Artūras Žabas-Beissoul: žinau, koks jausmas būti kritikuojamam dėl to, koks esi

Dainininkas? Mados dizaineris? Performansų atlikėjas? Magas? Juokdarys? Paklaustas, kas jis vis dėlto toks, Artūras Žabas-Beissoul (28 m.) vos sekundei nusuka gyvas rudas akis pro langą ir atsisukęs sako: „Menininkas. Nors darau visko daug, tai yra vienas didelis menas.“

Po pokalbio su Artūru Žabu-Beissoul dar kelias dienas mintyse suku mūsų ilgą pokalbį, perklausau visus tris dueto „Beissoul & Einius“ albumus ir prisimenu, ką paskutinėmis 2017-ųjų dienomis pamačiau scenoje per naujausią dueto renginį „Electrofashion Show“. Nejučia pradedu įtikėti Artūro genialumu ir imu vis labiau įtarti – jo kuriamas menas, kaip ir visa pasaulėžiūra, išties gali būti nežemiškos prigimties...

2017-ųjų gruodžio pabaigoje su Einiumi (scenos partneris E. Jarutis, – aut. past.) surengėte įspūdingą šou, kuriame derėjo muzika, mada, šokis ir performansas. Papasakokite, kas tai buvo.

Tai yra mūsų bandymas tarsi pastatyti monumentą viskam, kas esame ir ką iki šiol sukūrėme. Tai muzikos ir mados sintezė. Dvidešimt modelių, specialiai sukurta muzika, veiksmas scenoje – vadinkime tai audiovizualine patirtimi. Norėčiau, kad ateityje šis projektas taptų tradicinis, tai būtų savotiška jaunų menininkų ne tik iš Lietuvos platforma. Mūsų šalyje nieko panašaus dar nėra buvę.

Artūrai, kokiu tikslu visa tai darote? Juk tai – ne tik saviraiška ir tuo labiau ne pramoga?

Matau tai kaip padrąsinimą tiems jauniems žmonėms, kurie negali greitai savęs atrakinti. Noriu, kad pavyzdys juos įkvėptų, jog nereikia dvidešimt metų tūnoti kape, jog reikia drįsi išlįsti į dienos šviesą ir įgyvendinti tai, kas artima.


„Electrofashion Show“ – pirmasis menininko muzikos ir mados spektaklis, V. Jokubausko nuotr.

Turite galvoje drąsą būti tuo, kuo norisi būti?

Pats jau nebereaguoju į jokias aplinkinių pastabas, bet žinau, koks jausmas būti kritikuojamam dėl to, koks esi. Anksčiau skausmingai reaguodavau į tokias replikas, bet vis tiek visada atkakliai dariau ir darau tik tai, ką noriu daryti. Kiti žmonės ne tokie drąsūs.

Neslėpkime – save atrakinti Jums pavyko. Ar tas noras padėti kitiems įkvėptas paties išsilaisvinimo istorijos?

Iš esmės taip, bet man nepatinka apie tai galvoti kaip apie pagalbą. Esame pratę siūlyti savo pagalbą net tada, kai žmogus jos neprašo. Gal tai labiau noras įkvėpti, padrąsinti, išsklaidyti abejones? Juk daugeliui gabių, meniškų žmonių koją kiša kritinis mąstymas ir savikritika: „O kam to reikia?“, „Gal tai daryti visai netinku?“ Būtų gaila matyti, kaip jie pasiduoda abejonėms, tampa mase, tad noriu, kad pamatytų, jog gyvenime galima daryti pačius įdomiausius dalykus. Kam reikia, tas supras, o visiems patikti ir įtikti tikslo neturiu. Norėčiau, kad tai, ką darome mes su Einiumi, sukeltų savotišką grandininę reakciją ir padėtų išjudinti vis daugiau jaunų žmonių. Tikiu, kad taip ir įvyks, o aš su malonumu stebėsiu šį virsmą.

Pernai per Vyrų mados savaitę pristatėte savo pirmąją kolekciją „Sharp Sabotage“ (angl. k.; „Aštrus sabotažas“), ji labai teatrališka. Per šou „Electrofashion Show“ pristatyta kolekcija mažiau groteskiška ir butaforiška, tai jau panašiau į madą, ją sudarė dvi aiškios linijos – moterims ir vyrams skirtų drabužių. Turite kostiumo dizainerio ambicijų?

Nemėgstu kartotis, todėl šįkart norėjau sukurti ką nors stipriai kitokio, tiesa, nuo teatro toli nepabėgau. Šįkart modelių įvaizdis gerokai seksualesnis, atviresnis, bet vargu ar jie skirti dėvėti gatvėje. Veikiau kokiame nors muzikos festivalyje, – juk tokiame renginyje išsiskirti nori ne tik atlikėjai, bet ir klausytojai. Beje, antroji kolekcija gerokai minkštesnė, tai yra audiniai yra malonesni dėvėti. Stiklo šukių kaip kad anoje kolekcijoje nėra.

Kaip bebūtų, šis šou yra fantazijos, o ne aukštosios mados apraiška. Mada yra pagalbinė priemonė mūsų kuriamai muzikai atskleisti. Kita vertus, neatmetu ir to, kad galime įkurti mados prekių ženklą – matau, kad to link judame kryptingai. Tik abejoju, ar tai būtų susiję su komercine mada. Kurtume daiktus – drabužius, aksesuarus, galvos apdangalus – išsiskirti nebijantiems žmonėms. Ketiname pristatyti ir specialiai mūsų muzikos gerbėjams skirtą drabužių bei aksesuarų liniją, modeliai bus nesunkiai pritaikomi dėvėti kasdien.

Nuo vaikystės miegu labai nedaug. Net ir prabudęs po dviejų valandų miego verdu. Dvidešimt kolekcijos kostiumų labai greitai sukūriau pats.

Prakalbome apie Jūsų klausytojus. Kas jie?

Dažniausiai tai yra gyvenimą ir save analizuojantys žmonės, o mūsų kūryba juos įkvepia. Jie ateina ir klausosi mūsų muzikos, nes tiki projekto tikrumu, jaučia, kad nesame vienadienis smagus žaidimas. Norėčiau, kad mums išėjus juos įkvėptų mūsų palikimas – muzika, DVD, kostiumai. Argi būtų ne puiku, jei mūsų kurti kostiumai kada nors atsidurtų Londone, Viktorijos ir Alberto muziejuje... Noriu žmonėms būti ilgalaikio įkvėpimo šaltinis.

Kol kostiumai keliaus į muziejų, juos reikia kažkur laikyti, o jų juk nemažėja...

Pripažįstu – tai yra problema. Šiuo metu visi jie laikomi slaptoje vietoje, kurioje temperatūra kinta pagal metų laikus, todėl čia sandėliuoti tinka ne viską.

Girdėjau, kad labai nemėgstate klausimų apie ateitį, bet vis tiek paklausiu. Kiekvienas turime daugiau ar mažiau numatytą judėjimo kryptį. Kokia Jūsiškė?

Retai pasakoju apie savo pomėgį. Darau iškamšas, bet tik nedidelių dažniausiai draugų man atneštų gyvūnų. Šias iškamšas vėliau naudoju scenografijai, kostiumams kurti. Paukšteliai, gyvatės... Instaliacijoms esu naudojęs stirnų kaukolių, jos – taip pat dovanotos, tokių stambių gyvūnų doroti nesiimčiau. Kuo čia dėtos iškamšos? Man patinka nemirtingumo idėja. Save norėčiau įamžinti kūryba, kad ji liktų po manęs ir suteiktų žmonėms tai, ko nori iš jos semtis.


Beissoul, V. Jokubausko nuotr.

Kūriniams naudojate ir netikėtus objektus, tai, ką dažnai žmonės Jums atiduoda.

Džiaugiuosi, kad draugai mūsų duetą suvokia kaip neapibrėžtą, eksperimentinį ir kad žinodami, jog mums sueina net netikėčiausi dalykai, tempia viską, ką tik randa įdomesnio. Kartais net nepažįstami žmonės siūlo daiktų ir medžiagų – metalinių armatūrų scenos konstrukcijoms, molio, gipso, medienos. Siūlo ir smulkmenų, šias lengva pritaikyti sceniniams kostiumams kurti. Ne viską galiu paimti, nes jeigu dovanoto daikto nepritaikau iškart, ima augti jų kalnas. Bet tos dovanos yra geriausias įrodymas, kad esame ne tik atlikėjai, o kad esame menininkai ir kad mūsų kūrybą žmonės laiko daugiabriaune.

Būdami Lietuvoje galime susidaryti tik gana miglotą įspūdį apie tai, kaip Jūsų duetui sekasi užsienyje. Tiesa, kad Ukrainoje Jūsų koncertų klausosi dešimtys tūkstančių žmonių?

Gyvenime svarbu rasti teisingus žmones, ir mes juos radome. Tai pavyko ne iš karto. Užsienyje mūsų reikalais rūpinasi prodiuserė Olga, ji suvokia mūsų esmę ir netrukdo būti tokiems, kokie esame. Jos dėka mes keliaujame po Europą, kai kuriose šalyse koncertavome po kelis kartus. Vokietija, Prancūzija, Vengrija, Baltarusija, – beje, apie pastarąją Lietuvoje yra daug neteisingų stereotipų. Iš tikrųjų mes nieko apie ją nežinome – į ją reikia nuvažiuoti ir pamatyti savo akimis. Baltarusijoje, Ukrainoje esame praleidę mėnesių mėnesius. Ten yra žmonių, kurie mintimis, pasaulėžiūra ir fantazija yra smarkiai labiau pažengę nei mūsų kūrėjai. Menininkams tose šalyse yra visiškas rojus. Net savo pasirodymus vienokius darome ten, o kitokius – namuose.

Būtų netiesa sakyti, kad visi tie dešimt ar penkiolika tūkstančių žmonių, kuriems tenka koncertuoti užsienio festivaliuose, ateina paklausyti būtent mūsų. Ne, bet tai yra šansas parodyti, ką darome, mūsų nemačiusiesiems.

Kiek laiko praleidžiate Lietuvoje?

Šiuo metu Lietuva mums – tranzitinė šalis. Atvažiuojame, padarome, ką reikia, išvykstame, vėl grįžtame. Kadangi užsienyje praleidžiame vis daugiau laiko, dažniau gyvename nebe viešbučiuose, o nuomuojamuose butuose. Tai mūsų antrieji namai. Kartais apsistojame vos vieną dieną, o kartais – visą mėnesį. Per tuos kelerius metus užsienyje užmezgėme labai daug pažinčių su labai talentingais žmonėmis, ypač šokėjais, tarp jų – ir šokančiaisiais su žvaigždėmis, pavyzdžiui, Janet Jackson, Ariana Grande. Man skauda širdį, kad kol kas negaliu jų visų surinkti vienoje scenoje, bet būtinai tai padarysiu! Tam man reikia poros metų.

Trinu ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, juk scenoje beveik visada būnu tais rūbais ir aksesuarais, kuriuos priimta laikyti moteriškais.

Ar tai, ką darote scenoje, galite įvardyti kaip meninį žanrą?

Tai – elektromada. Ketiname patentuoti šį terminą kaip geriausiai atspindintį mūsų kūrybos esmę. Tai – ne performansas, nors turbūt mūsų pasirodymai yra arčiausiai šio žanro. Tai, ką darome, yra tarsi savotiškas judėjimas, mums vienodai svarbūs ir žmonės scenoje, ir žmonės salėje, nes juos vienija viena pasaulėžiūra.

Visgi – turbūt esama žmonių, kuriems Jūsų kūryba yra nepriimtina. Ar mąstėte apie tai?

Taip, mes arba patinkame, arba ne. Aš sąmoningai peržengiu kai kurias visuomenės ribas, tarsi išstandartinu kai kuriuos standartus. Pavyzdžiui, trinu ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, juk scenoje beveik visada būnu tais rūbais ir aksesuarais, kuriuos priimta laikyti moteriškais. Arba aviu batais milžiniškais kulnais. Esu aukštaūgis, bet scenoje noriu atrodyti dar aukštesnis. Kokį įvaizdį kuriu? Galbūt mistinės būtybės – nei žmogaus, nei gyvūno. Tiesa, gal kam nors keisti gali atrodyti ir mano eksperimentai su balsu: kalbu visiškai skirtingu nei dainuoju, dainuoju gerkliniu, plačiu diapazonu, kartais nuklystu net į falcetą. Bet būna, kad po koncertų su mumis nusifotografuoti ateina ir treninguotų vyrukų kuo rimčiausiais veidais. Žinosi čia...

Taigi, ar pagal Jūsų pasaulėžiūrą yra riba tarp vyriškumo ir moteriškumo, ar tokio skirstymo nėra?

Nesiekiu parodyti pernelyg moteriško vyro. Patinka, kai vyras modelis su suknele atrodo vyriškai, kietai, o ne priešingai – kai toks įvaizdis tampa neskanus, perdėm gašlus. Nenoriu komunikuoti gašlumo. Per pasirodymą „Electrofashion Show“ kolekciją demonstravo labai vyriški, tvirto sudėjimo vyrai, savotiški avatarai. Aš pats scenoje niekada nevilkėčiau moteriško peniuaro ar ko nors panašaus. Tiesiog nematau savęs su juo, o jeigu nematau, tai ir nedarau.


Beissoul, V. Jokubausko nuotr.

Ar esate sukūręs sceninių kostiumų, kurie niekada taip ir neišvydo scenos?

Taip, kokius tris kartus. Kai juos pamačiau, supratau – ne, neskanu. O jeigu jie man nepatinka, kodėl turėčiau rodyti žmonėms?! Gal kada po dvidešimties metų Dima (garsus ukrainiečių fotografas Dmitriy Komissarenko, – aut. past.) ims ir panaudos jų nuotraukas? Beje, man labai patinka su juo dirbti – tai visada grynas eksperimentas! Galvojame išleisti fotografijų knygą – galbūt į ją sudėsime ir lengvai atpažįstamų, ir tų niekur nematytų modelių nuotraukas.

Pastebite, kad žmonės Lietuvoje laisvėja, paprasčiau priima kitokias pasaulėžiūras?

Visiškai taip. Tai akivaizdu iš klausytojų kiekio mūsų koncertuose. Aišku, po milžiniško masto užsienio festivalių visos salės Lietuvoje atrodo per mažos, – jau pripratau prie plačių pievų, kurių kraštus nuo scenos vos gali įžiūrėti. Tiesa, man nėra skirtumo, ar dainuoti penkiolikai žmonių, ar penkiolikai tūkstančių.

Koks jausmas apima dainuojant tokiai miniai? Ar yra buvę, kad žiūrovų reakcija sutrikdė?

Net neverta įsivaizduoti, kaip jausiesi scenoje. Žiūrovai padiktuoja emociją, jų pirma reakcija užduoda toną, kuria pasirodymo nuotaiką. Būna, kad žiūrovų reakcija vangi, bet man tai net patinka, nes tada galiu su jais žaisti ir galiausiai priversti manimi patikėti. Taip atsitinka, kai pasirodome nepažįstamoje vietoje žmonėms, kurie apie mus nieko nežino. Tada visada būna tas saldus momentas, kai perjungiame minią, kai suprantame – ji mūsų!

Stovėdamas scenoje prieš tūkstantinę minią suprantu viena – tik mes patys galime veikti klausytoją, tam nepadės nei šokėjai, nei scenografija, nei dekoracijos. Lieki vienas prieš vieną: arba – tu klausytoją, arba – jis tave, ir viskas aplink tiesiog ištirpsta. Yra buvę, kad mūsų trisdešimties minučių pasirodymas buvo geresnis nei pagrindinių žvaigždžių, kurios koncertavo po mūsų. Tokiais momentais suvokdavau – mes išties gerai varome! O juk teko dalytis festivalio sceną su šių dienų garsenybėmis: islandų grupe „Gus gus“, norvegais „Röyksopp“, šveicarais „Kadebostany“.

O nuo ko viskas prasidėjo?

Rimtai dirbti su Einiumi pradėjome prieš šešerius ar septynerius metus. Tiesa, ankstyvuoju savo kūrybos etapu galiu vadinti laiką, kai buvau gal keturiolikos. Tada dar nieko nežinojau apie save, nebuvau tikras, ar tinku scenai, ar galiu joje būti. Mokyklos talentų šou? Ne, man jie nepatiko. Mėgau būti kamputyje – buvau nepastebimas. Tą savo gyvenimo periodą pavadinčiau štiliumi ir pasiruošimu. Lūžis įvyko, kai Muzikos ir teatro akademijoje studijavau pantomimą ir aktorystę. Prasidėjo sabotažas – kadangi man svetimas kolektyvinis mąstymas, niekada nenorėjau būti grupės dalis. Dėstytojai gal ir suprasdavo, bet su bendrakursiais santykio nebuvo. Jau tada vietoje paskaitų likdavau namie, rašydavau, kurdavau. Studijas vis dėlto baigiau.


Beissoul, V. Jokubausko nuotr.

Kaip patikėjote, kad galite ir turite būti scenoje?

Man tarsi kažkas iš vidaus pasakė. Gal tai atrodys kaip asmenybės susidvejinimas, bet balsas viduje man dažnai sako, ką turiu ir ko neturiu daryti. Būna, išgirstu: „Laikas eiti, palik tai, versk lapą.“ Ir einu. Tas balsas visada su manimi, mano smegenys tiesiog kaista nuo jo reiškiamų idėjų. Nuo pat vaikystės miegu labai nedaug. Ir net ir pabudęs po dviejų valandų miego jau verdu. Turbūt sunku patikėti, bet dvidešimt pastarosios kolekcijos kostiumų per labai trumpą laiką padariau pats, niekieno nepadedamas. Tiesa, nors niekada to nesimokiau, moku siūti, ir tai labai gelbsti. Nežinau taisyklių, bet man jų niekada ir nereikėjo. Visus kostiumus, dekoracijas, scenografiją, avalynę, galvos apdangalus kuriu pats. Aišku, yra pagalbininkų, bet viską noriu daryti pats. Ateina draugų, atneša sumuštinių, ir dirbu toliau. Žinau, kad kam nors atrodo, jog turbūt be narkotikų neapsieinu. Bet man reikia blaivaus proto, o pagalbiniai stimuliatoriai manęs apskritai neveikia. Ar gerai jaučiuosi? Taip, tobulai!

Panašius dalykus pasakoja žmonės, kuriuos aplinkiniai pripažįsta esant genialius...

Neatmetu ir tokio varianto, bet tiksliau būtų sakyti, kad genialus esu ne aš, o tas kitas protas, balsas ar kaip jį pavadintume. Aš – tik įrankis.

Ar tai intuicija? O gal Dievas?

Tai tarsi kitas žmogus. Yra kūnas, kurį regiu iš šalies, ir balsas, kuris man sako, ką daryti. Dažnai jaučiu, kad net kalbu ne aš, kad manęs čia nėra. Jausmas toks, kad turiu brolį dvynį, su kuriuo dalijuosi kūną ir su kuriuo esu susijęs tiesioginiu nenutrūkstamu ryšiu. Tik tas dvynys protingesnis už mane.

Tas alter ego ir yra Beissoul?

Turbūt. Kaip Artūras, aš gal net jau esu miręs, nes jis nedarytų nieko, jis inertiškas. Tiesiog vienu momentu įvyko lūžis, tarsi viską palikau toli praeityje ir atsidaviau balsui, kuris man kartojo: „Nesidairyk, varyk!“

Ką reiškia „Beissoul“?

Sielos ritmas. Išgirskite – „bass“ (angl. k.; „bosas“) ir „soul“ („siela“). Taip ir einu per gyvenimą į garsą. Atrodo, kad žinau, kur eiti, kad ritmas mane veda.

Nebijote, kad vieną dieną atsibusite, ir nei balso, nei to Jūsų ryšio nebus?

Mes tarsi surišti virvute. Kai virvutė bus nukirpta ir nebegirdėsiu balso, turbūt nebeliks ir manęs. Mano fizinio kūno. Išeisime kartu. Nebijau kalbėti apie mirtį, man tai nėra tabu. Savo misiją Žemėje jau būsiu atlikęs.

Tai kokia Jūsų misija?

Turbūt atverti nišą, padaryti savotišką revoliuciją, paskatinti kritiškai mąstyti, būti savimi, išsivaduoti iš primestų stereotipų. Galutinės misijos dar nežinau, nes ji formuojasi bekeliaujant, bet einu teisingu keliu. Turiu visas reikalingas priemones garsiai kalbėti apie tai, kas man rūpi, ir tai veikia – pavyzdžiui, taip atsirado ukrainietiško „Vogue“ viršelis ir interviu.


Beissoul ir Einius, Dmitry Komissarenko nuotr.

Turbūt yra manančiųjų, kad esate pamišėlis...

Puiku, tegul mano! Būtų blogiau, jeigu būčiau vidutinybė ir apie mane visai niekas negalvotų. Jeigu provokuoju gebėjimą galvoti, tai jau gerai – vadinasi, mes laimėjome!

Vis dėlto gal ir kasdienybėje randate kokių nors įkvėpimo šaltinių? Gal knygos?

Taip, labai mėgstu skaityti biografines, autobiografines knygas, dienoraščius. Šiuo metu skaitau Salvadoro Dali „Vieno genijaus dienoraštį“. Taip pat vakarais žiūriu biografinius dokumentinius filmus. Randu juose įkvėpimo. Suprantu, kad visiems būna situacijų, kai nežino, kur eiti, bet viskas kažkaip išsisprendžia. Tiesiog reikia tai išgyventi. Gaila, kad pastaruoju metu vis sunkiau išsėdėti prie knygos, kažkur dingo mano koncentracija...

Suprantu, kad žemiškiems poreikiams laiko lieka nedaug, bet ką valgote?

Mano santykis su maistu sudėtingas. Vasarą valgau vaisius ir daržoves, o žiemą – kas lieka nuo vasaros (juokiasi). Labai patinka sušiai – tai lengvas, tonizuojantis maistas, jis neapsunkina, o tai ypač aktualu lipant į sceną. Geriu arbatą ir vandenį.

O kuo Jūs taip skaniai kvepiate?

Aisčio Mickevičiaus „Glam Bubble“ – šie kvepalai sukurti specialiai man. Patinka kvepalai, kurių jaučiasi viena išskirtinė nata, taip aplinkiniai gali mane įsiminti. Kai kvepalai perkrauti, jie – apie viską ir apie nieką. Maniškiai kvepia kramtomąja guma. Net užsieniečiai, su kuriais tenka dirbti, prisimena ir vadina mane „Bubble boy“ (angl. k.; „burbulų berniukas“).

Koks Jūsų, avangardinę madą kuriančio žmogaus, santykis su komercine mada?

Domiuosi, bet nesu vartotojas. Į drabužių parduotuves išvis neinu. Man patinka vienetiniai rūbai, tie, kuriuos dėviu tik aš ir niekas kitas. Pavadinkime tai stilistiniu egoizmu. Drabužių gaunu iš draugų, šie visur randa mane labai primenančių daiktų. Kasdienių rūbų turiu labai nedaug, dėviu tuos pačius ir po daugelį metų. Mėgstu vadinamuosius oversized rūbus, juos sluoksniuoti. Patinka žaisti formomis.


Beissoul, V. Jokubausko nuotr.

Apie Einių, kuris yra lygiavertis Jūsų dueto narys, turbūt reikės kalbėti dar viename interviu. O šįkart tik paklausiu, kaip, būdamas toks individualistas, sutikote įsileisti į sceną partnerį?

Turbūt taip ilgai ir esame su Einiumi kartu, kad jis yra mano priešingybė – racionalus, grąžinantis mane iš dramos į realybę. Esame labai aiškiai pasiskirstę, kuris ką daro, todėl tarp mūsų nėra pavydo, užgautų profesinių ambicijų. Kai kuriuos dalykus darome kartu – štai neseniai drauge kūrėme pasirodymo choreografiją.

Net kai nebuvo pinigų, vis tiek dirbome iš paskutinių jėgų, nes visada tikėjome tuo, ką darome. Tokį ištikimą partnerį ypač sunku rasti. Abu nieko kito nesame dirbę, abiem šis darbas yra pirmas ir vienintelis. Tiesa, vieną dieną kokias keturias valandas esu dirbęs turizmo agentūroje. Kai mane rado tualete visą nelaimingą ir sukniubusį, leido eiti namo. Be abejo, į tą darbą nebegrįžau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis