Tenka pripažinti, kad paskutiniai Prancūzijos imperatoriaus gyvenimo metai buvo ne ką mažiau ryškūs. Napoleonas juos praleido mažame žemės lopinėlyje, Atlanto vandenyne, į kurį jis buvo ištremtas ir apribotas nuo bendravimo su pasauliu. Paskutinė su Napoleonu susijusi paslaptis – jo mirties priežastys, nes paliko šį pasaulį jis nesulaukęs gilios senatvės, o būdamas tik 51-erių.
1815 m. birželio 18 d. Napoleonas Bonapartas patyrė pralaimėjimą mūšyje prie Vaterlo. Jis kuo puikiausiai suvokė, kad ši karinė nesėkmė ne tik padarys galą jo mėginimams restauruoti imperiją, bet ir iš esmės užbaigs jo politinę karjerą. Napoleonas antrą kartą atsisakė sosto ir 1815 m. birželio 15 d. ir pasidavė anglams.
Šį kartą negalėjo būti jokių kalbų apie Elbos salą, nes anglai ketino išsiųsti Napoleoną kuo toliau nuo Europos, kad kartą ir visiems laikams izoliuotų jį nuo ištikimųjų bendražygių. Taigi nuspręsta jį ištremti į Šv. Elenos salą, esančią Atlanto vandenyne. 1800 km atstumu į Vakarus nuo Afrikos esanti sala iki Sueco kanalo atsiradimo turėjo strateginės reikšmės į Indijos vandenyną plaukusiems laivams. Šios salos plotas tesiekia 122 kvadratinius kilometrus.
Gyvenimas sargybinių apsuptyje
Napoleono svitą, kuriai leista likti kartu su imperatoriumi, sudarė 27 asmenys. 1815 m. rugpjūčio 9 Napoleonas visiems laikams paliko Europą. Šį laivą lydėjo dar devyni kiti laivai, kuriais buvo plukdoma 3000 karių, skirtų saugoti Napoleoną Šv. Elenos saloje. 1815 m. spalio 17 d. Napoleonas atvyksta į Džeimstauną – vienintelį Šv. Elenos salos uostą.
Gyventi jam skirta buvusi anglų gubernatoriaus vasaros rezidencija, nuo Džeimstauno nutolusi 8 kilometrų atstumu. Šį namą ir aplink jį esančią teritoriją supo mūrinė šešių kilometrų ilgio siena. Aplink sieną budėjo vienas kitą matantys sargybiniai. Ant greta esančių kalvų – kiti sargybiniai.
Buvusio imperatoriaus gyvenimas itin griežtai kontroliuotas. Du kartus per dieną jis įpareigotas pasirodyti komisarams, kurie turėdavo patvirtinti, kad Napoleonas gyvas ir yra saloje. Buvusio Prancūzijos imperatoriaus susirašinėjimai itin dėmesingai tikrinti, net patys nereikšmingiausi jo prašymai derinti su salos gubernatoriumi. Pirmuosius kelerius gyvenimo saloje metus Napoleonas nepaisant visų šių apribojimų leido būdamas energingas ir guvus, akivaizdžiai tikėdamasis, kad jėgų pasiskirstymas Europoje pasikeis jam naudinga linkme.
Tikėjosi mirti kaip tėvas
Vis dėlto Napoleono lūkesčiai nepasitvirtino, o buvusį imperatorių užklupo rimti sveikatos sutrikimai. Jis ėmė tukti, atsirado silpnumas, sunkumas skrandyje, kvėpavimo sutrikimai. Neilgai trukus pasireiškė galvos skausmai, varginę Napoleoną iki pat mirties. 1819 m. pabaigoje imperatoriaus būklė tapo itin rimta, veidas papilkėjo, žvilgsnis prigeso, gyvenimas jam tapo nemielas. Jį dažnai vargindavo viduriavimas, pilvo skausmai, be priežasties atsiradęs troškulys, tino kojos. Pavalgius ištikdavo vėmimo priepuoliai, kartais jis netgi prarasdavo sąmonę. Napoleono gydytojas manė, kad jo pacientas serga hepatitu, o pats imperatorius manė, kad jam vėžys, nes būtent dėl šios ligos mirė jo tėvas, kai jam nė nebuvo 40 m.
1821 m. kovo mėn. Napoleonas beveik nebesikėlė iš lovos. Jo nurodymu šalia pastatytas sūnaus biustas, į kurį jis žiūrėdavo valandų valandas. 1821 m. nuverstasis imperatorius, manydamas, kad jo dienos suskaičiuotos, ėmė rašyti testamentą. Kadangi jo būklė buvo itin prasta, tai truko kelias dienas.
Gegužės 1 d. Napoleono būklė šiek tiek pasitaisė, jis netgi mėgino pakilti iš lovos, tačiau jam ir vėl pasidarė negera. Naktį iš gegužės 4 į 5 d. Napoleonas Bonapartas praleido tik retkarčiais atgaudamas sąmonę. Prie jo lovos susirinko artimiausieji, kalbėta, kad pabaiga ateis vos po kelių valandų. Napoleonas mirė 1821 m. gegužės 5 d., 17 val. 49 min., jam buvo 51-eri. Iš pradžių jis palaidotas saloje.
Arsenas plaukuose: nunuodijimas ar šalutinis gydymo poveikis?
Iš pradžių gydytojai, mėginę nustatyti imperatoriaus mirties priežastį, nesutarė. Teigta, kad galimai jis mirė nuo skrandžio vėžio ar nuo hepatito. Nors nunuodijimo versija buvo itin populiari tarp Napoleono Bonaparto šalininkų, vis dėlto ilgą laiką nebuvo jokių ją pagrindžiančių faktų.
1955 m. švedų toksikologas netyčia aptiko Napoleono apsauginio ir tarno memuarus ir suskaičiavo 22 ten minimus apsinuodijimo arsenu simptomus. 1960 m. anglų mokslininkai ištyrė cheminę Napoleono plaukų sudėtį iš sruogos, nuo jo galvos nukirptos kitą dieną po mirties. Nustatyta, kad arseno koncentracija stipriai viršijo normą. Dar viena eksperimentų serija, atlikta su Napoleono plaukais, leido mokslininkams daryti išvadą, kad 4 paskutinių Napoleono gyvenimo metų mėnesius jis gavo didelių arseno dozių, o maksimalaus nuodo susikaupimo organizme intervalas sutapo su vienu iš staigių Napoleono sveikatos būklės pablogėjimo periodų.
Šios teorijos kritikai tikina, kad plaukų kiekis, naudotas tyrimams, nėra pakankamas galutinėmis išvadoms pateikti. Be to, pirmoje XIX a. pusėje arsenas naudotas daugybei vaistų ruošti, taigi jo buvimas Napoleono organizme dar toli gražu nepatvirtina tyčinio nuodijimo versijos.
Širdies liga arba hormonų sutrikimas
Remiantis dar viena populiaria versija, atsiradusia XX a. pabaigoje, Napoleonas tapo ne sąmokslo, o netinkamo gydymo auka. Stipraus poveikio preparatai, kuriais buvo gydomas imperatorius, sukėlė kalio deficitą jo organizme, o tai savo ruožtu sukėlė širdies ligą.
Vis dėlto originaliausią versiją pateikė amerikiečių endokrinologas, pareiškęs, kad imperatorius mirė ne dėl vėžio ar nunuodijimo, o dėl hormonų sutrikimo, lėtai vertusio jį moterimi. Įvairūs simptomai, varginę Napoleoną 12 metų iki mirties, patvirtina, kad jį kankino hormonų sistemą pažeidusi liga. Šią savo versiją endokrinologas grindžia situacijomis, kildavusiomis dar kur kas anksčiau, nei Napoleonas buvo ištremtas antrą kartą.
Vis dėlto jokia iš šiandien pateikiamų Napoleono mirties teorijų neturi nenuginčijamų įrodymų, todėl galima daryti prielaidą, kad taškas šiame ginče galimai nebus padėtas niekada. 1840 m. Napoleono palaikai perkelti iš Šv. Elenos salos į Prancūziją ir perlaidoti Paryžiuje, nes būtent tokia buvo paskutinė jo valia.
