Adelė Karaliūnaitė: papasakosiu istoriją apie menininką, kuriam buvo nustatytas skrandžio vėžys

Šis straipsnis – apie kalankes. Kaip ir kur jį naudoti, kaip dauginti, pasakoja garsi žolinininkė Adelė Karaliūnaitė.

Kalankės yra keletas rūšių. Gyvavedė kalankė, nuo seno auginama ant palangių, savo lapų pakraščiuose užaugina jaunus daigelius. Kalankės sultys naudojamos įvairiems susirgimams gydyti. Oficialiojoje medicinoje sultys gaminamos iš stiebų su lapais, o namų salygomis – tik iš lapų. Nuskintus lapus reikia palaikyti 5–7 paras šaldytuve, bet ne šaldymo kameroje. Tada sumalti mėsmale ir išspausti sultis. Leisti nusistovėti šaldytuve, nukošti. Galima konservuoti praskiedžiant spiritu iki 20 laipsnių galutinės spirito koncentracijos, sandariai užkimšti ir laikyti šaldytuve 1 metus. Būtina užrašyti ant etiketės, kas yra butelyje ir kada pagaminta, kiek laiko galioja. Sultys nenuodingos.

Fotolia

Stabdo uždegimus, nedirgina odos ir gleivinių. Lapą, nuplovus jį virintu vandeniu ir padaužius apatinę pusę virintu vandeniu nuplautu karbonadiniu kirvuku, kad išsiskirtų sultys, dėti prie žaizdos ar sutinusios krūties ir užbintuoti. Galima lašinti į ausį, nosį. Tinka sinusitų, burnos ertmės gleivinės aftinių žaizdų gydymui. Augalo sultimis galima suvilgyti tamponėlį ir dėti į makštį esant gimdos kaklelio žaizdelėms, makšties sausumui, po gimdymo, esant tarpvietės trūkimui.

Iš kalankės sulčių galima pagaminti tepalą su GI sviestu. Imama 50 ml sulčių ir šildant vandens vonelėje, sumaišoma su 200 g sviesto, nuolat maišant apie 30 min., kad sultys ir sviestas gerai susijungtų. Negalima užvirinti. Kai pravės, galima suplakti mikseriu iki vientisos konsistencijos. Laikyti šaldytuve sandariai uždengtą. Galioja 1 metus. Naudojamas greitam pūlingų, negyjančių žaizdų, opų nekrotinių audinių išvalymui ir epitelizacijai. Tinka praguloms, odos persodinimo atvejais, antriniam chirurginių žaizdų gydymui, votims, jaunatviniams spuogams gydyti. Galima naudoti esant veržimui krūtyse prieš menstruacijas, suskirdus speneliui maitinant kūdikį, patepti suskirdusiais lūpas, šnerves, rankas, išangę.

Fotolia

GI sviestas gaminamas taip: 200 g gero riebumo (82%) tikro sviesto dedame į didelį puodą ir užpilame 3 litrais šalto vandens. Užviriname ir maišydami verdame apie 15 min. ant mažos ugnies. Nukaičiame ir leidžiame atvėsti, kad sviestas sutingtų viralo paviršiuje. Sviestą nuimame, vandenį išpilame ir pakartojame iš naujo: sviestą dar kartą dedame į puodą, užpilame švariu šaltu vandeniu ir vėl verdame. Taip reikia tą patį sviestą virti vis švariame vandenyje, kol vanduo taps visiškai švarus. Tada nuimtą sviestą puode su dvigubu dugnu pakaitiname pusvalandį ant mažos ugnies, kad išgaruotų jame likęs vanduo. Supilame į švarų stiklainį, užrašome etiketę su pagaminimo data ir laikome šaldytuve. Galioja 200 metų. Su GI sviestu galėsime pasigaminti daugybę tepalų iš žolelių.

Kalankės sultis galima naudoti į vidų su medumi. Reikia stikliniame inde sumaišyti 1 dalį kalankės sulčių ir 3 dalis medaus ir palikti kambario temperatūroje 8 val. Medus turi ištirpti. Gausis žalsvos spalvos sirupas, kuris gerai tinka sergant jaunatvinias spuogais. Reikia gerti tokio sirupo po 1 valgomąjį šaukštą 2 kartus per dieną prieš valgį. Valgyti galima po 15 minučių, nes sultys turi nukeliauti į dvylikapirštę žarną. Naudoti ne mažiau kaip 30 dienų.

Pastoviam vartojimui reikės didelio kiekio kalankės lapų, todėl vieno augalo tikrai neužteks. Reikia nuo kalankės paimti kuo daugiau „vaikelių“, kurie jau nukritę nuo lapų pakraščių, ir susodinti juos į puveningą žemę po keletą vazonėlyje. Vazonėlį iš karto imkite didesnį, nes kalankės sparčiai auga. Žiemą laistyti saikingai, pavasarį – gausiai. Kai rudeniop augalai jau bus gerokai paaugę, vieną palikite dauginimui, o kitus nupjaukite ir pagaminkite sultis. Didesnį kiekį sulčių galima užšaldyti šaldymo maišeliuose šaldiklyje. Tik ant maišelių užrašykite, kas juose yra, nes pamiršite. Kas kartą, kai prireiks, turėsite šviežių sulčių.

Fotolia

Papasakosiu vieną istoriją apie prasigėrusį menininką, kuriam buvo nustatytas skrandžio vėžys. Jis gyveno vieno miesto senamiestyje esančiose savo dirbtuvėse seno namo palėpėje. Laiptinėje ant palangių moterytės augino visokiausių gėlių, tarp jų ir kalankių. Sužinojęs savo baisią diagnozę, menininkas nusprendė nusižudyti, bet netūrėjo pinigų net virvei nusipirkti. Todėl sugalvojo nusinuodyti. Matydamas tokį keistą augalą, kurio lapų pakraščiais veisiasi jo vaikučiai ir kurio niekas neliečia, jis pamanė, kad augalas labai nuodingas. Nusiskynęs sutrynė ir gerą šaukštą išgėrė, užgerdamas paskutiniu šlakeliu degtinės. Atsigulęs į lovą laukė mirties, bet užmigo ir išmiegojo iki ryto. Rytą atsibudo tarsi žvalesnis. Skrandis skaudėjo mažiau. Sutrinto augalo dar buvo, degtinės nebe. Suvalgė dar dalį sutrinto augalo ir vėl atsigulė laukti, kas bus. Prabudo dar sveikesnis. Augalas veikė, bet ne nuodijo, o gydė. Žmogui atsirado noras gyventi toliau. Taip menininkas suvalgė ne tik savo namo laiptinėje augusias kalankes, bet ir kitų namų laiptinėse rastas. Skrandžio skausmai liovėsi, jis nustojo girtauti ir ėmė rimtai gydytis pas onkologus. Sustiprėjus organizmui, jam buvo atlikta skrandžio operacija, pritaikytas gydymas ir žmogus gyvena po šiai dienai. Bet jis niekada nepamirš augalo gelbėtojo, kuris taip stipriai pakeitė jo gyvenimą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis