Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Magija: ką mėgsta ir ko nekenčia pinigai
- Jekaterina II – nimfomanė Rusijos imperatorienė, mirusi tualete
- Rudeniop madingiausiosios avės patogią avalynę
- Geriausios liekninančios iškrovos dietos – per dieną ištirps iki 3,5 kg
- 7 komplimentai, kuriuos nori išgirsti vyrai
- Cukinijų-morkų mišrainė žiemai
Vis dėlto būtų keista, jei ši užsispyrusi ugniaplaukė neturėtų ambicijų siekti šio to daugiau.
„Mano vyras Leonardo nuolat šaiposi vadindamas mane contadina (it.; „valstietė“), nors šiaip jau pagal tapatybės kortelę esu casalinga (it.; „namų šeimininkė“)“, – šypsodamasi pasakoja Ugnė Lattisi. Su vyru ir 2-ejų metų sūnumi Aleksandru ji gyvena Italijos šiaurėje esančiame Trentino regione, prie Gardos ežero, pasak pačios, vienoje brangiausių Italijos vietų. Pavyzdžiui, 65 m2 butas, kokį jie nuomojasi, kainuoja per 300 tūkst. eurų (maždaug 1 mln. 35 tūkst. litų). Šeima turi atskirą įėjimą, savo sodą. „Išsireikalavau vietos daržiukui. Italai stebisi, jiems atrodo, kad pats auginti daržoves gali tik iš skurdo. Kam vargti, jei visko gali nusipirkti prekybos centre? Bet mėgsta valgyti salotas, užaugintas mūsų darže. Vyras, anksčiau neskyręs darže augančio pomidoro daigo nuo bulvės, dabar, kai išvykstu, kasvakar skambina ir informuoja, kaip laikosi mano „mažyliai“, pasigiria juos ką tik palaistęs. Leonardo visa tai nauja, man – įprasta. Mano tėvai turėjo sodą, namą. Patys auginomės daržovių“, – apie bandymus integruoti lietuvišką patirtį Italijoje pasakoja Ugnė. Tikėtis ko nors išmokyti italus – drąsus noras. Juk dauguma jų įsivaizduoja ir taip beveik viską darantys geriau nei kiti ir gyvenantys pačioje nuostabiausioje šalyje. „Italai manęs vis klausia: „Laimės atvažiavai ieškoti?“ Iš tikrųjų man ir Lietuvoje buvo gera gyventi, trūko tik kalnų ir saulės“, – sako pašnekovė.
Lemtinga pažintis
Iš Panevėžio kilusią Ugnę lietuviai geriau pažįsta kaip verslininkę Jašinskaitę – ji padėjo valdyti tėvams priklausiusią vieną didžiausių mažmeninės drabužių prekybos bendrovių „Lėvuo“: nuo 18 metų dirbo paprasta pardavėja, o vėliau tapo rinkodaros vadove. „Pradėjau nuo žemiausio laiptelio – iškart į direktores niekas neskyrė“, – šypteli. Dirbdama Ugnė studijavo Vilniaus universitete verslo vadybą. „Jei vaikas stoja į tokią specialybę, tėvai arba neturi proto, arba turi per daug pinigų, – į vatą nevynioja ji. – Ką apie rinkodarą gali papasakoti žmogus, mano mamai dėstęs marksizmą leninizmą? Kitokį lygį pamačiau pagal mainų programą studijuodama Vokietijoje. Nors šiaip jau manau, kad, norint būti geru vadybininku, reikia ne tik teorinių žinių, bet ir talento, įgimtų savybių.“ Deja, vėliau sėkmingai įsuktą verslą Jašinskų šeima pardavė. Apie tai daug kalbėti Ugnė nelinkusi ir nostalgijos sako nejaučianti.
Visiškai neaišku, ką šiandien veiktų ir kur savęs ieškodama būtų atsidūrusi Ugnė Jašinskaitė, jei ne pažintis su italu Leonardo Lattisi. „Susipažinome Vilniuje, kavinėje „InVino“. O supažindino mus draugė – ji, sesers paprašyta, globojo Leonardo Vilniuje, saugojo, kad nepatektų vietos barakudoms į rankas, – juokdamasi pasakoja Ugnė. – Prisimenu, buvo sausis, labai šalta, smarkiai snigo. Kitą dieną buvau prisiplanavusi darbų, turėjau grįžti į Panevėžį, nenorėjau jokių italų, tad vakarėlyje ilgai neužsibuvau. Gal tai jį patraukė? Nežinau, bet jis panoro susitikti vėl.“ Gražus, sportiškas vyras, ko gero, tikrai galėjo tapti barakudų grobiu... Leonardo – profesionalus tenisininkas, žaidė Valensijos universiteto komandoje, dirbo treneriu JAV, tačiau profesionalų sportą ilgainiui apsisprendė palikti, vėliau baigė informatikos studijas. Tuo metu, kai susipažino su Ugne, jau dirbo italų kompanijos „Arconvert S.p.A“ eksporto vadybininku.
„Leonardo buvo atsakingas už daugiau nei 30 pasaulio šalių, tarp jų – Rusijos, mūsų ir kitų Rytų Europos kraštų, rinką, bet šiuo regionu domėjosi ne tik dėl verslo. Kai Leonardo pradėjo pasakoti man apie Vilnių, šiek tiek susigėdau dėl savo menkų žinių. Iš jo išgirdau, kad Vilnius yra daugiausia bažnyčių pasaulyje turinti sostinė, – neslepia Ugnė. – Įdomi jam ir Rusijos istorija, kultūra, žmonės, kalba. Jau pirmą vakarą prisipažino svajojantis pravažiuoti traukiniu „Trans Siberian“, tik niekaip negalintis rasti bendrakeleivio, kuris mokėtų rusų kalbą. Tiesa, iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis vis sako: „Pas jus, Čičičipi... Kai atvažiuoju į Čičičipi...“
Pasirodo, italai taip vadina buvusias Sovietų Sąjungos šalis, saviškai artikuliuoja rusišką CCCP ...“ Susikalbėti su Leonardo iš pradžių buvo sunkoka. Vokiškai laisvai kalbanti Ugnė juokauja, kad sugebėjo rasti vienintelį italą, kuris nemoka vokiečių kalbos, nors gyvena netoli Austrijos sienos. Jie bendravo angliškai, bet jausmų tai neatšaldė. „Leonardo daug keliavo darbo reikalais, tuo pasinaudojau ir aš, – prisimena pašnekovė. – Kelerius metus romantiškai susitikinėjome tai viename, tai kitame mieste. Kas galėtų atsisakyti progos prabangiai pakeliauti, pasidžiaugti gerais viešbučiais, restoranais? Ispanija, Graikija, Praha, Žydroji pakrantė... Susitikdavome maždaug kas antrą savaitgalį. Iki tol nežinojau, kas yra verslo klasės skrydis ar „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranai. Buvo nuostabu pamatyti Italiją tikro maistą mėgstančio ir apie vyną nusimanančio italo akimis.“
Kad ir kaip romantiška būtų taip gyventi, kažkur nutūpti visiems laikams vis dėlto reikėjo. „Kai moteriai per 30 metų, trinkteli per smegenis: ji pradeda galvoti, ko iš tikrųjų nori. Be to, laukėmės mažylio, tad reikėjo pasirinkti, kur ir kaip ketiname gyventi. Aišku, Leonardo dar jautėsi esąs pačiame jaunystės žydėjime. Tikras italas, buvęs sportininkas, negana to, pusantrų metų už mane jaunesnis... Dar buvo nelabai nusiteikęs susisaistyti vedybiniais saitais, bet pasakiau jam trumpai, griežtai ir drūtai: arba..., arba...“ – nesuprasi, juokaudama ar rimtai, pasakoja moteris.
Su lengvu dolce vita prieskoniu
Lygindama lietuvius ir italus, Ugnė Lattisi randa ne tik skirtumų, bet ir daug bendrumų. Pasak jos, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad net patys italai – šiaurės ir pietų – gerokai skiriasi. Šiauriečiai, taip pat ir Trentino regionas, savo kultūra yra artimesni austrams, vokiečiams. Jie mėgsta tvarką, aiškias taisykles, yra santūresni, darbštesni, sąžiningai moka mokesčius. Gal todėl Italiją skaudžiai palietusią ekonominę krizę šiaurinės dalies gyventojai jautė mažiau. „Dėl krizės Italijoje labiausiai kenčia pietiečiai, pašalpų gavėjai ir kiti iš valstybės įpratę gyventi veikėjai, o Šiaurės Italijoje tokių ne tiek daug. Be to, mūsų Trentino regionas yra autonominis, ne visi mokesčiai dedami į bendrą katilą, todėl infrastruktūra čia neblogai išvystyta, puikiai veikia sveikatos apsaugos, švietimo sistemos. Vietiniai juokaudami sako, kad tai, kas žemiau Milano, jau yra Afrika. Kai siūlau Leonardo važiuoti į Pietų Italiją atostogauti, jis atkerta: „Ko tu toje Afrikoje nemačiusi?“ Dažniau atostogaujame Graikijoje, Ispanijoje, Lietuvoje. Šiemet turbūt liksime prie Gardos ežero. Čia vasarą puikus klimatas“, – pasakoja pašnekovė.
Aišku, požiūris į gyvenimą net ir šiaurinėje šalies dalyje turi lengvą dolce vita (it.; „saldus gyvenimas“) prieskonį. „Lietuvoje visi pamišę dėl karjeros, dėl geresnio automobilio, buto. Kai paklausiu pažįstamų darboholikų, kada uždirbtus pinigus ketina išleisti, šie atsako: „Tuoj tuoj, tik dar truputį – padarysiu tą, prasuksiu aną... Ir tada jau gyvensiu.“ Italai gyvenimo neatidėlioja. Jie gyvena dabar. Ši šalis, sakyčiau, – gana komunistinė. Maniau, kad tik posovietinėse valstybėse yra nemėgstami turtingesni žmonės, o verslininkai laikomi didžiausiu blogiu, – esu patyrusi tai savo kailiu. Pasirodo, pavydo netrūksta visur. Apie labiau pasiturinčius, daug ir sunkiai dirbančius ar karjeros besivaikančius žmones italai neretai kalba pašaipiai, kartais net niekinamai, o pradedančius savo verslą iškart užgriūna apkalbos, mokesčiai, inspekcijos. O štai balto pavydo, skatinančio vytis tuos, kurie gyvena sėkmingiau, čia ne per daugiausia. Ko plėšytis? Italijoje dirbdamas samdomą darbą, būdamas fabriko darbuotojas ar kasininkas, uždirbi apie 1,5– 2 tūkst. eurų, tad gali visai neblogai gyventi: turi už ką ir į restoraną nueiti, ir paatostogauti, ir vaikus į mokslus išleisti. Lietuvoje vidutinę algą gaunantys žmonės balansuoja ant skurdo ribos.“
Tiesa, restoranų maistu italai pernelyg nepiktnaudžiauja, dažniausiai gamina namie. „Kiekvieną dieną valgome makaronų patiekalus ir nepabosta, taip pat mėgstame rizotą, jūrų gėrybes, žalumynus, sūrius. Nepatingiu pavažiuoti kelis kilometrus nuo vietos prekybos centro ir nusipirkti iš Sicilijos atvežtų labai skanių, chemiškai neapdorotų apelsinų, kvepiančių pomidorų, šparagų. Pasigendu čia tik juodos „Jūratės“ duonos iš Panevėžio, kefyro ir silkės su galvomis.“ Tiesa, viziją apie didelę prie vieno stalo nuolat susiburiančią italų giminę Ugnė Lattisi išsklaido – bent jau Leonardo tėvų šeimai tai nebūdinga. „Nustebau, kad net Kalėdos, Kūčios ar Velykos jiems nėra šventė. Prie vieno stalo susirenkama nebent per vestuves, krikštynas ir gal dar per laidotuves.“
Paklausta, kas labiausiai Italijoje ją nustebino, Ugnė kiek pagalvojusi atsako: „Kaimynai. Iki tol maniau, kad italai labai šilti, atviri, draugiški, bet kaip jie teisiasi!.. Kai nuomojomės kitą butą, turėjome tokią kaimynę – atrodė miela, maloni, kasryt sveikinosi, šypsojosi. Tik štai vieną dieną mums paskambino namo administratorius ir pranešė, kad turime sumokėti baudą, nes nepataisomai sugadinome sieną. Pasirodo, nutepiau ją laiptais nešdama vežimėlį. Nuėjau ir skudurėliu tą sieną per kelias minutes nuvaliau. Negi sunku buvo pasakyti tai į akis?“
Vaikai – didžiausias džiaugsmas
Leonardo tėvų šeima, pasak Ugnės, yra gana netipiška. Mama 40 metų turėjo nuosavą kirpyklą, tad visą laiką buvo paskendusi darbuose. Tėvas dirbo valstybiniame darbe, bet anksti išėjo į pensiją, kad galėtų auginti sūnų: vežiojo jį į treniruotes, rūpinosi mokslais. Maistą gamina taip pat tėtis. „Daug iš jo išmokau, – prisipažįsta Ugnė. – Beje, su uošviu dažniausiai ginčijamės dėl anūko priežiūros. Kartą, kai neaukštą temperatūrą turinčiam vaikui atsisakiau duoti vaistų, vos neišvijo iš namų. O štai anytai, regis, visada viskas gerai. Ji yra rami, nedaro problemų, jei kas nors nepatinka, nutyli, bet vis tiek sugeba išlaviruoti ir padaryti taip, kaip ji nori.“
Mažojo Aleksandro seneliams, kaip ir visiems italams, vaikas yra džiaugsmas. Tiesa, prižiūrėti per daug nesisiūlo, bet myli tikrai be galo. „Pastebėjau, kad italai atžalas ne auklėja, o tiesiog myli. Lietuvoje vaikams nuolat kartojama „ne“: „neimk, negalima, neik, nezyzk“ ir t. t. Italijoje jokių „ne“ jiems nėra, – sako Ugnė. – Štai stovi Aleksas įsikibęs į didžiulę knygų lentyną, purto iš visų jėgų, atrodo, kad ta tuoj tuoj nugrius, o močiutė ploja rankomis, džiaugiasi: „Ak, koks stipruolis!..“ Gal taip lepinami vaikai užauga ir ne tokie pareigingi, atsakingi ar darbštūs kaip lietuviai, bet laisvi. O tai, manau, labai svarbu.“ Vis dėlto pati Ugnė meilę vaikui supranta šiek tiek plačiau – neužtenka vien žavėtis juo, kartais dėl jo reikia ir pasiaukoti.
Mūsų pokalbį nutraukia telefono skambutis. Ugnės veidas išsyk nušvinta. „Ciao, amore! (it.; „Labas, meile“)“ – sučiauška džiaugsmingai, ir net neverta spėlioti, su kuo kalbasi. „Kartais mano draugai šaiposi – neva tie italai yra tokie mamyčiukai: skambina savo mamytėms po 5 kartus per dieną, – sako baigusi pokalbį telefonu. – Taip, tai tiesa, bet man Leo skambina 10 kartų. Manęs tikrai neerzina dažni jo skambučiai. Priešingai, būtų labai liūdna, jei neskambintų. Gera žinoti, kad Leonardo apie mane galvoja. Vertinu tai kaip dėmesio, meilės, rūpesčio ženklą, kaip jo kultūros dalį. Mano vyras nuolat išvykęs. „Tiesa, pastaruoju metu tų išvykų kiek sumažėjo. „Aleksui labai reikia tėčio. Pamato lagaminą, sako „tiatia“, pamato lėktuvą – vėl „tiatia“... Nekėliau vyrui jokių sąlygų, nereikalavau, kad daugiau laiko leistų namie, atsisakyti dalies dalykinių kelionių nusprendė pats. Kartą prisipažino: „Aleksandras pernelyg greitai auga – negaliu to praleisti.“ Matau, kaip, žiūrėdamas į augantį sūnų, tirpsta. Jau moko jį žaisti tenisą, negali atsidžiaugti, kai vaikas rakete pataiko į kamuoliuką“, – apie ypatingą sūnaus ir tėvo ryšį šiltai pasakoja Ugnė.
Smalsauju, ar ir ji sulaukia iš Leonardo tiek dėmesio? „Šiaip jau dovanomis per daug nelepina, gėlėmis neapipila, – atsako pašnekovė. – Jis dėmesį rodo kitaip – visada padėkoja už vakarienę, padeda namuose arba, tarkim, skambina ir sako: „Apsirenk gražiausią suknelę – važiuosim vakarieniauti.“ Geras maistas, įdomūs renginiai, pramogos – tai yra jo meilės kalba. Niekada nepriekaištauja, kad per daug išleidau, tik pasiteirauja, ką nupirkau sūnui. Aišku, ir sau pinigų negaili – italai tikrai stilingi, jiems patinka kokybiški daiktai.”
Paklausta, apie ateities planus, Ugnė prasitaria, kad šie susiję su lietuviškų produktų importu į Italiją, tačiau daugiau apie tai kalbėti kol kas nenorinti. „Neišsižadu Lietuvos – ji nėra bloga šalis gyventi. Žmonės čia drąsūs, nebijo rizikuoti. Italų įmonės miega giliu letargo miegu, su lietuvišku mentalitetu ten kalnus gali nuversti.“ Ugnę Lattisi liūdina tik tai, kad yra priversta rinktis: „Po metų turėsiu itališką pasą ir turėsiu atsisakyti Lietuvos pilietybės. Neturiu kito pasirinkimo. Nenoriu šalyje, kurioje gyvenu, visada jaustis svetimšalė.“
