Žaneta sako, kad jai mieliausia, kai visi drauge vakaroja – skaito, naršo kompiuteriuose ar, susisupę į pledus, žiūri filmus – svetainėje, o keturkojė augintinė Bluma glaustosi prie namiškių. Ir priduria, kad jų šeimos komplektas sudėtingas. Žaneta iš pirmosios santuokos turi sūnų Luką, Arvydas – dukteris Justiną ir Mortą, dar šeimoje auga jųdviejų pagrandukai Benas ir Meda. Taigi abu su vyru jie turi, kartu sudėjus, penkias atžalas. Iki atsikraustė į Vilnių, Paunksniai gyveno Kaune, nedideliame būste, nepritaikytame šeimai, turinčiai būrį vaikų. Tad pora nutarė sostinėje statyti namą, kuriame kiekvienas turėtų savo kampą ir užtektų vietos daiktams.

Vietos privalumai. Namas – ir mieste, ir gamtoje
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Trys vyresni vaikai gyvena atskirai, su tėvais – tik penkiolikmetis Benas ir trylikos Meda. Vis dėlto namai, pasak šeimininkės, netuštėja. Vyresnėliai nuolatos atvažiuoja į tėvų namus pasisvečiuoti savaitgaliui arba paviešėti ilgesniam laikui. Nors ir Žaneta, ir Arvydas nemažai keliauja (jis – buriuotojas, jachtos „Ambersail“ vadovas), vis dėlto daug laiko praleidžia ir namie. „Esame naminiai žmonės“, – sako moteris.

Norėjome paprastų dalykų – kad būstas būtų estetiškas, patogus, kad būtų, kur laikyti daiktus.

Ramybė mieste

Šeimos namai yra nedideliame Vilniaus privačių namų kvartale, pasak šeimininkės, energiškai labai geroje vietoje. Čia ramu, praktiškai negirdėti miestui būdingo gausmo. Kai svečiavomės, tik išėjusios į kiemą išgirdome negarsiai skalambijančius Viršuliškių bažnyčios varpus.

Medinė terasa įrengta pietų pusėje, todėl yra saulėta („jei tik apskritai šviečia saulė, – Lietuvoje ji pasirodo retai“)
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šeimos valdos – maždaug penkiolikos arų sklypas. Iš karto už jo ribas žyminčios tvoros – nedidelis miškelis. Per jį perėjus, atsiveria vaizdas į netoliese tyvuliuojančius tvenkinius. Kažkada šie vandens telkiniai priklausė tarybiniam ūkiui, juose auginti karpiai, dabar čia poilsiauja, maudosi, žvejoja vilniečiai.

Šio sezono pirkinys. Jame namiškiai jau kepė vištą, picą, mėsainius
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Paunksnių šeimos namas yra dviejų aukštų, jo naudingasis plotas – apie pustrečio šimto kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra bendra svetainės ir valgomojo erdvė, sienele atskirta virtuvė. Dar vienas kambarys buvo skirtas svečiams, dabar čia – fotografe dirbančios Žanetos biuras. Pirmajame aukšte yra ir kelios pagalbinės patalpos, čia stovi skalbyklė, kiti buities prietaisai, laikomi šeimos daiktai. Antrajame pastato aukšte įrengti keturi miegamieji, iš viso name yra trys vonios kambariai. Nei rūsio, nei pirties savininkai savo būste nenorėjo. „Nesame pirtininkai“, – gūžtelėja pečiais Žaneta.

Esame naminiai žmonės.

Senelių veidrodis

Namo interjerą kūrė architektė Rasa Jonikaitė. Šeimininkai ją pasamdė, kai jau buvo pastatyta vadinamoji dėžutė. „Rasos interjerai patiko, nes yra klasikiniai, nesenstantys. Vaizdžiai kalbant, ji kuria ne kosmosą, sugeba pritaikyti namus žmonėms. Mes norėjome paprastų dalykų – kad būstas būtų estetiškas, patogus, kad būtų, kur laikyti daiktus“, – aiškina šeimininkė.

Fotografei smagiausia, kai svetainėje su savo knygomis, kompiuteriais ir kt. įsitaiso visi namiškiai
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Mediniai baldai gaminti specialiai, o minkštuosius šeimininkai pirko gatavus iš baldų salonų. Tik prieškambaryje esantis senas veidrodis yra šeimos relikvija. Jis priklausė Arvydo seneliui Papilės advokatui Kazimierui Paunksniui ir jo dainininkei žmonai Julijai. Kai šeimą ištrėmė į Sibirą, namai buvo išdraskyti, veidrodį ir dar kelis daiktus išsaugojo miestelio žmonės.

Vienas ryškiausių Paunksnių namų akcentų akį traukia ir žvelgiant iš prieškambario, ir lipant laiptais į antrąjį aukštą. Tai – paveikslas su karvėmis, jį šiems namams specialiai nutapė dailininkas Vilmantas Marcinkevičius.

Mediniai baldai gaminti pagal užsakymą, o Vilmantas Marcinkevičius paveikslą tapė specialiai šiems namams
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Jie dar ir šunį turi

Pirmajame aukšte esančius prieškambarį ir virtuvę skiria architektės sumanyta baltomis gėlėmis dekoruota stiklinė pertvara, – piešinys atkartoja virtuvės ir svetainės tapetų raštą. Žaneta prisimena, kad, rinkdamiesi stiklinę sienos dalį, jie su vyru neplanavo, kad šiuose namuose gyvens šuo. „Priešinausi, kai namiškiai įkalbinėjo jį pirkti, o dabar esu didžiausia Blumos lepintoja“, – Berno zenenhundės istoriją pasakoja pašnekovė.

Pirkti šunį Žaneta sutiko tik po ilgų įkalbinėjimų. Dabar juodvi su Bluma – sielos draugės
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šeimininkė sako, kad jei namą statytų dabar, rinktųsi ne dujas, o geoterminį šildymą. Dar ji norėtų didesnės virtuvės, nors neslepia, kad gaminti nelabai mėgsta, tai daro iš pareigos. „Ruošti įvairius patiekalus, net – desertus, pradėjo mano vyras. O aš renkuosi darbą, kuris man patinka, – plauti indus“, – pripažįsta moteris.

Iš pradžių namuose atsirado nedidelio formato Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslai, paskui juos atkeliavo didelė drobė.

Buvo pomėgis. Tapo darbu

Šeimos būstą jau kelerius metus Žaneta vadina ne tik savo namais, bet ir darboviete. Jos trumpa karjeros istorija skambėtų taip: moteris baigė socialinių mokslų bakalauro, magistro studijas, apgynė daktaro disertaciją ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dėstė keliose aukštosiose mokyklose, o prieš trejus metus apsisprendė mesti darbus ir imtis fotografijos – to, ką labiausiai mėgsta. Moteriai šis žingsnis toks svarbus, kad net prisimena dieną, kai nusprendė jį žengti. Tai buvo balandžio 29-oji.

Virtuvėje kabantį fotokoliažą iš specialiai perfotografuotų mieliausių šeimos nuotraukų sudėliojo Žaneta
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Fotografiją mėgstu nuo vaikystės. Kai brolis fotografuodavo, padėdavau ryškinti nuotraukas. O kai važiuodavome į keliones, draugai kartais net neimdavo aparatų, nes žinodavo, kad aš prifotografuosiu, – pasakoja pašnekovė. – Meno požiūriu pasitikėjau savimi, galima sakyti, jaučiausi kaip žuvis vandenyje. O štai perprasti fotografijos verslą buvo sudėtingiau.“

Dabar Žaneta vadovauja nuosavai portretų studijai, šios specializacija – moterų, šeimų portretai. „Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas. Fotografuojantysis turi būti atsakingas už tai, ką kuria. Net patį gražiausią modelį galima nufotografuoti taip, kad nuotraukoje atrodys bjauriai. Ir bet kurią moterį galima nufotografuoti estetiškai bei patraukliai“, – teigia fotografė.

Metalinis svetainės židinys yra labiau dekoro elementas, pagal paskirtį jis naudojamas retai
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Pasak Žanetos, kad portretas pavyktų, reikia saugios ir ramios aplinkos, tinkamo apšvietimo, be to, – makiažo. Moteris dirba studijoje, o fotosesijos užtrunka ne vieną valandą. „Tai tarsi SPA procedūros fotostudijoje. Čia moterys atsipalaiduoja, patiria gerų emocijų, pasimėgauja diena tik sau“, – sako pašnekovė. Kūryba nesibaigia tik darbu studijoje, didelę portreto kūrimo dalį sudaro darbas prie kompiuterio, kai portretai atrenkami, tvarkomi. Žaneta stengiasi fotografijas retušuoti labai subtiliai.

„Kartais fotografai persistengia, tarkim, ištrina visas brandžių moterų raukšleles, taip tarsi norima pasakyti, kad jos ir branda yra blogis. Taip neturėtų būti.“

Prieškambaryje esantis senas veidrodis yra šeimos relikvija. Jis priklausė Arvydo seneliui.

Atostogos dykumoje

Moteris įsitikinusi, kad darbui reikia meilės ir atsidavimo, vis dėlto fotografija, nors yra mėgstamas darbas, išsunkia ir fiziškai, ir emociškai.

Dešimtmetį tarnavusią virtuvę šeimininkai ketina keisti. Naujojoje bus daugiau vietos patiekalams gaminti.
Foto: MOTERIS / Anna Stanevičienė

Rugpjūčio pabaigoje Žaneta, kaip kelerius pastaruosius metus, su bendraminčių kompanija važiuoja į Ameriką, į Nevados dykumoje vykstantį festivalį „Burning Man“ (angl.; „Degantis žmogus“). Į šį renginį kasmet susirenka apie 70 000 žmonių iš viso pasaulio, jie savaitei tampa savotiška bendruomene. Pasak Žanetos, festivalyje kiekvienas pasisemia to, ko reikia. Ją pačią traukia laisvės dvasia, žinomų menininkų paskaitos, jogos pratybos, meditacija.

Beje, dalyviai patiria ir fizinių išbandymų, mat dieną dykumoje karštis pakyla iki keturiasdešimties laipsnių, o naktį temperatūra nukrinta iki nulio. Pasak fotografės, atlaikyti temperatūros šuolius jai lengviau ir dėl to, kad visiškai negeria alkoholio. „Tam man gaila laiko, moku atsipalaiduoti ir kitaip. Ir blaivi galiu šokti, dainuoti, kalbėtis visomis temomis“, – juokiasi Žaneta.