Pokalbį su kinų kovos menų meistru Liang'u Wenming'u pradedame nuo mankštos. Įsilieju į būrelį praktikuojančiųjų, tačiau koordinuoti rankų ir kojų judesius, nors mankšta neatrodo sunki, man sekasi ne visai sklandžiai. Pasiguodžiu bent jau tuo, kad taidzičiuano (taijiquan) ir čigongo (qigong) kursai Vilniaus Universiteto Konfucijaus institute prasidėjo vasario viduryje, ir grupė jau kone priartėjo prie 100 dienų ribos, – sakoma, kad tada jau galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais.

„Nebegalime be to gyventi“, – teigia man viena entuziastė, o ir kiti, regis, jau šoka mintimis tiesiai į rugsėjį, kai po vasaros atostogų vėl susirinks tobulinti kinų mankštos įgūdžių. Tarp entuziastų atpažinusi savo jogos mokytoją labai nustembu, kad ir jai judesiai kainuoja pastangų. „Joga bent jau man yra lengva, o mums reikia išmokti daug taidzičiuano judesių ir kombinacijų, tai užtrunka“, – vėliau paaiškina Liang'as Wenming'as. Jo manymu, joga dėl paprastumo daug labiau paplitusi pasaulyje nei dvikovos meno rūšis ir sveikatos stiprinimo sistema taidzičiuanas bei sveikatos stiprinimo sistema čigongas. Ką jau kalbėti apie pačias sistemas, jeigu kyla painiavos vien dėl jų pavadinimų. Ausis jau buvo pripratusi prie pas mus įsivyravusių pavadinimų tai či ir cigunas, bet pagal Kinijos vyriausybės oficialiai patvirtintas tarptautinės kinų kalbos transkripcijos taisykles (pinyin) turi būti taidzičiuanas ir čigongas.

Kartu su mankšta gaunu ir keletą kinų kultūros pamokų. Užbėgdama už akių galimam nesusipratimui, Vilniaus Universiteto Konfucijaus instituto administratorė ir projektų vadovė Vilma Šniukštaitė prieš pokalbį skuba man paaiškinti, kad Liang'as – tai pavardė ir kad į meistrą dera kreiptis tik ja. Atvirkščiai, nei mums įprasta, kinai savo pavardę rašo prieš vardą. Ji dažniausiai būna vieno skiemens, o vardas – dviejų.

Menas kovoti

Suprasti, kas tai yra taidzičiuanas ir čigongas, kur kas paprasčiau prisiminus lietuvišką mįslę „Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą.“ Kinų dvikovos rūšis ušu – tai ledas, po juo – taip pat prie dvikovos meno rūšių priskiriamas taidzičiuanas, o pačiame centre – sveikatos stiprinimo sistema čigongas. Ušu kaip sporto šaka įsitvirtino ne taip seniai – penktajame XX a. dešimtmetyje, Kinijoje nusprendus sukurti kovos menų standartą sujungiant į vieną sistemą įvairių tradicinių kovos mokyklų elementus. Nuo 1991-ųjų vyksta pasaulio ušu čempionatai, o šiuo metu Tarptautinė ušu federacija aktyviai siekia ušu pripažinti kaip olimpinę sporto šaką, nors ją, matyt, labiausiai išpopuliarino animacinio filmo herojė Kung fu panda (nors ir keista, bet ušu kartais pavadinamas ir kung fu). Šiaip ar taip, ušu – viena sudėtingiausių dvikovos meno rūšių pasaulyje. Tai patvirtina ir ponas Liang'as – daugkartinis Kinijos ušu varžybų prizininkas, 2006 m. Kinijos taidzičiuano čempionas. Šio titulo kaina – labai intensyvios treniruotės nuo aštuonerių metų.

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

„Mano tėtis norėjo, kad būčiau tvirtas ir stiprus, galėčiau apsiginti, – pasakoja meistras Liang'as. – Ušu mokykla buvo kaip karo stovykla. Turėjau treniruotis kasdien po penkias valandas – iš ryto, po pietų ir vakare, po šešias dienas per savaitę. Mano gyvenimas tikrai buvo sunkesnis nei daugelio kitų vaikų, bet po truputį prie to pripratau, nes žmogus yra puikiai prie aplinkybių sugebanti prisitaikyti būtybė. Dabar džiaugiuosi šia be galo daug jėgų pareikalavusia patirtimi, nes nieko nebijau, esu psichologiškai stiprus, daug išmokau, mano kūnas labai stiprus. Nemanau, kad nerūpestinga vaikystė yra labai didelis gėris, nes užaugę tie vaikai bijos sunkumų, negalės su jais susidoroti.“

Paskatintas savo ušu mokytojo, Liang'as perėjo prie švelnesnio sporto – taidzičiuano.

Tai – ušu porūšis, kovotojai gali naudoti ginklus – kardus, ietis ar alebardas, vadovaujamasi postulatu, kad minkštas ir lankstus nugali kietą ir tvirtą. Tai reiškia, kad jeigu į grubią jėgą bus atsakyta tuo pačiu, abi kovojančios pusės patirs natūralių padarinių – bus sužeistos. Tokia taidzičiuano filosofija. Mokantis taidzičiuano akcentuojama, kad puolančiojo ataką reikia atremti minkštais ir lanksčiais judesiais išlaikant su juo fizinį kontaktą, iki priešininkas nusilps arba pavyks nukreipti ataką saugia linkme pasiekus in ir jang jėgų pusiausvyrą. „Taidzičiuano kovotojas negali išreikšti agresijos, jo veidas turi likti ramus. Jei judama taisyklingai, niekada nesusižeidžiama ir nepatiriama traumų“, – aiškino meistras.

Vidinė ramybė gydo

Kinijos vyriausybė pasistengė, kad taidzičiuanas populiarėtų labiau kaip sveikatinimo sistema nei kaip kovos menas. Žvelgiant į taidzičiuano judesius atliekantį žmogų išties sunku patikėti, kad tokie lėti ir plastiški galėtų kam nors padėti atakuoti ar apsiginti nuo užpuoliko, nors būtent toks ir yra šių judesių tikslas. Skirtumas tas, kad, pasirinkus praktikuoti taidzičiuaną kaip kovos meną, atliekama daugiau jėgą, greitį, ištvermę, lankstumą, koordinaciją, stabilumą stiprinančių treniruočių, o sveikatinimo tikslais judama lėčiau. Taidzičiuanas neatsiejamas nuo čigongo – kinų medicinos žiniomis paremtos gyvybinės energijos či sureguliavimo sistemos, todėl kinų sveikatinimo pratybas dažniausiai sudaro šios abi dalys.

Jeigu jūsų akivaizdžiai niekas nepuola, tai dar nereiškia, kad nėra nuo ko gintis.

Kad taidzičiuanas taptų ir sveikatos stiprinimo mankšta, pasitarnavo pati šio kovos meno prigimtis – mokantis atakai ir gynybai reikiamų judesių susitelkiama ne į jėgą, o į vidinę ramybę. Juk jeigu jūsų akivaizdžiai niekas nepuola, dar nereiškia, kad nėra nuo ko gintis. Stresas ir įtampa – kasdieniai nematomi mūsų visų priešai, o šių atakas galima atremti tik būnant visiškai ramiam ir atsipalaidavusiam. „Tai labai svarbu. Taidzičiuanas priverčia sulėtėti, o tai nuramina širdį ir protą. Kai mintys ir emocijos nešokinėja, galima pradėti mokytis valdyti gyvybinę energiją či“, – sakė meistras Liang'as.

Kas yra ta gyvybinė energija či, vakariečiams sunku paaiškinti, bet kinų medicina sako, kad či ir kraujas – tarsi brolis ir sesuo. Gerai teka kraujas, gerai teka ir či. Nors teigiama, kad gyvybinė energija či cirkuliuoja kūne atskirais, nematomais kanalais, jei kraujotaka gera, organai gerai aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis, funkcionuoja sklandžiai, o žmogus kupinas energijos. Stresas ir įtampa paveikia raumenis – šie susispaudžia ir trukdo tekėti kraujui, o kartu – ir či, todėl žmogus pradeda jausti nuovargį, ilgainiui išsivysto liga. Ne mažiau svarbi ir limfotaka – jei ji gera, iš kūno tinkamai pasišalina toksinai ir sklandžiai veikia imuninė sistema. Apskritai žmogus, anot kinų medicinos, yra vientisas, svarbios visos sistemos, tad stiprinti reikia visą kūną. „Jeigu judi, darai pratimus, tinkamai kvėpuoji, vadinasi, nesusirgsi“, – sakė meistras Liang'as.

Foto: MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atliekant taidzičiuano pratimus atpalaiduojami pečiai, nes, anot meistro Liang'o, jei ši zona įtempta, či tekėjimo niekada nepajusi. O štai kojos, atvirkščiai, gauna labai didelį krūvį. „Jos pradedantiesiems nuo krūvio net dreba. Kol kojos nesustiprėja, taidzičiuano pratimus daryti nėra labai malonu, todėl kai kurie pradinukai nusprendžia ieškoti kitos – paprastesnės – mankštos. Visgi jei pradinis etapas įveikiamas, sulaukiama teigiamo poveikio sveikatai. Aš pats, būdamas profesionalus ušu sportininkas, neišvengiau traumų – buvau susižeidęs kelį ir nugarą, bet kai perėjau prie taidzičiuano, jokių sužalojimo pėdsakų neliko, tai parodė medicininė patikra“, – tvirtino taidzičiuaną daugiau nei 15 metų praktikuojantis pašnekovas. Minkšti, plastiški, su kvėpavimu suderinti taidzičiuano judesiai stiprina kaulus ir raumenis, sausgyslėms suteikia tamprumo, gerina pusiausvyrą, koordinaciją ir visų organų veiklą. Kadangi atliekama daug sukamųjų judesių, sąnariai tampa lankstesni, atkuriamas kremzlinis audinys.

Nuo vaikų iki senukų

Taidzičiuano tėvynėje Kinijoje sportui nuo mažumės skiriama labai daug dėmesio. Daugiausia sportuoja pradinukai: pirmos–trečios klasių moksleiviai kasdien mankštinasi bent po pusantros valandos, trečiokai–šeštokai – mažiausiai po 45 minutes. Jie nesimoko pajusti gyvybinės energijos či, nes yra per maži ir pernelyg judrūs. Užtat stengiamasi sutvirtinti kūną ir ugdyti lankstumą. Vidurinėje mokykloje – nuo šeštos iki dvyliktos klasės – sportuojama mažiau, bet apskritai Kinijos mokiniai sportuoja daugiau nei jų bendraamžiai vakariečiai. Be tradicinio ušu, kinai žaidžia futbolą, krepšinį, vyksta lengvosios atletikos treniruotės. Stengiamasi, kad paaugliai pradėtų suprasti gyvybinės energijos dėsnius, tad gauna teorinių žinių, o praktiškai pasimokyti čigongo turi galimybę įstoję į aukštąsias mokyklas. Visiems studentams bent vieną semestrą privalu mokytis taidzičiuano, mat manoma, kad labai pravartu kontroliuoti save ir neišeiti už savo erdvės ribų.

Tai – vienas pagrindinių taidzičiuano reikalavimų. Daugelis kinų nestudijuoja ir nepraktikuoja tradicinių kovos menų, tad bent jau pačią šviesiausią visuomenės dalį stengiamasi supažindinti su labai vertinga sveikatos stiprinimo sistema. Rūpinamasi ir senukais, – lėtas šios sistemos tempas puikiai atitinka jų amžių. Taidzičiuanas gerina pusiausvyrą, koordinaciją, didina kojų raumenų jėgą, todėl mažėja rizika nugriūti, o tai būdinga senyviems žmonėms. Šie teiginiai paremti ir moksliniais tyrimais, vienas jų neseniai atliktas ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra, bendradarbiaudama su Konfucijaus institutu ir Liang'u Wenming'u, vyresniems nei 60 metų amžiaus žmonėms rengė taidzičiuano programą. 40 žmonių mankštinosi du kartus per savaitę aštuonias savaites. Rodikliai ir galutinės išvados dar neapibendrinti, tačiau mokslinį darbą remdamasi šiuo projektu rašanti Vilniaus universiteto magistrantė Lina Skiauterytė jau džiaugiasi pamačiusi, kad susikoncentravimas į judesių atlikimo techniką, tolygų kvėpavimą ir raminančią muziką veikia teigiamai. Jei į sporto salę senyviems žmonėms eiti per brangu ar nejauku, itin verta mokytis taidzičiuano – juk šią mankštą galima atlikti bet kur, o geru oru malonu mankštintis parke, kaip tai daro milijonai kinų.

Jogos konkurentė

Visgi gana ilgai taidzičiuanas ir čigongas buvo žinomi tik Kinijoje. „Man teko dirbti Norvegijoje. Apie jogą ten žino visi, o štai apie taidzičiuaną negirdėjo beveik niekas. Taip susiklostė, kad joga Vakarus iš Indijos pasiekė kur kas anksčiau, o taidzičiuanas – tik 1987 metais“, – pasakojo ponas Liang'as.

Taidzičiuano atsiradimą lydi graži legenda apie kinų vienuolį, kalnuose stebėjusį gyvatės ir gervės kovą, – neva šie grakštūs judesiai įkvėpė jį sukurti dvikovos meno rūšį. Iš tiesų taidzičiuano autorius – XVI a. gyvenęs kinų kovos menų meistras Chen'as Wanting'as. Jam kilo mintis kovos judesius sulėtinti, suderinti su kvėpavimu, pritaikyti kinų medicinos žinias, in ir jang energijų, kūno meridianų bei penkių elementų teorijas.

Tikrai gražu stebėti, kaip juda taidzičiuaną ir čigongą praktikuojantys žmonės, bet sunku suprasti, ar jie tikrai valdo gyvybinę energiją či, ar tik atlieka mostus. „Man tai labai lengva. Daug teisėjauju, tad greitai atskiriu tuos dalykus, – sakė meistras Liang'as. – Pačiam pajusti, kaip teka či, irgi nesunku. Žmogus, jei yra atsipalaidavęs, klauso, ką sakau, ir daro taip, kaip sakau, tai gali pajusti jau per pirmą pamoką. Viskas priklauso nuo energijos kanalų. Jei šie užsikimšę, užtruks ilgiau. Gali prireikti savaitės, mėnesio ar net pusės metų.“

Atliekant čigongo pratimus, patariama pasitelkti ir vaizduotę, tačiau gyvybinė energija či nėra vaizduotės padarinys – ji juntama kaip karštis ir jo plėtimasis. Nors či nuolat cirkuliuoja, ją galima ir koncentruoti kūne – viename iš dantian energijos centrų.

„Kartais, darant čigongo mankštą, juntama, kaip ima tirpti rankos. Tai ženklas, kad energija neprateka, nes kažkur užsikimšę kanalai. Būna, kad žmogus jaučia energijos tėkmę vienoje kūno pusėje, o kitoje nejaučia visai nieko, tada tikslas yra subalansuoti abi kūno puses“, – aiškino meistras Liang'as.

Kadangi či – gamtos dalis, geriausia praktikuoti atvirame ore, visgi meistras Liang'assako, kad sistema susiformavo senovėje, o moderniam žmogui mankštintis gamtoje gana sunku. „Manoma, kad grindys ir lubos trukdo energijai tekėti, bet reikia tik įjungti vaizduotę, ir gausite lygiai tiek pat naudos kiek mankštindamiesi ant pievelės. Vidiniu žvilgsniu pamatykite, kad kojos kaip šaknys remiasi į žemę, kad šviečia saulė, plaukiate jūra ar esate paukštis“, – patarė meistras Liang'as.
Praktikuojant taidzičiuaną, panašiai kaip ir atliekant jogą, daromi kvėpavimo pratimai ir medituojama (dažna meditacijos forma – zhan zhuang (medžio poza). Įtraukiamas ir energinių taškų savimasažas, todėl taidzičiuano meistrai turi ir akupunktūros žinių. Ir Liang'as Wenming'as, nors yra baigęs Pekino kūno kultūros universitetą – geriausią aukštąją Kinijos sporto mokyklą, studijuoja toliau – gilinasi į kinų mediciną. „Vis dar jaučiuosi pradedantysis, – sako pašnekovas kuklindamasis, kaip ir dauguma kinų. – Praktikuoju kasdien po pusvalandį tik atsikėlęs, su mokiniais ir apie pusvalandį ar valandą vakare. Visgi kasdienybė išvargina, kyla įvairių neigiamų emocijų, o mano tikslas yra praktikuoti tiek, kad aplinka visiškai manęs neveiktų.