Nėra universalių receptų meilės klausimais, ir vis tik psichologai išskyrė penkis pagrindinius aspektus, į kuriuos atsižvelgiant galima išvengti liguisto prisirišimo. Laikydamiesi šių principų, sukursite ne neurotinę dramą, o tvirtus ir laimingus santykius.

1 žingsnis – atskiriame meilę nuo priklausomybės

Liguistos priklausomybės nebuvimą daugelis laiko nepakankamai stipria meile. Tačiau psichologai mano, kad dramos su ašaromis, isterijomis, pavydu, bet kokie skaudūs nesusipratimai, sukeliantys kančių, su meile neturi nieko bendro. Skamba paradoksaliai, bet taip yra – meilė visada abipusė. Jausmai, į kuriuos jums neatsako, vedantys į santykius, kuriuose jūs – aukos vaidmenyje, yra ne kas kita kaip nesveiki priklausomi santykiai. Kiekvienas sveikas žmogus, susidūręs su meile be atsako, patiria neigiamų emocijų ir eina toliau – ieškoti abipusių santykių, nelikdamas skausmą jam keliančiuose santykiuose.

Tik linkę į neurozes žmonės kenčia ir reflektuoja, kodėl jie nelaimingi. Bet koks emocinis prisirišimas yra tam tikra nepriklausomybė, dėl kurios prarandama savigarba, sumažėja savivertė.

Būdami santykiuose, kuriuose kenčiate, kasdien vis labiau pakimbate – emocinis vakuumas ir skausmas patys savaime neišnyks. Vienintelis adekvatus žingsnis – įveikti priklausomybę ir suprasti, kad tai – ne meilė. Meilėje yra harmonija, o neurozė – šuoliai tarp nuosmukio ir euforijos, keičiantys realią emocinę priklausomybę.

Svarbu suprasti, kad priklausomybė santykiuose formuojasi labai specifinių emocinių procesų pagrindu.

Kai kuriems žmonėms taip stipriai reikia meilės, kad ją painioja su totalia kontrole, o aistrą – su pavydu. Iš tiesų mylinčiam žmogui neteikia malonumo tai, kad verčia žmogų kentėti. Meilė – pasakojimas ne apie skausmą, o apie džiaugsmą ir harmoniją, kurie skatina abiejų partnerių asmenybinį augimą.

Emociškai priklausomiems žmonėms meilė – narkotikas, todėl dažnai tokius santykius vadina toksiškais. Mylėti save pamirštant, viską mesti – ne romantiški stiprios meilės pavyzdžiai, o nerimą keliantys požymiai. Neurotinė priklausomybė nuasmenina – žmogus nustoja būti savimi, o tai sukelia asmenybės deformavimąsi ir didelę gyvenimo dramą.

2 žingsnis – sakome „ne“ priklausomybėms, kurios suteikia skausmo

Kai tik savarankiškai ar padedami specialisto išsiaiškinote, kad patekote į psichologinės priklausomybės spąstus, reikia nedelsiant užbaigti skausmingą istoriją. Kaip ir priklausomybe nuo narkotikų, pirmas etapas – dozės atsisakymas. Paskui – priežasčių suvokimas.

3 žingsnis – suvokiame, kad stiprios priklausomybės nebuvimas ir yra brandi meilė

Anksčiau ar vėliau visi suvokia, kad meilė – ne tik dramos ir ašaros. Na, įpratę gyveni aistrų sūkuryje gali ir nesuprasti, kad atėjo tikra meilė. Jei įpratote kentėti ir tik taip jausti, kad gyvenime yra vietos emocijoms, vertėtų iš esmės peržiūrėti savo nuostatas ir galbūt nustatyti, kokia problema trukdo jums harmoningai gyventi. Įsidėmėkite vieną paprastą taisyklę – meilė baigiasi ten, kur ima viršų savęs menkinimas. Svarbiausias kriterijus – mūsų savivertė. Jeigu mus žemina, iš mūsų šaiposi, įžeidinėja mūsų vertybes arba verčia jausti silpnu, tai ne meilė. Meilė nėra ir būdas užpildyti tuštumą.

4 žingsnis – kontroliuokite egocentriškus vaikiškus poelgius

Tarp mūsų yra žmonių, kuriems santykiai – būdas prisipildyti. Santykiai jiems reikalingi tam, kad užpildytų emocinę tuštumą ir išsigelbėtų nuo vienatvės. Psichologai lygina juos su vaikais, kuriems nuolat reikia meilės ir kurie reikalauja iš aplinkinių šitos meilės, o patys nepajėgūs jausti šio jausmo. Labai svarbu suprasti, kad ši priklausomybė – nebranda. Vienas iš partnerių tenkina emocinį alkį, negalvodamas, kiek konstruktyvūs šitie santykiai.

5 žingsnis – tapkite tokiu žmogumi, kokį norite sutikti

Kai žmogus kuria santykius ant liguisto prisirišimo ir priklausomybės pagrindo, dažnai jam atrodo, kad vienas jis negali gyventi – jam neįdomu būti vienam, todėl gyvybiška būtinas partneris – atrodo, be jo gyvenimas praras prasmę. Bloga žinia tiems, kas tai patyrė – tokios emocijos būdingos žmonėms, kurie giliai širdyje savęs nemyli, todėl jiems sunku užmegzti su pasauliu konstruktyvų santykį. Būtent tokie žmonės linkę į euforiją, o paskui – į depresiją. Vienaip ar kitaip, kad ir kokia kaukė tai būtų, aplinkiniai jaučia tą nemeilę sau. Pradėkite nuo savęs – neieškokite išsiskyrimo kaltininkų, neieškokite ramybės audringuose vakarėliuose ar naujame romane. Kai tik įsisąmoninsite savo problemą ir jūsų viduje bus tvarka, kai save pamilsite ir išmoksite gauti malonumą, bendraudami su savimi, atsiras ir harmoningi santykiai.