Istoriją pasako viename Lietuvos mieste gyvenantys sutuoktiniai - 31 m. Jonas ir 30-metė Jurgita (vardai pakeisti).
Gal dar ne laikas?
„Su vyru susipažinome prieš šešerius metus. Ten, kur tikrai niekada netikėjau galinti susirasti antrą pusę – viename Klaipėdos naktinių klubų. Tai gal nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet buvo kažkas tokio, kas mus abu labai traukė vieną prie kito, o vėliau tas gražus jausmas išaugo į didelę meilę. Po septynių mėnesių draugystės susituokėme. Vaikučius pradėjome planuoti iškart po vedybų, labai norėjome turėti visavertę šeimą, kad krykštautų mažieji.
Laikas ėjo, o pastoti vis nepavykdavo. Po šešių mėnesių nutariau kreiptis į vaisingumo specialistus. Skyrė tyrimus, kuriuos jau buvau pasiruošusi atlikti, bet draugai ir kolegės atkalbėjo, esą nerimauti per anksti, viskas bus gerai, reikia nusiraminti ir laukti.
Pagalvojau, kad iš tiesų gal per daug skubu, dar neatėjo laikas. Deja, klydau...“
Neviltis
„Kaskart vėluojant mėnesinėms tikėdavau, kad - jau... Deja, nėštumo testas rodydavo tik vieną brūkšniuką. Buvo sunku ir skaudu. Neįmanoma apsakyti šito jausmo žodžiais. Jautiesi nevisavertė, užsidarai savyje ir vis klausi: „Kodėl man? Kodėl kiti turi, o aš – ne?“ Esu labai laiminga, kad sunkiomis akimirkomis šalia buvo mano vyras. Visada šalia: kai verkdavau, kai be galo skaudėjo širdį, kai iš nevilties isteriškai rėkdavau... Jis ramindavo ir kantriai laukdavo. Tai teikdavo man jėgų ir stiprybės žengti toliau.
Praėjus metams, abu nutarėme, kad gana laukti: metas ką nors daryti. Bet... Suklydau rinkdamasi specialistus, jie į mano skundus žiūrėjo pro pirštus ir be tyrimų skyrė vaistų, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, man netiko ir net pakenkė. Tada vyro ir draugės paskatinta kreipiausi į Klaipėdos vaisingumo kliniką...“
Vaistai, tyrimai, procedūros
„Man ir vyrui skyrė daug tyrimų. Dar ir šiandien prisimenu kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kai leido specialią medžiagą ir atliko rentgeno nuotrauką. Skausmas begalinis, atrodė, viskas plyš... Ir taip kelis kartus... Gydytojas atliko laparoskopiją, operacija pavyko. Po jos lyg ir nebebuvo kliūčių pastoti, tad nusprendėme atsipalaiduoti. Sutarėme su vyru, kad dabar pakeliausime, eisime į teatrą, prisiminsime draugus, kuriuos buvome pamiršę. Taip prabėgo dar vieni metai...
Vėl pradėjome kelionę po kliniką, vėl tyrimai... Išleistų pinigų nebeskaičiavome, nes taip norėjosi ant rankų sūpuoti kūdikėlį... Gydytojas paskyrė stimuliaciją hormoniniais vaistais, bet folikulai nesubrendo, paskui stimuliavo antrą, trečią, ketvirtą kartą, deja, rezultato jokio. Tik didelė žaizda širdyje, nualintas organizmas, pakrikę nervai.“
IVF
„Po šių nesėkmių pasiūlė atlikti apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrą (IVF). Buvo 2009 -ieji. Siūlė ir inseminaciją, kai sperma suleidžiama tiesiai į gimdą (IUI), bet perspėjo, kad didelė negimdinio nėštumo tikimybė. Nebesinorėjo rizikuoti, tad pradėjome ruoštis IVF.
Stengėmės gyventi kuo sveikiau, atlikome reikiamus tyrimus, leidausi dideles dozes hormoninių vaistų. Jaučiausi prastai, bet didelis ramstis buvo vyras, kuris, be visa kita, ir vaistus leido. Buvome vienas kitam prisiekę: „Jokių blogų minčių! Po 5 m. skausmo ir kančių pagaliau būsime laimingi!“
Laukti reikėjo tik dvi savaites.“
Mintys apie įvaikinimą
„Įvaikinimas, manau, yra vienai išeičių nuraminti motinystės instinktą, bet tai tikrai neužgydo širdies žaizdų. Aš esu už įvaikinimą, mes ir patys galvojome apie tai, bet ryžtis tokiam žingsniui labai sunku, kol yra bent menkiausia viltis turėti savo kūdikį. Vaikutį, panašų į mamą ir tėtį. Pagaliau pats nėštumas yra didis įvykis, gera žinoti, kad tavyje plaka naujos gyvybės širdelė, jausti vaiko judesius, per echoskopą matyti, kaip dar negimęs tavo vaikutis čiulpia pirštuką. Kūdikio gimimas, pirmasis riksmas – visa tai neapsakoma! Tai stebuklas! Aš esu už įvaikinimą, bet dar labiau esu už tai, kad kiekvienas mes nusipelnėme galimybės turėti kūdikį – ir ją reikia išnaudoti.“
Du taškeliai
„Diena, kai sužinojau, kad laukiuosi, buvo pati laimingiausia gyvenime. Negalėjau sulaikyti ašarų... Nemoku apsakyti to jausmo, tai reikia pajausti pačiam. Pasidariau net penkis nėštumo testus ir visi buvo teigiami. Visus penkerius metus, kol gydžiausi, vyras buvo šalia, bet tądien jo nebuvo, jis trims savaitėms darbo reikalais turėjo išvykti į užsienį. Kai po savaitės grįžo, abu ėjome pas gydytoją ir echoskopas parodė du taškelius. Dvynukai! Abu skraidėme ant sparnų. Norėjosi rėkti visam pasauliui: „Mes laimingi!“, „Stebuklas įvyko!“, „Mes įveikėme ligą!“
Sunkaus kelio pradžia
„Kai pastojau, buvome tokie laimingi, kad atrodė, jog skausmas ir kančios – praeitis. Klydome... 12 nėštumo savaitę pradėjau stipriai kraujuoti, ligoninėje užtikrino: abi širdutės plaka, viskas gerai. Deja, ramybė truko neilgai. Per apžiūrą atliekant tyrimą ultragarsu pastebėjau gydytojo veide keistas grimasas. Vienas iš vaikučių neaugo, neatitiko nėštumo laiko, o antrajam viskas buvo gerai. Tą pačią dieną nutarėme pasikonsultuoti su dar viena gydytoja, ji patvirtino tą patį ir davė mums pačios geriausios, mūsų nuomone, gydytojos genetikės Eglės Beniušienės telefono numerį. Ji priėmė iškart. Atliko vandenų tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad dėl patologijos vienas vaisius nesivysto, jis žuvo dar 13 savaitę... Bijojome, ar tai nepakenks antram vaikučiui. Bet viskas buvo gerai.“
„Gulėti ir nejudėti!“
„Deja, 27 savaitę ėmė „tempti“ pilvo apačią, sutrumpėjo gimdos kaklelis ir atsidūriau ligoninėje. Dukrytė ruošėsi ateiti į pasaulį, tad leido plaučiukus brandinančių vaistų, man skyrė gulimąjį režimą. Dvi savaites praleidau ligoninėje, o grįžusiai namo buvo liepta tik gulėti. Taip ir dariau, atsikeldavau tik eiti į tualetą. Vyras atnešdavo pusryčius į lovą, grįžęs pietus paruošdavo, rūpinosi dukrytės kraiteliu ir baldais, kuriuos pats su meile gamino.
Mano mama padėdavo nudirbti buities darbus, vyro sesuo su šeima, mano sesė, brolis, draugai – visi padėjo kaip galėdami. Taip pragulėjau 10 savaičių. Kai gruodžio 23-iąją apsilankiau pas gydytoją, buvo 38 savaitės. Gimdyti turėjau sausio 6 dieną.“
Kalėdų stebuklingą naktį...
„Kūčioms vaišes ruošiau pati, vakarieniavome pas anytą, vakare pavargusi atsiguliau. Pajutau aštrų skausmą pilvo apačioje, atsistojau: bėga vandenys. Lijo, šalo, buvo slidu važiuoti, bet mes buvome laimingi...
Kalėdų rytą – stebuklų rytą – gimė mūsų stebuklas. Cezario operacija buvo iš anksto planuota, nes aplink kaklą du kartus buvo apsivijusi virkštelė. Akimirka, kai išgirdau dukrytės riksmą ir pamačiau ją tokią mažutę ir gražią, prilygo stebuklui. Dieve, koks tai nepakartojamas jausmas! Norėjosi, kad ši akimirka tęstųsi amžinai: „Aš – mama!“
Laimė būti mama
„Dukrytė auga puikiai, aš tikra, kad ją saugo Dievas. Stengiuosi jai būti pati geriausia mama ir džiaugiuosi kiekviena akimirka: kai kasryt ji prabunda šalia manęs, savo didelėmis ir mėlynomis kaip dangus akytėmis žvelgia į mane, tėtį; kai mažytėmis rankytėmis glosto veidą, tampo už plaukų ir juokiasi; kai prisiglaudusi prie krūtinės godžiai geria mamos pienuką; kai tiesia rankytes į po darbo grįžusį tėvelį; kai naktį susapnavusi baisų sapną pravirksta ir stipriai prisiglaudusi vėl užmiega... Gera būti mama ir jaustis tokiai reikalingai.
Esu laiminga turėdama mylimą ir mylintį vyrą. Kai dabar pagalvoju, kiek jam reikėjo iškęsti mano blogų nuotaikų, isterijų, ašarų... Jis visada buvo šalia, tvirtas kaip ąžuolas ir niekada neprarandantis optimizmo. Per visus penkerius bendro gyvenimo metus neišgirdau nė vieno priekaišto, jis nekaltino, kad negalime turėti vaikų. Mes kaip du kovotojai žygiavome kartu. Mano vyras ir Martos tėvelis yra pats geriausias žmogus pasaulyje.“
Nevaisingumas – liga
„Labai gaila, kad Lietuvoje požiūris į nevaisingumą nerimtas. Turime tikrai gerų šios srities specialistų, tik ne visi mūsų gali pasinaudoti jų pagalba – brangu. Nevaisingumas – liga, kurią reikia gydyti. Kodėl kitos valstybės, kad ir mūsų kaimynės, į tai žiūri atsakingai ir padeda šeimoms susilaukti vaikučio? Manau, šis gydymas turi būti kompensuojamas kaip ir kiekvienos, bent iš dalies. Nepritariu sakantiems, kad nereikia į TAI kištis. Kas būtų, jei paliktume viską likimo rankose? Tada uždarykime ir ligonines...“
Vietoj epilogo
„Gimus Martai, viskas, ką patyrėme per tuos penkerius metus, užsimiršo. Mažylė užpildė mūsų gyvenimo tuštumą ir jei viską reikėtų pakartoti, kartočiau. Ir ne vieną kartą. Visas skausmas ir kančios pasimiršta, išlieka tik pačios gražiausios gyvenimo akimirkos. Gimus dukrytei iš naujo gimėme ir mes.
Brangieji, nepraraskite tikėjimo, nepalūžkite. Kai jau, atrodo, nebėra vilties, nenuleiskite rankų. Atsitieskite, iškelkite galvą ir eikite savojo tikslo, savo svajonės link. Mus visus vienija vienas tikslas, svajonė – turėti kūdikėlį. Tik vienus toji laimė aplanko anksčiau, kitus vėliau. Dievas saugo mus visus, toks jau mūsų likimas, tikėkite ir laukite, nes stebuklų tikrai būna.“
