Ar galėtumėte pagalvoti, kad peties skausmo priežastis gali būti išoperuotas apendicitas? Ir kodėl, patyrus stresą, ima mausti sprandą? Studijos „Fizinės gerovės meistrai“ įkūrėjas Vytenis Jankauskas, pirštais keliaudamas žmogaus kūnu, ieško atsakymų į šiuos ir daugybę kitų iš pažiūros nesusijusių klausimų. Masažais Vytenis susidomėjo studijuodamas biologiją. Pradėjo jų mokytis ir taip pasinėrė į naująją veiklą, kad metė biologiją ir įstojo į kineziterapiją Vilniaus kolegijoje. Įgytas akademines žinias galiausiai nutarė papildyti Rytų medicinos paslaptimis. „Tiesą sakant, iš pat pradžių maniau, kad kineziterapija man taps pagrindu toliau mokytis kinų medicinos, bet, susipažinus su šia iš arčiau, romantinės mintys kiek prasisklaidė“, – šypsodamasis sako jis.

Foto: Asmeninis albumas

Per kančias – į žvaigždes?

Keliaudamas po Kiniją ir gilindamasis į senosios jos medicinos paslaptis, V. Jankauskas suprato, kad visiems vienodai tinkamų gydymo metodikų nėra. „Pamačiau, kad tai, ką daro kinai, yra veiksminga, bet tik jiems, – sako jis. – Mums, vakariečiams, tai gali būti pernelyg archajiška ir brutalu. Beveik visi kinų gydymo būdai – adatų terapija, taurės, prideginimai smilkalais, masažai kaulinėmis ar nefritinėmis plokštelėmis (guaša), kraujo nuleidimas iš skausmingų taškų – veikia per skausmą. Rankomis daromi masažai taip pat yra gilūs, jų sukeltas skausmas neretai praeina tik po kelių dienų, kartu su tuo skausmu, kurio norėta atsikratyti. Kinams natūralu, kad ant kūno lieka mėlynių, nubrozdinimų, sąmoningai siekiama sukelti mikrotraumas. Organizmas patiria nedidelį šoką, tai sužadina imunitetą ir paskatina gijimo procesą. Kinams tai patinka, ir jie tuo besąlygiškai tiki. Tik ar to reikia mums? Iš tikrųjų tų pačių rezultatų galima pasiekti ir be skausmo.“

Deja, nuostata, kad žvaigždes galime pasiekti tik per kančias, gaji ne tik Rytuose. Dažnas klientas masažuotojo darbo kokybę vertina pagal tai, ar šis gerai palamdė, ar tik švelniai paglostė. Pastarieji vertinami ne itin. Gydomuoju glostymo poveikiu nelabai tiki ir Vytenis. „Nesakau, kad tokių masažų nereikia išvis, – sako jis. – Žmonėms reikia prisilietimo, jie nori atsipalaiduoti. Tai suteikia malonumo, gerina nuotaiką, didina gyvenimo džiaugsmą. Vis dėlto nereikėtų tikėtis gydomojo efekto iš masažų, daromų bet kuriame grožio salone, net jei parašyta, kad jis „gydomasis“. Kad masažas gydytų, pirmiausia turi žinoti, ką reikia gydyti. Ir neužtenka pasakyti, kad skauda nugarą, sprandą ar petį. Dar reikia suprasti, kodėl skauda. Masažuodami skaudančią nugarą ir nežinodami skausmo priežasties, ilgalaikių rezultatų nepasieksime.“

Kūne nuolat vyksta judėjimas. Kai kurioje nors jo vietoje atsiranda trikdis, sistema ima strigti. Įdomu tai, kad skauda ne visada tą vietą, kuri yra problemiška.

Studijos „Fizinės gerovės meistrai“ interneto puslapyje tarp paslaugų vardijami tradiciniai gydomieji, prevenciniai, kiniški kaulinėmis ar nefritinėmis plokštelėmis bei naudojant taures atliekami masažai, bet Vytenis prisipažįsta nuo tokios klasifikacijos vis labiau tolstantis. Dabar jis labiausiai domisi osteopatija. Jos V. Jankauskas mokosi Rygos osteopatijos mokykloje. Ši technika apima beveik viską – veikia ne tik raumenis, bet ir sąnarius, jungiamąjį audinį, kaulus, vidaus organus, nervų sistemą ir t. t. Pasak pašnekovo, Lietuvoje osteopatija neretai painiojama su manualine terapija, o šia užsiimantys specialistai pradinių žinių dažniausiai yra įgiję Rusijoje, kur, kaip ir Kinijoje, itin populiarūs šiurkštesni metodai. Dėl to žmonės osteopatus kartais klaidingai vadina kaulų laužytojais ir tikisi, kad šie keliais tiksliais ir šiurkščiais judesiais atkurs prarastas funkcijas ar padės atsikratyti įsisenėjusių skausmų. „Manualistai neretai ir masažus daro, ir su žmonėmis bendrauja šiurkščiai. Osteopatai dirba kitaip. Kad terapija veiktų giliausias žmogaus struktūras, su juo turi būti bendraujama itin subtiliai, – pabrėžia V. Jankauskas. – Gaila, kad nėra lietuviškos osteopatijos mokymo programos (studijas organizuoja Latvijos universitetas), nesutvarkyta įstatyminė bazė, specialistai nelicencijuojami, jų veikla nekontroliuojama, tad osteopatu gali vadintis kas tik nori. Nekompetentingų „specialistų“ atliekamos procedūros netgi prieštarauja svarbiausiems osteopatijos principams, dėl to žmonėms sunku suvokti, kas tai iš tikrųjų yra.“

Foto: Vida Press

Eismas be spūsčių

Osteopatija – gana naujas gydymo metodas, jis atsirado maždaug prieš pusantro šimto metų. Jos pradininkas – amerikiečių gydytojas Andrew Taylor'as Still'as. Šis žmogus ieškoti naujų gydymo būdų pradėjo paskatintas asmeninės patirties. Pilietiniame kare chirurgu dirbęs, o vėliau dėl meningito protrūkio 4 šeimos narių netekęs A. Still'as nusivylė tuometės medicinos metodais ir ėmė ieškoti savų. Svarbiausiu kraujotaką ir nervinę reguliaciją pažeidžiančiu veiksniu gydytojas laikė trauminį kaulų, sąnarių poslinkį. Dėl to, pasak chirurgo, kyla raumenų spazmai, sutrinka laisvas skysčių tekėjimas nervų kraujagyslėmis. Vadovaudamasis šiais principais, jis sėkmingai gydė ne tik nervų sistemos, stuburo, bet ir vidaus organų sutrikimus, net infekcines ligas. Nauja gydymo kryptis buvo pavadinta osteopatija (lotyniškai „osteo“ – kaulas, struktūra, „patio“ – pažeidimas). Amerikoje dabar osteopatai dirba kartu su chirurgais, šioje šalyje tai – pripažintas mokslas.

Šių dienų medicina kur kas labiau pažengusi į priekį – XIX a. pabaigoje naudotas mikstūras, gyvsidabrio preparatus, opiatus ir kraujo nuleidimą pakeitė antibiotikai ir lazerinės operacijos, bet susiduriame su naujomis problemomis. „Dabar atsakomybė už sveikatą visiškai atiduota gydytojams į rankas, – sako V. Jankauskas. – Pacientas ateina pas gydytoją ir tikisi, kad toliau viskas bus padaryta už jį – jis bus išoperuotas, išrašyta vaistų, paskirtos procedūros. Žmonės tingi ką nors daryti patys, nori pasveikti greitai, lengvai, be pastangų, ir šį jų norą medicinos pramonė tenkina. Gydytojai išsprendžia vieną problemą, tuomet atsiranda kita, ir taip – iki begalybės.“

Osteopatija žmogaus kūną suvokia kaip darniai veikiančią visumą. Jame nuolat vyksta judėjimas: mes kvėpuojame, mūsų gyslomis teka kraujas ir limfa, vyksta medžiagų apykaitos procesai, raumenys susitraukia ir išsitempia, virškinimo traktu juda maistas, plaka širdis ir t. t. Vos kurioje nors vietoje atsiranda trikdis, sistema ima strigti. Juk net ir nedidelė avarija kelyje gali sukelti didžiulę spūstį. Tik nepainiokime osteopatijos su kinų medicina. Osteopatija nėra mokslas apie neapčiuopiamos energijos tekėjimo dėsnius ir kelius. Ji grįsta tiksliomis anatomijos žiniomis.

Foto: Vida Press

„Osteopato užduotis – pamatyti, kas kūne trikdo darnų judėjimą, – sako V. Jankauskas. – Organizmas prie tos kliūties ima prisitaikyti, bando kompensuoti prarastą funkciją, tad keičiasi ir aplinka. Iš pradžių tų pokyčių nejaučiame, skaudėti pradeda tuomet, kai jie tampa gilesni. Įdomu tai, kad skauda ne visada tą vietą, kuri yra problemiška. Tarkim, dėl apendicito rando gali skaudėti petį. Paties rando neskauda, bet aplink jį esantis jungiamasis audinys nejuda, jaučiamas tempimas. Žmogus, instinktyviai saugodamasis skausmo, nekelia rankos. Dėl to kinta laikysena, ima skaudėti nugarą.“ Dauguma gydytojų tokiais atvejais gydo nugarą. Osteopatas ieško pirminės priežasties. Pasak Vytenio, tam tikrų zonų sąstingio priežastys gali būti ne tik fizinės traumos, bet ir psichosomatiniai veiksniai.

„Dėl streso, rūpesčių neretai pakinta kvėpavimas, tampa dažnesnis, negilus. Žmogus, negalėdamas įkvėpti pilna krūtine, gūžiasi, keičiasi jo laikysena, įdumba krūtinės ląsta, jis nuleidžia galvą. Kad galėtų žiūrėti į priekį, jis per jėgą kelia galvą, dėl to įsitempia sprandas, kaklas, – aiškina osteopatas. – Sprando masažas tokiu atveju kiek atpalaiduoja raumenis, sumažina įtempimą, bet jei nebus pašalinta priežastis, ši kūno vieta vėl greitai įsiskaudės. Pirmas dalykas, ką reikėtų tokiu atveju daryti, – atkurti normalų kvėpavimo ritmą, atpalaiduoti diafragmą. Pradėjęs giliai, ritmingai kvėpuoti, žmogus ima tiestis natūraliai. Pagreitinti šį procesą galima manualine terapija, specialiais fiziniais pratimais.“

Mūsų amžiaus bėdos

Galbūt reikėtų žvelgti giliau – koreguoti ne kvėpavimą, o naikinti pradinę priežastį – atsikratyti streso? V. Jankauskas sutinka, kad tai būtų geriausia, bet, deja, ne taip lengvai įgyvendinama. „Lengva pasakyti: „Keisk požiūrį, atsikratyk streso“, bet kaip tai padaryti? Kalbos apie tai, esą stresas – dirbtinai sukurta problema, mat net karo metu žmonės jaudinosi mažiau, nėra visai teisingos, – sako jis. – Stresą sukelia atotrūkis tarp mūsų poreikių ir galimybių. Karo metu poreikiai buvo minimalūs – jei gyvas ir tavo šeima saugi, to užteko laimei. Dabar mūsų poreikiai kur kas didesni. Kad ir kiek visko turėtume, reikia vis daugiau. Tai diktuoja dabartinė visuomenė, ir ignoruoti tai nelengva. Laimė, priežastis ir pasekmė neretai yra susijusios – veikdami pasekmę: sutrikusį kvėpavimą, įtemptus raumenis, galime sumažinti ir streso lygį.“ Tai patvirtintų ir kūno kalbos žinovai. Nedrąsus žmogus linkęs gūžtis, bet užtenka jam atlošti pečius ir pakelti smakrą, ir balsas ima skambėti tvirčiau, o jis pats pasijunta labiau pasitikintis savimi.

Kita mūsų amžiaus rykštė – nejudrumas. „Kuo mažiau judame, tuo daugiau kūno vietų sustingsta, – sako osteopatas. – Ne ką geriau ir pasikartojantys, monotoniški judesiai. Štai kodėl profesionaliam tenisininkui riešą ir petį skauda panašiai kaip ir kompiuteriu dirbančiam žmogui dėl nuolatinio pelės maigymo. Labai dažnai sulaukiu ir persisportavusių klientų – šie nukenčia bandydami sumodeliuoti figūrą pagal idealų standartą. Taip lavinama tik vadinamoji probleminė kūno dalis (merginos labai dažnai pernelyg tobulina sėdmenis ir šlaunis). Dėl monotoniškų judesių treniruojama kūno dalis pertempiama, pažeidžiama organizmo pusiausvyra. Iš išorės figūra atrodo proporcingesnė, bet kūno sveikatą veikia atvirkščiai – dingsta įgimtas natūralus balansas. Dėl pernelyg ištreniruotų sėdmenų kenčia dubuo, jis pasvyra į priekį, išsiriečia nugara. Atrodo lyg ir gražu, užpakaliukas riestesnis, bet ima mausti juosmenį, keičiasi laikysena. Panašiai veikia ir aukštakulniai. Net mankšta, jei atliekami vis tie patys stereotipiniai judesiai, gali būti žalinga.“

Foto: Vida Press

Diagnostika ir gydymas

Į Vytenio studiją dažniausiai ateina tam tikrų problemų kamuojami žmonės, bet jis sako, kad galima apsilankyti ir profilaktiškai norint subalansuoti kūną ir atpalaiduoti įtampą tam tikruose plotuose, kol nepradėjo veikti kompensacinis mechanizmas ir nekilo rimtesnių problemų. „Diagnozuojame nuo pirmos akimirkos, – pasakoja V. Jankauskas. – Kartais net pro langą stebime, kaip žmogus eina, ir tai naudinga informacija, nes tuomet dar nevaidina. Daug pasako odos spalva, balso tembras. Tuomet išsiklausinėjame apie patirtas traumas, lūžius, persirgtas ligas, išsiaiškiname žmogaus tikslus. Įvertiname laikyseną – kaip jis stovi, kaip kovoja su gravitacija. Diagnozuojame čiuopdami, atkreipiame dėmesį į įtemptas zonas, paburkimus, karštį.“

Vytenis mielai sutinka atlikti tokią apžiūrą man. Pastebi, kad esu linkusi svorį perkelti ant kairės kojos, todėl dubuo yra kiek pasisukęs į kairę. Dešinys petys labiau nusileidęs nei kairysis, bet, pasak Vytenio, dešiniarankiams tai natūralu. Stebėdamas mane iš šono, osteopatas konstatuoja, kad mano dubuo kiek pasistūmęs į priekį, o vidurinė nugaros dalis pernelyg tiesi, dėl to išsigaubia juosmuo, svorio centras pasvyra į priekį, didesnis krūvis tenka keliams ir atsiranda įtampa vidurinėje kaklo dalyje. Šonkaulių lankui, krūtinės ląstai trūksta elastingumo, dėl to pernelyg įsitempia diafragma. Tad visai gali būti, kad mane retkarčiais kamuojančių skrandžio spazmų priežastis – anaiptol ne stresas, o netaisyklinga laikysena. Testuodamas Vytenis kartu atlieka ir minimalias korekcijas: kiek patreškina kaklą; naudodamas staigią dekompresinę techniką, atlaisvina kryžkaulį; pereina per stuburo slankstelius; atpalaiduoja įtemptą diafragmą. Jis nesako, kad turiu kokių nors rimtų problemų ir kad man būtina atlikti masažų ciklą. Dar daugiau – jis išvis nemano, kad masažai yra būtini kiekvienam žmogui. „Man, pavyzdžiui, to nereikia, – sako V. Jankauskas. – Jei pakankamai judi, išmanai, kaip mankštintis, ir viskas funkcionuoja puikiai, gali išgyventi ir be masažų. Taip pat neegzistuoja ir koks nors standartinis masažų ciklas – vienam gali užtekti vienos procedūros, kitiems reikės daugiau. Gydome pamažu. Pirmiausia veikiame minkštuosius audinius, nuimame spazmus, pratampome raiščius, sausgysles. Kūnas po truputį laisvėja, išteklių atsiranda vis daugiau. Tuomet galime pereiti prie gilesnių korekcijų – pasukinėti sąnarius, padidinti jų judėjimo amplitudę. Patreškinimai daromi tuomet, kai kūnas jau yra atpalaiduotas, todėl jie nėra nemalonūs. Judesiai derinami su kvėpavimo ritmu, tarkim, kai iškvepiame, kūnas yra labiau atsipalaidavęs, tad galima veikti truputį giliau.“ Visceralinių korekcijų metu veikiami vidaus organai. Įprastai jie juda natūraliu ritmu, bet kartais išsimuša, tad atsargiais judesiais galima jiems padėti pagauti tą ritmą. Lengviausiai paveikiamas virškinamasis traktas, kepenys.

Osteopatija, pasak Vytenio, gali padėti išspręsti net kai kurias regėjimo problemas, tarkim, žvairumą ar trumparegystę. „Žvairumo priežastys yra labai aiškios, – sako osteopatas. – Žinodami, kuris nervas įnervuoja raumenį, kreipiantį akį į išorę, ir tai, kur tas nervas eina, galima testuoti tuos kauliukus, žiūrėti, kuri vieta stringa ir ją išjudinti. Juk kaukolės kaulai juda kaip ir visas kūnas. Aišku, jei žvairumo priežastis kita, šis metodas nepadės.“

Pasak Vytenio, geriausių rezultatų galima pasiekti, kai pacientas pasiruošęs bendradarbiauti su gydytoju – ne tik pas jį lankosi, bet ir atlieka tam tikrus paskirtus pratimus namie. „Tam nereikia jokios specialios įrangos, reikia tik nedidelio ploto ir, svarbiausia, – noro, – sako V. Jankauskas. – Jei žmogus nenori nieko daryti pats, vadinasi, nelabai blogai ir jaučiasi. Yra tokių, kurie pernelyg įpratę prie savo ligos ir nenori jos atsikratyti, nes tai padeda jiems sulaukti dėmesio, valdo gyvenimą, rikiuoja dienotvarkę, sukuria tam tikrus bendravimo įpročius. Ne taip lengva viską keisti iš esmės. Juk kartais taip patogu pateisinti savo tingėjimą sportuoti skaudančiais sąnariais ar nugaros problemomis...“

Osteopatija dažniausiai taikoma, jeigu skundžiatės:

* stuburo ir sąnarių skausmais, diskomfortu ir funkcijos sutrikimais (skolioze, radikulitu, artritu);
* raumenų, raiščių, fascijų pažeidimais, chroniškais skausmais;
* galūnių skausmais ir tirpimu;
* vidaus organų sistemų sutrikimais ir chroniškais skausmais;
* centrinės nervų sistemos įtampa, sutrikusia psichoemocine būsena;
* galvos skausmais, svaigimu, smegenų kraujotakos sutrikimu, neuralgija, neuropatija.