Artūras Čižiūnas gyvena sostinės centre, bokštu vadinamo dangoraižio aštuonioliktame aukšte. Vyro būstas yra bokšto formos butų ir biurų komplekse, sujungtame su prekybos centru, šiame veikia aprangos, maisto, interjero aksesuarų ir kitos parduotuvės, kavinės.
Paskatino grįžti
Pasak pašnekovo, galima sakyti, kad šis būstas jį grąžino į Lietuvą. Prieš keliolika metų vyras gyveno ir dirbo Vokietijoje, kai sužinojo, kad Vilniuje atsirado galimybė įsigyti butą, apie kokį svajojo: centre, aukštai, su dideliais stikliniais langais, pro kuriuos atsiveria miesto panorama. Jis neslepia, jog tam, kad įgyvendintų svajonę, teko pasistengti, mat butai populiarioje vietoje buvo greitai išpirkti arba rezervuoti.
Iš pradžių tarp Artūro kaimynų buvo nemažai Lietuvoje žinomų žmonių. „Anksčiau su kaimynais sugyvenome labai draugiškai, smagiai bendravome. Dabar to nebėra, nes daug gyventojų pasikeitę, į butus įsikraustę nuomininkai“, – šiek tiek apgailestauja pašnekovas.
Šviesos šaltinių turi būti daug, apšvietimas privalo būti tinkamas skirtingai veiklai: dirbti, miegoti, skaityti, praleisti laiką romantiškai.
Pats interjero dizaineris kol kas kraustytis į kitą vietą neplanuoja. Pasak A. Čižiūno, kai dirbi namie, pats planuoji savo darbo laiką, labai patogu gyventi miesto centre, negaišti grūstyse. Visai smagu, kad į prekybos centrą išgerti kavos ar ko nors nusipirkti gali nusileisti vos ne su šlepetėmis. Ne bėda ir jei pamiršti piniginę: pardavėjai pažįstami, tad patys pasiūlo nesijaudinti ir atsiskaityti vėliau.
„Draugai yra sakę, kad už buto kainą būčiau galėjęs kitoje vietoje nusipirkti namą. Tačiau namas miesto pakraštyje manęs niekuomet nedomino. Esu miesto žmogus, mėgstu miesto gyvenimo ritmą, šurmulį“, – sako Artūras.
Viskas po ranka
Dizainerio butas – 65 m² dydžio. Jo langai ir balkonas, iš kurio matyti pusė miesto, yra į vakarų pusę. Todėl, pasak pašnekovo, įsitaisius nedideliame balkone, kuriame galima susėsti dviese ar trise, smagu stebėti vasarą gražiausią vaizdą – saulėlydžius. Yra ir minusų: dėl aukštai dažnai pučiančių vėjų Artūrui nepavyko balkoną gausiai apželdinti.
Bute yra bendra svetainės, virtuvės, darbo erdvė, niša, kurioje įrengtas miegamasis, ir atskiras vonios kambarys. „Būtent kambarys, o ne vonia“, – pabrėžia A. Čižiūnas. Norėdamas turėti tokį kambarį dizaineris prieš maždaug ketverius metus savo būstą pertvarkė. Mat anksčiau jame buvo tik vonia, o vyras panoro dar ir atskiro dušo. Per remontą, pasitelkęs profesines žinias, interjero dizaineris iš vonios iškėlė visus tradicinius įvadus, skaitliukus ir prietaisus, tarp jų – skalbimo mašiną, ir taip atlaisvino vietą dušo kabinai. Pašnekovo žodžiais, vonios kambarys tapo erdvus ir be jokių pašalinių detalių.
Dabar 9,5 m² vonios kambaryje yra ir vonia, ir stikline pertvara atskirtas dušas. Gulėdamas vonioje šeimininkas gali žiūrėti sienoje įmontuotą televizorių. „Rinkausi tarp biožidinio ir televizoriaus. Beje, žiūriu tik vokiečių televiziją, lietuviški kanalai mane išbalansuoja“, – paaiškina Artūras.
Skalbimo mašiną jis paslėpė sieninėje spintoje. „Taip patariu ir savo klientams. Vonioje turi būti jauku ir patogu, o kur barškės skalbyklė, – jokio skirtumo“, – aiškina pašnekovas.
Mano namai – savotiška ekspozicija, kaip galima sujungti skirtingų kompanijų gaminius į vieną erdvę.
Svarbu apšvietimas
Savo namuose, kaip ir kurdamas kitų žmonių namų interjerą, dizaineris daug dėmesio skyrė apšvietimui. „Šviesos šaltinių turi būti daug, apšvietimas privalo būti skirtingas, tinkamas skirtingai veiklai: dirbti, miegoti, skaityti, praleisti laiką romantiškai“, – vardija šeimininkas.
Beje, bute, išskyrus vonią, nėra tradicinių jungiklių, apšvietimas įjungiamas nuotoliniu pulteliu. A. Čižiūnas juokiasi, kad iš pradžių tai labai nervindavo iš Klaipėdos į svečius atvažiuojančius šeimos narius, tačiau ilgainiui jie prie to priprato, išmoko naudotis technologijomis.
Nuotoliniu būdu valdomos ir langų žaliuzės: jos nuleidžiamos, jei pro stiklą į akis ima spiginti dirbti trukdanti saulė. Beje, į langą atsuktas dizainerio darbo stalas ne stovi ant kojų, o kaba ant plonų metalinių lynų – kad sukeltų lengvumo įspūdį. Daug laiko prie darbo stalo praleidžiantis dizaineris įsigijo ir ergonomišką kėdę – joje sėdi klūpomis. Baldas sukonstruotas taip, kad įsitaisius kėdėje beveik neįmanoma susikūprinti.
Kai svečiavomės pašnekovo namuose, jis suskaičiavo, kad vienu metu įgyvendina trisdešimt du projektus, tiesa, ne visų jų įgyvendinimo terminas vienodas. „Patikslinkite, iš kurios picerijos skambinate, šiuo metu Vilniuje jų įrenginėju penkias“, – atsiliepęs telefonu paprašo Artūras.
Laukia permainos
Miegamojo niša šiame bute anksčiau buvo atskirta stikline pertvara. Per remontą A. Čižiūnas ją pakeitė slankiosiomis metalinėmis, tinklą primenančiomis durimis. Metalas buvo specialiai ruošiamas: dirbtinai rūgštinamas, apie tris savaites laikomas lauke, kad surūdytų, tada – nulakuotas. Pašnekovas sako, kad originalios durys yra veikiau dekoro elementas, nes beveik niekuomet neištraukiamos. Kokį kartą už bausmę jis miegamajame bandė uždaryti mylimą augintinę mopsę Poničką, tačiau ši slankiąsias duris įsigudrino atidaryti. Jei Artūras nebūtų parodęs, nebūtume susiprotėję, kad viena tamsiai pilko miegamojo sienų yra tekstilinė ir nustumiama, už jos įrengta drabužinė.
Vonioje turi būti jauku ir patogu, o kur barškės skalbyklė, – jokio skirtumo.
Galinę miegamojo sieną dizaineris išklijavo klinkerio plytelėmis. Buto grindys ir sienos yra betoninės, dalį šių „sušildo“ medinės juodos lentelės. Vieną virtuvės sieną ir dalį lubų Artūras iš pradžių buvo sumanęs taip pat padengti surūdijusiu metalu – kad derėtų prie miegamojo pertvaros, tačiau galiausiai apsisprendė dėl surūdijusio metalo efekto.
„Daug dirbu su įvairiais italų, ispanų, skandinavų ir kitų šalių gamintojais bei dizaineriais. Mano namai – savotiška ekspozicija, kaip galima sujungti įvairių kompanijų gaminius į vieną erdvę“, – buto apstatymą apibūdina dizaineris. Štai kambario centre stovinti sofa, kurios dizainas buvo sukurtas prieš keturiasdešimt penkerius metus ir nesikeičia iki šiol, – universalus baldas, ją galima transformuoti į dvigulę lovą ar vaikišką maniežą.
Beje, vilniečio namuose nėra paveikslų. „Paveikslams reikia didelės erdvės ir sterilaus interjero, o maniškis toks nėra“, – aiškina dizaineris. Buto sienas dengia skirtingos medžiagos ir tekstūros, tad papildomai jų dekoruoti, „apsunkinti“ namų Artūras nenorėjo.
Pašnekovas neslepia, kad savo būstą ir vėl ketina pertvarkyti, nes domisi vynu ir šampanu, tad ketina įsigyti vyno šaldytuvą. Ši mintis dizaineriui yra dingstis sukurti naują interjerą, perplanuoti visus namus, įkomponuoti pirkinį naujoje modernioje virtuvėje. „Sugalvojau apsukti gyvenimą: ten, kur dabar yra svetainė, persikelsiu virtuvę...“ – apie pokyčius užsimena jis.
