Žurnalas „Moteris“ švenčia 94-ąjį gimtadienį ir skaitytojoms siūlo prisiminti prieš metus darytą interviu su dizaineriu J. statkevičiumi ir režisiere D. Ibelhauptaite.

Dalia Ibelhauptaitė: Mano pirmieji prisiminimai apie Vilnių susiję su dideliu kiemu Žirmūnuose. Čia buvo ne tik smėlio dėžė, bet ir puikios sūpynės, čiuožykla ir dar visokių vaikams skirtų karstynių. Aš, tada trejų metų, skirtingai nuo kitų, kiekvieną rytą su mama turėdavau važiuoti troleibusu į Antakalnyje esantį darželį.

Sekmadieniais mama vesdavo mane į teatrą. Labiausiai mėgau Operos ir baleto, nes ten gaudavau skaniausių pyragėlių. Eidama į teatrą, maišelyje nešdavausi baltus lakinius batukus su rožinėmis rožytėmis. Juos galėjau avėti tik teatre, todėl persiaudavau, o skirtus vaikščioti lauke palikdavau rūbinėje. Man teatras buvo šventa vieta, į kurią su gatviniais batais net kojos kelti negalima.

O didžiausia šventė buvo pietūs vaikų restorane „Nykštukas“! Namuose turėdavau mokytis gražiai valgyti su įrankiais, kad nuėjusi į restoraną nepadaryčiau mamai gėdos (juokiasi).
Viskas pasikeitė, kai pradėjau eiti į mokyklą. Lankiau ne tik 18-ą vidurinę Antakalnyje, bet ir B. Dvariono muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Tampydavau du portfelius ir, kiek save pamenu, nuolat lėkdavau. Tą iki šiol ir darau (juokiasi). Nuo šio momento vaikystė baigėsi, nors liko kelionės į teatrą ir koncertus Filharmonijoje. Koncertus mėgau, nes salėje galėjau sėdėti ir fantazuoti, bet tikras magijos pasaulis man buvo teatras.
Juozai, o tu prisimeni, kaip pirmą kartą atvažiavai į Vilnių? Koks jis tau pasirodė?

Juozas Statkevičius: Vilnius po Kauno atrodė kitoniškas. Studijavau Kauno Stepo Žuko dailės technikume, bet dažnai važiuodavome su bendrakursiais į Vilnių, į Jaunimo teatrą, žiūrėti spektaklių. Per naktį stovėdavome eilėse prie bilietų kasų. Mėgdavome nueiti į šunparkį – Menininkų namų (dabar Prezidentūra – red. past.) parkelį, pasišlaistyti po senamiesčio kiemus. Kai aštuoniolikos įstojau į Dailės institutą (dabar akademija – red. past.), apsigyvenau Karoliniškėse – penkiaaukštyje. Pro jo langus mačiau patį niūriausią ir šlykščiausią peizažą – gūdžius tūkstančio garažų stogus.

D. I.: Ką tu, butai ten tais laikais buvo nepaprastai populiarūs. Visi, kas galėjo, kraustėsi iš senamiesčio į miegamuosius rajonus. Gyventi Žirmūnuose ar Karoliniškėse buvo prestižas: karštas vanduo, kiti patogumai!

J. S.: Senamiestis vis tiek atrodė daug romantiškesnis. Žiauriai apgriuvęs, bet labai tikras. Dabar jis, tegul neįsižeidžia miesto architektai, išdažytas girto kulinaro spalvomis. Visas ružavas ir gelsvas. Man ružavai išdažytas Vilnius prarado savo žavesį.
Knygose aprašytas Vilnius niekada nedvokdavo, tačiau man jis iš karto asocijuojasi su kvapais. Puikiai atsimenu, kaip eidavome į šunparkį gerti alaus, – kiekviena broma dvokdavo šlapimu. Aušros Vartų gatvė, ten dabar gyvenu, man tada buvo pati baisiausia. Bijojau ligotų, spuoguotų ir šašuotų išmaldos prašytojų.

D. I.: Man irgi artimesnis apgriuvęs senasis Vilnius, nes turėjo labai ypatingą dvasią. Visi kiemeliai išvaikščioti, nes niekas jų nerakino. Buvo labai kieta sėdėti pasislėpus ir rūkyti „Kosmos“. Mokykloje už kampo nerūkydavau – tik mieste arba vadinamuosiuose „plotuose“. Jie vykdavo savaitgaliais pas ką nors namuose, kai nebūdavo tėvų. Į „plotus“ susiorganizuodavom net alkoholio – tada madingo suomiško likerio ar benediktino, degtinės.

Mes turėjome savo chebrą. Buvom keturios merginos iš 18-tos vidurinės mokyklos ir visa krūva vaikinų. Ot laikai buvo – pankavom, ant akmenų prie Katedros varpinės mėgdavom pasėdėti.

J. S.: Kaune visi vieni kitus pažinojo ir vieni apie kitus viską žinojo. Visi būtinai pasipuošę – nesvarbu, kad neturi pinigų, bet fasadas visada privalo būti puikus. O Vilniuje į tave niekas per daug nežiūrėjo. Čia buvo ir hipių, ir pankų.

Mados tuo laiku buvo labai juokingos, tačiau drabužiai – vienintelis dalykas, kuriais galėjai save išreikšti. Aš buvau labai išlepintas. Turėjau tetą Amerikoje. Piešdavau eskizus drabužių, kokių noriu, ir siųsdavau jai, o ji ieškodavo ko nors panašaus parduotuvėse. Tada rengdavausi labai madingai. Nenorėjau būti kaip visi.

D. I.: O aš turėjau džinsus „Wrangler“! Irgi iš užsienio! Paauglystėje nemažai drabužių, mamos padedama, pasisiūdavau pati. Tiesą sakant, jie mūsų chebrai nelabai ir rūpėjo. Norėjome būti kitoniški, todėl turėjome mokykloje savo teatrą ir savo bendą – „Foje“. Aš buvau aktyvistė, visko labai daug dariau, visada įvykių centre. Nors taip, kai dabar pagalvoju, matyt, norėjau kompensuoti savo trūkumus. Niekada nesijaučiau graži kaip kitos merginos, todėl nuo penkiolikos metų ėmiau statyti spektaklius – kad išsiskirčiau iš kitų. O tu, kai atvažiavai į Vilnių, ar nesijautei atsilikęs?

J. S.: Ne, aš jaučiausi labai gerai. Juk visiško deficito laikais turėjau pilną komplektą: žibučių spalvos marškinėlius su 1983-iųjų Lietuvos dainų šventės emblema, dvigubu Vyčio kryžiumi ir Gedimino stulpais (iki šiol juos laikau), „Levi‘s“ džinsus ir „Reebok“ sportbačius. Su šia apranga galėjau eiti į „Stiklių“ kooperatyvo kavinę. Studentavimo laikais dar eidavom į rotondą prie teniso kortų, kavinukę prie Sereikiškių parko – ten galėdavai gauti kavos ir karštų sumuštinių su daktariška dešra, kečupu ir sūriu. Juos šildydavo mikrobangų krosnelėje, o tai irgi buvo deficitas ir mados dalykas. Tos kavinės buvo kuklios, bet ten rinkdavosi nestandartinė publika. Ten sutikdavau ir Jurgą Ivanauskaitę su juoda skrybėle. Jeigu Jurgą pamatydavau, vadinasi, diena pasisekė.

D. I.: Aš su Jurga susitikau, kai man buvo kokių 17-a. Tada jau daug rašiau ir į žurnalą „Moksleivis“, ir į „Komjaunimo tiesą“. Važiavau net į Kauną daryti interviu su aktoriais Rūta Staliliūnaite, Virginija Kochanskyte, Rimantu Bagdzevičiumi, režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi. Niekaip nesuprantu, kaip man leisdavo kalbinti visus tuos scenos grandus ir paskui dar mano medžiagas spausdindavo?! Beje, Andrius Mamontovas kelis kartus su manimi važiavo kaip fotografas (juokiasi).
Tai va, susitikau su Jurga, kai turėjau apie ją parašyti, o vėliau tapome ir labai artimos draugės. Tas jos juodų drabužių ir skrybėlių stilius taip imponavo, kad ir pati ėmiau juodai rengtis. Ir taip – iki šiol. Tu teisus, tada juodai rengtis buvo egzotika...
Beje, o kur persikraustei gyventi iš Karoliniškių?

J. S.: Karoliniškėse gyvenau gal trejus metus. Nors tuose rajonuose buvo visi patogumai, žmonių prisigrūdusiuose troleibusuose vis tiek dvokdavo. Negalėjai toje masėje važiuoti gerai apsirengęs. Į institutą eidavau išsipuošęs kaip į „La Scalos“ teatrą. Kartą rugsėjo 1-ąją atėjau visas pasipuošęs – su rožiniu šaliku, o mums davė kastuvus ir liepė kasti…

Žodžiu, turėjau žūtbūt persikelti į senamiestį! Ir apsigyvenau Vokiečių gatvėje, buvusiame poeto Pauliaus Širvio bute. Nuo čia buvo keli žingsniai iki Modelių namų – ten ir aš, ir Marijus Jacovskis demonstruodavome modelius.

D. I.: Kai neįstojau Maskvoje į režisūrą (Lietuvoje teatro režisierių tada dar nerengė), nuėjau dirbti. A. a. režisierė Dalia Tamulevičiūtė priėmė mane dirbti į Jaunimo teatrą. Tai buvo viršūnė! Nemoku apsakyti jausmo, kai gavau darbo pažymėjimą su įrašu „pedagoginės dalies vedėja“! O po metų gavau pusę etato muzikinėje dalyje. Man leido teatre išsivalyti vienas patalpas ir repetuoti savo spektaklį. Statėme Jeano Anouilh‘o „Keleivis be bagažo“. Bet tu tik paklausyk, kokie žmonės pas mane vaidino: aktorius Dainius Svobonas, Nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis, muzikantas Andrius Mamontovas, kino operatorius Ramūnas Greičius, žurnalistas Arnoldas Lukošius, net „Moters“ vyr. redaktorė Gražina Michnevičiūtė! Repetuodavom iki išnaktų, o paskui per visą senamiestį žemyn iki Katedros leisdavomės. Aišku, su visokiais nuklydimais (juokiasi).
Na, bet ką čia mes apie darbus, geriau apie meilę pakalbam, apie tai, kas įkvėpė... Ką buvai įsimylėjęs?

J. S.: Iš pradžių buvo Sandra Straukaitė – dama juodais plaukais ir raudonom lūpom, tokia Karmen. Kartu mokėmės. Paskui – Audra Žukaitytė. Ji gyveno Stiklių gatvėje. Tokia prabanga! Audra man atrodė nepasiekiama, tokia žėrinti blondinė su penkių kilogramų plaukų kupeta ant galvos. Labai jau efektinga dama: protinga, intelektuali, viską žinojo apie teatrą. Mano meilės buvo labai įvairaus amžiaus ir įvairaus plauko. Iki šiol su visomis gerai sutariu. Tai, sakyčiau, – romanas visam gyvenimui. Na, o tavo meilės?

D.I.: Pirmą kartą įsimylėjau dar darželyje. Rolandas buvo mano meilė nuo trejų iki kokių gal 14-os metų. Labai muzikalus, vėliau „Ąžuoliuke“ dainavo ir kitus muzikuoti užkrėtė. Jis – mano pirma vieša meilė. Kai mama, atėjusi pasiimti manęs iš darželio, liepdavo eiti atsisveikinti su vaikais, bėgdavau bučiuoti Rolando (juokiasi). O pirma rimta paaugliška meilė buvo klasiokas Darius. Jis intensyviai žaidė tenisą, tad, kol treniruodavosi kortuose Sereikiškių parke, laukdavau jo rotondoje. Beje, Darius – mano pirmųjų režisuotų pjesių autorius!

Aš ir visus savo aktorius labai mylėjau, vieną ypač... Eidavom pasivaikščioti, lipdavom ant tuomet visai apleisto pastato šalia Šv. Kazimiero bažnyčios stogo ir ten ilgai sėdėdavom, ilgesingai žiūrėdavom į senamiesčio stogus, svajodavom, ką veiksim gyvenime... Vėliau buvo mokslai Maskvoje ir kitos meilės. O kada prasidėjo tavo meilė teatrui?

J. S.: Buvau trečiame kurse, gavau žinią: aktorės kviečia mane į „Ledainę“ pokalbio – nori, kad kurčiau spektakliui kostiumus. Va čia ir prasidėjo mano didžioji epopėja teatre. Kartu su režisieriumi Artūru Valuckiu statėme Jeano Anouilh‘o spektaklį „Orkestras“ apie nusigyvenusias prancūzes, kurios gyvena sanatorijoje ir groja orkestre. Aš aktores mokiau vieno labai svarbaus dalyko: nereikia daug pinigų, kad būtum madingas. Plaukus, kad blizgėtų, ištepdavau vazelinu, nes lako tada nebuvo. Degindavome vyno kamščius, o paskui dažydavome suodžiais akis. Vietoj lūpų dažų kartais tekdavo naudot ir su guašu sumaišytą vazeliną.

Kai pradėjau kurti spektaklių kostiumus, pas mane pradėjo važinėti gerbėjos, kurios norėjo atrodyti kaip artistės scenoje. Be to, garsėjau kaip didysis kirpėjas ir plaukų dažytojas. Aš juk net Aukščiausioje Taryboje kirpėju dirbau!

D. I.: Ar ten dirbai papildomai?

J. S.: Man buvo nuobodu mokytis. Aukščiausioje Taryboje kirpdavau ten dirbusius užsieniečius: Ritą Dapkutę, Arūną Pemkų. Beje, ir Zingerį kirpau, ir Landsbergį, ir Diną – Zingerio sekretorę. Ir kirpdavau ne bet kur, o vyrų tualete, nes konkurentai man neleido kirpti pačioje kirpykloje.
Kita teatro epocha prasidėjo, kai Oskaras Koršunovas pakvietė mane kurti kostiumų spektakliui „Senė 2“. O režisierius Gintaras Varnas – Federico Garcia Lorcos „Jei praeitų penkeri metai“. Nieko aš nesupratau apie tą pjesę, bet kostiumus siuvau iš visos širdies. Per spektaklį aktorei Rimantei Valiukaitei pasikėlė suknelė. Rimantė stovėjo netoli kulisų, tad aš atsiklaupiau ant kelių, iškišau rankas ir, neva niekam nematant, patraukiau suknelę žemyn. Salė ėmė leipti juokais, o Rimantė primiršo tekstą. Po spektaklio Gintaras rėkė: „Kaip galėjai sugadinti tokią sceną?!“ Bet aš tiesiog sąžiningai atlikau savo darbą iki paskutinės smulkmenos.

Teatre išmokau daugybės dalykų. Kai atsibosta klientai su savo reikalavimais, einu į teatrą – ten galiu fantazuoti kiek noriu. Ten kad ir iš pamušalo sukurta suknelė atrodys kaip iš prašmatniausio atlaso. Turiu drabužius pateikti taip, kad juos perskaitytų. Jeigu reikia prabangos, privalai padaryti taip, kad žiūrovai pajustų tą prabangą, pamatytų, kad aktoriui komfortiška vaidinti ar dainuoti. Tai nėra lengva.

D. I: O pameni, kaip mes susitikome?

J. S.: Susitikimas buvo spontaniškas ir linksmas. Viskas vyko Audros Žukaitytės buveinėje, kur rinkdavosi patys įdomiausi Vilniuje žmonės. Ji jau buvo papasakojusi man jūsų legendines istorijas iš tų laikų, kai kartu mokėtės Maskvoje. Ir kaip 1996 metais atsivežei Dexterį (Dexteris Fletcheris – red. past.) į Lietuvą. Tada čia dar buvo gūdu, jokių kompiuterių, tik laidinis telefonas ir tuščios parduotuvės. Audra padarė didžiulį balių. Tada ir susipažinom šokdami pagal Alą Pugačiovą. Visą vakarą.

D. I.: Tai buvo prieš pat Naujuosius metus, spigino gal 30 laipsnių šaltis. Dexteris didelių šalčių nematęs. Prieš atvažiuodamas nutarė užsiauginti ūsus ir barzdą – neva taip bus šilčiau. Išlipom iš lėktuvo, ir po 10 min. jam ant barzdos jau kabojo maži varvekliai. Dexteriui – šokas! (juokiasi)
O pas Audrą visada būdavo puikūs baliai. Tu man tada pasirodei toks jaunas berniukas...

J. S.: O tu man – mažutė ir liesa. Skruzdėlaitė. Tačiau didžiausią įspūdį man padarei, kai paskolinai 30 litų. 1997 m. pavasarį ruošiausi pirmos savo kolekcijos pristatymui Vilniaus rotušėje. Tuo metu Lietuvoje buvo visiška suirutė, o čia salė dekoruota eksperimentiniais Lentvario kilimais, nežmoniškas liuksas, o aš neturiu nė lito. Rotušė buvo arti Modelių namų, kur nuomojausi trikotažo cechą. Tada Modelių namai jau buvo praktiškai neveikiantys, o aš turėjau ten visą aukštą. Tai va, sėdėjau ant rotušės laiptų suimtas didžiausio radikulito priepuolio. O tu kaip tik ėjai pro šalį. Aš ir sakau: „Paskolink 30 litų – man reikia nuvažiuoti parsivežti daiktų, o pinigai baigėsi.“

D. I.: Aš aiškiai supratau, ką tau reiškia tie 30 litų, nes mes su Dexteriu tada buvome labai neturtingi. Prieš pat vestuves jis turėjo paskelbti bankrotą. Man šis momentas irgi labai įstrigo. Žinai, svarbiausi gyvenimo momentai yra tie, kai gali būti tikras ir nebandyti apsimesti, kaip tau gerai, kai iš tikrųjų žemė slysta iš po kojų.

J. S.: O tu paprašei manęs persiūti savo vestuvinės suknelės petnešėlę. Pamenu, ji buvo neįmanomo gražumo.

D. I.: Ji buvo iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Pirkau už 40 svarų. Pamenu, einu per Katedrą prie altoriaus monsinjoro Kazimiero Vasiliausko link, o karoliukai byra nuo manęs kaip japoniški ryžiai.
Po vestuvių Dexterį atvedžiau pas tave į Modelių namus. Jis ten vos galvos nenusisuko, nes viskas buvo beveik išgriauta. Dexteris negalėjo suprasti, kaip žmogus gali kurti tokias sukneles tokioje aplinkoje. Aš vaikščiojau ir galvojau, kad būtinai turim ką nors kartu padaryti: jei griuvėsiuose kuri tokius dalykus, tai tu – mano sielos žmogus. Ir po trejų metų pradėjom.

J. S.: Man patiko, kad tu teatre visada darai kitokius nei visi dalykus, todėl ir pradėjom dirbti. O po kelerių metų staiga gimė nuostabus ir puikus kolektyvas – „bohemiečiai“. Kaip pogrindinė organizacija. Tai, manau, – viena sėkmingiausiai Lietuvoje dirbančių trupių.

D. I.: Likimo ironija – darbai mus galėjo suvesti bet kur, bet vis susitinkame Vilniuje. O kas tau yra „bohemiečiai“? Juk jeigu jų nebūtų, nebūtų ir tiek mūsų darbų kartu. Susitiktume, bet tikriausiai jau ne Vilniuje.

J. S.: Kiekvienas pavykęs spektaklis yra lyg medalis, nors mene medalių nėra, nes sekundėmis čia nieko negali išmatuoti. Bet mano darbas buvo pastebėtas. Abu siekiame pasaulinių standartų. Puikūs jauni solistai, kuriuos atradai ir ištempei į dienos šviesą, dabar yra žvaigždės. Be to, „bohemiečiai“ tapo didele konkurencine varomąja jėga. Privertė pasitempti ir kitus teatrus, nors jie to ir nepripažins.

D. I.: O prisimeni mūsų pirmąjį spektaklį? Taigi čia buvo mano didysis grįžimas į Lietuvą, į Vilnių. Tu atvažiavai pas mane į Londoną kurti kostiumų, tačiau mūsų butas buvo tokio mažumo, kad turėjai miegoti po pianinu (juokiasi). O kaip norėjom padaryti įspūdį britų scenografui Peteriui Mumfordui! Kaip įmantriausiai tu kepei vištą, nes aš nemokėjau...

J. S.: Pirmasis spektaklis buvo gyvybės ir mirties klausimas. Man labai reikėjo pramušti savo kolekcijos demonstravimą Paryžiuje. Viskas vyko vienu metu. Prisimenu, nuvažiavome į Anglijos kaimą, apsistojome nuostabiuose namuose pas Peterį Mumfordą. Aplink buvo arkliai – jo žmona augino... Ten vaikštinėdami ir sugalvojome visą scenografiją bei kostiumus. Spektaklis „Kaukių balius“ išvydo dienos šviesą Trakų pilyje 2001 m.

D. I.: O po premjeros šitą spektaklį senoji Operos ir baleto teatro valdžia iš karto uždraudė ir neleido rodyti daugiau kaip metus! O kiek intrigų buvo... Niekada nepamiršiu tuomečių teatro vadovų žodžių: „Jeigu neatsisakysite Gintaro Rinkevičiaus, jūsų kojos šitame teatre nebus!“ Kaip galėjau atsisakyti?! Aš dėl tavęs ir Gintaro į Lietuvą grįžau, nes labai norėjau kartu dirbti! Buvo sunku, nes spektaklis, kurį iš karto uždraudžiama rodyti, – tai lyg vaikas, kuris užsmaugiamas dar nepradėjęs vaikščioti... O paskui dar pasakė: „Jūsų spektaklis neatitinka lietuviškos operos tradicijų, yra per modernus.“ Viskas pasikeitė, kai į teatrą atėjo naujas vadovas Gintautas Kėvišas. Ar tau neatrodo, kad mūsų darbai, visa „bohemiečių“ veikla kažkaip pranoksta laiką, todėl mums Vilniuje dirbti taip sunku?

J. S.: Na, aš negaliu šito pasakyti. Tam yra kritikai. Mūsų darbas – kurti spektaklius ir stebinti žmones. Kai numirsim, tada visi turės, ką veikti (juokiasi). Mes su tavimi jau esame Lietuvos teatro istorija, tokia, sakyčiau, daugiabriaunė, nes pirmieji sukūrėme daug naujų dalykų operos pasaulyje. „Bohemiečiai“ jau išaugo ir tapo Vilniaus miesto opera. Ir nors pavadinimas rimtas, kaip buvom, taip ir likom nuogi, basi ir valstybei neįdomūs.

D. I.: Juozai, mes kartu dirbame jau 14 metų. Ar gali pasakyti, kada aš tave labiausiai nervinu?

J. S.: Tuoj pasakysiu. Didžiulis spektaklis „Likimo galia“. Tu pasakoji sceną. Pasakoji 40 minučių, valandą, dvi... O scena, pasirodo, yra tokia: keliasdešimt choristų praeina pro duris, scena trunka ne daugiau kaip 10 sekundžių... Viskas. Kartais tau atrodo, kad aš nesuprasiu, nors dirbu su spektakliais jau taip daug, ir kad turiu klausyti tavęs kelias valandas, o aš suprantu viską per dvi minutes! O kada aš tave nervinu?

D. I.: Tu mane visada sunervini, kai per kokį nors viešą pasibuvimą garsiai pareiški, kad aš esu stora. Svarbiausia – aš su tavimi sutinku, bet tu kažkodėl visada lauki viešo pasirodymo, nes kai sakai man tai privačiai, aš tiesiog nekreipiu dėmesio. Žinau, kad darai tai iš širdies gerumo ir galvoji: „Jeigu pradėsiu viešai šaukti, kad Dalia deda į burną gabalą torto, tai ji to torto nebevalgys.“ Bet rezultatas, kaip matai, per 14 metų... toks pusėtinas (juokiasi). Žinau – nori, kad būtų gražus ir vidus, ir išorė. Ir čia prisimenu tokią vieną istoriją, kai mes su tavimi pirmą valandą nakties vykome į fotosesiją…

J. S.: Istorija labai paprasta. Tą dieną ruošėmės „Bohemos“ premjerai, be to, pas tavo tėvus vyko pietūs su Jurga Ivanauskaite. Žinojom, kad jie – paskutiniai. Ir dar turėjom mirtinai padaryti nuotrauką žurnalo viršeliui, nes tave išrinko „Stiliaus“ metų moterimi. Vėlavome kokias šešias valandas, nes negalėjome palikti Jurgos, bet fotografė Lina Fisheye kantriai mūsų laukė. Atsimenu, nueiname naktį į fotostudiją ir staiga pamatau, kad neturiu jokių priemonių – pamiršau kosmetinę. Jėgų kur nors važiuoti jau nėra, galvoju: „Ai, kaip nors padarysiu.“

Turėjai juodą palaidinę su žvyneliais, radome pudros, 2 cm ilgio juodą pieštukėlį. Jokio plaukų lako, jokių lūpų dažų. Tualete radau besivoliojantį dantų šepetėlį. Plaukams sutvirtinti vietoj lako panaudojau savo seiles – labai ekologiška, pieštuku apvedžiau akis, išpudravau veidą, ir išėjo, man atrodo, viena stilingiausių tavo nuotraukų.

D. I.: Mes visada dirbome naktimis. Dažnai iš vakarinio lėktuvo atvažiuoju tiesiai pas tave padirbėti. Sėdime iki kokių trijų ryto (juokiasi). Pameni mano 40-ąjį gimtadienį? Įeinu su visais lagaminais pas tave, o tu man – didžiausią tortą su 40 žvakių! Ir buvom tik dviese, ir buvo gera. Šventėm ir dirbom vienu metu. Tada leidai man net pusę torto suvalgyti! (Juokiasi.) Todėl tau 40-mečio proga turėjau padaryti ką nors netikėta.

J. S.: Aš to 40-mečio visai nenorėjau. Ruošiau didžiulį kolekcijos pristatymą, daug darbų. Tradiciškai atšvenčiu darbe, ir tuo viskas baigiasi. O čia kolektyvas man sako: „Va, einam į cirką – bus labai smagu.“ Na, galvoju, visai nieko. Ateinu, dairausi į publiką ir matau daugybę pažįstamų žmonių. Galvoju, Dieve mano, koks aš nekultūringas – nevaikštau į cirką, o čia, pasirodo, tiek padorių žmonių eina... Po pirmos dalies jau norėjau eiti namo, bet mano vadybininkė sako: „Ne ne, dar pabūk, niekur neik.“ Jau man kažkoks įtarimėlis kilo... Na, o antroje dalyje prasidėjo: šunys ratu laksto, beždžionės irgi, visi žiūrovai ėmė dainuoti ilgiausių metų, šampanas, šokiai... Tokie dalykai yra labai smagūs ir įsimintini.

D. I.: Žinai, – paradoksas: aš labai myliu Vilnių, čia sukūriau, ko gero, patį svarbiausią savo gyvenime projektą „bohemiečius“, bet jau kone penkiolika metų neturiu čia savo namų... Nei pati, nei su kolektyvu. Gyvenu arba viešbučiuose, arba pas draugus. Mes neturime biuro, neturime net savo stalo, o tiek darbų vyksta... Kažkoks menas be namų, be vietos.... Tik su viltim, kad kas nors kada nors pasikeis.

Kaskart skrisdama į Vilnių savęs klausiu – kodėl. Gal tie Vilniaus stogai kalti ir tos viltys, svajonės pakeisti pasaulį? Niujorke gali pastatyti puikių spektaklių, bet niekada negalėsi padaryti įtakos procesams. O man labai norisi savo darbais suteikti jauniems žmonėms vilties ir sudaryti galimybes, kurių mes su tavimi neturėjome.