Operos solistė: užaugau skausme ir kasdienėje kančioje, todėl nieko nebijau – nei mirties, nei gyvenimo

Viktorijai Miškūnaitei - 31-eri, tačiau gyvenimo istorija tokia turtinga...

Populiariausi straipsniai:
- Jaunystės eliksyras, naikinantis net žilus plaukus
- Po skyrybų - nė dienos be banglentės, kalnų ir jogos
- 10 Feng Shui patarimų, kurie gali būti aktualūs ir Jums
- Atsitiktinis seksas vyrų ir moterų akimis
- Tinginys su varške

Aštuonerių metų hindi kalba traukti religines giesmes, skaityti „Bhagavadgytą“, vėliau – studijuoti Koraną, ne kartą svarstyti apie savižudybę širdyje beviltiškai ilgintis tėvo, sielos atgaivos ieškoti tuščioje bažnyčioje grojant vargonais Bachą, paauglystėje įsimylėti savo mokytoją, vėliau tapti jo moterimi ir pagimdyti du vaikus, tris kartus mesti ir pagaliau baigti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dainuoti operos scenoje ir tuo pačiu metu dirbti padavėja...

Sutikite, originalumo ir drąsos šio straipsnio herojei operos solistei V. Miškūnaitei tikrai nestinga.

Ji jau perėjo ugnį ir vandenį, liko sunkiausias išbandymas – šlovės. Tik ar po visų savo gyvenimo dramų Viktorija dar norėtų tapti žvaigžde? Porcelianinės odos brunetė kresteli plaukus. Kerintį jos balsą ir juoką, nežadėdamas grąžinti, nusineša vėjas. Nieko keista – tokia moteris! Ir ne tik graži.

„Labiausiai norėčiau maksimaliai gerai dirbti savo darbą, – sako ji. – Jeigu žmonėms patinka tai, ką veikiu scenoje, vadinasi, pripažinimas, garbė – tik mano profesionalaus darbo šalutinis reiškinys. Šia prasme tapti žvaigžde noriu.“ Nors plieskia saulė, tamsių akinių Viktorija nenešioja: „Noriu matyti tikras pasaulio spalvas, tokias, kokios yra. Akinių nuo saulės nemėgstu – jie labai riboja regėjimo lauką, tamsina aplinką ir varo depresiją. Ar nebijau nudegti? Daugeliu atvejų renkuosi riziką ir tikrumą, o ne saugumą ir komfortą. Visada einu į patį įvykių sūkurį – tik tada jaučiu, kad gyvenu, o ne egzistuoju. Gal todėl mano gyvenimas spalvingesnis, nei galėtų būti žmogaus, sulaukusio vos trisdešimties metų, o kiekvienas jūsų klausimas iš mano pasąmonės ištraukia didžiausią failą, pilną informacijos. Kaip ją susisteminti, kaip pateikti glaustai?“

Aš irgi jaučiuosi mažumėlę priblokšta – su Viktorija ėjau susitikti kaip su daug žadančia operos žvaigžde, bet pokalbio metu jaučiausi taip, lyg bendraučiau su žmogumi, atsidavusiu misionieriškai veiklai. Tokia tiršta, tikra ir skaudi šios moters dvasinė patirtis, iš jos galėtų pasimokyti tie, kurie išgyvena panašius ribinius potyrius. Šiandien Viktorijos galėjo jau ir nebebūti: taip ji norėjo. Buvo priėjusi prie pat bedugnės krašto ir smalsiai pažvelgusi žemyn. Vėliau ta bedugnė masino dar ne kartą: „Neretai pagalvodavau apie savižudybę, net detales planavau, bet sąmoningai atsisakiau pasitraukti iš gyvenimo, nes tai konfrontavo su kitu labai stipriu mano charakterio bruožu – iš prigimties esu kovotoja. Nusižudyti tolygu pasiduoti ir viešai deklaruoti, kad esi silpnas žmogus. Užsispyriau sau įrodyti, kad aš – nepalaužiama, neturiu silpnybių. Vien todėl man pavyko ištrūkti iš to prakeikto užburto rato. Turėjau iš naujo išmokti džiaugtis gyvenimu, nors mačiau, kad jame daug trūkumų, kad jis labai netobulas ir teikia begalę nusivylimų. Tada pradėjau ieškoti gražių dalykų. Kadangi rasti jų labai sunku, turėjau išsiugdyti tokį smalsumą ir pastabumą, kad kasdienybės pelenuose sugebėčiau pamatyti auksinę dalelę.“

Namuose – lyg svečias

Viktorija nuo mažens domėjosi religija – augo gana neįprastoje aplinkoje: tėvai praktikavo budizmą, gilinosi į Rytų filosofiją. „Deja, išsiskyrė, kai man buvo dveji, – prisimena. – Mama ištekėjo už kito vyro, pagimdė vaiką.“ Sulaukusi aštuonerių, Viktorija patyrė vieną didžiausių savo gyvenime sukrėtimų – susitiko su savo tėvu. „Jis atėjo apsirengęs labai įdomiais oranžiniais drabužiais, kvepėjo smilkalais. Pasisodino mane ant kelių ir ėmė pasakoti apie Dievą, vegetarizmą ir kodėl negalima žudyti gyvūnų. Buvo krišnaitas. Tai – vienintelė per visą gyvenimą mano artumo su tėvu akimirka. Tąsyk buvau taip pakerėta ir taip sukrėsta gerąja prasme, kad tą pačią dieną nustojau valgyti mėsą, žuvis, kiaušinius! Taip ir esu vegetarė iki šios dienos...

Mama labai barė, sakė: „Kokia čia nesąmonė“, tačiau buvau labai užsispyrusi. Priėmiau sprendimą, ir taškas. Įdomiausia, kad po pusės metų mama su savo vyru ir vaiku taip pat tapo vegetarais, ėmė domėtis Satjos Sai Babos mokymu, buvo vieni šios pakraipos religinių susibūrimų Lietuvoje pradininkų.“ Ankstyva pažintis su religija suformavo savitą Viktorijos pasaulėžiūrą. Mama ir patėvis į jos auklėjimą beveik nesikišo, tik labai spaudė prie darbų, nelepino. „Tiesą sakant, savo namuose buvau nelabai mėgstamas vaikas, – pripažįsta pašnekovė. – Nuolat jutau savo jaunėlės sesers konkurenciją. Trokšdama mamos dėmesio ir meilės, nesąmoningai tapau hiperaktyvi ir labai problemiška – nuolat įsiveldavau į nemalonias istorijas...

Vienintelė per visą gyvenimą mano artumo su tėvu akimirka sukrėtė taip, kad tą pačią dieną nustojau valgyti mėsą, žuvis, kiaušinius!
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Manau, kad šeimai buvau nemalonus tėvo priminimas, galbūt todėl šaukė mane jo pavarde, jaučiausi negatyviai vertinama, nemylima, žeminama. Tada man buvo labai skaudu, tačiau dabar į visa tai žiūriu kaip į neįkainojamą patirtį ir tiems žmonės už ją esu dėkinga. Užaugau skausme ir kasdienėje kančioje, bet tik ugnis grūdina plieną. Šiandien galiu atvirai pasakyti, kad esu drąsi ir nieko nebijau – nei mirties, nei gyvenimo. Sunkumų laukiu su šypsena, iššūkiai įkvepia mane kovoti ir siekti naujų pergalių. Iš esmės visas mano gyvenimas yra didžiulio kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Manau, kad stiprus žmogaus tikėjimas gali kalnus nuversti ir nulemti materialaus pasaulio pasikeitimą, kitaip tariant, ne tik Dievas daro stebuklus.“

Dangus išpildė ne vieną Viktorijos svajonę. Norėjo vaikų – kad gimtų sūnus ir dukra, kad jie taptų neperskiriami, galėtų vienas į kitą atsiremti, kad ir kas nutiktų: ar ji, mama, būtų šalia, ar išeitų iš šio pasaulio. Dievas, matyt, išklausė: pirmasis į šią žemę atkeliavo sūnus Darijus (šiandien jam – jau dešimt metų), paskui gimė ir dukrelė Adrija (dabar jai – aštuoneri). „Jie yra puikūs draugai, ir tai mane džiugina, – sako operos solistė. – Siekiu būti labiau artima draugė nei mama: mes atvirai kalbamės apie problemas, tariamės, ieškome sprendimo kaip suaugę žmonės, tačiau mano motiniškas instinktas taip pat labai stiprus – dėl savo vaikų nemirktelėjusi galėčiau kitiems gerkles perkąsti, juk jie – vieninteliai mano gyvenimo šviesuliukai, dėl jų stengiuosi, dėl jų nepailsdama dirbu ir atkakliai kovoju. Deja, santykiai su vaikų tėvu nesusiklostė.“

Viktorija staiga nutyla ir giliai atsidūsta: „Dabar nenoriu apie tai kalbėti.“ Laimei, jos gyvenime yra dar vienas svarbus, niekuo nepakeičiamas dalykas. Tai, žinoma, – muzika: „Ji neatsiejama nuo mano gyvenimo, yra tiesiog suaugusi su mano asmenybe. Esame tarsi vienas nedalomas reiškinys. Buvo nusivylimų ir ja. Ir, beje, ne kartą. Vis dėlto po kiekvienos pauzės suprasdavau, kad be muzikos ir scenos gyventi negaliu. Kad ir kaip jų nekęsčiau, turiu pripažinti, kad be meno aš nesu aš. Paskutinį kartą kūrybinė krizė mane buvo ištikusi gal prieš trejus metus. Baigiau bakalauro studijas. Puikiai baigiau – dešimtukais, su pagyrimu, tačiau pati savimi buvau nepatenkinta. Jaučiausi nusivylusi, dar prisidėjo didžiulės šeimos problemos. Išvažiavau vasarai į Graikiją, dirbau padavėja – tris mėnesius po 15, 16 valandų per parą. Be poilsio dienų.“

Sunkaus darbo nebijojo, nes turėjo aiškų tikslą – privalėjo atiduoti skolas, rugsėjį išleisti sūnų į mokslus ir atgauti vidinę pusiausvyrą, kad išsaugotų save vaikams. Juk vyras, sunaikinęs moters svajones, ją tarsi nužudo. Graikijoje Viktorija ne tik sustiprėjo, bet ir galutinai įsitikino, kad jos pašaukimas yra scena: „Galbūt neturėsiu nė cento kišenėje, tačiau dainuosiu, nors iš dainavimo Lietuvoje veik neįmanoma pragyventi. Taip, kadangi auginu vaikus, negaliu sau leisti būti lengvabūdiška. Esu priversta nuolat sukti galvą, iš kur prasimanyti pinigų.“

Tikiu stebuklais

Viktorija griebiasi bet kokio darbo, važiuoja į Vokietiją, ten dainuoja choruose. Kai repetavo W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ (tai Vilniaus miesto operos ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro spektaklis) intrigantę Despiną, įsidarbino viename Vilniaus restorane... padavėja – mat jos įkūnijama herojė dažnai laigo po sceną su padėklu rankose avėdama batus žudikus. „Aišku, buvo nelengva paaiškinti restorano direktoriui, kodėl noriu šio darbo. Mano gyvenimo aprašymas gana juokingas: koncertai, autorinės sutartys, kūrybiniai dalykai ir staiga – padavėjos darbas. Pasakiau jam, kad man reikia nuolatinių pajamų, tačiau neprasitariau, ką dabar veikiu. Deja, mane atpažino... darbuotojai. Linksma patirtis. Beje, dirbti aptarnavimo sferoje man visai patiko – jaučiau, kad esu labai arti žmonių. Smagu ryte atnešti klientams kavos, padovanoti gerą nuotaiką, kad visą dieną jaustųsi gerai.“

O kaip solistė kuria „aukštojo pilotažo“ vaidmenis? Juk jos kūrybinę biografiją puošia Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“, rodomos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, pagrindinės herojės Rozalindos, taip pat Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“ gražiausios Paryžiaus kurtizanės Violetos Valeri vaidmenys. „Šiuo atveju patirties semiuosi iš asmeninio gyvenimo, be to, išmokau labai akylai stebėti pasaulį. Kol kas nesusidūriau su tokiais personažais, kurie labai prieštarautų mano asmenybei. Nors, tarkim, Despinos charakteriu tikrai nesižaviu: ji tokia sukta, tokia gyvatė... Ilgai negalėjau perprasti tikrojo jos veido, nors tokio ji, tiesą sakant, kaip ir neturi. Pavaizduoti tą netikrumą man ir buvo sunkiausia. Mintyse bandžiau perkratyti visus pažįstamus žmones, draugus, koleges, rasti kokį nors etaloną, į kurį galėčiau lygiuotis, ir... radau. Prisiminiau moterį, panašią į Despiną, ir pradėjau kopijuoti jos mimiką, judesius. Taip bandžiau prisijaukinti šį vaidmenį.“

Kritikai Viktorijai pranašauja šviesią ateitį. O ji pati sako: „Kaip galėčiau netikėti stebuklais? Po debiuto Vilniaus miesto operos spektaklyje mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Pati nebetikėjau, kad galiu dainuoti. Laukimo periodas labai užsitęsė ir mane išvargino, bet staiga viskas pakrypo kita linkme. Tiek vaidmenų per metus! Juolab kad operos teatras ir bohemiečiai – tai juk Lietuvos operos elitas. Jų pasitikėjimas manimi suteikė labai daug vilties. Tai buvo geras kūrybinis spyris, kad nemiegočiau, dirbčiau ir pati savimi pasitikėčiau – matyt, esu verta šių vaidmenų.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis