Kalbant apie kaimo sodybą, įkurtą prie gražaus ežero Aukštaitijos nacionaliniame parke, ne vienam tarsi savaime prieš akis iškyla daugeliui įprasti lietuviško tipo kaimo namukai. Tačiau kauniečių architektų biuro „Vilius ir partneriai“ architektai Vilius Adomavičius ir Vida Vyšniauskienė, orientuodamiesi į tradicinės lietuviško kaimo architektūros modelį, suprojektavo šiuolaikiško stiliaus statinį, kartu harmoningai derantį ir prie natūralios sodybą supančios aplinkos. Atsižvelgdami į mieste gyvenančių šeimininkų pageidavimus, tyvuliuojantį ežerą, miškingus nacionalinio parko plotus ir kitus svarbius aspektus, architektai suprojektavo karkasinį rąstinį dviejų dalių statinį su mansarda. Jo architektūros koncepcija ir konstrukciniai ypatumai nulėmė ir santūrų eksterjero stilių: gana atvirą, į gamtinę aplinką orientuotą medinį fasadą paįvairina tik natūralaus akmens bazalto faktūra.
Beveik 400 m² ploto vidaus erdvių projektas atitiko tradiciškai įprastą dviejų galų trobos koncepciją – dažniausiai viena kaimiško namo pusė būdavo nuolat gyvenama, o kita naudojama tik vasarą (kad nereikėtų šildyti) ar tuomet, kai atvykdavo svečių. Architektų biuro „Vilius ir partneriai“ suprojektuotas namas tapo tarsi šiuolaikiška tokio tipo statinio interpretacija: jis taip pat padalytas į dvi funkcines dalis – pagrindinę, kurioje įrengtos svarbiausios gyvenamosios zonos, ir pagalbinę (arba svečių) – joje mėgsta įsikurti jaunosios kartos atstovai, šeimos draugai ar šeimininko medžioklės bendražygiai. Pagrindinės namo dalies pirmojo aukšto zonos išdėstytos atsižvelgus į funkciškai įprastą namo gyventojų kelią: „įėjimas – prieškambaris – virtuvė – valgomasis – svetainė“. Visos šios funkcinės zonos susijusios, tad pirmąjį aukštą galima apeiti ratu.
Ieškodami tinkamo vidaus erdvių stilistinio sprendimo, architektai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp lietuviškų tradicijų ir miesto žmogui įprastos estetikos, todėl logiškai buvo prieita prie skandinaviško stilistinio modelio – rafinuoto paprastumo, emociškai artimo ir lietuviškai dvasiai, idėjos.
Kuriant interjero stilių didelį vaidmenį vaidino ir namo konstrukcija: dėl rąstinio namo technologijų specifikos interjero apdailos medžiagų naudoti beveik neįmanoma, tad, siekdami išvengti „medinės monotonijos“ ir sukurti gerą vizualinį įspūdį, architektai pasitelkė spalvą: dalis medžiu dekoruotų svetainės, virtuvės ir prieškambario sienų nudažyta permatomais mėlyno kolorito dažais, išryškinančiais medžio rievių faktūrą. Sodriu, solidžiu atspalviu nudažyta medinė svetainės siena tapo puikiu pagrindu vienam svarbiausių šių zonos dekoro elementų – įspūdingam iš faneros pagamintam pano su lazeriu išpjaustytais stilizuotais elnių kontūrais, meniškai atskleidžiančiam sodybos šeimininko aistrą medžioti. Piešinio motyvą architektai „pasiskolino“ iš itališkų sieninių „Bardelli“ plytelių – jomis dekoruota virtuvė ir sanitariniai mazgai.
Svarbus architektūrinis interjero elementas – per visą sieną nusitęsianti, į ežerą nukreipta stiklinė siena, kurioje sumontuotos stumdomosios durys. Natūralu, kad šis gamtinis motyvas tapo pagrindiniu bendrojo kambario zonų – svetainės ir valgomojo – komponavimo atskaitos tašku. Valgomajam architektai numatė funkciškai tinkamiausią poziciją: masyvus, originalaus dizaino itališkas „Gervasoni“ stalas pastatytas greta atviro įėjimo į virtuvę, kad būtų patogu nešioti indus ir maistą. Kita vertus, architektams ne mažiau už funkciją rūpėjo estetinis bei emocinis komfortas, todėl siekdami išnaudoti pro didelius bendrojo kambario langus atsiveriantį vaizdą į ežerą, greta jų įkomponavo valgomąjį. Atviroje svetainės erdvėje šią zoną išryškina du masyvūs, santūrių linijų šviestuvai. Jie ne tik atlieka tiesioginę funkciją – apšviečia stalo paviršių, bet ir padeda išskirti valgomąjį bei sukuria erdvės erdvėje įspūdį.
Įrengiant pusiau atvirą virtuvės zoną, suprojektuotą greta valgomojo, už pertvaros, didelis dėmesys buvo skiriamas ergonomikos, praktiškumo ir funkcionalumo aspektams. Tokį požiūrį iš dalies lėmė šeimininkų gyvenimo būdo ir pomėgių ypatumai: dažnai laiką leidžiant sodyboje ir svečius vaišinant pačių sumedžiota žvėriena, itin svarbu, kad virtuvė būtų patogi. Estetinį interjero vientisumo įspūdį padeda išsaugoti virtuvės baldai, šioje erdvėje derantys tiek dėl medžiagiškumo, tiek dėl kokybiško, santūraus dizaino. Kokybės ir stiliaus reikalavimus atitiko skandinaviška produkcija: visi virtuvės baldai ir moderni buities technika pirkta Danijoje.
Mėlyna siena, tarnaujanti kaip subtilus interjerą vienijantis elementas, pasitinka jau prieškambaryje ir veda į kitas pirmojo aukšto erdves – siauru koridoriumi svetainės ir laiptų į mansardą link arba tiesiai į buitinės paskirties patalpas, t. y. į sandėliuką ir virtuvę. Bendrojo kambario grindys išklotos natūralaus ąžuolo grindlentėmis, tačiau buitinės paskirties patalpų grindims dekoruoti architektai pasirinko natūralaus skalūno dangą: ji prie interjero dera ne tik dėl savo medžiagiškumu, bei ir spalvinių niuansų. Tokią grindų dangą architektai pasirinko dėl praktinių motyvų – šis natūralus akmuo ne tik tvirtas, tinkamas naudoti patalpose, kuriose daug vaikščiojama, bet ir lengvai prižiūrimas.
Mansardiniame namo aukšte suprojektuoti privatūs šeimininkų kambariai ir darbo zona. Ilgo koridoriaus gale įrengtas darbo kambarys nuo likusios erdvės atskirtas skaidria stikline pertvara. Toks sprendimas padėjo išryškinti mansardoje įgyvendintą atvirumo koncepciją, kurią taip pat atspindi neuždengtos perdangų sijos, ažūrinė turėklų grafika, stikliniai stogo elementai. Stilistinis šios kambario sprendimas artimas bendrojo kambario erdvei, tačiau čia didesnis dėmesys skiriamas asmeniniams šeimininko poreikiams, taip pat ir medžioklės aistrai pabrėžti. Pagrindiniu darbo kambario akcentu tapo didžiulio briedžio biustas, įkomponuotas virš stilingo, santūraus dizaino minkštasuolio ir per stiklinę sieną matomas iš koridoriaus. Prie jo dera ir kiti, šiek tiek kuklesni, medžiotojo kolekcijos eksponatai.
Projekto autoriai – architektai Vilius Adomavičius ir Vida Vyšniauskienė, konstruktorius Mindaugas Kasiulevičius (architektų biuras „Vilius ir partneriai“).