Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- 7 produktai, kurie valo organizmą geriau už bet kokius vaistus
- Italijoje 3 metus gyvenanti Ugnė: lietuviai čia gali kalnus nuversti
- Frinė – graikų hetera, teista už apsinuoginimą
- Fengšui prognozės visai savaitei
- Kepti varškėtukai

Išvykom trise – aš, mano vaikinas ir jo sesuo. Išvykom kaip ir kiti – ieškoti geresnio rytojaus. Mano draugo sesuo turėjo pažįstamą Islandijoje, jis buvo pažadėjęs mus visus įdarbinti savo automobilių plovykloje, kol rasim ka nors geresnio. Deja, nuvykus paaiškėjo, kad neturi jis automobilių plovyklos – tik mažą autoservisą, ir darbo mums nėra.

Ieškojom darbo kaip mokėjom. Kadangi atvykome pavasarį, jau buvo prasidėjęs turistų sezonas, tad po 2 savaičių mes su drauge jau valėm viešbutį, o vakarais dar plaudavome indus restonane.

Mano vaikinas taip ir neįsidarbino. Pamažu mūsų santykiai atšalo ir mes išsiskyrėme. Po metų jis su seserimi išvyko į Norvegiją, nes ten esą moka daugiau, o aš likau viena. Nenorėjau niekur važiuoti ir buvo visai nesvarbu, kad angliškai galėjau pasakyti tik „helo“ ir „good bye“.

Užtat likusi viena griebiau jautį už ragų - vos per tris mėnesius išmokau islandų kalbą. Daug dirbau - po 300 valandų per mėnesį, bet jutau gyvenimo džiaugsmą. Man tiko viskas: ir Islandijos gamta, ir gyventojai. Apskritai ten žmonės geri - bosas priėmė mane lyg savą - visada juokaudavo, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ir dabar aš turiu už tai atsilyginti sąžiningu darbu.

Nuomavausi į nedidelę studiją perdarytą garažą. Mano šeimininkai islandai niekada nesikišo, kaip aš gyvenu, tik kiekvieną kartą mokant nuomą paklausdavo, ar viskas man gerai, ar nieko nereikia. Be galo mieli žmonės. Kaip ir dauguma islandų – šie labai mėgsta pašnekėti, jie visada smalsūs lyg vaikai ir tokie pat patiklūs, niekada nešaukia, nekelia balso, todėl visada supanikuoja, jeigu juos kas nors apšaukia.

Islandijos gamta man pasirodė tokia laukinė, civilizacijos nepaliesta. Čia nėra didelių fabrikų, gamyklų, ir oras net mieste tyras. Tik vanduo atsiduoda kiaušiniais – tai dėl sieros, bet po kurio laiko pripranti.

Vos išvažiavus iš sostinės patenki lyg į kitą pasaulį – kiek tik akys užmato, plyti lavos laukai, apaugę pilkom samanom, daug kur matyti į dangų kylantys garų kamuoliai – karšti geizeriai, kurių čia yra nesuskaičiuojamai daug. Didelę salos dalį dengia kalnai ir amžini ledynai – jie tokie didžiuliai, kad šalia jų visada pasijauti mažas ir laikinas.

Kad ir kiek daug dirbau, vis dėlto radau laiko ir naktiniams klubams – jų čia tikrai nemažai. Ten sutikau ir savo antrą pusę. Jis lietuvis, tad nėra kalbos barjero, ir dirbame abu viešbučiuose. Uždarbis čia, mano akimis, geras - gaunu tiek, kad užtenka patenkinti visus savo poreikius ir kas mėnesį galiu atidėti apie 1000 litų.

Kartą per metus grįžtu į Lietuvą, čia turiu mamą ir seserį. Kai pirmą kartą skridau namo, mintyse svajojau apie cepelinus, gimtąja kalba šnekančias pardavėėjas. Buvo tiek daug vilčių ir vėliau nusivylimo.

Na nenusivyliau tik cepelinais - jie vis dar tokie pat skanūs, - o visa kita, kaip mano mama dažnai mėgsta kartoti, – lyg šlapiu skuduru per veidą: žmonės pikti, susiraukę, nuskurdę ir nelaimingi, visur mačiau tik purviną sniegą ir begalines grustis. Visi tik eina, bėga, lekia, skuba... Po Islandijoje praleistų vos metų pasijaučiau labai kvailai, atsidūrusi tokiame skruzdėlyne. Užtat labai pasiilgstu lietuviškos vasaros, mat Islandijoje vasaros šaltos, daug lietaus ir beveik visada vėjuota, dažnai sulaukiame stiprių vėjų ir audrų, bet vietiniai į jas jau ir dėmesio nekreipia, jiems tai įprasta.

Kaip ir visur, manau, yra pliusų ir minusų, bet Islandija - jau mūųs namai, mums patinka saugumas ir ramybė, kurią suteikia ši šalism, čia beveik nėra nusikaltimų, be baimės gali vaikščioti naktį mieste. Patinka švari gamta - gali drąsiai atsigerti iš bet kurio upelio, ten vanduo švaresnis už krištolą ir begalinės žaliuojančios ganyklos vasarą, kur ganosi avys ir arkliai. Jie jau pripratę prie turistų ir patys ateina prie tvorų, kad juos paglostytum ir pavaišintum duona.

Islandija gal ir ne tėvynė man, bet jau tapo namais.

****

Šią istoriją mums atsiuntė Giedrė, nutarusi dalyvauti Moteris.lt konkurse „Gyvenu užsienyje ir esu laiminga“. Gal ir Jūs turite ką papasakoti? Pasidžiaukime kartu - dalyvaukite ir pasakokite!