Turbūt dar niekada tradicinė šeimos samprata nebuvo tokia pažeidžiama kaip dabar. Oficialių santuokų vis mažėja, skyrybų ir vienišių daugėja, nesantuokinių vaikų armija auga, įteisinamos tos pačios lyties asmenų partnerystės, o visą gyvenimą trunkanti ištikimybė vienam žmogui jau atrodo panašesnė į anomaliją nei į normą. Kodėl taip nutiko? Ar žmonija visiškai prarado gėdą ir vertybes? O gal kaip tik nusimeta dirbtinį jai uždėtą jungą? Būtent pastarosios versijos laikosi knygos „Sekso aušra“ (leidykla „Vaga“) autoriai – filosofijos mokslų daktaras, psichologas Christopheris Ryanas ir medicinos mokslų daktarė psichiatrė Cacilda Jethá. Prieš penkerius metus pirmą sykį išleista jų knyga metė iššūkį nusistovėjusioms socialinėms normoms ir sukėlė tikrą diskusijų tarp antropologų, psichologų, biologų ir seksologų audrą.
„Mes – kultūra, kariaujanti su savo pačių erotiškumu. Kovojame su savo troškimais, lūkesčiais ir nusivylimais, – teigia knygos autoriai. – Mums reikia iš naujo suvokti pačius save, remiantis ne pamokančiais moralais iš gerą ūpą propaguojančių Holivudo fantazijų, o drąsiai ir begėdiškai pripažįstant gausią mokslinę medžiagą, atskleidžiančią tikrąją žmogaus seksualumo prigimtį.“
Lemtingas lūžis
Esminė tradicinės santykių moralės gynėjų klaida, pasirodo, yra ta, kad žmogaus prigimtį jie vertina remdamiesi tik gana trumpa pačia naujausia žmonijos istorijos atkarpa. „Šiuolaikinio žmogaus anatominį išsivystymą žmonės pasiekė jau maždaug prieš 200 tūkst. metų. Anksčiausi turimi žemdirbystės įrodymai datuojami 8000 m. prieš mūsų erą. Taigi, laikai, kuriuos mūsų rūšis pragyveno sėsliose žemdirbių bendruomenėse, daugių daugiausia sudaro vos 5 proc. bendrosios žmonijos patirties. Iki tol didesnėje planetos dalyje gyveno medžiotojai ir maisto rinkėjai“, – rašoma knygoje „Sekso aušra“. O jų seksualiniai įpročiai, kaip rodo archeologiniai ir iki šiol išlikusių genčių tyrimai, buvo visai kitokie. Šiose bendruomenėse buvo dalijamasi viskuo – ne tik maistu, bet ir darbais, vaikų priežiūra, seksu. Mylėtis su savo bendruomenės nariais, kai tu nori ir jie nori, buvo tokia pat draugiškumo išraiška, kaip kalbėtis, apsikabinti ar laikytis už rankų.
Viskas pasikeitė atsiradus žemdirbystei. „Klajoklių medžiotojų ir maisto rinkėjų asmeninis turtas buvo minimalus – viską reikėdavę neštis su savimi. Nesukta galvos, kam priklauso žemė, žuvys upėje ar debesys danguje. Žmonėms susibūrus į sėslias žemę dirbančias bendruomenes, staiga tapo gyvybiškai svarbu žinoti, kur baigiasi tavo ir kur prasideda kaimyno laukų ribos“, – teigia knygos autoriai. Nuosavybe tapo ne tik laukai, gyvuliai, bet ir moterys, vaikai... Kad visa tai pateko į tą pačią kategoriją, puikiai parodo dešimtasis Dievo įsakymas: „Negeisk savo artimo namų, savo artimo žmonos ar jo tarno, tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo.“
Šiose bendruomenėse buvo dalijamasi viskuo – ne tik maistu, bet ir darbais, vaikų priežiūra, seksu.
Žemdirbystė, ją laikome svarbiu žmonių evoliucijos žingsniu į priekį, pasak Ch. Ryano ir C. Jethá, iš tikrųjų buvo veikiau žingsnis atgal. „Žemdirbystės revoliucija sukėlė didžiulių pokyčių, nuo kurių mes vis dar jaučiamės kontūzyti“, – teigia „Sekso aušros“ autoriai. Mat ji sukūrė maisto produktų perteklių, o šį magėjo atimti, tad reikėjo saugoti, norėjosi perduoti savo palikuoniams. Noras išsaugoti turtą vienose rankose paskatino atsirasti monogamiją, ypatingą svarbą įgijo kraujo ryšiai, itin svarbi tapo ištikimybė. Tiesa, ją moterys ir vyrai traktavo skirtingai: vyrams liguistai rūpėjo fizinė ištikimybė, nes buvo svarbu užsitikrinti, kad turtą perduoda savo palikuoniui. Moterims svarbesnė atrodė emocinė partnerio ištikimybė – kaip garantas, kad vyras nepaliks jos su vaikais be maisto ir pastogės. Iš esmės santuokinė priesaika yra ne kas kita kaip nuosavybės patvirtinimas. Laisvus seksualinius ryšius puoselėjančiose bendruomenėse, tokiose kaip Kinijoje gyvenanti mosuo gentis, ištikimybės reikalavimas vertintas kaip prievarta, godumas, žmogaus laisvės suvaržymas. Naująją tvarką mikliai įtvirtino kone visos religijos, – santuokinį ryšį jos ėmė traktuoti kaip vienintelį teisėtą, legalų ir kone šventą, o visa tai, kas vyksta už jo ribų, – kaip purvą, amoralumą, palaidumą. Pastarąsias nuodėmes padarę asmenys vienose kultūrose sulaukdavo tik viešo pasmerkimo, kitose būdavo užmėtyti akmenimis.
Tik ar žmonijai dėl to tikrai tapo lengviau? Lygybės ženklas tarp monogamijos ir meilės, lūkesčiai, kad visą gyvenimą geisime tik vieno žmogaus, o jis geis tik mūsų, ir jų žlugimas kelia neviltį ir verčia priimti skausmingus sprendimus. „Užuot kovoję lyčių kare ir laikęsi įprastos žmonių šeimos koncepcijos, kuri nuo pat pradžių buvo neteisinga, turime ramiai priimti tiesą apie žmogaus seksualumą, – siūlo knygos „Sekso aušra“ autoriai. – Galbūt tai reiškia, kad turėsime sugalvoti naujų šeimos formų. Galbūt prireiks didesnės bendruomenės pagalbos vienišoms motinoms ir jų vaikams. O galbūt reikės mokytis keisti seksualinės ištikimybės lūkesčius. Viena tikrai žinome: aistringas neigimas, sustabarėjęs religinis ir įstatymais apibrėžtas diktatas, viduramžiški užmėtymai akmenimis pasirodė esą bejėgiai prieš mūsų priešistorinius laikus siekiančius polinkius.“
Jei pasaulį valdytų moterys
Žemdirbystę galime kaltinti ir dėl itin suprastėjusios moterų padėties bei patriarchato įsigalėjimo. Kai vyrai perėmė į savo rankas visus turtus ir valdžią, moterims teliko kūnas. Šį jos ir ėmė siūlyti mainais už saugumą bei gerovę. Pridėkime dar tai, kad, pagal moralės normas, padori moteris nuoširdžiai mėgautis kūniškais malonumais negali, ir suprasime, kaip iš laukinių virtome prostitutėmis. (Ar šie natūriniai manai vyksta santuokoje, ar už jos ribų, esmės nekeičia). Laimei, situacija sparčiai keičiasi. Savarankiškų, puikiai save išlaikyti gebančių dailiosios lyties atstovių daugėja, tad keičiasi ir jų seksualinis vaidmuo visuomenėje. Moterys pačios renkasi, su kuo, kada ir kaip mylėtis, ir verčia konservatyvius asmenis aikčioti dėl žlungančių vertybių bei nežinia kur besiritančio pasaulio. Ramiai! Niekur jis nesirita, tiesiog grįžta į laikus, kai moterys ne „duodavo“, o dalindavosi savo meile.
Kad suvoktume, kuo skiriasi vyrų ir moterų kuriamas santykių modelis, vertėtų pasigilinti į dviejų žmogbeždžionių rūšių skirtumus. Ilgai manyta, kad artimiausios žmogui yra šimpanzės, ir tik neseniai pradėta kalbėti apie mažosiomis šimpanzėmis vadinamus bonobus. Nors genetiškai šios abi rūšys labai artimos žmonėms, vis dėlto jų elgesys gerokai skiriasi. Šimpanzių bendruomenėms labiau būdinga patriarchalinė santvarka. Stipriausi čia – patinų ryšiai. Vyriškosios lyties šimpanzės dominuoja ir kuria koalicijas, o moteriškosios – migruoja iš vienos bendruomenės į kitą. Gaujų kovos, jauniklių žudymas, prievartavimas – toks šimpanzių elgesys dažnai prisimenamas siekiant pademonstruoti, iš kur kilo visi tamsieji mūsų impulsai. Bonobų gentyse situacija visai kitokia, labiau primena matriarchatą. Didžiausią įtaką čia turi patelės, šios kuria socialinius ryšius, patino statusą nulemia jo motina. Artimas patelės ir sūnaus ryšys neretai trunka visą gyvenimą. Bonobai tarpusavyje beveik nekonkuruoja, viskuo dalijasi. Mažosios šimpanzės bučiuojasi, glamonėjasi, laikosi už rankų, mylėdamosi žiūri viena kitai į akis ir mėgsta sueitis ne tik iš nugaros, bet ir misionieriaus poza. Šių gyvūnų stebėtojai nefiksavo nė vieno patelių prievartavimo atvejo. Dar vienas esminis šimpanzių ir bonobų skirtumas yra tas, kad pastarieji seksualinius ryšius palaiko nuolat – ne tik ovuliacijos metu.
„Bonobo beždžionės užsiima seksu, kad nuslopintų įtampą, skatintų dalijimąsi, sumažintų stresą, sutvirtintų draugystes, kai vyksta neramūs grupių susijungimai. Jų elgesio schema aiški: mylėkis, o ne kariauk“, – teigia antropologė Helen Fisher „Sekso aušroje“. Kur girdėjome šį šūkį? Na, taip – žmonija prie senosios schemos grįžta nuolat. Gal remtis pirmykščių bendruomenių gyvenimo pavyzdžiais pernelyg primityvu? Juk žmogus tuo ir skiriasi nuo beždžionės, kad gali kontroliuoti savo seksualinius impulsus. Vis dėlto, jei pasigilinsime labiau, suprasime, kad noras mylėtis nuolat, net ir nevaisingomis dienomis, yra labiau žmogiškas nei gyvuliškas įprotis. Absoliučiai daugumai gyvūnų seksualinė sueitis būdinga tik tada, kai patelė rujoja – t. y. kai gali pastoti. Atrodo, kad ilgą laiką katalikų bažnyčios pirštas „sekso tik dėl vaikų“ modelis kur kas labiau priartina mus prie gyvūnų nei prie dangaus.
Savarankiškų, puikiai save išlaikyti gebančių moterų daugėja, tad keičiasi ir jų seksualinis vaidmuo visuomenėje.
Padalyta tėvystė
Naujas požiūris į seksą apverčia aukštyn kojomis ir idealia laikomą tradicinę santuoką. Ar tikrai šeima, kurią sudaro du susituokę priešingos lyties atstovai ir jų biologiniai vaikai, yra geriausias pasirinkimas kiekvienam žmogui? Antropologai Stephenas Beckermanas ir Paulas Valentine'as, tyrinėdami Amazonės regione gyvenančias bendruomenes, pastebėjo įdomių dalykų. Pasirodo, čia moters nėštumas nėra siejamas su viena konkrečia pastojimo akimirka – tikima, kad vaikas susiformuoja pamažu iš gimdoje susikaupusios sėklos. Ir savo dalelę čia įdeda kone kiekvienas genties vyras. To siekiama sąmoningai, juk vienas jų yra puikus karys, kitas – geras medžiotojas, trečias – labai sumanus, ketvirtas – stiprus. Kuo daugiau savybių būsimas kūdikis susirinks, tuo geriau bus visai genčiai. Suprantama, kad ir gimusiu vaiku rūpinasi visi tėčiai. Antropologai tai vadina padalyta arba sudėtine tėvyste. Gali būti, kad tokia ne tik patogesnė tėvams, bet ir palankesnė vaikui. Barių genties tyrėjai nustatė, kad iki pilnametystės išgyveno 80 proc. vaikų, turėjusių daugiau nei vieną tėvą, ir tik 64 proc. tų, kurie turėjo vos vieną. Tai paaiškinti nesunku. Vaikas, kai jį augina ne du gimdytojai, o visa gentis, yra saugesnis, juk jei biologiniai tėvai žūtų, visada atsiras, kas jį pažindys, apgins, pamaitins ir išmokys būtinų įgūdžių. Toks vaikas niekada nesijaučia vienišas, atstumtas, izoliuotas. Panašiai argumentuojama ginant šeimų įvairovę ir šiais laikais. Niekas nedrįstų paneigti, kad išplėstinėje šeimoje, kurią sudaro ne tik tėvai, bet ir seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai, vaiką auginti lengviau. Negana to, jis įgyja visapusiškos gyvenimiškos patirties.
Kvepia revoliucija? Galbūt. Kintantis požiūris į šeimą keičia ir kitas vertybes, išjudina kone šventa laikomos teisės į nuosavybę pamatus. Ten, kur savanoriškai viskuo dalijamasi, nebėra prasmės ką nors atiminėti. Nuosavybė yra karų, smurtinių nusikaltimų, išnaudojimo, pavydo priežastis. Dideli turtai suteikia galios, o maži padaro mus priklausomus. Žmogų, kuris turi ką prarasti, visada lengviau valdyti, tad išsaugoti nepakitusias vertybes pasaulio galingiesiems tiesiog naudinga. Kita vertus, bandymų kurti bendrą nuosavybę žmonijos istorijoje buvo ne vienas, tik visi jie patyrė fiasko. Ryškiausias – komunizmas. Jis akivaizdžiai rodo, kaip praktiškai įgyvendinta idealistinė filosofija tampa diktatūra. Tai verčia suabejoti, ar tikrai pirmykštis žmogus buvo toks taikus ir nesavanaudis, kaip nori įrodyti knygos „Sekso aušra“ autoriai ir kiti utopistai? Siekdami atremti šiuos argumentus, Ch. Ryanas ir C. Jethá teigia, kad svarbiausia komunizmo idėjų žlugimo priežastis – ne tai, kad Karlas Marxas nesugebėjo įvertinti žmogaus prigimties, o tai, kad jis neįvertino konteksto svarbos. Kad pavieniai bendruomeniškumo daigai virstų gyvybingomis oazėmis didžiulėje individualizmo dykumoje, reikia daug laiko. Naujos vertybės formuojasi ir įsitvirtina ne per dešimtis ar šimtus, o per tūkstančius ar net milijonus metų. Vis dėlto nauja bendravimo kultūra pamažu plinta. Šiuolaikinė Z karta išties mažiau nei jų tėvai vertina materialius dalykus, nesiekia apsitverti tvoromis nuo kaimynų, yra tolerantiškesnė kitoms rasėms ir kultūroms, jai rūpi ne tik asmeninis, bet ir pasaulio likimas. O svarbiausia – Z karta kur kas labiau linkusi dalintis viskuo: nuomonėmis, įspūdžiais, patirtimi, drabužiais, daiktais. Galbūt kada nors taip pat nuoširdžiai dalinsis ir seksu bei tėvų pareigomis. Tiesa, mes veikiausiai jau nepamatysime, kuo viskas baigsis.
