Ginekologijos skyriuje išgyvento košmaro nepamiršiu visą gyvenimą

Neplanuotas nėštumas sukelia visokių minčių, ir dažnai pirmoji reakcija yra išgąstis ir netikrumas dėl ateities. Emocijos būna dar sudėtingesnės, jei moteris ryžtasi vaiko atsisakyti...
Laišką parašė Ingrida (vardas pakeistas).

Aš jau auginau du vaikus, kai staiga paaiškėjo, jog esu trečią kartą nėščia. Bet turėjau nutraukti jo gyvenimą, neturėjau kitos išeities. Patikėkite, taip būna.

Paaiškėjo, kad abortas – mokama paslauga. Ir kainuoja gana padoriai. Žinoma, dauguma moterų galvoja priešingai: operacija išvaduoja jas nuo rūpesčių ir už tai tikrai galima mokėti. Bet man tai kažkodėl pasirodė paradoksalu.

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Astrologė Palmira - apie amuletus, kurie suteiks šeiminės laimės
- Įvertinkite: lietuvaitės mados renginyje spindėjo prabanga
- Šakočio pyragas, kokį ne gėda ir ant Velykų stalo padėti

Vis dėlto, aš nuėjau ten, į ligoninės ginekologijos skyrių. Prieš keletą metų dėl gręsiančio persileidimo čia gulėjau laukdamasi pirmagimės. Prisimenu, kaip su kitomis būsimomis mamytėmis mes aptarinėjom „abortininkes“. Kalbėjom, kaip kai kurioms iš mūsų net sunku pastoti, kai kurios negali išnešioti vaiko, bet nepraranda vilties, o jos... jau mes tai niekada to negalėtume padaryti! Ir, va, dabar tas „niekada“ nutiko man.

Paprastai abortininkės laukia operacijos specialioje palatoje, atskirai nuo „mamyčių“. Taip visiems ramiau. Ir šį kartą tokių mūsų palatoje buvo keturios. Ir trys gretimoje. Iš viso – septynios. Aš tada bandžiau paskaičiuoti: operacijos yra atliekamos kiekvieną darbo dieną. Tarkime, kad metuose yra du šimtai tokių dienų. Kiek gi žmonių nužudo viename tokiame skyriuje? O kiek visoje šalyje? Viena yra skaityti statistiką, o kita – žinoti ją iš savo patirties.

Mano palatos kaimynėmis buvo 35 m. moteris, dar viena kiek jaunesnė ir visai jaunutė 20 m. mergina. Procedūros vis buvo atidedamos ir mes įsišnekėjome. Pasirodė, visos turėjome, mūsų manymu, gana svarių priežasčių čia ateiti. Pirmoji (pavadinkime ją Aurelija) jau turėjo vaiką, 5 m. berniuką. Ir daugiau jų nebenorėjo.

„Juk ir šitą reikia išauginti, išmaitinti“, - pasakė ji. Tačiau Aurelija man kažkodėl nepasirodė neturtinga, priešingai, ji buvo gerai apsirengusi, pasipuošusi brangiais papuošalais ir šiaip atrodė gana elegantiška moteris.

Antrajai (tegu ji bus Solveiga) visai neseniai, mažiau nei prieš metus, gimė pirmas vaikas, todėl antrąjį, anot jos, kol kas „gimdyti ankstoka“. Trečioji, jaunutė (tarkime, Neringa) darėsi abortą jau antrą kartą. Vaikų ji kol kas neturėjo. Visai neseniai jie su vyru nusipirko butą, bet dar nespėjo padaryti remonto. Ir būtent dėl to ji „kol kas“ nenorėjo gimdyti.

Mes sėdėjome ant lovų, kalbėjomės, net juokėmės. Bet manęs neapleido laukinis, absurdiškas pojūtis dėl to, kas vyko. Štai keturios jaunos moterys. Kiekviena turi savų, anot jų, labai svarbių priežasčių. Bet tai nepaneigia to fakto, kad mes ruošiamės įvykdyti žmogžudystę. Ir dar galime juoktis. Žmogus išvis yra keista būtybė, pilna prieštaravimų ir kontrastų.

Atėjo gydytoja, papasakojo apie operaciją, apie tai, kokius vaistus reikės gerti po jos ir apie komplikacijas. Ji buvo rami ir dalykiška. Jai tai buvo dar viena darbo diena. Po to įėjo seselė, pagyvenusi moteris, paprasta ir kiek šiurkštoka. Ji liepė mums pasikloti lovas taip, kad po to būtų patogiau mus, bejausmes, neatsibudusias iš narkozės, perkelti iš lovos su ratukais ir papasakojo, kaip apsirengusios turime pasirodyti operacinėje. Buvo akivaizdu, kad jai tai taip pat yra įprastas, visiškai normalus dalykas. Jei ji mus ir teisė, tai tik dėl „neatsargumo“, dėl kurio mes atsidūrėme abortų palatoje. Ją jaudino buitinė, o ne moralinė klausimo pusė.

Po to mus vėl paliko vienas. Laukti buvo labai sunku. Ir esmė net ne tame, kad dėl būsimos narkozės mes nuo ryto nieko nevalgėm, o tame, kad norėjosi greičiau visą tai užbaigti. Kad laikas eitų greičiau, aš įsišnekėjau su Neringa, palatos jauniausiąja. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų ji gal ir norėtų susilaukti vaiko. Jie su vyru susituokę jau pusę metų, bet antrą kartą atideda, nes kol kas vis dar ne laikas, kol kas dar yra kitų reikalų. Ji net nieko nepasakojo savo tėvams, nes jie būtų privertę ją išsaugoti nėštumą. Vis dėlto, jei jau jie su vyru nusprendė, tai nusprendė. Pastebėjau, kad ji labai daug kalba, tarsi įtikinėdama save. Aš pabandžiau paaiškinti jai, kad remontas – tai ne priežastis darytis abortą, bet supratau, kad neturiu moralinės teisės jos atkalbinėti: kuo aš buvau geresnė? Dabar tik mąstau: jei tuomet būčiau buvusi šiek tiek atkaklesnė, viena gyvybė būtų išsaugota.

Na, štai ir prasidėjo. Iš pradžių operavo moteris iš kitos palatos. Mes tik girdėjome, kaip po koridorių važinėja lova su ratukais. Ir tada aš dar kartą nusistebėjau. Viskas vyko labai greitai. Kas 10-15 minučių, jei ne dažniau, pasigirsdavo riedančių ratukų garsas. Vadinasi, pati procedūra atliekama vos per 5-8 min.? Kas tai, palyginus su visu gyvenimu, kurį galėjo nugyventi šis negimęs žmogus.

Štai pradėjo kviesti iš mūsų palatos. Aš mačiau, kaip moterys išeidavo, ir kokias jas parveždavo atgal, kaip jas perkeldavo į lovą, dėjo joms ant pilvo ledo paketą, apklodavo antklode, ir manyje pamažu augo siaubas. Ne, tai buvo ne skausmo ar kažko kito baimė, o būtent siaubas dėl to, kas vyko mano akyse.

Pakvietė mane. Perėjau koridoriumi, užėjau į operacinę, atsiguliau ant stalo. Gydytoja nusisukusi ruošė įrankius. Kita medikė priėjo atlikti narkozės. Ir staiga mane pradėjo purtyti, visas mano kūnas drebėjo taip, kad tai tapo pastebima. Medikė pasiteiravo, kas man. Ji neturėjo laiko ilgai šnekėtis, bet nepaklausti negalėjo. Ir tada aš supratau, aš viską supratau. Aš supratau, kad niekada, už jokius pinigus, jokiom aplinkybėm, kad ir kokios blogos jos bebūtų, aš nesugebėsiu nužudyti savo vaiko. Tai - ne mano jėgoms. Tai yra neįmanoma. „Aš nenoriu“, - tai viskas, ką sugebėjau pasakyti. Žinojau: dar akimirksnis, man padarys narkozę, ir aš jau nieko nebegalėsiu pakeisti. Bet aš suspėjau, aš jį išgelbėjau.

Grįžau į palatą ir pravirkau. Verkiau iš džiaugsmo, kad mano vaikas yra su manimi, jis čia, aš žinau, kad jis yra manyje, ir kad jis yra dėkingas man. Ir verkiau dėl visų trijų, kurios nesugebėjo išgelbėti savo. Dėl tų moterų, kurios buvo su manimi, ir tų, kurios buvo prieš mane ir vėliau bus čia, ant šitos lovos.

Ir tada Neringa ėmė šaukti. Narkozės veikimas ėjo į pabaigą ir ji jau buvo sąmoninga, bet dar nevisiškai. Ir prasiveržė tai, ką ji bandė pati nuo savęs nuslėpti. Ji maldavo grąžinti jai jos vaiką, ji blaškėsi lovoje, veržėsi stotis ir eiti jo ieškoti. Ir tai, turbūt, buvo pats baisiausias dalykas, kurį esu mačiusi savo gyvenime. Motinos rauda dėl nužudyto jos vaiko. Jis buvo jai reikalingas, bet, paklususi klaidingoms nuostatoms apie tai, kas šiame gyvenime yra teisinga, o kas – ne, kas yra svarbu, o kas gali palaukti, ji negrįžtamai jį prarado. Ir negalėjo sau to atleisti.

O mano mažyliui jau keturi mėnesiai. Jis moka apsiversti nuo nugaros ant pilvo ir bando prisitraukdamas sėstis. Jei jums tai atrodo labai paprasta ir nerikšminga, tai turiu jus patikinti, kad tokiam mažuliui tai yra rimti pasiekimai. Ir, pruisipažinsiu, regis, aš jį myliu šiek tiek labiau nei kitus savo vaikus, nes jis – iškentėtas...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis