Prancūziško pasimatymo pradžiamokslis arba kodėl prancūzams patinka girdėti „ne“

Ko mes nežinojome apie prancūzus.

Žinau, Žanui labai nepatiktų, jei sužinotų, kad apie jį rašau. Ne todėl, kad yra kuklus ar nesavikritiškas. Iš tikrųjų jis mėgsta kalbėti apie save, savo šalį ir netgi moka iš savęs pasijuokti, tačiau jam, kaip ir daugumai prancūzų, labai nepatinka, kai tai daro kiti. Laimei, Žanas nemoka skaityti lietuviškai.

Taip jau nutiko, kad tą vakarą bare atsisėdau prie jo – vidutinio amžiaus lietuviškai nekalbančio vyriškio garbanotais, kiek žilstelėjusiais plaukais, rudomis besišypsančiomis akimis. Atsisėdau šalia ne todėl, kad būtų man labai patikęs, – tiesiog ta kėdė buvo vienintelė laisva, o aš jaučiausi labai pavargusi. „Comment ça va?“ („Kaip sekasi?“) – paklausė jis, kantriai palaukęs, kol užsisakysiu gėrimo. Mokykloje šiek tiek mokiausi prancūzų kalbos. Suplakus kuklius tų žinių likučius su keliomis taurėmis tą vakarą išgerto alkoholio, išėjo visai žavus kokteilis, ir mano prancūzų kalba nučiurleno melodingai tarsi upelis. Neatrodė, kad Žanas būtų supratęs viską, ką kalbėjau, tačiau visą vakarą mane drąsino ir gyrė. Tikra tiesa – prancūzams labai patinka, kai kiti bando kalbėti jų gimtąja kalba. Gal todėl, kad patys ne itin mėgsta ir moka kalbėti kitomis? O štai mano žinios apie Prancūziją Žaną džiugino kiek mažiau – iš atlaidaus, gana ironiško šypsnio beregint suvokdavau, kad visus stereotipus apie šią šalį geriau būčiau pasilaikiusi sau. Jį gerokai stebino ir tai, kad neišmanau Prancūzijos istorijos. Iš visų valdovų įstengiau atsiminti tik Liudviką XIV, ir tik tai, kad jis vadintas Karaliumi Saule. Mane reabilitavo kiek geresnės žinios apie Prancūzijos revoliuciją ir Napoleoną. Aš, žinoma, neatsispyriau pagundai prisiminti, kaip jis norėjo į Paryžių ant delno parsinešti mūsų Onos bažnyčią. Į tai sulaukiau tik dar vieno atsainiai atlaidaus šypsnio ir trumpučio komentaro, kad vargu ar ši graži legenda turi bent kokį realų pagrindą. Anot Žano, mūsų taip aukštinama bažnyčia, žinoma, labai graži, bet Prancūzijoje tokių architektūros šedevrų ir taip per akis. „Na, taip, žinoma, jūs gi patys geriausi visame pasaulyje!“ – pašaipiai įgėliau. O jis atkirto, kad, jei Napoleonas išties būtų norėjęs šį statinį parsiboginti namo, tai nebūtų pavertęs jo arklide. Po šio kivirčo kurį laiką tylėjome, bet netrukus jis manęs atsiprašė (prancūzai tikrai laikosi taisyklės: „Jei moteris yra neteisi, atsiprašyk jos.“) ir nupirko man dar vieną kokteilį. Paskui mes pasibučiavome. Niekaip negalėjau atsispirti smalsumui patirti prancūziško bučinio skonį iš paties prancūzo lūpų. Na, ką galėčiau pasakyti... Pažįstu nemažai lietuvių, kurie prancūziškai bučiuojasi geriau. bet ar reikėtų daryti bendras išvadas iš tokios trumputės patirties? O tada jis tiesiai šviesiai pasiūlė pažintį pratęsti jo viešbučio kambaryje. Koks chamas! Ir kuo jis mane laiko?! Mano, kad visos lietuvaitės yra lengvai prieinamos kekšės?! Tik Žanas nuoširdžiai nesuprato, kodėl įsižeidžiau. Vis atsiprašinėjo, kartojo, kad yra pasiruošęs laukti, kiek reikės, ir pasiūlė susitikti kitą dieną, kai būsiu kiek atvėsusi. Nedaviau jam savo telefono numerio, bet pasiėmiau jo (dėl to jis irgi atrodė kiek nustebęs) ir išdidžiai pakėlusi galvą išėjau namo. Gal Napoleonas ir leido dergti savo arkliams mūsų architektūros šedevrą, bet tai tikrai nereiškia, kad leisiu daryti ką nors panašaus kažkokiam pracūzpalaikiui savo sieloje!

Shutterstock nuotr.
Kitą dieną mano pasipiktinimas traukėsi kartu su pagiriomis, ir aš, perkračiusi viską atmintyje, turėjau pripažinti, kad Žanas, ko gero, visai nenorėjo manęs įžeisti ar pažeminti, o tai, kas tarp mūsų įvyko, galima nurašyti kultūriniams skirtumams. Puoliau skaityti ir visų pažįstamų klausinėti, kokie iš tikrųjų yra tie prancūzai vyrai, ir sužinojau daug įdomių (tiesa, neretai – gana prieštaringų) dalykų. „Į seksą jie žiūri lengvai. Tai jiems toks pat natūralus dalykas, kaip ir valgyti ar miegoti, – paaiškino man prieš porą metų už prancūzo ištekėjusi pažįstama. – Jie nemano, kad atsitiktiniai nuotykiai yra gėdingi ar amoralūs. Jei du laisvi žmonės pajunta vienas kitam trauką, kodėl reikėtų stengtis jai atsispirti? Prancūzai mėgsta spontaniškumą. Nesvarsto, per kelintą pasimatymą derėtų pasimylėti, elgiasi taip, kaip jaučiasi tuo metu. Mylėtis ar ne, jie apsisprendžia per kelias sekundes. Vaidinti nepasiekiamą – juokinga ir puritoniška, o puritoniškumo prancūzai nepakenčia. Kas kita, jei nesi tikra, ar vyras tavęs vertas, – tada gali žaisti ilgai.“ Sužinojusi, kad tą vakarą mudu bučiavomės, mano ekspertė pratrūko juoktis. „Čia, Lietuvoj, gal ir įprasta vakarėliuose ar baruose dalyti bučinius į kairę ir į dešinę, bet prancūzui toks intymus bučinys (aš kalbu ne apie draugiškus pakštelėjimus į skruostą) reiškia kuo aiškiausią žalią šviesą seksui“, – pareiškė ji.

Dvejus metus Prancūzijoje studijavusi mano kolegė Rasa nuramino, kad net ir po prancūziško bučinio turėjau teisę pasakyti „ne“. Pasirodo, prancūzės yra tikros žaidėjos, reikalo vilkintojos, ir prie to jų vyrai yra įpratę. Jiems netgi patinka girdėti „ne“ – tai prailgina preliudiją ir leidžia patirti flirto žavesį, o tai daryti prancūzai labai mėgsta. Tik štai reikia išmanyti, kaip tą „ne“ pasakyti. Įsižeisti, kad vyras tavęs geidžia ir nori su tavimi pasimylėti? Hmmm... Prancūzė greičiau įsižeistų, jei nutiktų priešingai. Taigi piktintis buvo tikrai kvaila. Tik ir iš džiaugsmo lydytis kaip atokaitoje paliktam sviestui taip pat nederėtų. „Prancūzės yra pratusios prie komplimentus ir priima juos tvirtai tikėdamos, kad yra to nusipelniusios. Išgirdusios, kad šiandien dieviškai atrodo, niekada nesutriks ir nepuls teisintis: „O ne, tik ne šiandien – kaip tik pamiršau išsiplauti galvą!“ Atrodyti kartu ir žaviai, linksmai, spontaniškai, ir paslaptingai, šaltakraujiškai, tvirtai – tai, mieloji mano, ir yra aukštasis pilotažas“, – atsiduso Rasa. Ir pridūrė, kad pasiūliusi paskambinti pati pasielgiau labai nemoteriškai, mat šioje šalyje aktyvumas tradiciškai vis dar yra vyrų reikalas. Beje, ji nurodė dar vieną mano klaidelę – leisdama pavaišinti save gėrimu, aš nė kiek ne mažiau nei bučiuodamasi stumtelėjau mūsų santykius į priekį, tad visai natūralu, kad Žanas pasiūlė man pasimylėti. „Nemokamų pietų su prancūzu nebūna!“ – pareiškė kolegė. Ir pašnibždomis pridūrė, kad jie šiaip jau yra gana šykštūs. Siekdami moters gali apipilti dovanomis ir gėlėmis, bet pradėjus gyventi kartu kuo ramiausiai gali pareikšti pastabą dėl to, kad ji pernelyg ilgai maudosi po dušu ar paliko kelioms valandoms koridoriuje įjungtą šviesą. Jei jau nusileidome iki tokio buitinio lygmens, negaliu nepaminėti dar vieno kiek erzinančio prancūzų trūkumo – pasirodo, jie dvelkia ne tik prabangiais kvepalais. Anot šveicarų firmos „Blackstocks“ užsakymu atlikto tyrimo, kojines kasdien keičia tik 66 proc. prancūzų...

Flirtas
Flirtas
Shutterstock nuotr.
Na, bet aš juk neketinu už Žano tekėti! Man labiau rūpi, ar tiesa, kad prancūzai – geriausi pasaulyje meilužiai. Į tai mano pažįstamos tik droviai kikeno, raudo ir neaiškiai mykė, esą skųstis tikrai negalėtų. Tad teko pasinaudoti internetinėmis apklausomis. Pirmiausia – skaičius. Prezervatyvų gamintojo „Durex“ apklausa rodo, kad prancūzai mylisi vidutiniškai 167 kartus per metus, beveik 40 kartų daugiau nei visi kiti pasaulyje. Vokietijos kontracepcijos ir nėštumo profilaktikos instituto atlikto tyrimo duomenimis, prancūzai gali didžiuotis ir savo pasididžiavimu – mat jis ilgiausias iš visų europiečių. Paaiškėjo, kad vidutinis prancūzo penio ilgis yra 15,48 cm. Lietuviai užima vienuoliktą vietą (14,55 cm). Tiesa, tyrimo autoriai patys ilgio nematavo – pasikliovė apklausomis, tad nebūtų nuostabu paaiškėjus, jog kokį centimetrą prancūzai pridėjo – juk jie visur ir visada turi būti geriausi. Tas siekis kartais, aišku, erzina, bet mylintis praverčia. Teigiama, kad, norėdami padaryti partnerei įspūdį, prancūzai tikrai pasistengia, ir didžiausias malonumas jiems yra matyti, kaip iš pasitenkinimo sąla mylimoji. Kunilingas tos šalies žmonėms yra visiškai normali ir savaime suprantama meilės akto dalis – jie mėgsta įvairovę ir moka mėgautis meilės malonumais. Seksas – toks pat svarbus mokėjimo džiaugtis gyvenimu (pranc. Joie de Vivre) elementas, kaip ir visi kiti. Todėl kalbėti apie centimetrus ar jais girtis prancūzui atrodytų banalu ar netgi vulgaru – juk meilės menas negali būti matuojamas jokiais centimetrais. Kalbu ne tik apie penių ilgį – centimetrais jie nematuoja ir mylimos moters apimčių.

Šiaip jau Prancūzijoje didesnius reikalavimus antrajai pusei kelia moterys, o ne vyrai. Ir tai ne visiems patinka – tradicinį mačo įvaizdį trokštantys išlaikyti prancūzai dairosi dailiosios lyties kitose šalyse, neretai – Rytų Europos, tačiau ir vėl problema – pernelyg drovios ir nuolankios moterys šiems sąmojingą, intelektualų ir lygiavertį bendravimą vertinantiems vyrams greit pasidaro nuobodžios. „Prancūzės taip išmuštruoja savo vyrus, kad tie daro viską (nes moteris tikrai neprivalo daryti visko!): šveičia vaikams užpakalius, neša namo produktus, verda, skalbia ir dar dirba. Kartais net erzina, kad jie tokie paklusnūs“, – prisipažino už prancūzo ištekėjusi pažįstama. Taip, taip – romantiškumas, švelnumas, galantiškumas, paslaugumas – visa tai, žinoma, žavu, miela ir veikiausiai yra tikra atgaiva, palyginti su mūsų mažakalbiais nuo žagrės nulipusiais mužikais, bet oteliškų aistrų tikėtis neverta. „Jis manęs net nepavydi! – verkšleno viena lietuvaitė, pamėginusi pažadinti prancūzo aistrą flirtuodama su kitu. – Jis sako pernelyg gerbiantis mano asmeninę laisvę ir tarpusavio pasitikėjimą, kad leistųsi į tokius žeminančius dalykus kaip įtarinėjimas.“
Man, negalinčiai pakęsti jokio savininkiškumo, toks požiūris pasirodė labai artimas. Prancūzams pagarba privatumui ir žmogaus asmeninei erdvei – šventas dalykas. Todėl jie nenoriai knaisiojasi netgi po viešų asmenų baltinius. Mylimam prezidentui François Mitterrand'ui tautiečiai atleido ryšius su ilgamete meiluže ir gana ramiai reagavo (net ir teisėta žmona) į žinią apie nesantuokinę dukrą. O nemeilę prezidentui Nicolas Sarkozy lėmė labiau ne tai, kad jis per dažnai keitė žmonas ir viešai prisipažino esąs priklausomas nuo sekso, o tai, kad ir plika akimi buvo matyti jo švaistūniškumas, vulgarumas, arogancija, ir tai, kad dietinę kolą mėgo labiau nei prancūzišką vyną. Neatleistina nuodėmė! Dabar supratau, kodėl taip rūgtelėjo Žano veidas, kai, jam pasiūlius pavaišinti mane taure vyno, pasakiau geriau jau liksianti ištikima degtinei su apelsinų sultimis.

Išties, bendraujant su prancūzu, geriau jau vengti temų, susijusių su jų nacionaliniais jausmais – nesvarbu, apie ką kalbėtume: sūrius, vyną ar prezidentą. Pasišaipiusi iš tos šalies politikos ar kokio nors istorinio fakto gali sulaukti didesnės audros, nei permiegojusi su savo kolega. Nors patys prancūzai nemato nieko bloga pasišaipyti iš kitų tautų.

Ak, bet tiek to. Mano žavusis Žanas... Norėčiau pažinti jį geriau. Galų gale joks lietuvis nėra pasakęs tiek daug komplimentų dėl mano grakštaus riešo, smakro linijos ir nuostabiai seksualaus akcento. Juk mūsiškiai mato vien kojas, užpakalį ir krūtis! Po savaitę trukusių apklausų ir dvejonių susiradau telefone Žano numerį ir virpančia širdimi surinkau. „Alio?“ – minkštai prancūziškai atsiliepė jis. Suskubau nudžiuginti, kad tai aš, Natasha, – jo svajonių moteris. „Natasha?“ – stengėsi atrodyti maloniai nustebęs, bet iš tikrųjų buvo tiesiog nustebęs. Užteko vos sekundės, kad suvokčiau – Žanas manęs neprisimena! Ir kaip galėjau pamiršti bene svarbiausią prancūzų vyrų bruožą – jų nepastovumą... Meilės trikampiai, meilužės, nesantuokiniai vaikai, Markizas de Sade'as su savo žaidimėliais – juk visa tai taip pat yra Prancūzija. Ne veltui net sifilis ilgai vadintas prancūziška liga. Ak, koks vis dėlto teisus buvo rašytojas Jeanas J. Rousseau apie prancūzus rašydamas: „Jie iš tikrųjų jaučia jums tai, ką sako, bet tas jausmas, staiga atsiradęs, staiga ir išnyksta. Su jumis kalbėdami jie galvoja vien apie jus, bet vos dingstate iš akių, bemat jus pamiršta. Niekas ilgai netveria jų širdyje.“
Prancūzus įsimylėjusios mano pažįstamos su tuo nesutiktų. Jos tikina: kad ir koks gajus stereotipas apie prancūzų lengvabūdiškumą, santuokinę ištikimybę jie vertina ne mažiau nei kitų šalių vyrai. Gaila, bet šito teiginio patikrinti savo kailiu bent jau kol kas negaliu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis