I.Butkutė: aš atleidau savo šefą ir kitiems siūlau padaryti tą patį

Praėjusiais metais pasirodžiusi pirmoji 28-erių metų poetės Ilzės Butkutės eilėraščių knyga „Karavanų lopšinės“ įvertinta Zigmo Gėlės premija kaip geriausias poetinis metų debiutas. Ilzė nebūtų Ilzė, jei nestebintų – netrukus ji parašė patarimų darbdavių skriaudžiamiems žmonėms rinkinį „Atleisk savo šefą“.

Kaip atsirado naujausias Jūsų kūrinys „Atleisk savo šefą“? Poetams tarsi nelabai būdinga rašyti knygas socialinėmis temomis...
Knyga „Atleisk savo šefą“ gimė iš pykčio ir šoko, kuriuos patyriau susidūrusi su šlykščiu darbdavių elgesiu, tačiau baigiau ją jau iš nuoširdžios atjautos tiems, kurie išgyvena panašius dalykus.
Reklamos agentūroje, kurioje tuo metu dirbau, buvo naikinama viena kūrybinė komanda, o žmones pagal ilgametes tos agentūros tradicijas norėjo atleisti be įprastų išeitinių kompensacijų. Gal rašymas man tikrai yra terapijos forma? Kažkodėl, lyg rašyčiau dienoraštį, ėmiau žymėtis, ką ir kaip darau, kaip į tai reaguoja mano darbdaviai, kaip vis aiškiau jie praranda viltį mane palaužti... Galiausiai tai virto patarimų kitam panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui rinkiniu. Papildžiau jį draugų ir bičiulių istorijomis, kurios baigėsi taip pat laimingai arba, priešingai, gerokai liūdniau. Įtraukiau mane konsultavusių teisininkų patarimus, pagaliau – aktualiausius įstatymus, kuriuos tiesiog privalo žinoti kiekvienas darbo sutartį pasirašantis žmogus. Na, ir lyg paskutinę raziną į kepamą pyragą sudėjau įdomiausius savo šefo nusišnekėjimus, kuriais jis siekė mane „atvesti į protą“.
Taip ir gimė tas nemandagus vadovėlis „Atleisk savo šefą“ su iškeltu didžiuoju pirštu ant viršelio. Kol derėjausi su leidyklomis, girdėjau siūlymų pavadinimą pakeisti į „Atleisk savo šefui“. Iškart pasakiau: nieku gyvu. Knygos idėja ir yra – atleisk savo šefą, jei mėgina tavimi manipuliuoti, tyčiotis iš tavęs, tave išdurti. Juk nebūtina atleisti jį ar ją fiziškai – užtenka jausti, kad padarei tai emociškai.

Patarimų knyga jau sulaukė populiarumo.
Patarimų knyga jau sulaukė populiarumo.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ką turite galvoje? Dabar, kai toks nedarbas, o žmonėms reikia išlaikyti šeimą, šitokia įžūli mintis daugeliui, ko gero, net į galvą nešautų.
Galvoje turiu orumą. Viena vertus, ši knyga skiriama žmonėms, atsidūrusiems kraštutinėse situacijose – kai jau žino, kad bus atleisti, telikęs klausimas, kiek praras ar išsaugos. Kita vertus, tai – vadovėlis visiems, kurie rizikuoja vieną dieną susidurti su panašiais iššūkiais – mažinant etatus, skelbiant įmonės bankrotą ar mėginant pabloginti darbo sąlygas. Aš tarsi atiduodu į skaitytojo rankas ginklus, kurie padėjo man laimėti kovą ir nieko nekainavo.
Tiems, kurie pasiryžę dar daug metų kęsti patyčias ir grasinimus darbe, algas vokeliuose ir panašias lietuviškas „grožybes“, mano knyga padėti negali. Ji bus įdomi jiems nebent kaip galimybė pro rakto skylutę pažvelgti į kitokią istoriją. Ir į kai kurių Vilniaus reklamos agentūrų kasdienybę, kokia tikrai negalima didžiuotis.

Galbūt ir kai kuriems Lietuvos darbdaviams reikėtų tam tikro švietimo, kad suprastų, jog jų godumas, nesidalijimas, nejautrumas atsisuks kitu galu ir neišgelbės net iš svetur atsigabenta pigi darbo jėga?
Tikiu, kad egzistuoja tam tikri visatos dėsniai, elgesio kodeksai ir kad tie, kurie pažeidžia tas nerašytas taisykles – piktnaudžiauja savo padėtimi, sąmoningai kenkia kitiems, anksčiau ar vėliau sulaukia atpildo. Nebūtinai ant jų turi užgriūti medis ar dar blogiau. Atpildas gali būti gerokai paprastesnis ir linksmesnis. Užtenka prisiminti stogais mėginusį pabėgti direktorių iš Šiaulių, kai pas jį dėl mokesčių slėpimo atvyko keli mokesčių inspektoriai. Jo žmogaus voro parodijos vertą rėpliojimą stogais turbūt matė pusė Lietuvos. Manau, tokio tipo šefų per prievartą nepamokysim ir neapšviesim. Tai padarys pats gyvenimas.

Šiuo metu esate laisvai samdoma idėjų ir tekstų kūrėja. Ar įsidarbinti nenorite būtent dėl prastos patirties?
Patirties turiu visokios – esu reklamos senbuvė, dirbau net penkiose agentūrose: nuo apkiautusių šaraškino kontorų, kur didžioji atlyginimo dalis mokama vadinamaisiais juodais, o buhalterė, iki algų mokėjimo likus kelioms dienoms, iš nevilties ima isteriškai ant visų spiegti, iki agentūrų tinklų. Tad išbandyti laisvai samdomos kūrėjos duoną buvo tiesiog įdomu. Tai mažiau prognozuojamas kelias, tačiau argi mažiau prognozuojamas reiškia mažiau įdomus? Dabar sutinku begalę naujų žmonių, galiu prisidėti prie įvairių projektų. Kai kartu padirbę žmonės rekomenduoja mane savo bičiuliams, tai – vienas didžiausių įvertinimų.
Nesakau, kad niekada negrįšiu į jokią agentūrą, bet kol kas esu labai laiminga. Mano „kolegės“, su kuriomis praleidžiu didžiąją darbo dienos dalį, kai nevaikštau į susitikimus ir proto šturmus, – dvi katės. Jos neapkalbinėja ir negąsdina recesija. O per pietų pertrauką galiu sau leisti pasimėgauti kad ir karšta vonia su jūros druska, eteriniais aliejais, žvakėmis ir smilkalais. Man tai kur kas maloniau, nei pietauti su pižoniška kompanija.

Esate itin aktyvi pilietė, ir tai iškart krenta į akis, juk mūsų visuomenėje vis dar keroja pasyvumas bei viltis, kad malonesnį gyvenimą ant lėkštutės atneš gera valdžia.
Paauglystėje buvau visiška balta varna, didžioji maištininkė, arši gyvūnų teisių gynėja, veganė su dirbtinės odos kerzais ir suktine dantyse. Artimieji manė, kad mane įtraukė kokia nors sekta, nes ta dora mergaitė, tyli pirmūnė, knygų graužikė pati tapti tokia negalėjo.
Vėliau daug kas keitėsi, gyvenimas brūžino kampuotą charakterį, bet dalis tos maištininkės, matyt, liko. Viename „Poezijos pavasario“ renginyje poetė Dalia Teišerskytė pavadino mane karingąja Ksena. Man tikrai užverda kraujas, kai pamatau tai, kas prieštarauja nerašytam teisybės pajautimui. Išgirdusi, kaip kaimynas muša žmoną, negaliu neiškviesti policijos. Pamačiusi, kaip baro apsauginiai Vilniaus senamiestyje spardo benamį, negaliu neprieiti ir nepaklausti, kas čia per vakarėlis. Na, o jeigu visą savaitę Druskininkuose girdžiu tik piktus juokelius apie čia žadamą iškildinti Tado Gutausko „Lietuvos skydą“, žmonių dažniau vadinamą „Lietuvos karstu“, negaliu neprisidėti prie Feisbuko puslapio „Aš už tai, kad „Lietuvos skydas“ stovėtų Gutausko svetainėje“ atsiradimo.
Pasyvumas yra patogi būsena – gali nieko nedaryti, skųstis ir dar būti paguostas, gauti dėmesio dozę. Galbūt yra žmonių, kuriuos tai veža. Veža? Tegul važiuoja. Galiu tik palinkėti sėkmės jų ilgame ir nuobodžiame kelyje.

Pasyvumas yra patogi būsena – gali nieko nedaryti, skųstis ir dar būti paguostas, gauti dėmesio dozę, svarsto Ilzė.
Pasyvumas yra patogi būsena – gali nieko nedaryti, skųstis ir dar būti paguostas, gauti dėmesio dozę, svarsto Ilzė.
Žurnalas "Moteris"
Dirbate reklamos srityje. Jums patinka tai, ką darote, ar reklama – tik būdas pragyventi, kaip yra ne vienam menininkui?
Taip, dažniausiai man tikrai nuoširdžiai patinka tai, ką darau. Aišku, viena yra versti nykų plaukų dažų reklamos tekstą, visai kas kita – dalyvauti kuriant televizijos klipą: nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, paskutinio žodžio, paskutinės reikšminės pauzės aktoriaus balse. Beprotiškai svarbu žmonės, su kuriais dirbi, ir klientai, kurie žino, ko nori. Reklama, jei pasiseka su komanda ir su užsakovais, yra kūrybiška sritis. Ji leidžia man ir užsidirbti, ir realizuoti save.
Dar smagiau tai, kad esu gana universalus žmogus, o laisvai samdomo režimas leidžia išbandyti save ir naujose srityse. Šiuo metu pradėjau rašyti scenarijų, dalyvauju mokinių kūrybiško mokymosi skatinimo projekte, o neseniai išbandžiau jėgas poezijos vertimų dirbtuvėse, ir man pasiutusiai patiko. Kas žino, gal tai dar viena nauja pradžia?

Viename interviu skaičiau, kad į poeziją įkritote tiesiogine to žodžio prasme: Druskininkuose – nuo... stogo.
Ne nuo stogo, bet ant jo. Ai, jaunystėje buvau linkusi į ekstremalumus ir poetišką romantiką... Kartą Druskininkuose, tokiame legendinio poetų viešbutuko legendiniame bokštelyje, pasibaigus vieno „Poetinio Druskininkų rudens“ oficialiai daliai, vyko vakarėlis. Visi sėdėjo kaip žmonės, o man prisireikė įsitaisyt ant palangės ir, iškorus kojas į lauką, žiūrėt į žvaigždes. Kažkurią akimirką užsižiopsojau ir nugarmėjau iš bokštelio ant nuožulnaus stogo. Iki pat jo krašto. Jei ne lietvamzdis, į kurį pavyko įsispirti, būčiau ištiškusi ant šaligatvio. Gerai tai, kas gerai baigiasi... Po viso to ir sakau, kad literatūros pasaulyje atsidūriau nukritusi ant „Širdelės“ stogo.

Pirmoji Jūsų poezijos knyga „Karavanų lopšinės“ tokia grakšti, tokia lengva, tarsi vienu atodūsiu būtų gimusi. O kaip iš tikrųjų atsiranda Jūsų eilėraščiai? Rašote kompiuteriu, o gal kavinėse ant servetėlių?
Anksčiau skrebendavau ir ant servetėlių baruose, tačiau kuo toliau, tuo daugiau rašau kompiuteriu – romantikos nedaug, tačiau kaip patogu! Be to, eilėraščiui kurti reikia tylos, tad dažniausiai darau tai pasislėpusi namuose, išsijungusi telefono garsą. Ir tai tikrai nėra kasdienis ritualas. Gal taip neatrodo dėl panašios tekstų stilistikos, bet „Karavanų lopšinėse“ sudėti eilėraščiai aprėpia visą prabėgusį mano dešimtmetį.

„Mane augino aklas akrobatas – įpratino pamiršti Žemės trauką“ – nuostabus pasažas, bet realybėje atrodote gan tvirtai stovinti ant žemės ir nedaug bendra turinti su padebesiais skrajojančios nepraktiškos bohemščikės įvaizdžiu, ar ne taip?
Tiesa. Galbūt todėl, kad gana anksti palikau tėvų namus, tapau finansiškai ir, kiek tai įmanoma, emociškai nuo nieko nepriklausoma. Niekam nereikėjo atsiskaitinėti, niekas manęs nekontroliavo. To jausmo, kad esi savo gyvenimo šeimininkas, nekeisčiau į jokį kitą. Savarankiškumas man yra viena didžiausių vertybių. Būdama nepraktiška bohemščikė, vargiai galėčiau sau leisti tokią prabangą.

Įsimylėjimas, džiaugsmas, liūdesys, nusivylimas... Kokios būsenos įkvepia Jus kurti poeziją?
Kad parašyčiau eilėraštį, turi būti rami galva. Pavyzdžiui, nešiojuosi joje pirmą eilėraščio eilutę, tačiau smegenis spaudžia nesutvarkyti namai, nebaigti darbai. Tada niekaip negaliu to eilėraščio parašyti! Susitvarkau, baigiu darbus, tada tik šast – ir eilėraštis pats ateina, kaip katė atsliūkina pasiglaustyt apie kojas. Paauglystėje buvo kitaip – rašiau net troleibusuose. Matyt, dabar mano būseną stipriau veikia aplinka. O visi mano poetiniai tekstai, nėra čia ką slėpti, – apie dviejų žmonių ryšį. Meilė – labai nuvalkiotas žodis, bet juo vadinamo jausmo nuvalkioti turbūt neįmanoma. Aš tą jausmą savo tekstuose savotiškai mitologizuoju, aprengiu sapnų konstrukcijomis, paleidžiu gyventi į mistiškas vietas, neegzistuojančius miestus, neapibrėžtą laiką. Kol galiausiai, būna, skaitau ir netikiu, kad pati tai parašiau.

Eilės apie miestus išduoda, kad iki kaulų smegenų esate miesto vaikas. Ką Jums reiškia miesto pulsas?
Didžiąją vaikystės ir paauglystės dalį praleidau Justiniškėse – viename pilkiausių Vilniaus rajonų, kur begalė vienodų namų. Kai galiausiai atsikrausčiau gyventi į miesto centrą, negalėjau nustoti juo grožėtis, juk senamiestyje nėra dviejų vienodų fasadų. Taip mano eilėraščiuose atsirado mane iš naujo suvedžiojęs Vilnius, o paskui – ir kiti miestai, kuriuos teko pažinti ir pamilti.

Ar mėgstate keliauti? Koks maršrutas padarė didžiausią įspūdį?
Pasiutusiai mėgstu keliauti, tačiau esu tinginė: lipti į kalnus, džiunglėse kapotis kelią, nakvoti beduinų palapinėse ir virti vakarienę ant kūrenamų karvės kakučių – ne mano stichija. Per paskutines atostogas su draugu išmovėm mėnesiui į Pietų Ameriką. Mes ne keliavome – mes tiesiog gyvenome: Montevidėjuje, paskui Buenos Airėse, nes norėjome pažinti tuos miestus, jų dvasią.
Pagrindinis tikslas buvo „Llamadas“ – Montevidėjuje (Urugvajus) vykstantis karnavalas. Jis visai kitoks nei Rio de Žaneire – Montevidėjuje mažiau popso, daugiau tikrumo. Kelioms dienoms uždaromos kai kurios miesto gatvės, vyksta iškilminga procesija. Joje dalyvauja visi, kas tik netingi: ir pritrenkiančios gražuolės, ir pagyvenusios damos, ir vos bepajudantys seneliukai, ir neįgalūs žmonės, ir transseksualai, ir vaikai... Atrodo, kad visas miestas šoka pagal hipnotizuojantį būgnų ritmą.
Karnavalo naktimis atvykėliams ir vietiniams urugvajiečiai nuomoja savo namų terasas ant stogų. Vienoje tokioje šventę stebėjome ir mes. Sužinoję, iš kur esame, šeimininkai ėmė kvosti, ką, po šimts, veikiame taip toli nuo namų. Juokais pasakėme, kad tai – mūsų medaus mėnuo. Reikėjo matyti jų reakciją. Atrodė, kad žmonės iš džiaugsmo išraus visą namą su pamatais ir išbėgs su tuo namu į karnavalo eiseną. Kaip jie moka džiaugtis!
Na, o kadangi Argentina yra Urugvajaus kaimynystėje, aplankėme ir ją. Žmonės Buenos Airėse visai kitokie, kitoks tempas, vyraujanti nuotaika. Kažkokios riaušės, susišaudymai... O žmonės labai atsipūtę. Pavyzdžiui, sykį vakarieniaudami kavinaitėje prie savo namų užsisakėme alaus. Barmenas pasakė „tuoj“ ir iškart kažkam paskambino. Po penkių minučių gatve tekinas su prekių vežimėliu atbėgo kinas, kažką atidavė ir su tuo vežimėliu nubėgo atgal. Pasirodo, atvežė mums alaus. Vienas labiausiai jaudinančių dalykų Buenos Airėse man buvo rašytojo Jorge’s Luiso Borgeso vaikystės namų paieškos. Susiradome adresą, leidomės į kelią, buvau pakilios nuotaikos. Savo draugams literatams buvau pažadėjusi iškart įdėti Borgeso namo nuotrauką į Feisbuką. Neįdėjau lig šiol. Kai radom tą namą, vos neapsiverkiau – jame dabar yra šviestuvų salonas. Milžiniškos vitrinos, nė iš tolo nekvepia magiškuoju realizmu. O apskritai jo mūsų aplankytuose Pietų Amerikos miestuose buvo gausu. Ko vertas vien Buenos Airių botanikos sodas, gan liūdnomis aplinkybėmis tapęs kačių karalyste. Atrodė, kad tas sodas ir priklauso joms – tuntai ten žaidžia retų medžių pavėsiuose, ilsisi ant suolų, medžioja plaštakes, kibina praeivius. Vaizdas tikrai siurrealistinis, tačiau paprastai paaiškinamas – ten kates atneša ir palieka jomis atsikratyti panorę šeimininkai. Kadangi sodo prižiūrėtojai šiais gyvūnėliais rūpinasi, vis daugiau žmonių jas ten ir palieka... Taip ir gimė tas graudus kačių rojaus sodas.

Už ką taip mylite kates, kad net sukūrėte joms socialiniame tinkle paskyrą? Juk katės tokios pragmatiškos. Anot vienos šmaikščios gyvūnų mylėtojos, šunys nori meilės, o katės – žuvų.
Ojojoi! Apie kates galiu kalbėti be pertraukos, todėl ir sukūriau Feisbuke kačių komiksų puslapį „Kačių pamotės istorijos“. Jame su kitais kačių maniakais rypuojame apie savo rainus stabus.
Dvi mano pačios katės atsirado labai spontaniškai: sykį prieš pirmąsias šalnas gyvenimas man tiesiog numetė po kojomis mažą, alkaną, sušalusį padarą. Pajutau, kad jei nusisuksiu ir nueisiu, tas kniaukiantis pūkų kamuolys vienas žiemos neišgyvens. Parsinešiau užanty, išmaudžiau, išgydžiau, paskiepijau, ir gyvenom sau draugiškai. Pavadinau Linksmuoju Juozapu, o vėliau paaiškėjo, kad tai – katė, o ne katinas. Po poros metų nutiko panašiai – tąsyk mano kaimynai kiemo šunims išmetė dar aklą kačiuką. Gal buvo išmetę visą vadą, tik, matyt, tas vienintelis atropojo po mano langais ir tiek pypsėjo iš siaubo, kad išėjau pasižiūrėti. Buvo dar labai mažas, tad turėjau maitinti dirbtinio pieno mišiniu iš švirkšto kas keturias valandas. Žodžiu, važinėdavau namo per pietų pertrauką maitinti. O kol būdavau darbe, tą pelės dydžio kačiuką teko laikyti narvelyje – kad Linksmasis Juozapas nesuvalgytų. Veterinarai sako, kad užaugusi Bimbo mane nuoširdžiai laiko savo mama, nes esu pirmasis kontaktas, kurį ji prisimena.
Sutinku, kad katės – gerokai klastingesni padarai nei šunys, tačiau – tarsi fatališkos moterys: mylim jas prieš savo valią.

Nemažai laiko praleidžiate Feisbuke. Daugelis socialinius tinklus vadina laiko žudikais, o visas ten užsimezgančias draugystes – netikromis.
Taip, Feisbukas yra mane gerokai apsėdęs. Kita vertus, tai – ir kasdienė pramoga, ir bendravimo su bičiuliais būdas, ir pilietiškumo skatinimo priemonė (prisiminkim, kiek žmonių prieš rinkimus stengėsi paprotinti draugus eiti balsuoti). Maža to, kartais net naujų klientų visai netyčia „pakabinti“ padeda – paskaitinėja, kaip rašau, ir paprašo kokio teksto.

Kas ir kaip įtraukė Jus į aistringą romaną su motociklu?
Motociklas, pasirodo, buvo sena mano svajonė. Mokyklos suolo draugė sakė, kad dar neatmenamais laikais kažką kliedėdavau apie mocą ir odinius kombinezonus, nors man pačiai atrodė, kad noras pajusti greitį ir vėją atsirado tik tada, kai buvau jau „sąmoningo“ amžiaus. Teises vairuoti motociklą gavau prieš dvejus metus. Važinėju dar labai, labai atsargiai. Porą sykių esu virtusi. Nelabai rimtai – didesnių traumų ir randų išvengiau. Tik po vieno incidento kelias savaites sunkiai vaikščiojau. Tada, sveikdama lovoje ir neturėdama ką veikti, pradėjau piešti komiksus apie savo kates.

Ar Jums patinka būti moterimi?
Geras klausimas. Kartais vaikinai man sako: „Ilze, tu – savas bičas!“ Būdami su manimi, bičiuliai neturi vaidinti kultūringesnių, nei yra, cenzūruoti savo kalbos, vengti nešvankių anekdotų ar kitaip stengtis neužgauti gležnos moteriškos esybės. Vis dėlto būti moterimi man labai patinka. Ir ne tik nagus lakuotis ar kablus avėti. Beje, su jais viršiju metrą devyniasdešimt...

Turite kokių nors moteriškų svajonių? Pavyzdžiui, sukurti gražią šeimą, namus su pelargonijomis, auginti kelis vaikučius?..
Esu pernelyg didelė hedonistė ir pernelyg džiaugiuosi dabartiniu savo gyvenimu, kad galvočiau apie vaikus – juk jie šį gyvenimą pakeistų negrįžtamai. O pelargonijų tai nuoširdžiai nekenčiu, man tai – vienos siaubingiausių gėlių! Labai gerai žinau, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės, net keisčiausios, pildosi. Vis dėlto pastaruoju metu vis pamąstau, kad būtų įdomu turėti savo barą, alsuojantį Pietų Amerikos dvasia. Kita svajonė, brandinama jau seniai, – kūrybinė studija vaikams, turintiems regos, klausos, judėjimo negalią. Kurti ten galėtų piešti, sėdintys neįgaliųjų vežimėlyje – lipdyti iš molio, akli – mokytis kalbų ar dainavimo. Kol kas šiai svajonei pildyti vis trūkdavo laiko, o dabar jau turbūt žengiu pirmuosius žingsnius jos link.

Nuotraukos – Liudo Masio. Makiažas – Živilės Praškevičienės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis