(Ne)moteriškas kostiumas

Pirmąjį moterišką kostiumą 1921 m. sukūrusi Coco Chanel išlaisvino moteris iš griozdiško pokario įvaizdžio. Naujos eros uniforma, ženklinančia didėjančią moterų emancipaciją, tapo į liemenį įimtas sijonas iki kelių ir iš minkštos vilnos pasiūtas lengvas švarkelis su modernia kaklą subtiliai apnuoginančia užapvalinta apykakle. Iki tol vyrų spintos pagrindu laikytas kostiumas tapo savimi pasitikinčios, įtakingos moters simboliu. Pirmą kartą mada nepakluso lyčių stereotipams. Drabužiai tapo politiniu pareiškimu.


Greta Garbo, Vida Press nuotr.

Antrojo pasaulinio karo metu susiformavo nuomonė, kad tiek vyriški, tiek moteriški drabužiai turi būti patogūs. Kol vyrai kariavo, moterys dirbo. Jos ėjo atsakingas pareigas verslo ir pramonės sektoriuose, augino vaikus, įgyvendino savo verslo idėjas. Keičiantis gyvenimo būdui, atsirado praktiško ir patogaus moteriško kostiumo, kurį būtų galima dėvėti darbe, poreikis.


Marlene Dietrich, Vida Press nuotr.

Prancūzų dizaineris Marcelis Rochas 1932-aisiais pristatė kontroversišką naujovę – vyrišką kostiumą (kelnės ir švarkas) moterims. Prasidėjo arši diskusija, ar dailiajai lyčiai apskritai derėtų dėvėti kelnes. 1933 m. JAV leidžiamame žurnale „Movie Classic“ buvo išspausdintas provokuojamas straipsnis „Ar kada nors išvysime moteriškas kelnes?“ Jame Holivudo diva Constance Bennett neslėpė pasibjaurėjimo naująja mada: „Neįsivaizduoju savęs, dėvinčios šį siaubą. Toks stilius niekada nepatiktų amerikiečiui vyrui.“ Europos mados pasaulis buvo kur kas progresyvesnis. Savo drąsiu įvaizdžiu jau garsėjo Greta Garbo ir Marlene Dietrich. Pastarosios vizitinė kortelė buvo apkritusios sunkios vilnos klasikinės kelnės aukštu liemeniu. Kai kelnes pamėgo ir Katharine Hepburn, moterys ėmė masiškai sekti jos pavyzdžiu.

Stereotipų griūtis

Pirmojoje XX a. pusėje moterų madą lydėjo virtinė iššūkių. Kasdien buvo sulaužoma daugybė stereotipų ir sukuriama naujų. Tada mados pasaulyje vyravo dizaineriai vyrai. Vieni jų nutarė palengvinti moterų dalią, kiti laikėsi savo įsitikinimų. 1947 m. Christiano Dioro pradėta New Look era liudijo modernios asmenybės įvaizdžio pradžią. Dizaineriui imponavo nerealistiškas, net kiek infantilus moteriškumas – jis lygino moteris su gležnomis gėlėmis ar trapiais drugeliais. Šis vaizdinys nesutapo su realybe, nes tada ritosi lygių galimybių ir feministinių judėjimų banga. Jau nuo XIX a. antrosios pusės gyvuojančios sufražisčių grupės ar 1904 m. įkurto Tarptautinio moterų aljanso narės aktyviai kovojo už tai, kad moterys galėtų dalyvauti rinkimuose ir kad jų užmokestis prilygtų gaunamam vyrų.


„Dior“ modeliai, Vida Press nuotr.

Antrojoje XX a. pusėje kilo antroji feministinio judėjimo banga. Terminas „power suit“ (angl. k.; „galią žymintis kostiumas“) vėl grįžo į mados žodyną. Laikas reikalavo ir kostiumo transformacijų. Yves‘as Saint Laurent‘as, įkvėptas vyrų vakarinės aprangos (black tie), 1966 m. sukūrė moterišką vakarinį smokingą (le smoking). Androginiškumo suteikiantis smalos juodumo kostiumas atspindėjo prancūzų dizainerio siekį vyriškos galios simbolius pritaikyti moterims. Šiuo požiūriu revoliucinga yra Y. S. Laurent‘o ir mados fotografo Helmuto Newtono sumanyta nuotraukų serija „White Women“. Vienoje jų – manekenė Vibeke Knudsen. Paryžiaus gatvės prietemoje stovinti smokingą dėvinti moteris rankoje laiko cigaretę, – regis, jaučiasi pasitikinti savimi labiau nei šimto vyrų armija.

Ir įtakingi lyderiai apranga atkreipia dėmesį į socialines bei politines problemas. Mada šiandien yra didelis mūsų socialinių nuotaikų veidrodis.

Patriarchalinė Vakarų visuomenė ėmė klibėti. Vis dėlto Johnas T. Molloy 1977 m. parašytoje knygoje apie aprangos ir sėkmingos karjeros sąsajas teigė, kad moterys konservatyvius drabužius dėvi, iki jas paaukština dešimt kartų. Tada staiga ima neigti esančios kietos kaip riešutėliai ir pradeda rengtis kaip ponios bovari. Autorius leidinyje konstatavo, kad dailiajai lyčiai stinga sąmoningo nuoseklumo.

Lyderės diktuoja taisykles

9-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis (iš jo įkvėpimo jau ne pirmą sezoną semiasi ir dabartiniai dizaineriai) buvo galią žyminčio kostiumo klestėjimo laikai. Tuo metu viskas – nuo šukuosenų iki pirmųjų mobiliųjų telefonų – atrodė padidinta. Toks buvo ir Giorgio Armani kostiumas – didelis, griežto kirpimo švarkas su įrėminta pečių linija ir klostėmis krentančios plačios kelnės. Vis dėlto vadovaujamas pareigas ėjusios moterys neturėjo laiko juokams. Toks kostiumas paslėpė patriarchaliniam vyro žvilgsniui skirtą seksualumą ir apibrėžė karjeros siekiančios asmenybės įvaizdį. Įsivyravo nuomonė, kad įtakingos damos išvaizda nesuderinama su tuo, kas yra pernelyg moteriška. Tarsi siekdama pataisyti šią padėtį, dizainerė Donna Karan pristatė švelnesnių formų moteriško kostiumo versiją.


„Armani“ modelis, Vida Press nuotr.

Galią demonstruojančių drabužių samprata pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Moterims nebereikia dėvėti unisekso stiliaus aprangos, kad įrodytų savo lygiavertiškumą. Vyriški galios simboliai jų nebedomina, nes pačios sprendžia, kas yra tinkama darbo apranga. Apskritai drabužiai nebėra priemonė valdžiai pasiekti, apie juos šiandien labiau kalbame kaip apie subjektyvią individualumo išraišką. Tiesa, politikoje – pastaruoju metu moterų lyderių įtaka šioje srityje itin stipri – galią demonstruojantis kostiumas yra formalaus įvaizdžio standartas.

Demokratų kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton garsėjo ryškiaspalviais švarko ir plačių laisvų kelnių kostiumėliais (pant suit). Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Theresos May požiūris į vadinamąjį galios kostiumą jau šiek tiek kitoks. Kartais ji maloniai nustebina netikėtais stilingais deriniais, pavyzdžiui, leopardinių aukštakulnių ir masyvių papuošalų. Bene didžiausias politikės akibrokštas buvo pankų mados atstovės Vivienne Westwood kurtas tartano kostiumas. T. May sakė: „Aš moteris ir aš mėgstu drabužius. Vienas iš moterų politikių, verslininkių ir kitų sričių atstovių iššūkių yra būti savimi ir pasakyti, kad galima būti ir protingai, ir neabejingai madai.“


Theresa May, Vida Press nuotr.

Feministinės mados atgimimas

Pastaraisiais metais galios teikianti apranga vėl aktuali – ne tik kaip iš 9-ojo dešimtmečio atėjusi stiliaus tendencija, bet ir kaip politiškai aktyvus pareiškimas. Brandi visuomenė privalo ne tik parodyti savo solidarumą su tais, kurie kovoja su lyčių nelygybe ir seksualiniu priekabiavimu, bet ir aktyviai reaguoti. Naujoji karta pasižymi ypatingu gebėjimu suvokti ir apmąstyti savo aplinką pasitelkdama drabužius, tad jau nestebina, kad mados pasaulis žaibiškai prisitaiko prie politinių aktualijų.


Alexander Wang modelis, Vida Press nuotr.

Pasak drabužių ir prekybos analitikės Katie Smith, šiais laikais padidėjusį tam tikrų produktų poreikį lemia pirkėjų interesai bei įsitikinimai. Ir įtakingi lyderiai apranga atkreipia dėmesį į socialines bei politines problemas. Tai reiškia, kad mada iš esmės yra didelis mūsų socialinių nuotaikų veidrodis. Daug didesnis, nei manėme anksčiau. Tai buvo matyti ir neseniai vykusiame Auksinių gaublių teikimo renginyje. Dalyviai savo solidarumą su nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusiais kino ir pramogų pasaulio žmonėmis parodė vilkėdami juodos spalvos drabužius. Mados vartojimo tyrimų kompanijos „Edited“ duomenimis, sausį juodų suknelių parduota 225 proc. daugiau nei tą patį mėnesį pernai. Drabužių su feministiniais užrašais, tarkim, „The Future Is Female“ (angl. k.; „Ateitis priklauso moterims“), „Girl Power“ (angl. k.; „Moterų galia“) ir pan., pasiūla per pastaruosius dvejus metus padidėjo net 310 proc.

Apdovanojimų svečiai savo solidarumą su nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusiais kino ir pramogų pasaulio žmonėmis parodė vilkėdami juodos spalvos drabužius.

Didžiųjų mados namų dizaineriai irgi įsitraukė į diskusiją. Viena aktyviausių jos dalyvių – Maria Grazia Chiuri, pirmoji įtakingiausių prancūzų mados namų „Dior“ kūrybos vadovė moteris. Pernai dizainerė pristatė savo debiutinę kolekciją. Geidžiamiausi tapo jos kurti marškinėliai su užrašu „We Should All Be Feminists“ (angl. k.; „Mes visi turėtume būti feministai“). Tik pradėjusi eiti naujas pareigas italų dizainerė pasauliui aiškiai išdėstė savo feministines pažiūras, visiškai priešingas aukštosios mados meistro Ch. Dioro mados namų filosofijai. „6-ojo dešimtmečio moterys nėra dabartinės moterys. Jos nekalba ta pačia kalba. Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad moterys yra gėlės“, – teigia M. G. Chiuri.


„Dior“ modelis, Vida Press nuotr.

„Dior“ 2018 m. pavasario ir vasaros kolekcija tapo dar vienu politiniu pareiškimu. Dryžuoti marškinėliai su užrašu „Why Have There Been No Great Women Artists?“ (angl. k.; „Kodėl nebuvo didžių menininkių moterų?“) atliepia problemą, kurią 1971 m. pasirodžiusioje esė nagrinėjo amerikiečių meno istorikė feministė Linda Nochlin. Ji nuosekliai atskleidė didžiausias XX a. socialines ir kultūrines kliūtis, sutrukdžiusias Vakarų menininkėms pasiekti aukštumų.

Kiek vėliau šią liniją tęsė feministinė meno grupė „Guerrilla Girls“. Vienas garsiausių jos socialinių aktų – plakatas su nugara į žiūrovus sėdinčia nuoga moterimi gorilos galva, klausimu: „Ar moterys turi būti nuogos, kad patektų į Metropoliteno meno muziejų?“ ir žemiau pateikta statistine informacija: „Metropoliteno meno muziejuje eksponuojama mažiau kaip 3 proc. moterų menininkių darbų, tačiau 83 proc. vaizduojamų nuogų figūrų yra moterys.“ M. G. Chiuri savotiškai tęsia šią feministinių idėjų liniją. Ir, kaip rodo jos 2017–2018 m. šaltojo ir šiltojo sezonų kolekcijos, į moterišką kostiumą žiūri rimtai. O štai mados namų „Vetements“ kūrybos vadovas Demna Gvasalia – su humoru. Ir kitų dizainerių dėmesys vadinamajam galios kostiumui rodo, kad 2018-ieji bus politiškai aktyvios mados metai.