Kartą su draugėmis sutarėme visada viena kitai sakyti tiesą. Užteko vienos tiesos dienos, kad susipyktume pusei metų. Galiausiai nutarėm: „Velniop tą tiesą! Draugystė svarbiau.“ Vis dėlto melas – irgi ne išeitis. Juk tam ir yra draugai, kad ne maloniai šypsotųsi, stebėdami, kaip tiesiu taikymu eini į prarają, o sulaikytų tave nuo klaidingų žingsnių. Kalbu ne tik apie netinkamą šukuoseną ar storinančią suknelę, bet apie kur pas rimtesnius pasirinkimus. „Kodėl tu manęs nesulaikei, jei matei, kad tas vyras man visai netinkamas?“ – paklausė manęs neseniai su smurtautoju išsiskyrusi draugė. Tiesą sakant, užuominomis ne kartą jai leidau suprasti, kad tas vyras man nepatinka, bet ar esu rėžusi tai šviesiai tiesiai? Ne. Kodėl? Nes bijojau prarasti draugę. Žinojau, kad tą akirmirką ji rinksis vyrą, o ne mane.

Po nesėkmingos eksperimentinės dienos praėjus pusei metų, draugiškai visos susėdome ir nusprendėme, kad, prieš sakant tiesą kitiems, reikėtų sąžiningai sau atsakyti į 5 klausimus.

1. Kodėl tai darai?
Klausimas atrodo paprastas, bet atsakyti į jį reikėtų visiškai atvirai. Dauguma žmonių tikina, kad sako tiesą, norėdami atverti akis, padėti kitam žmogui, bet reikia pripažinti, kad ši priežastis nėra pati dažniausia. Dažniau kritikuojame kitus, nes patiriame slaptą malonumą, pastatydami juos į vietą. Laikai save gražuole? Tai paklausyk, ką apie tave pasakė ponia N... Manai, kad esi profesionalas? O štai kiek klaidų palikai ataskaitoje. Puiki mama? Nežinau, ar sakyti, bet anądien mačiau tavo vaiką su draugais – krovė triaukščiais keiksmažodžiais...

2. Ar tai gali ką nors pakeisti?
Pasakyti, kad draugei netinka suknelė ar vaikinas, geriausia tuomet, kol ji dar stovi matavimosi kabinoje arba nėra pasibaigęs daikto grąžinimo į parduotuvę terminas. (Renkantis vyrą, beje, galioja tas pat principas). Galbūt verta apie tai užsiminti, jei vilkėdama ta suknele ji ketina eiti į pirmąjį pasimatymą. Bet visiškai kvaila tai daryti, jei ji pasakoja, kaip nuostabiai su šiais apdarais atrodė klasės susitikimo metu. Tegul tiki, kad taip ir buvo. Jei turi blogų žinių apie jos būsimą vyrą, darbą, rajoną, kur ji ketina pirkti namą ir kitus dalykus, kuriuos dar galima pakeisti, įkvėpk oro ir sakyk. Bet neverta kritikuoti šių pasirinkimų, jei jie jau padaryti.

Šis punktas sukėlė mums daugiausia diskusijų. Na, gerai, tarkim, kreivų kojų nepakeisi, bet ar reikėtų sakyti, kad draugė pastaruoju metu sustorėjo? Juk svoris – taip pat keičiamas dalykas. Kaip beje, ir šukuosena, vyras, darbas, gyvenamoji vieta, net krūtų dydis... Taigi išsyk peršokom prie kito klausimo.

3. Ar tas žmogus nori girdėti tiesą?
Didžioji problema turbūt yra ta, kad žmonės labiausiai linkę meluoti patys sau. Jei žmogui rožiniai akiniai padeda gyventi, kodėl turėtume juos jėga nuplėšti nuo nosies ir sutrypti? Atspėti, kaip yra iš tiesų – ne taip jau sunku, mat dažniausiai norintys pasitarti žmonės sako: „Ką apie tai manai?“, „Nežinau, ką daryti...“, „Gal galėtum patarti?“ ir pan. Aišku, būna ir išimčių, kai euforijos apakintas žmogus nė nemano abejoti savo sprendimu, nors tu matai, kaip tai pavojinga. Tarkim, jis ketina pasirašyti sutartį su kokia nors sukčių kompanija. Tokiu atveju kibirą vandens į liepsnojantį laužą galima šliūkštelėti ir be prašymo.

4. Ar esi pasiruošęs prisiimti už tai atsakomybę?
Taip, taip, būtent – asmeninę atsakomybę. Dažnai tenka susidurti su tiesos mylėtojais, kurie rėžia viską į akis, nesusimąstydami apie pasekmes. Atseit, pasakiau, kaip yra, o kuo tai baigsis, ne mano reikalas. Ilgą laiką ir pati taip elgiausi, kol viena psichologė neišaiškino, kaip tai egoistiška. Tipiška situacija – pastebėjai draugės vyrą su meiluže. Jei pasiduosi spontaniškam norui rėžti tiesą ir moteriško solidarumo iliuzijai, turi prisiimti atsakomybę ir už subyrėjusią santuoką bei be tėvo likusius vaikus. Ši nuostata man padėjo išsaugoti net trijų draugių santuokas. Viena tiesą sužinojo pati ir šis sukrėtimas privertė juos abu atsitokėti, kitų vyrai grįžo į šeimos židinį tyliai ir, kiek žinau, į kairę nebesidairo.

5. Ar tavo nuomonė jam svarbi?
Tiesą sakant, man visiškai nusispjauti, ką apie mano vaikų auklėjimą galvoja žmonės, patys nerandantys bendros kalbos su savo vaikais, o klaikiai besirengiančios kolegės kritinės pastabos apie mano naujus pirkinius kelia tik juoką. Daugumai mūsų svarbiausia yra tai, ką apie mus mano mums artimi žmonėms ir tie, kurie tam tikrose srityse yra autoritetai. Todėl prieš reiškiant savo nuomonę, reikėtų kritiškai įvertinti, kas esi tam žmogui. Jei niekas, tai nieko ir nesakyk.