„Dingstu dešimčiai dienų – važiuoju į vipasanos kursus kapstytis savo demonuose“, – gyriausi draugams prieš kelionę. „Būk atsargi, – įspėjo jie. – Kas žino, ką rasi ir ar begrįši atgalios.“ Nežinau ir aš. Juk akistata su savo proto nešvarumais ir sąmonės purvais negali būti daili. Medituosiu pirmą kartą gyvenime.

Apie priesakus ir nuodėmes

Apie meditacijos praktiką vipasaną sužinojau iš draugų, daug informacijos pateikta oficialioje šios praktikos puoselėtojų interneto svetainėje (www.dhamma.org). Žinau, kad viso kurso metu būtina sąžiningai laikytis penkių su morale susijusių priesakų: neatimti gyvybės nė vienam gyvam sutvėrimui; nevogti; susilaikyti nuo bet kokios seksualinės veiklos; nemeluoti; nevartoti jokių svaigalų (tabako ir kavos – taip pat). Seniems studentams (naujokai vadinami naujais studentais, o išklausiusieji bent vieną vipasanos kursą – senais) galioja dar trys priesakai: nevalgyti po vidurdienio (t. y. popiet, kai naujokai žiaumoja obuolius ar kitus sezoninius vaisius, jie gauna tik arbatos); susilaikyti nuo juslinių pramogų ir nepuošti kūno; nemiegoti aukštose, patogiose lovose. Be to, visas dešimt dienų tvyro taurioji tyla – kūno, kalbos ir proto. Tai reiškia, kad neleidžiama kalbėtis, susirašinėti rašteliais, susimojuoti rankomis, susimirksėti, tapšnoti per petį, spausti rankos ir kitaip bendrauti. Jei kyla problemų, leidžiama tyliai pasikonsultuoti su mokytoju asistentu ar patarnautojais. Visais kitais atvejais būni vienas su savimi, be jokių dirbtinių pagalbininkų. Knygomis, telefonais, kompiuteriais, pieštukais, žaislais naudotis neleidžiama – kad netrukdytum nei sau, nei kitiems susikaupti, o jei kiti trukdo tau, reikia stengtis nekreipti į tai dėmesio.
„Negalėsi kalbėti daugiau nei savaitę?! Dieve saugok“, – stebėjosi draugai. Ir kartu guodė: „Jei grįši ir norėsi išsikalbėti, išklausysiu, o jei toliau tylėsi, kalbėsiu aš“; „Jei grįši pakrikusios psichikos, eisim alaus.“ Manęs taurioji tyla negąsdino. (Kursuose, netgi kai prireikdavo atsakyti į mokytojos klausimus kad ir trimis žodžiais, jausdavausi nejaukiai. Norėjau tiesiog tylėti.) Baugu buvo dėl kitko – kaip ištverti nieko neveikiant, kai negali išsitraukti pakelio cigarečių? Bent trys dalyviai prieš kursus prisipažino, kad vienas pagrindinių jų tikslų yra per dešimt dienų mesti rūkyti. Aš tokio tikslo neturėjau, tad kiek baiminausi. „Nebijok, – sakė man brangus žmogus. – Kai būsi ten, tavo mintys bus visai kitur, rūkyti nenorėsi.“ Ir tikrai nenorėjau.

Labiausiai per visą šį laiką pasiilgau žiūrėti žmogui į akis. Va kokia poezija.

Kita didelė baimė buvo, neduokdie, tapti hipe. Ta, kuri visiems ir visada palaimingai šypsosi, nes pasaulis gražus, ir viskas, kas vyksta, yra gerai. Nėra gerai. Jei mes prie popietinės kavos nesiuntame iš pykčio dėl bado Jemene ar nykstančių Amazonės miškų, tai nereiškia, kad jie nenyksta. Nenoriu tapti cukrine ameba, kuriai niekas be jos pačios nerūpi. Pasirodo, buvau neteisi. Kursuose nemokoma apsimesti, kad pasaulyje nėra skurdo, agresijos, korupcijos, pavydo, blogio. Mokoma aiškiau, sąmoningiau viską suvokti, išgryninti protą, efektyviau panaudoti vidinius išteklius jų nešvaistant nereikšmingiems dalykams.

Foto: Vida Press

Taurioji tyla prasidėjo prieš pirmąją kursų dieną – vakare. Kitądien, ketvirtą ryto, skambės ropštis iš lovos kviečiantis gongas, pusę penkių rinksimės meditacijos salėje į pirmąją sesiją. Saulė dar nebus pakilusi. Dangus pamažu keis spalvą, kaskart tarp meditacijų atmerkęs akis jį matysi vis kitokių atspalvių. Oras kvepės vienaip penktą, kitaip – septintą valandą ryto. Mėnulis vieną vakarą švies tiesiai virš stogo, kitą – jau kitoje vietoje – tarsi žaisdamas slėpynių, o iš tikrųjų laikydamasis gamtos dėsnių. Svarbiausia – to pagrindinio, kad viskas kinta.

Pirmąją dieną buvo labai smalsu – ar pavyks anksti atsikelti, ar ištversiu be pogulio, ar skanus maistas, kas ta meditacija, ką veikti per pertrauką, kaip išvengti žvilgsnių. Laikytis griežtai surikiuotos dienotvarkės nesudėtinga, tik mintys klaidžioja toli toli – į ateitį ir į praeitį, į kitus miestus ir žemynus. Visur, tik ne čia. Kaip jas suvaldyti? Mokytoja sako, kad tai natūralu: „Tiesiog pasistenk susitelkti į kvėpavimą.“

Antrą dieną apima nuobodulys, nepaleidžia mintis graužikė „Kam švaistau laiką?“ Juk galėčiau tyrinėti kalvas, žaisti su katinu, šviestis skaitydama knygas, būti su artimais žmonėmis… Vietoj to sėdžiu užmerktomis akimis dešimt valandų per parą, o per pertraukas noriu staugti, nes jau padariau visus raumenų tempimo pratimus, kuriuos prisimenu, įsmeigiau smilgą į skruzdėlyną, išsiploviau kojines, daugiau jokios veiklos nesugalvoju. Pradedu jausti kylančią įtampą ir jau beveik einu prašyti kurso tarnautojų, kad kviestų man taksi. Nenueinu.

Trečią dieną kankina tokios pačios mintys. Noriu pabėgti. Vis dėlto sau sakau, kad nuvilčiau man svarbius žmones, kurie yra išbuvę visą kursą, kai kurie – ne vieną kartą. Be to, giliai viduje jaučiu, kad man dabar reikia čia būti.

Sako, kad antrą dieną išvyksta daugiausia naujokų – supranta, kad vipasana jiems dar per anksti. Arba šeštą, likus visai nedaug iki pabaigos. Ant skelbimų lentos skaičiai keičiasi taip lėtai... Trečia diena, penkta diena, aštunta diena...

Dešimtą dieną, po rytinės meditacijos sesijos, mums oficialiai leidžiama prabilti – kad pratintumės grįžti į „normalų“ pasaulį, – su šiuo visą kursų laiką neturėjome jokio ryšio. O kas, jei, mums čia medituojant, JAV pradėjo bombarduoti dar vieną gražų naftos gausų kraštą ir jo žmones? Kas įvyko per šį laiką? Ar mano pomidorai palaistyti? Ką sakyti pirmiausia? Keista girdėti savo balsą. Kažkas verkia iš džiaugsmo. Visi šypsosi ir plepa, plepa… Užsimanau atgauti seife gulintį savo telefoną ir paskambinti svarbiausiems žmonėms. Telefonas – tik rytoj, prieš išvykstant. Šiandien esame čia. Užtat per popietinę meditacijos sesiją stinga to visiško susikaupimo: per daug emocijų, išgirstų istorijų. Vis dėlto ne per daug akių. Labiausiai per visą šį laiką pasiilgau žiūrėti žmogui į akis. Va kokia poezija.

Vipasaną reikia patirti pačiam. Moraliai neteisinga apie ją išsamiai pasakoti tiems, kurie to nepatyrė. Ne mokytojas juos gali nuvesti šunkeliais. Kiekvieno patirtis – savita. „Savęs stebėjimu pagrįsta technika parodo mums tikrovę iš dviejų pusių – vidinės ir išorinės. Anksčiau žiūrėdavome atmerktomis akimis, nepastebėdami vidinės tiesos. Savo nelaimių priežasties visada ieškodavome išorėje, kaltinome ir stengėmės pakeisti išorinę tikrovę. Nepažinę vidinės tikrovės nesupratome, jog kentėjimo priežastys glūdi viduje, mūsų pačių aklose reakcijose į malonius ir nemalonius pojūčius“, – cituojamas vipasanos mokytojas S. N. Goenka William'o Hart'o sudarytoje knygoje „Menas gyventi“. Tai ir yra tie demonai.

Foto: Vida Press

Išklausiusieji kursą gali rinktis į grupines meditacijos sesijas. Po dviejų savaičių vienas raportuoja vėl pradėjęs rūkyti. Susirenka vos ketvirtadalis mūsų grupės, ir dažnas prisipažįsta pritingintis savarankiškai namie tęsti praktiką po valandą rytais ir vakarais. Tiesa, visi tikina pajutę teigiamus savo gyvenimo, būdo, elgesio, minčių pokyčius. Ar ilgai, priklauso nuo asmeninio pasirinkimo ir susikaupimo, sugebėjimo neleisti savęs blaškyti.

Aš bandau palaikyti ritmą pamedituodama bent ryte. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą, apsaugo nuo pačių bjauriausių emocijų. Tos dešimt dienų buvo labai sunkios, vis dėlto patirti tai, ką patyriau, tikrai verta. Kaip pasakytų Buda: „Tegu visos būtybės būna laimingos.“

Apie troškimus, pasibjaurėjimą ir nežinojimą

Vipasana yra Budos mokymas. Derėtų priminti, kad budizmas yra ne religija, o gyvenimo filosofija. Norint praktikuoti vipasaną, nebūtina pasiskelbti, kad esi budistas.

Buda gimė prieš daugiau nei 2500 metų karališkoje Indijos šeimoje. Privilegijuota padėtis leido jam mėgautis turtuolio patogumais per daug savęs nevarginant mintimis apie tai, kad ne visi šiame pasaulyje gimsta su auksiniu šaukštu burnoje ir kad dažnai tas šaukštas yra auksinis kitų sąskaita. Vis dėlto viena kelionė už rūmų ribų viską pakeitė. Teigiama, kad jos metu princas (būsimasis Buda, t. y. nušvitęs) sutiko ligotą žmogų, seną žmogų ir mirusįjį. Tai jam padėjo suvokti visa ko laikinumą ir ligos, senatvės bei mirties neišvengiamybę. Po kurio laiko princas iškeliavo ieškoti būdų, kaip nugalėti kančią, tačiau nerado. Nušvitimą jis pasiekė ir tapo Buda po kelerių gilios meditacijos metų. Kelis dešimtmečius iki mirties Buda dalijosi savo žiniomis su tūkstančiais žmonių, aiškino proto prigimtį, padėjo eiti kūno, kalbos ir proto išsilaisvinimo keliu. Tas kelias – išmokti matyti daiktus, reiškinius ir įvykius tokius, kokie yra iš tikrųjų, o ne kokius įsivaizduojame ar norime, kad būtų.

Tos dešimt dienų buvo labai sunkios, vis dėlto patirti tai, ką patyriau, tikrai verta.

Vipasana, viena seniausių Indijos meditacijos technikų, būtent tai ir reiškia: taip, kaip yra iš tikrųjų. Buda jos mokė kaip meno gyventi pašalinant visus proto nešvarumus ir dėl to kylančią kančią. Per šimtmečius Indijoje vipasanos technika kito, buvo primiršta, teigiama, kad autentišką jos versiją, perduodami iš kartos į kartą, išlaikė kaimyninės Birmos vienuoliai. Taip vipasana atkeliavo iki Molėtų rajono ir daugybės kitų vietų pasaulyje. Šios technikos mokytojas S. N. Goenka (jis mirė prieš kelerius metus, kursų metu naudojami jo vaizdo ir garso įrašai) gimė ir užaugo Birmoje, vipasanos pradėjo mokyti 1969 metais. Jo mokinių ir norinčiųjų mokytis vis daugėjo, tad, siekdamas patenkinti didėjantį poreikį, S. N. Goenka 1982 metais pradėjo skirti mokytojus asistentus. Viena jų vokietė Flow ir buvo mano mokytoja asistentė. Šiandien rengiami ir vienos, dviejų ar trijų dienų vipasanos kursai 8–12 metų vaikams. Jie mokomi susikaupti meditacijai ir kartu žaidžia, atveria kūrybiškumą. Organizuojami ir kursai įkalinimo įstaigose.

Vipasana – tai savęs keitimo kelias, pagrįstas savistaba ir glaudžiu proto bei kūno tarpusavio ryšiu. Tai proto treniravimo procesas. Medituojant pagal šią techniką paaiškėja sistemingi mūsų mintis ir jausmus valdantys dėsniai, o kartu ir kančios priežastys. Praktikuojantieji vipasaną turi mažiau iliuzijų, tampa sąmoningesni. Išmokus į malonias ir nemalonias situacijas reaguoti neprarandant pusiausvyros, išnyksta visų nelaimių priežastys – troškimas, pasibjaurėjimas, nežinojimas. Juk kas sukelia vidinį susierzinimą? Kai negauname to, ko trokštame, arba kai nutinka tai, kas mums nepatinka. Vipasanos praktikuotojai teigia, kad patys prisikuriame kančios, o ši sukelia dar daugiau kančios. Vienintelis būdas išbristi iš šios pelkės yra nustoti sau kenkti ir matyti pasaulį tokį, koks yra iš tikrųjų, o ne tokį, kokį įsivaizduojame.

Ačiū, ačiū tau labai

Vipasanos kursai paremti savanorystės principu: seni studentai gali pasirinkti tarnauti kitų kursų metu. Be jų jokia veikla nebūtų įmanoma. Tai jie muša gongą ketvirtą valandą ryto, kad pabustum, ir pusę septynių, kad ateitum pusryčiauti. Tai jie ruošia pusryčius ir plauna puodus. Tai jie pasirūpina, kad visiems užtektų arbatos, kilimėlių medituoti ir tualetinio popieriaus. Tai jie barbena į tavo kambarėlio duris, jei aptingai ir laiku nepasirodei meditacijos salėje. Tai jie medituodami mintimis siunčia naujiems studentams teigiamą energiją. Kartais juos matai, kartais jie kur nors dingsta. Vis dėlto visada žinai, kad jie šalia ir kad dėl jų, savanorių, gali būti čia.

Kodėl žmonės tai daro? Laisva valia pasirenka atiduoti beveik dvi savaites savo laiko, energijos, pastangų be jokio atlygio vien tam, kad kažkas galėtų pamedituoti nesirūpindamas, ką šiandien gaminti pietums?

Foto: Vida Press

Bene pirmasis žmogus, kuriam visi vipasanos kursų dalyviai prabilę dėkojo, buvo palestinietė Ruba Hasan. Ji buvo mūsų virtuvės uola – kas dieną prigalvodavo nuostabiai skanių patiekalų, pavyzdžiui, vis iškepdavo obuolių pyragą ar sezamų sėklų batonėlių, šie visą popietę leisdavo jaustis tarsi vaikystėje, kai valgydavai ant smilgos suvertas laukines žemuoges. „Visas dešimt dienų jaučiau iš jos gaminamo maisto sklindančią meilę“, – prasitarė kažkuris. „Ir tu?! Aš taip pat!“ Ruba'os akyse matau sūraus vandens lašelius. „Ačiū, ačiū tau labai.“

Vipasanos išpažinėjai teigia, kad patys prisikuriame kančios, o ši sukelia dar daugiau kančios. Vienintelis būdas išbristi yra matyti pasaulį tokį, koks yra iš tikrųjų, o ne tokį, kokį įsivaizduojame.

Palestinietės Ruba'os Hasan patirtis

Kas Jus patraukė prie vipasanos?
Norėjau išmokti naujų būdų tvarkytis su vidiniais sunkumais. Jau seniai supratau, kad žmogus, jei nori eiti į priekį apsišarvavęs sveiku požiūriu, turi suvokti kylančias situacijas kaip gyvenimo dalį ir objektyviai jas apmąstyti. Pavyzdžiui, kad tikrai suvoktum, kaip ir kodėl kas nors nutiko, turi stoti į akistatą su savo silpnybėmis, neigiamais būdo bruožais. Nuoširdžiai suprasti, kokia yra tavo kaltė ir atsakomybė. Tai man padėjo atsikratyti – žinoma, iki tam tikro lygio – savybės jaustis auka, nekęsti kitų ar jiems pavydėti. Vis dėlto kažkuriuo momentu jaučiausi atsidūrusi akligatvyje – nebesugebėjau suvokti, kas vyksta ir koks mano vaidmuo. Man buvo labai svarbu tęsti vidinio pažinimo kelionę, be to, suvokiau, kad norėdama laimingiau gyventi turiu pakeisti save, nes pakeisti kitų negaliu. Išgirdusi apie vipasaną tikėjausi, kad ji padės man augti.

Kaip vipasana Jus pakeitė?
Pirmiausia padėjo suvokti, kad visų blogybių gyvenime priežastis esu aš pati. Skamba labai dramatiškai, vis dėlto, kai pradedi atsekti ryšius, viskas pasikeičia, nes nebenori kaltinti kitų. Kelias į šį suvokimą ilgas. Jei noriu ką nors pasiekti, turiu būti labai kantri, dirbti sunkiai ir nuolatos. Dėmesys, dėmesys... Labai svarbu sutelkti dėmesį, kitaip rizikuoji paslysti ir nepastebėti svarbios informacijos, kuri gali būti gyvybiškai svarbi ateičiai. Po pirmojo vipasanos kurso pastebėjau, kad sumažėjo liūdesio, nuobodulio ir įtampos. Nebe taip greitai supykdavau. O jei ir supykdavau, tai ne taip smarkiai ir tai trukdavo trumpiau. Esu kur kas ramesnė, labiau atsipalaidavusi, mano mintys sutelktos. Daugiau nuveikiu ir labiau džiaugiuosi savo veikla. Trumpai tariant, po vipasanos kursų sumažėjo nuotaikų kaita, padidėjo koncentracija, jaučiu didesnę vidinę taiką.

Ką Jums davė tarnystė per kursus, kokių sunkumų kilo?
Tarnaudamas grąžini dėkingumą, juntamą po pirmųjų kursų daugybei žmonių, kurių dėka galėjai būti. Nori atsidėkoti ir suteikti tokią pačią galimybę kitiems. Tada užpildai prašymą tarnauti kituose kursuose. Pradėjęs supranti, kad mokaisi daugiau ir skirtingais aspektais, ne vien medituodamas. Kai esi studentas, neturi jokių reikalų su kitais žmonėmis, dirbi tik su savimi, savo mintimis ir kūnu, o tarnaudamas bendrauji su tais, kurie taip pat tarnauja, kartais padedi naujiems studentams, sprendi problemas ir kartu pats stengiesi valdyti save. Pavyzdžiui, dirbu virtuvėje ir daržoves pjaustau savaip. Kažkas ateina ir pradeda jas pjaustyti pagal save arba kas nors bando kištis į mano darbą, aiškinti, kaip turėčiau dirbti. Žinoma, man tai nepatinka, tačiau meditacijos praktika padeda suvokti, kad privalau tvarkytis su savo ego, tobulumo siekiu, efektyvumo suvokimu ir kt. Su tuo nesusiduri tik medituodamas, tai visai kitokia patirtis ir atmosfera. Arba pati tarnystės idėja – atiduoti savo laiką, pastangas žmonėms, kurių net nepažįsti. Turi keltis labai anksti ryte, kaip ir studentai, tačiau ilsėtis tiek, kiek jie, negali. Aptarnauji daug žmonių, tad turi labai rūpintis higiena. Maistas, visa kita atsiranda tik iš senų studentų piniginių aukų, tad negali nieko švaistyti, nori viską panaudoti kuo geriau ir visų labui. Iššūkių daug, tačiau gali laikyti, kad visa tai – tik į naudą, jei esi pasirengęs mokytis iš sunkumų ir tapti lankstesnis, kūrybiškesnis, kantresnis, labiau save stebėti ir sumažinti savo ego.