai neslenka pernelyg smarkiai. Bet abu suprantame, kad tai savigyna nuo fakto – netrukus būsiu plika.

Abu susitaikėme su tuo ir nebijome, bet pats procesas – virtimas „budiste“ per prievartą – nemalonus ir dar kartą primena, kad mano kūnas man nebepriklauso, jis, išdavikas, elgiasi savaip. Svarbiausia, kad jis nepaklustų ligai, o visa kita iškęsiu.

Ir savo vėžiui, su kuriuo mintyse dažnai pasikalbu, pasideru, dar kartą primenu: esu užsispyrusi ir pasiryžusi iškęsti viską, kad tik likčiau gyva ir sveika, todėl jis neliks nugalėtoju, nuodysiu jį, kiek galėsiu, o jeigu nutars mane numarinti, tegul kvailelis supranta, kad mirs kartu su manimi. Todėl geriau jam pasirinkti kokį kitą objektą, pavyzdžiui, mano bulves, kurias sodinsiu pavasarį sodyboje: nukentės tik derlius ir mano ekologinis ūkis, bet abiejų ambicijos – tiek mano, tiek vėžio – bus patenkintos, nes aš liksiu sveika, o jis turės kur gyventi.

Lendu po dušu ir bandau nusitrinti rankomis visus plaukus: nebuvau apmąsčiusi, kaip atsikratysiu jais, jeigu nenorės slinkti visi vienu metu. Vienkartiniai peiliukai barzdai skusti mano plaukų neįveikia – jie, net ir gerokai išslinkę, vis dar labai tankūs.

Netrukus plaukų pilna visur: dušo kabinoje, ant mano kūno, ant dušo sienų, ant rankšluosčio. Atrodo, lyg besišeriantis sniego žmogus būtų apsigyvenęs mūsų viešbučio vonioje. Atrodau juokingai: plaukų vis dar yra pakankamai, tik vietomis jau šviečiasi plikė. Lįsdama į dušą turėjau slaptą planą paverkti niekam nematant, bet kažkodėl verkti nebesinori. Viskas atrodo pernelyg komiška ir juokinga. Tiesa, juokas pro ašaras: būtų gerai, kad jos nesikauptų galugerklyje, o pagaliau ištekėtų pro akis.

Bestovint po dušu prabėga pora valandų, plaukų atsikratyti nepavyksta. Sėdime su Jurgiu ant lovos ir svarstome, ką daryti. Prisimename šalia viešbučio esančią vaistinę, kurioje yra ir didelis kosmetikos prekių skyrius: ten turėtų būti elektrinė mašinėlė barzdai ir šukuosenai formuoti. Dešimta valanda vakaro: ant likusių plaukų užsitraukiu kepurę ir leidžiamės ieškoti išsigelbėjimo.

Pagaliau aptinkame elektrinę mašinėlę, kainuojančią dešimt svarų. „Mes juk galėsime ją panaudoti ir vėliau, tavo barzdai skusti arba šunims.“ Bandau atrodyti praktiška ir noriu mums abiem įrodyti, kad ši mašinėlė ne man vienai, aš juk neišskirtinė, tokia pat kaip visi, nesvarbu, kad laikinai sergu ir netenku plaukų, o šunų gyvenime nesame kirpę, juolab „žmogiška“ mašinėle. Mano meilė sąmoksliškai nusišypso ir sumoka. Kartais man atrodo, kad jam sunkiau negu man.

Grįžę į savo kambarį visai pralinksmėjame. Nutariame ne tik nuskusti likusius plaukus, bet ir pasifotografuoti: kada dar bus galima paišdykauti su tokia drastiška šukuosena.

Jurgis nuskuta pusę galvos ir fotografuoja. Aš šypsausi, nors vėliau, ligai pasitraukus, kai žiūrėsiu į šias nuotraukas, matysiu, kad drąsi šypsena nepaslepia liūdesio akyse. Bet tą akimirką Londono viešbučio kambarėlyje mums iš tiesų linksma. Pagaliau lieku tik su skiautere ir, mūsų abiejų siaubui, mašinėlė sustoja... Vaistinė jau uždaryta, beveik vidurnaktis, sėdžiu su kvaila šypsena veide ir skiautere ant galvos, Jurgis daužo mašinėlę į delną bandydamas atgaivinti.

Manęs neapleidžia komiška mintis, kaip teks rytoj pereiti muitinę, nes ten visų prašo nusiimti kepures: ką pagalvos pareigūnai, pamatę skiauterėtą šeimos moterį? Po kelių minučių panikos suvokiame: mašinėlė išsikrovė. Kol ji kraunasi, smagiai fotografuojamės.

Baigę formuoti naująjį įvaizdį ketiname eiti į barą švęsti. Švęsti – skamba keistai. Bet vis dėlto yra ką švęsti: mes nepasidavėme dar vienam ligos smūgiui, mūsų draugystė ir humoro jausmas nesusvyravo, vis dar mokame smagiai iš visko pasijuokti.

Pagaliau mano galva plika it ką tik iškepto kareivio arba budistų vienuolio. Jurgis glosto ir kaifuoja. „Tu mano kareivė Džeinė.“ Ar prisimenate žaviąją Demi Moor, tarnaujančią tėvynės labui kino filme „Eilinė Džeinė“? Galbūt man per drąsu lygintis su ja grožiu, bet vis dėlto, kas uždraus ☺. Su naująja šukuosena bruožai tampa dar ryškesni, ypač išraiškingai atrodo akys – neįsivaizdavau, kad jos gali būti tokios didelės ir gražios (nesu kukli, tikrai, bet nespėju to ištarti garsiai – Jurgis ištaria pirmas).

Mano mylimas vyras ir mano naujasis aš patraukiame į miestą švęsti vienos nedidelės pergalės: netekome plaukų, bet nesijaučiame sužlugdyti. Šeštadienio vakaras, neįmanoma niekur patekti. Pagaliau randame vieną barą, kuriame pajėgiame užsisakyti dvi pintas „Guinness“ alaus, bet vietos bare nebėra – kaip tikri britai išeiname su bokalais į lauką ir šnekučiuojamės. Mano dėmesį patraukia gretimas baras, kurio įėjimas skendi rožinėje šviesoje, o tarpdury stovi graži, bet itin vyriška mergina su skiautere. Įsižiūrėjusi suprantu, kad ji saugo lesbiečių baro ramybę.

– Kaip matai, Londone skiauterėtos moterys vertinamos, – juokauja Jurgis.
Netrukus grįžtame į viešbutį, surenkame nuo kilimo plaukus ir nutariame juos rytoj išmesti į Temzę ar Haid parko tvenkinius.

Naktį atsibundu nuo iki šiol nepatirto jausmo: mano plikai galvai labai šalta. Ei, pasaulio plikiai, kodėl jūs manęs neįspėjote, kad be plaukų šalta netgi kambaryje? Mano vienintelis artimai pažįstamas plikis, buvęs vyras, sako jau taip seniai pripratęs būti plikas, kad net neįsivaizduoja, koks jausmas turėti plaukus, todėl ir nejaučiąs ypatingo temperatūrų skirtumo. Man, išsinėrusiai iš tankių plaukų ir pasipuošusiai nauja budistine šukuosena, nežmoniškai šalta. Likusią nakties dalį miegu su kepurėle.

Ryte į mūsų lovą įsliuogia Jokūbas. Jis jau iš vakaro žinojo, kad mama skusis galvą. Nerodėme jam savo liūdesio, pateikėme tai kaip Londono nuotykį.

– Ar galiu paglostyti? Kaip švelnu! Tu panaši į kareivę arba į budistę vienuolę! – šūkauja mano mažasis riteris.

Stengiuosi, kad mūsų žvilgsniai nesusitiktų, nes vos suvaldau ašaras. Gerumo, liūdesio, baimės, laimės, kad vis dar esame kartu, ašaras. Tvirtai žinau, kad nebijau mirti, tiesiog labai nenoriu išsiskirti su mylimaisiais.

„Jeigu dabar nuo manęs nusigręši ir grįši po penkiolikos dvidešimties metų, pasižadu tavęs nebijoti ir priimti su džiaugsmu. Juk tau turėtų būti malonu, kad nors kas tavęs nebijo ir su džiaugsmu laukia grįžtančios, kai visi nekenčia. Susitikime gerokai vėliau, tik ne dabar“, – mintyse bandau susitarti su mirtimi.

Akimirką man atrodo, kad matau jos veidą – fatališkai graži, visada jauna, šaltai besišypsanti moteris, ir ji man it sąmokslininkė mirkteli: „Gerai, susitiksime daug vėliau.“ O gal ji ne moteris, o vyras? Kartą mačiau filmą, kuriame mirtį vaidino intelektualių moterų sekso simbolis Jeremy Ironsas. Jeigu mirtis iš tiesų būtų tokia žavi kaip jis, gal dar mažiau jos bijočiau? Galų gale, kas yra mirtis? Visa ko pabaiga? Tamsi juoda skylė? O gal, kaip sako Woody Allenas, tik veiksmingas būdas sumažinti išlaidas?

Dalį mano senųjų plaukų, paaukotų vėžiui, išbarstome į tvenkinius Haid parke, o dalį parsivežame į Vilnių, kaip atminimą.“

***

Kitą ištrauką iš E. Umbrasaitės knygos „Vienos krūties istorija“ skaitykite čia: http://www.moteris.lt/veidai/kelias-i-operacine-arba-atsisveikinimas-su-krutimi.d?id=72319260

***

Erikos Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“ Lietuvoje jau tapo bestseleriu ir yra išleista net du kartus – 2006 m. bei 2015 m. kartu su tęsiniu „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, kuriame pirmuoju smuiku groja nebe liga, o naujas herojės gyvenimas Prancūzijoje. Knygų galima įsigyti visuose knygynuose.

O rugsėjo mėnesio pabaigoje romanai „Vienos krūties istorija“ bei „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ taps audioknygomis. Jų bus galima įsigyti elektroniniame garsinių knygų knygyne Audioteka.lt. Knygas įgarsino radijo ir televizijos laidų kūrėja Daiva Tamošiūnaitė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis