Nežinau, kodėl tai nutinka, bet tekstus apie tobulas atostogas paprastai rašau paskutinę darbo dieną prieš jas ir juos rašydama dažniausiai mąstau apie, kad gal visai nebenoriu tų atostogų, nes nebeturiu jėgų. Išvakarėse darbe buvo planinis sveikatos patikrinimas. Pamatęs mano kraujospūdžio rodmenis, gydytojas pakėlė sunerimusias akis ir paklausė, ar jis visada yra toks žemas. Pasiteiravus, kuo tai yra blogai, atsakė: „Matote, kraujospūdis rodo gyvybinę energiją, o jūsiškė… Hmmm… Kaip čia pasakyti… Jos beveik nėra.“ Žinau, kodėl. Nes padariau vieną iš 7 didžiųjų su atostogomis susijusių klaidų.

1-oji klaida. Priešlaikinis spurtas

Sportininkai turi labai gerą terminą „spurtas“ staigiam spartos padidėjimui apibūdinti. Paprastai spurtuojama prieš pat finišą. Tai labai primena pasirengimą atostogoms. Kadangi iki jų norisi suskubti baigti visus darbus, likus maždaug dviem savaitėms dvigubai padidini tempą. Iš pradžių viskas sekasi puikiai, bet pamažu darbingumas ima kristi, priveli daugybę klaidų, joms taisyti prireikia begalės laiko ir jėgų. Galiausiai, kai finišas atrodo ranka pasiekiamas, plojiesi veidu į bėgimo takelio asfaltą – paprasčiau kalbant, susergi, nusilauži koją, padarai avariją ir pan. Žmonės šitų nelaimių priežastimis linkę laikyti nuovargį, skubėjimą, kartais net įžvelgia dangaus siunčiamus ženklus, kad neva reikėtų atsisakyti kelionės, bet iš tikrųjų mes tiesiog per anksti spurtuojame. To išvengsite, jei protingai suplanuosite laiką. Jei tik įmanoma, reikėtų bent mėnesį prieš atostogas susimažinti darbų apimtis, o spurtuoti – ne anksčiau kaip likus savaitei iki atostogų. Dar geriau – išvis nespurtuoti. Priešingai – reikėtų palengva lėtinti tempą. Taip į poilsio režimą pereisite sklandžiau, nereikės pirmųjų atostogų dienų aukoti adaptacijai.

Dar geriau – prieš atostogas išvis nespurtuoti. Priešingai – reikėtų palengva lėtinti tempą. Taip į poilsio režimą pereisite sklandžiau.

2-oji klaida. Nebaigti darbai

Ne ką mažesnė blogybė ir kitas kraštutinumas – palikti nebaigtus darbus viliantis, kad jie kaip nors baigsis patys arba juos atliksi per atostogas. Jei nesi paveldėjęs savo tėvų pofigizmo geno, nieko gero tokia taktika neduos. Atostogos pirmiausia yra skirtos mūsų smegenims, o kaip jos gali ilsėtis, jei yra daugybe gijų pririštos prie darbo – tam neatsakei į laišką, anam neišsiuntei pasiūlymo, nebaigei rašyti teksto, nesumokėjai už paslaugas, nesusitarei dėl susitikimo. Net didžiausio atsipalaidavimo minutę šios įkyrios mintys tarsi aliarmo signalas netikėtai perveria smegenis, sukelia kraujyje adrenalino pliūpsnį ir palaimos jausmo – it nebūta. Ne ką geresnis sprendimas vežtis į kelionę kompiuterį ir tikėtis, kad prisėdus ant baseino krašto pavyks ramiai padirbėti. Viena taip pasielgusi mano kolegė grįžusi reziumavo, kad daugiau niekada gyvenime taip nesielgs. Pirmiausia dirbti, kai aplink visi ilsisi, yra dviguba kančia. Antra, nesiilsi ne tik tuo metu, kai dirbi, bet ir tuomet, kai galvoji, kad tuoj reikės tai daryti. Negana to, neišvengiamai imi konfliktuoti su vyru, vaikais ar kartu atostogaujančiais draugais, nes esi tarsi pagalys jų smagiai besisukančiame pramogų rate. Taip susigadini ne tik atostogas, bet ir santykius.

3-ioji klaida. Visada pasiekiamas

Vienu metu mūsų įmonėje buvo populiaru pranešant kolegoms apie atostogas parašyti, kokiais kanalais ir kiek valandų per parą būsi pasiekiamas. Kam tuomet išvis kelti koją iš biuro, jei vis tiek nuolat turėsi spręsti darbinius reikalus? Suprantu, jei esi šalies prezidentas ar bent premjeras – privalai būti pasiekiamas, jei priešiškai nusiteikusi valstybė per tavo atostogas staiga sumanytų paskelbti karą, bet eiliniams tarnautojams nevertėtų taip susireikšminti. Nepakeičiamų išties nėra, yra tik tie, kurie bijo būti pakeisti – jei per tas kelias savaites niekas tavęs nepasiges, tai gal ne toks jau esi ir reikalingas? Iš tikrųjų yra priešingai – jei gebi taip suplanuoti savo laiką, paskirstyti darbus ir informuoti klientus, kad net tau išvykus darbas nesustoja, vadinasi, esi puikus darbuotojas.

Kuo pareigingiau atlieki namų darbus, tuo sklandesnė ir įdomesnė būna kelionė. Kita vertus, ir bukai prisirišti prie plano neverta.

4-oji klaida. Jokio plano

Psichologai sako, kad atostogas reikėtų planuoti taip pat kruopščiai kaip ir darbą. Jie teisūs. Bent preliminarų planą verta sudaryti, antraip pusę brangaus atostogų laiko ištaškysi diskusijoms, ką nuveikti, o likusį – apgailestavimams, kad nieko taip ir nenuveikei. Kruopščiai suplanuoti vertėtų ir keliones, ypač jei joms skirta nedaug laiko. Gal ir smagu klajoti po kokią nors šalį kaip neatrastą žemę, bet tai tinka tik tuo atveju, jei joje gyvensi bent mėnesį. Jei – savaitę, vertėtų dar namie surinkti informaciją apie vietas, kurias norisi pamatyti, parodas, kurias būtų smagu aplankyti, išsiaiškinti vietinio transporto ypatumus ir pan. Kuo pareigingiau atlieki namų darbus, tuo sklandesnė ir įdomesnė būna kelionė. Aiškus planas ypač svarbus, kai vyksti ne vienas, o su didesne kompanija – tai padeda išvengti blaškymosi ir interesų konfliktų.

Foto: Vida Press

5-oji klaida. Pernelyg detalus planas

Bukai prisirišti prie plano taip pat neverta – jei palieki bent truputį erdvės pasireikšti likimui, jis dažniausiai atsiunčia malonių staigmenų. Ir būtų visiškai kvaila jomis nepasinaudoti vien todėl, kad nebuvo įtrauktos į planą. Esu įsitikinusi, kad spontaniškai vietinio gyventojo pakviesti apsilankyti jo namuose šalį pažinsite ar net pamilsite kur kas labiau nei laikydamiesi plano aplankyti muziejų. Labai svarbu nesistengti savęs pranokti ir suplanuoti aplankyti dvigubai daugiau objektų nei įmanoma. Juk nuovargis būna ne tik fizinis, bet ir protinis. Na, ir kas, kad, suskaičiavęs laiką minutėmis, o atstumą – metrais, matai, kad spėsi apeiti 10 įspūdingų vietų? Galvoje vis tiek liks tik pirmosios penkios, nes per tam tikrą laiką smegenys geba priimti ribotą kiekį informacijos. O naujai kraunama ne tik pati neužsilieka, bet dar ir ištrina tą, kuri buvo įkrauta.

6-oji klaida. Netinkama kompanija

Brangiausias dalykas, kuris lieka po atostogų, yra ne nuotraukos ar istorinės žinios, o gerai praleisto laiko jausmas. Ir jis priklauso ne tik nuo oro, aplankytos šalies ar išbandytų procedūrų, bet ir nuo kompanijos. Su gerais kompanionais net ir lietingas savaitgalis palapinėje gali virsti smagiu nuotykiu. Tad renkantis bendrakeleivius vertėtų pamiršti giminystes, senas draugystes ar naudingas pažintis ir labiausiai atkreipti dėmesį į tai, ar žmonės nėra probleminiai. Bet koks poelgis su prierašu „pernelyg“ – pernelyg riejasi, pernelyg burkuoja, pernelyg geria, pernelyg sveikuoliai, pernelyg atsipalaidavę, pernelyg įsitempę ir t. t. – gali apkartinti kelionę. Beje, visai neblogas variantas – atostogauti vieniems. Taip ne tik nesusigadini santykių su senais draugais, bet neretai ir susirandi naujų.

7-oji klaida. Taupyti ir išlaidauti

Vienu požiūriu atostogos labai panašios į remontą – joms visada išleidi mažiausiai 1,5 karto daugiau pinigų, nei planavai. Būtent tam ir reikėtų nusiteikti. Susierzinimas, kad netelpa į planuotą biudžetą, gali apkartinti poilsį ne tik to biudžeto valdytojui, bet ir jo šeimos nariams. Štai mano draugė, grįžusi iš kelionės po Italiją su savo vyru, ryškiausiai atsiminė tai, kad, draugams valgant tavernoje sultingus kepsnius, jiedu su vyru suėdę ant suoliuko gatvėje kramsnojo sumuštinius. Mat šis šiaip jau gana pasiturintis vyras išvakarėse pamatė, kad kelionei išleista daugiau, nei planuota, ir įjungė taupymo režimą. Galimybė pasilepinti ir šiek tiek labiau paišlaidauti – kone privaloma gerų atostogų dalis, juk dėl to ir plušame visus metus, kad bent porą savaičių galėtume sau leisti pagyventi plačiau. Vis dėlto visiškai atleisti vadeles rizikinga – kai ištaškęs visus atostoginius grįžti namo ir supranti, jog dabar du mėnesius turėsi misti makaronais ir pusę metų dirbti, kad grąžintum skolas, patirtas malonumas bemat išsitrina.