Fotografė N.Rekašiūtė: Lietuvoje moterims liepiama būti savo vietoje, o aš noriu ieškoti

Londone gyvenanti ir dirbanti fotografė Neringa Rekašiūtė (24 m.) pasakoja apie stiprias moteris, negyvus triušius ir kodėl netapo politike.

„Kai dirbu, negaliu valgyti, nes pradėsiu stresuoti“, – paskubomis paaiškina Neringa, kai laukiame leidimo įeiti į universiteto studiją, kur vyks šiandienė jos fotosesija. Galų gale mus įleidžia. Neringa pradeda tvarkyti apšvietimą, lygintuvu lygina fono audeklą, o aš šmirinėju. Pakalbinu modelį. Mergina yra teatro aktorė, dirba restorane padavėja. „Kaip ir dauguma jaunų aktorių“, – paaiškina. Aukšta, plonutė, netelpa į vieną suknelę. Neringa gūžčioja pečiais: kartais dizaineriai atsiunčia tokių modelių, kurie net merginoms, nešiojančioms 34–36 dydžio drabužius, yra per maži. O pačios fotografės pilna visur. Ji strykčioja, šokinėja, krykštauja, užvedinėja save ir kitus. „Noriu daugiau kūno“, – sako Neringa, ir modelis klusniai apsinuogina. Nuogumo – ne tik tiesioginio, bet ir gilesnio – sielos, šios menininkės darbuose apstu. Tai drąsa, fetišas ar kas kita?

Neringa, kokia esi?
Lengviau pasakyti, kokia nesu (šypsosi). Nors ir to pasakyti negaliu, nes manyje tiek visko, tiek asmenybių, tiek daug Neringų, tiek daug veidų... Manau, gerai yra keistis, save nuolat iš naujo atrasti, niekada nesustoti. Kita vertus, tam tikrais atvejais dėl to gali kilti keblumų. Tarkim, fotografas atpažįstamas pagal braižą, tad man baisu, nes nežinau, ar mano braižas matomas, ar apskritai yra?

Ši Neringos nuotrauka (pozavo pasaulinio garso modelis Ash Stymest) buvo ir vieno Niujorko mados žurnalo viršelis
Ši Neringos nuotrauka (pozavo pasaulinio garso modelis Ash Stymest) buvo ir vieno Niujorko mados žurnalo viršelis
Žurnalas "Moteris"
Tačiau kitimas yra natūralu. Juk kartą paspaudusi mygtuką negali tapti profesionale?
Nemanau, kad esu tik fotografė. Manyje yra labai daug visko, tik reikia rasti tinkamas formas, kaip tai išreikšti. Rašau poeziją, ir mano močiutei dėl to labai neramu. Ji sako, kad visi menininkai nučiuožę, kad poetai pagal apibrėžimą daug kankinasi. Gyvenime, jei nebūtų kūrybos, turbūt palūžčiau. Didesnio tikslo už ją dar nesu atradusi. Visa kita atrodo taip paviršutiniška. Labai gerbiu advokatus, gydytojus, mokslininkus, bet ir jie tam tikra prasme yra kūrėjai. Taigi viskas yra kūryba.

Ar esi pasirengusi kūryba atskleisti tikrąją save?
Iš pradžių buvau labai drąsi – juk niekas nežinojo, kad fotografuoju, tad galėjau daryti bet ką, tačiau greitai pradėjau save riboti – iš baimės, ką apie mano darbus pamanys kiti. Lietuvoje esame išmokyti elgtis santūriai, nelįsti į akis. Ypač moterims dažnai taikoma: „Būk savo vietoje.“ O aš nenoriu būti toje savo vietoje. Žiauriai noriu ieškoti, pažinti. Man įdomi intymi, laukinė moters pusė – visuomenės supančiota, uždaryta ir paslėpta. Noriu savo kūryba atskleisti tą viduje esančią laukinę vilkę, tas paslaptis. Jei tai pavyksta, jaučiuosi labai laiminga.

Galbūt fotografija Tau – būdas pareikšti savo poziciją visuomenei?
Kada nors parašysiu knygą, bet kol kas manifestuoju vaizdais – taip lengviau. Kita vertus, vaizdas iš karto patenka į tavo sąmonę, veikia. Tuo fotografija mane ir žavi – ji yra realybės, kurioje mes taip dažnai pasiklystame, fragmentas. Kartais ir pati manipuliuoju nuotraukomis, padarau taip, kad net neatrodo tikra. O po kurio laiko tos nuotraukos man atrodo kaip realybė, o ne mano veiksmų rezultatas. Jos jau gyvena atskirą gyvenimą. Kurti mažas realybes – fotografijos magija.

Iš serijos „Laukinės moters archetipas“
Iš serijos „Laukinės moters archetipas“
Žurnalas "Moteris"
-------------
Kurti šias mažas realybes Neringa pradėjo prieš kelerius metus visai atsitiktinai: vieną dieną, pasiėmusi draugo skaitmeninį fotoaparatą, ėmė spaudyti mygtukus. Patiko. Pradėjo fotografuoti moteris – susijusias su mados pasauliu ir ne, tačiau apsispręsti tapti mados fotografe niekada nebuvo lengva, nes daug visokių Neringų viduje šaukė: „Ne, ne! Yra ir kitų, mes čia!“ Neringa juokauja, kad reiktų pasikviesti iš anapilio psichoanalizės tėvą Sigmundą Freudą ir pakratyti už atlapų: „Atsakyk man, kodėl mane tai taip traukia?“
Tuometė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) trečiakursė nusprendė mesti politikos mokslus ir pasukti kitu keliu. Taip Neringa išdūmė į nuotykių ir savęs gyvenime ieškančių jaunuolių meką Londoną. Iš pradžių buvo sunku, tačiau dėl šio sprendimo ji niekada nesigailėjo.
Vėlyvą pavasarį Neringa baigs fotografijos bakalaurą Londono Midlsekso (Middlesex) universitete. Jos darbai – įvairūs, pulsuojantys aistra gražiam gyvenimui ir gilumine moters jėga – publikuoti įvairiuose Londono mados ir stiliaus leidiniuose, žurnale „Wonderland“, Lietuvoje – leidiniuose „InFashion“, „SwO Street“ ir „370”.
------------

Dažniausiai fotografuoji moteris. Tavo nuotraukose jos liūdnokos, tačiau kartu ir labai stiprios.
Galbūt. Visuomenė susikūrusi tam tikrą moters paveikslą, o aš rodau tą jos pusę, apie kurią mažai kalbama. Esame labai drąsios, nesukaustytos, bet tai niekur nefigūruoja. Mano moteris turi ką pasakyti, o aš ieškau būdų, kaip ji galėtų tai padaryti. Nurengiu, o ji tokia atvira, stipri, nebijanti savo nuogumo. Kai kurie sako, kad fotografuodama nuogą moterį elgiuosi kaip vyras – paverčiu ją objektu, tačiau man atrodo, kad mano nuoga moteris skiriasi nuo daugelio vyrų fotografuotų. Jau vien todėl, kad pati esu moteris, tarp manęs ir modelių yra tarpusavio pasitikėjimas.

Kaip renkiesi modelius?
Pamatau gatvėje ar kitur. Jei žmogus man patinka, mane suintriguoja, paprašau, kad papozuotų. Labai smagu, kai pastatau prieš objektyvą. Jie tikrai turi ką papasakoti.

Ir yra vizualiai patrauklūs...
Tik kas yra vizualiai patrauklu? Kaip tik dabar fotografuoju 64-erių vyrą, kuris, būdamas dvidešimties, šoko nuo lyno ir iki dabar yra paralyžiuotas, sėdi neįgaliųjų vežimėlyje. Tą žmogų prižiūrėjusi mano draugė turėjo išvykti į kelionę, tad paprašė pavaduoti. Taip ir susipažinome. Padedu jam, matau jo seną nuogą kūną... Ne tik jaunas kūnas yra gražus ir vertas būti fotografuojamas.
Šiuo projektu noriu pakeisti vyraujantį neigiamą požiūrį į negalią. Šią ir pati turėjau (esą tai – dievų prakeiksmas), todėl suprantu, kad gyvenimas nesibaigia, jei nevaikštai ar nevaldai rankų. Žmogaus dvasia yra nepalenkiama.

Iš serijos „Laukinės moters archetipas“
Iš serijos „Laukinės moters archetipas“
Žurnalas "Moteris"
Ko kaip fotografė niekada nedarytum? Ar turi kokias ribas?
Niekada nežudyčiau gyvūno tam, kad įamžinčiau jį nuotraukose, bet mirusį natūralia mirtimi fotografuočiau. O ką išgyvena karo fotografai matydami mušamą ar mirštantį žmogų? Ta riba labai slidi. Svarbiausia yra niekada nepamiršti, kam tai darai, koks tavo tikslas, ką nori tuo pasakyti. Negali tiesiog fotografuoti mirusių gyvūnėlių, nes tai cool. Kartą įamžinau vaikiną su parduotuvėje pirktu negyvu triušiu. Koks prasidėjo balaganas! Feisbuke visi rašė, kad tai nepadoru, nedievobaiminga... Juokiausi iš tų komentarų – juk mėsą valgome kiekvieną dieną, tik nematome, kaip gyvūnas ja tampa. Jei taip trikdo nuotrauka, nevalgykit. Man nepatinka dviveidžiai žmonės, kurie šaukia „O Dieve, kaip tai blogai“, bet kaip elgiasi patys, nė nemąsto.

Kaip reaguoji į kritiką?
Rėžkit! Man reikia konstruktyvios kritikos, ne šiaip: „Tu durna ir nefotografuok negyvo triušio.“ Esu labai savikritiška, negailestinga sau – niekada nesu iki galo patenkinta, visada randu, prie ko prikibti. Turbūt dėl to ir galiu stumtis į priekį.

Ar Londone galima pragyventi iš fotografijos?
Iš visko galima. Nelygu, kaip gerai nori gyventi. Aš manau taip: geriau turėsiu mažiau ir būsiu laiminga darydama tai, kas patinka, negu turėsiu labai daug ir lenksiu nugarą dėl kažko, kas neteikia džiaugsmo. Labai pasitikiu gyvenimu. Gal per daug pozityviai į jį žiūriu, gal esu per daug naivi? Tik jei taip nedaryčiau, būčiau ne aš. Kol kas gyvenime, jeigu įdedu širdies ir parodau žmonėms, kad jais pasitikiu, viskas grįžta.

Pasiilgsti Lietuvos?
Labai. Kaimo, šviežio pieno, agrastų iš močiutės daržo... Londonas gerai tiems, kurie nori tūsintis. Aš jau geriau savaitgalį į kokį miestuką, kur yra pigus viešbutukas, nuvažiuosiu. Girdėjau, kad jei nori, kad tavo gyvenimas atrodytų ilgesnis, kiekvieną dieną pridėk ką nors nauja, nes atmintis fiksuoja naujus prisiminimus, o jie ištempia laiko suvokimą. Pavyzdžiui, grįžti po atostogų ir galvoji, kiek visko nuveikei.

Apie ateitį mąstai?
Norėčiau pakeliauti, padaryti fotožurnalistinių projektų. Man visada negana – norisi visą fotografiją aprėpt. Žinau, kad negaliu, kad turiu pasirinkti vieną kelią, bet esu jauna, dar galiu ieškoti. Man 24-eri, tačiau mano sielai – 60, tad sudėjus mums viduje – 84 (juokiasi)! Ką norėsiu daryti baigusi studijas, dar nežinau.

Įsivaizduok, ateina pas tave jauna moteris ir sako: „Neringa, nežinau, ką gyvenime daryti, bet mane traukia fotografija.“ Ką jai patartum? Ką norėtum, kad tau būtų patarę?
Man labai baisu patarinėti kitiems. Pati būčiau norėjusi žinoti, kaip kartais yra nelengva, kiek daug yra visokių pagundų. Kad man būtų pasakę: „Niekada nepamiršk savo pagrindinio tikslo.“ Daug kartų esu paslydusi, bet supratau, kad svarbiausia – tikėti savimi. Šis miestas, apskritai gyvenimas dažnai priverčia pasijusti visišku nieku, bet reikia žinoti savo vertę. Juk galų gale lieki pats su savimi, tad jei savęs nevertinsi ir nemylėsi, tai nieko ir nebus. Norėčiau, kad man būtų pasakę: „Neieškok kitų pritarimo, ieškok savo pritarimo.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis