Matau, kiek daug šiuolaikinių moterų pavargusių, prigęsusiomis akimis. Jos ne šiaip sau plūsta į moteriškumo mokymus – tikisi rasti raktą, kuris atrakintų duris į tą Pažadėtąją žemę, apie kurią skaitė pasakas vaikystėje. Pirmame straipsnyje, kurio tema pasirinkome moteriškumo teorijas, kalbuosi su psichologe, knygų autore (netrukus pasirodys jos knyga apie moteriškumą) Ramune Murauskiene. Tikiu, kad ši moteris, nebijanti parodyti, kad yra netobula (ir kartu tokia tikra!) yra mokytoja, besimokančioms priimti save – kartais skraidančioms ant šluotos, o kartais švelnioms lyg pūkas. Nes, kaip pašnekovė sako, moteris – tai upė – besikeičianti ir nepastovi.

Ramunė Murauskienė
Foto: L. Bubilaitės nuotr.

Pastebėjote, kokie populiarūs tapo įvairūs moteriškumo mokymai? Moterys kaip pašėlusios lekia į seminarus, ryja straipsnius ir knygas šia tema, tikėdamosis, kad visa tai – lyg panacėja, pakeisiantį jų gyvenimus, atnešanti ramybę su savimi, vyru ir visu pasauliu. Nemažai šių mokymų sako: „būk švelni ir pūkuota.“ Argi logiška, kad mes visos neva turėtume tapti vienodos – tokios geros, lyg ką tik iš dangaus nužengusios?

Mokymus vedantis žmogus turėtų prisiimti atsakomybę už žinias, kurias skleidžia. Visgi moterys nueina į moteriškumo mokymus, išgirsta, kad ir tą joms reikia daryti, ir aną… Tada klausia: „palauk palauk, o tai ką tada vyras darys?“ Mano atsakymas toks: „tai, ką išgirsta atėjęs į vyriškumo mokymus.“

Tad, manau, gerai, jog tokie mokymai yra, kad išjudina, kad jaudina (ir teigiamai, ir neigiamai). Gerai, jei moteris džiaugiasi atradusi ilgus sijonus, gerai ir tada, jei galvoja: „po galais, tie ilgi sijonai tai tikrai ne man!“ Bet kuriuo atveju, atsirinkdama, kas jai tinka, greičiau prisikas prie savasties. Kiekviena moteris savo prigimtimi yra autentiška. Vienoms užtenka buvimo namuose, kitos nori daugiau. Ir tai nereiškia, kad dirbanti moteris ims panašėti į vyrą (nors kažkur girdėjo, kad išorėje veikia tik vyrai). Tačiau net ir veikiant išorėje verta tą daryti pagal savo moterišką prigimtį: be kovos, konkurencijos, nuolatinės orientacijos į rezultatą, pastovaus reikalavimo būti efektyvia ir viską padaryti laiku.

Jei moteris negeneruoja moteriškos energijos, jei ciklas prasideda dideliais skausmais, jei nori turėti partnerį, bet neturi, vadinasi, yra ko mokytis.

Vienuose mokymuose esu girdėjusi, kad moteris dirbti turėtų tik tada, kai tam lieka energijos. Pirmiausiai jos turėtų pakakti sau, vyrui, vaikams, namams, kitiems artimiesiems, draugams. Tai negi mes visos dabar turėtume mesti darbus, išmokti su šypsena plauti grindis, ir tik tada galvoti apie savirealizaciją?

Meluoja tas, kas sako, kad moteris gali dirbti tik tada, jei lieka energijos, ir neatskleidžia kitos medalio pusės. O joje: vyras, apsupantis moterį globa, meile, pinigais. Moteriai, kuriai nieko netrūksta materialiai, fiziškai, emociškai, lengva rūpintis kitais, nes jos gyvenimas – absoliutus komfortas. Tada tokia moteris jaučia poreikį pasitarnauti kitiems, pvz., savanoriauti.

Bet ar daug mes tokių moterų pažįstame? Gyvename laikmetyje, kai įprasta dirbti ir vyrui, ir moteriai. Ir jeigu vyrui pakanka jo algos, o moteriai ne, tai nereiškia, jog ji nuolankiai save tikins, jog turi pakakti tiek, kiek vyras uždirba. Juk moteris turi dar ir savo asmeninius poreikius, kurie gali būti nesusiję su šeima, vyru, vaikais. Ir tai nėra nusikaltimas.

Svarbu suvokti, kad į šeimą ateinantys pinigai yra ir moters, ir vyro nuopelnas. Verta žinoti, kad vyras, uždirbantis daug pinigų, laurais dalinasi su savo žmona, nes tai reiškia, jog ji – pakankamai išmintinga ir tinkamai elgiasi savo gyvenime. Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi išmintinga moteris. Ir atvirkščiai – kai moteris uždirba daug pinigų – tai ir jos vyro tinkamo bei išmintingo elgesio nuopelnas.

Matau nemažai moterų, dirbančių nemylimus darbus. Kaip moteriai pajausti, suprasti, kokie gyvenimo keliai ir užduotys jai skirti?

Moteriai darbas turėtų būti malonus. Geriausiai, jei ji dirbtų tai, ką galėtų daryti ir be piniginio atlygio. Jeigu darbas ne toks malonus, kad jį dirbtum ir už dyką, tuomet svarbu, kad darbo vieta būtų maloni ir priimtina. Tai aplinka, kur ji gali šnekučiuotis, atsipalaidavusi gerti arbatą ir valgyti pyragą. Moteriai darbe svarbiausia santykiai, todėl jai reikia žmonių, su kuriais galėtų bendrauti.

Daugumos moteriškumo mokymų pagrindas – iš vedų filosofijos atėjusios žinios. Ar realu jas taikyti dabar, kai šiuolaikinė moteris augo visai kitoje aplinkoje, neretu atveju matydama keturis namų kampus laikančią mamą, ne tokius ir idiliškus tėvų ir kitų aplinkinių santykius, o užaugusi ėmė uždirbti daugiau nei jos vyras? Juk šis įvaizdis gerokai nutolęs nuo tos moters, kuri gyveno laikotarpiu, kai buvo parašyti vedų šventraščiai. Ar matot kokių nors neatitikimų, lyginant iš vedų atėjusias žinias su tradicine psichologija?

Psichologija yra jaunas mokslas, jį kūrė daug vyrų. Man patikimesnės ne dėdulės Froido, o išminčių žinios, patikrintos jau kelis tūkstančius metų. Bet verta žinoti, kad tos žinios, tai tik siekiamybė. Nebūtina nešioti sijono, bet jeigu moteris negeneruoja moteriškos energijos, jei ciklas prasideda dideliais skausmais, jei nori turėti partnerį, bet neturi, vadinasi, yra ko mokytis. Nes moteris, būdama savimi, leidžianti sau jausti ir malonius, ir nemalonius jausmus, gauna viską, ko nori ir ko reikia.

Klausykitės tų lektorių, kurie sako: „aš nenoriu, kad tu kartotum tai, ką aš darau, nenoriu, kad sakytum tai, ką aš sakau. Abejok manimi! Patikrink tai savo gyvenimu. Tu nesi tik moteris, tu – dievybė, ir kai atrasi dievybę savyje, gausi viską, ko nori.“

Nepasitikiu tais psichologais, kurie sako: „jums reikėtų du metus pas mane lankytis, galbūt tada kažkas pagerės.“ Tikiu tais psichologais, kurie tiki manimi, mano galimybe būti laiminga ir patirti sėkmę šiame gyvenime be ilgalaikės psichoterapijos. Pati geriausia psichoterapija moteriai – būti savimi su visais žmonėmis, kuriuos sutinka savo gyvenime. Svarbiausia moteriai - prisiimti atsakomybę už visokius savo jausmus. O ne gainiotis kažkieno išaukštinto pozityvumo.

O kaip moteriai neprarasti savęs, būti savimi, pradėjus gilintis į moteriškumo teorijas? Nors tiesos moteriškumo teorijose tikrai yra, ar nebus taip, kad vieną dieną moteris supras nebežinanti, kas ji pati yra? Kaip rasti balansą tarp jų ir savęs tikrosios? Kiek mes galime pasiimti iš tų teorijų, neužsikraunant ant savo pečių daugiau, nei galim panešti?

Savišvieta – tai ne sportas, tačiau, jei taip jau nutiko, nieko tokio. Gerai yra patirti viską. Ir patyrus atsirinkti, kas tave stiprina, o kas ne. Persisotinus teorijos atsiranda galimybė išspjauti visa tai, liautis daryti tai, kas ne pagal tavo savastį, nedaryti to, kam priešinasi intuicija.

Abu jausmai, ir: „oi, kaip patinka!“, ir: „fu, kokia nesąmonė!“ mus priartina prie savęs. Moteris su metais ir išmintimi atsirenka, kas primesta visuomenės, o kas iš tiesų jos laimė. Šie suvokimai neateina labai greitai. Tad nesportuokite su mokymais. Galbūt nuėjusios į dešimt jų atsirinksite tik vieną įkvepiančią mokytoją. Ir gerai.

Man viena tokių mokytojų yra Brene Brown. Aš nežinau, ar ji vyriška, ar moteriška, žinau tik tai, kad ji yra tikra. Kokia laimė, kad mes turime net tris jos knygas, išverstas į lietuvių kalbą.
Turiu dar vieną įkvėpėją – save. Stengiuosi viską daryti pagauta įkvėpimo, o ne valios pastangomis. Moters duotybė – vidinis balsas – jį turime girdėti, pasikliauti priimdamos savo gyvenimo sprendimus. Ir net nesėkmės tuomet bus saldžios.

Girdžiu, kaip moterys raginamos 50 kartų ko nors prašyti vyro, o kai šis pagaliau padaro, – nuolankiai dėkoti. Nedarykite to!

Tad ar tikslingas siekis būti moteriška moterimi?

Vyriška moteris yra tik tada, kai ji pati apie save sako: „oi, čia aš nemoteriškai elgiuosi.“ Mumyse yra ir moteriškos, ir vyriškos energijos. Karjeros aukštumų pasiekusi moteris nebūtinai yra vyriška. Į sieną vinį kalanti moteris nėra vyriška. Svarbu, kad sutaptų lūkesčiai sau ir vidinė jausena.

Ar pritartumėt, kad namų buitis – maisto gaminimas, namų tvarkymas, skalbimas – turėtų būti moters atsakomybė, kaip kad sako vedos?

Na nebūtina gaminti šešis kartus per dieną po tris patiekalus. Tačiau gamindama į maistą moteris sudeda savo energiją. Tai sakralu. Trindama bulvių košę savo šeimai užuot galvojusi: „va, čia per juos negaliu straipsnio parašyti, reikia košę trinti…“ , galvoju: „kaip gerai, kad turiu mylimus žmones, kuriems galiu pagaminti“. Verta suvokti savo kaip moters nepakeičiamumą.

Plaukime grindis su meile, na ir kas, kad tik kartą per savaitę. Tą darydamos jauskimės namų karalienėmis, linkėkime laimės ir sveikatos tiems, kurie vaikščios tomis grindimis. Niekas už mus to nepadarys. Nei vienai namų tvarkytojai negalėsime sumokėti už tai, kad ji ne tik plautų grindis, bet ir mylėtų mūsų namų gyventojus.

Tai namų tvarkytojos, ateinančios sutvarkyti namų kartą per savaitę, samdyti nevalia?

Žinoma, kad galima. Bet tada turime būti sąžiningos, dosnios kaip žmonos bei mamos, ir savo energiją šeimai atiduoti kitais būdais.

O vyras ar turi prisidėti prie namų buities plaudamas indus ir pan.?

Linkiu visoms moterims tiek užaugti, kad jos galėtų norėti lygiaverčio partnerio. Vyras – ne svečias. Nepraraskime realybės jausmo. Dažnoje šeimoje dirba abu, tai kodėl namų buitis turėtų gulti tik ant vieno pečių?

Jaunesni vyrai šiuo klausimu supratingesni, bet visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad namų buitis – neva bobiški reikalai. Netiesa. Tai susitarimo reikalas. Tik aš moterims primenu – vyras gali išplauti grindis, galvodamas apie tai, ką valgys vakarienei, kurdamas rytdienos planus. O plaudama grindis laiminti namuose gyvenančius žmones gali tik moteris.

Jei namų buitimi rūpinasi tik moteris, ji pavargsta, pyksta, klaiksta, ir vien dėl to niekas nesikeičia. Nes vyras rimtai nežiūri į burnojančios, o paskui po senovei viską ir toliau darančios moters skundus. Vyras rimtai pažiūri į išmintingai savo elgesį keičiančią moterį. Tik tada, kai jis pamato, kad žmona pakeitė šokio žingsnelius, vyras ima prisiderinti prie šokio.

Girdžiu, kaip moterys pasakoja kažkokiuose mokymuose raginamos 50 kartų ko nors prašyti vyro, o kai šis pagaliau padaro, – nuolankiai dėkoti. Nedarykite to, neapsimetinėkite! Juk vyras ne kvailys, kad jam reikėtų 50 kartą sakyti, jog išneštų šiukšles. Niekai visa tai yra! Kai vyras myli moterį, jis dėmesingas. Ir atitinkamai elgiasi pamiršęs svarbų žmonos prašymą.

O jeigu vis dėlto vyras negirdi iš pirmo karto, tai kaip keisti taktiką?

Ieškom būdų. Pvz., paliekam raštelį. O kai atėjęs vyras kažko tavęs paprašo, gali atsakyti: „o tu žinai, dar mano šeši prašymai neišpildyti laukia. Negaliu tavęs pralenkti.“ Nereikia moralizuoti, priminti mamos, kuri jo nieko neišmokė. Pasitelkim humorą.

Kai kurios mūsų augina mergaites. Kadangi ši tema – apie moteriškumą (kitose temose tikrai pakalbėsime ir apie vyriškumą), ką mums reikėtų žinoti, norint užauginti sveikas, savimi ir pasauliu pasitikinčias mergaites?

Sakoma, jog kai moteris pagimdo mergaitę, iš Dievo gauna komplimentą, šiek tiek avansu. Ir nebūtinai moteris, susilaukusi dukters, yra tobula, švelni ir pūkuota. Bet Dievas sako: „aš tavim tikiu. Todėl laikinai tavo globai dovanoju savo vieną nuostabų vaiką. Todėl tu neturi kitos išeities, kaip tik kosminiu greičiu priartėti prie savo unikalaus, autentiško moteriškumo, kuriam nėra jokių taisyklių ar recepto. Tik tu gali pasakyti, kaip tavo moteriškumas reikšis ar reiškiasi. Viskas, ko užteks šiai Žemės dukrai – esi tu. Mama yra nepakeičiama. Ir bet kuri mama yra pakankamai gera savo vaikams.“

Didelė atsakomybė…

Taip sako baimingas protas, bijantis padaryti klaidų. Tai – didžiulė laisvė būti savimi, susipažinti su savo jausmais, išsilaisvinti iš savo pačios, partnerio ar visuomenės primestų pančių, nes aš esu moteris – jausmų upė.